2019-08-14 Nr. AB-15520-3-61-3-02464-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-576-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02464-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios dizaino ir leidybos akcinės bendrovės „Kopa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios dizaino ir leidybos akcinės bendrovės „Kopa“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždarosios dizaino ir leidybos akcinės bendrovės „Kopa“ (toliau – ir UDLAB „Kopa“, bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – Agentūra) 2019 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. IT01 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 galiojimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuota praktika.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog privalomai į Ekonomikos ir inovacijų ministerijos sąskaitą grąžintina 332 964,60 Eur suma pagal bendrovės 2018 m. balansą iš esmės lygi jos turimų piniginių lėšų sumai ir šias lėšas panaudojus bendrovė liktų be apyvartinių lėšų kapitalo, iš pateiktų duomenų matyti, kad bendrovės balanse 2018 m. turimų piniginių lėšų suma buvo 379 704 Eur. Kadangi bendrovės balanse nurodyto turto vertė 2018 m. viršijo 12 mln. Eur (10 288 063 Eur ilgalaikio turto bei 2 207 853 Eur trumpalaikio turto), teismas darė išvadą, jog pareiškėjas ir toliau galėtų sėkmingai vystyti savo veiklą, o jo nurodytos aplinkybės dėl galimo įmonės bankroto savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas vertino, kad aplinkybės, jog kyla grėsmė pareiškėjo veiklos tęstinumui (pareiškėjas turėtų atleisti dalį darbuotojų, būtų priverstas bankrutuoti), nepagrindžia, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Akcentavo, jog teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jis galėtų išsiieškoti patirtą turtinę žalą vadovaudamasi žalos atlyginimo instituto taisyklėmis.

Įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikinimo priemonės taikymo.

III. Pareiškėjas UDLAB „Kopa“ padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį ir tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino bendrovės pateiktą balansą, prašyme nurodytos aplinkybės LVAT praktikoje laikomos pagrindu reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui, o teorinė galimybė reikalauti nuostolių atlyginimo nepanaikina pačios didelių nuostolių atsiradimo grėsmės.

Pareiškėjas nurodo, kad didžiąją dalį turto (kurio vertė lygi 10 253 068 EUR) sudaro žemė, pastatai, statiniai, mašinos įrengimai, transporto priemonės, įrankiai, įrenginiai, kurie yra tiesiogiai susiję su bendrovės ūkine-komercine veikla ir yra būtini tai veiklai vykdyti. Šis turtas negali pakeisti apyvartinių lėšų, kurios reikalingos žaliavų užsakymui, atsiskaitymui su tiekėjais, atlyginimų mokėjimui, finansinių įsipareigojimų vykdymui ir pan. Tokioms lėšoms gauti šis turtas negalėtų būti parduotas, nes jis yra būtinas bendrovės veiklai, o jį realizavus bendrovės veikla taip pat sutriktų arba apskritai nutrūktų. Pareiškėjo teigimu, balanse atsispindinti bendrovės turto vertė pati savaime neeliminuoja grėsmės pareiškėjo veiklai, kurią gali sukelti Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 įvykdymas.

Pareiškėjas pažymi, kad prašyme nurodyta grėsmė bendrovės veiklos tęstinumui (bendrovė turėtų atleisti dalį darbuotojų, būtų priversta bankrutuoti) LVAT praktikoje laikytina reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindu. Prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių bendrovė nurodė ir rašytiniais įrodymais pagrindė, kad Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 įvykdymas lemtų kredito sutarties su banku pažeidimus, už kuriuos numatytos sankcijos (atsakomybė) reiškia bendrovės veiklos esminį sutrikdymą ar net bankrotą, o tuo pačių darbo netekimą 138 darbuotojams. Pabrėžia, kad bendrovė neturi piniginių lėšų Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 įvykdymui, o visas esminis bendrovės turimas turtas yra tiesiogiai susijęs su UDLAB „Kopa“ vykdoma veikla, todėl jo realizavimas skolų dengimui reikštų bendrovės vykdomos veiklos pabaigą ir bankrotą.

Pareiškėjo nuomone, vien ta aplinkybė, jog bendrovė teoriškai turėtų galimybę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, negali būti priežastimi atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas Agentūra atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi. Teigia, kad pareiškėjo dėl 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 patiriamus finansinius nuostolius galima būtų kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu šioje byloje ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Agentūra yra valstybės įsteigta institucija, kuri vykdo jai valstybės pavestas funkcijas, todėl nėra ir neegzistuoja jokia rizika, jog pareiškėjui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti neįmanomas arba jo įvykdymas pasunkės, taip pat, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 galiojimą – egzistavimo.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs LVAT, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus sutrikdyta bendrovės veikla, o vykdant ginčijamą sprendimą, bendrovės gali tiesiog nebelikti, t. y. ji bankrutuos. Be to, pareiškėjo teigimu, Ekonomikos ir inovacijų ministerijai grąžinus ginčijame sprendime nurodytą 332 964,60 Eur sumą būtų pažeistos kredito sutarties su banku sąlygos, kas lemtų banko teisę reikalauti kredito ir palūkanų grąžinimo prieš terminą. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo ekonomines galimybes įvykdyti ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į bendrovės 2018 m. balansą, iš kurio matyti, jog grąžintina 332 964,60 Eur suma mažesnė už bendrovės turimų piniginių lėšų sumą (379 704 Eur); balanse nurodyto turto vertė 2018 m. viršijo 12 mln. Eur (10 288 063 Eur ilgalaikio turto bei 2 207 853 Eur trumpalaikio turto). Nors pareiškėjas teigia, jog ginčijamo sprendimo įvykdymas turės reikšmingos įtakos bendrovės veiklai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo ekonominė padėtis yra sunki, o netenkinus prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, t. y., kad egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymėtina, jog galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo ekonominei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009, 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-74-575/2016). Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus jam palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bendrovė gali bankrutuoti, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017). Be to, pareiškėjo teiginiai apie kredito sutarties pažeidimą ir banko teisę reikalauti iš jo kredito ir palūkanų grąžinimo prieš terminą iš esmės paremti prielaidomis, jog bus atlikti veiksmai, kurie apsunkins jo ekonominę padėtį, todėl taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Agentūros 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. IT01 galiojimą. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. LVAT praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes ir taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atsižvelgiant į atskirajame skunde nurodytus motyvus nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios dizaino ir leidybos akcinės bendrovės „Kopa“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė