2013-10-24 Nr. AB-7290-3-61-3-00043-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1477/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00043-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 37.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde paaiškino, kad šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, tačiau 2011–2012 m. periodiškai buvo perkeliamas į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 35 kv. m, buvo laikomas kartu su 20–22 kitais asmenimis. Dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio kameros ploto buvo suvaržyta judėjimo laisvė, sunkiau laikytis higienos reikalavimų. Skunde taip pat pažymėjo, kad kamerose buvo padidėjusi drėgmė, bloga ventiliacija ir apšvietimas. Paaiškino, kad karantino tipo kamerose nebuvo stalo, kėdžių, maistas buvo dedamas šalia sanitarinio mazgo, o visos lovos užimtos. L. B. nurodė, kad nebuvo išduotos higienos priemonės, o pasivaikščioti kiemelyje galėdavo vieną valandą per dieną. Nors pažymėjo, kad nerūko ir prašė būti laikomas nerūkančiųjų kameroje, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais. L. B. teigė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 7-12) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kiek laiko, kokiose kamerose ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. Pažymėjo, kad dalį nurodyto laikotarpio vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus (ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto). Be to, nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., t. y apie metus, pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, nes jis buvo išvykęs į pataisos namus.

Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tačiau tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius.

Lukiškių TI-K nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Pažymėjo ir tai, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius, darbo resursus.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 24 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Paaiškino, kad suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, įvyks pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Pažymėjo, kad pareiškėjas L. B. su skundais ar prašymais dėl laikymo kartu su rūkančiais / nerūkančiais asmenimis į įstaigos administraciją nesikreipė. Be to, pareiškėjas, pirmą kartą atvykęs į Lukiškių TI-K, 2011 m. rugsėjo 6 d. užpildė blanką apie jo asmeninių duomenų tvarkymą, kuriame pasirašė, kad sutinka būti kameroje su rūkančiais asmenimis.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad sprendžiant L. B. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas teismui pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą (b. l. 38–41), kuriame nesutiko su Lukiškių TI-K teiginiu, kad laikymo sąlygos nebuvo pažeistos atsiliepime nurodytomis dienomis. Paaiškino, kad kameros vėdinamos tik per langą ir nėra kitos angos oro cirkuliacijai, todėl esant nevėjuotam orui patalpa turi būti vėdinama ilgiau. Šaltuoju metų laiku vėdinant patalpas per langus kameroje būna šalta ir tai sukelia ligas. Nurodė, jog perpildytose kamerose privatumui kenkia triukšmas, nes kaliniai turi televizorius, radijo imtuvus, bendrauja tarpusavyje, naktį knarkia ir vaikšto į tualetą.

Taip pat nesutiko su atsakovo teiginiu, kad 2012 m. gruodžio 13 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, ir nurodė, kad iš kameros Nr. 115 į kamerą Nr. 262 buvo perkeltas po pietų. Atkreipė dėmesį į tai, kad kalinių laikymo sąlygų reglamente nustatyta, kad kameroje negali likti vienas kalinamasis. Pareiškėjas teigė, jog, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, kameroje iš bendro kameros ploto turi būti atimamas plotas, neleidžiantis kalinamajam judėti (tualetas, praustuvė, stalas, spintelės, lovos), todėl pareiškėjas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto visas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K dienas. Paaiškino, kad buvo pažeista Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje nustatytas reikalavimas kiekvienam nuteistajam suteikti 5 kv. m asmeninio ploto kameroje arba bendrabutyje. L. B., teigė, jog Lukiškių TI-K pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nes sudarė nežmoniškas kalinimo sąlygas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė L. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 600 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas L. B. Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. Taigi pareiškėjas Lukiškių TI-K 2011–2012 m. buvo 105 dienas, t. y. apytiksliai 3,5 mėnesio. 2011 m. rugsėjo 6 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 7 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 8 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 16 d. vakare, nuo 2011m. rugsėjo 17 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. rugsėjo 21 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 27 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 29 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 30 d. vakare, nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 12 d., 2011 m. spalio 13 d. ryte, 2011 m. spalio 28 d. vakare, 2011 m. lapkričio 25 d. ryte, 2012m. gruodžio 13 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus. Visomis kitomis dienomis kamerų plotas nurodytos minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos reikalavimų neatitiko. Nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kai plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, sudarė apytiksliai nuo 1,86 kv. m iki 3,47 kv. m.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl ploto skaičiavimo, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurio 1.1 punktu buvo patvirtinta pareiškėjo nurodoma Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d. Kadangi pareiškėjas teisme ginčija jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu, kai minėtu įsakymu patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 jau nebegaliojo, šioje byloje ji netaikytina.

Teismas nustatė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas apytiksliai 23 dienas buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalintas apytiksliai 82 dienas. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas itin mažose kamerose, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Atsakovo motyvai, kad nėra teisinių galimybių atsisakyti priimti į Lukiškių TI-K pristatytų asmenų, nešalina atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Šie atsakovo motyvai taip pat reiškia, kad kai kuriais atvejais atsakovas neišvengiamai daro pažeidimus, susijusius su kamerų ploto dydžio nustatymu. Teismas vertino, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl jo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas.

Dėl rūkymo Lukiškių TI-K kameroje pažymėta, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas davė sutikimą, patvirtintą parašu, būti kameroje su rūkančiais asmenimis, todėl jo argumentas dėl žalos priteisimo dėl to, kad kameroje buvo rūkoma, atmestas, nustačius, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ir vėliau būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu perkelti į nerūkančių asmenų kamerą.

Dėl kamerų vėdinimo, teismas nustatė, jog Higienos normos 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas padarė išvadą, kad patalpų vėdinimas per langus atitinka teisinį reglamentavimą, todėl pareiškėjo argumentas dėl žalos priteisimo dėl to, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, atmestas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad dauguma aplinkybių dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų, kurias išvardijo pareiškėjas, pavyzdžiui, padidėjusi drėgmė, blogas apšvietimas, baldų trūkumas, triukšmas, higienos reikalavimų laikymosi sunkumai, trumpesnis pasivaikščiojimų lauke laikas ir kt., yra susijusios su kamerų ploto reikalavimų nesilaikymu bei per dideliu asmenų, esančių kameroje, skaičiumi. Teismui konstatavus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertintos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi LVAT formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 600 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėta, kad byloje nenustatyta duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl, teismo nuomone, priteistina suma adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms.

III. Pareiškėjas L. B. apeliaciniu skundu (b. l. 68–71) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas mano, kad teismas neįvertino visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pakartoja savo skunde ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir ploto skaičiavimo ir prašo priteisti 15 000 neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 60–63) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esat tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, kurią kildina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų – netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, kaip ir pareiškėjo teisė į orumą, buvo pažeistos. Atsižvelgęs į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teismas įvertino 600 Lt.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismo priteista suma nekompensuoja jo patirtos skriaudos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 punktas). 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis byloje surinkta medžiaga, nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d.), t. y. 105 dienas, pareiškėjas buvo laikomas įvairiose Lukiškių TI-K kamerose. 2011 m. rugsėjo 6 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 7 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 8 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 16 d. vakare, nuo 2011m. rugsėjo 17 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. rugsėjo 21 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 27 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 29 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 30 d. vakare, nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 12 d., 2011 m. spalio 13 d. ryte, 2011 m. spalio 28 d. vakare, 2011 m. lapkričio 25 d. ryte, 2012m. gruodžio 13 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus. Visomis kitomis dienomis jam skirtas gyvenamasis plotas buvo mažesnis, negu teisės aktais nustatytas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, formuluotina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtą pirmosios instancijos teismo apskaičiuotą laikotarpį (iš viso 82 dienos, t. y. beveik 3 mėnesiai), kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktais nustatyta minimali ploto norma, buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš higienos reikalavimų pažeidimo, tačiau teisėjų kolegija plačiau nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Pareiškėjo argumentai dėl to, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, iš dalies vertintini kaip nepagrįsti, nes pareiškėjas buvo davęs sutikimą būti laikomas kartu su rūkančiaisiais (b. l. 25). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija, tačiau atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo priteista 600 Lt suma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankama ir adekvati. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, jo pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, kad nerūkantis pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir į tai, kad buvo tik trumpam išleidžiamas į kiemelį pasivaikščioti. Atsižvelgusi į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 600 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 600 Lt atlyginti neturtinei žalai, paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė