145c3bd5-8396-467b-aef7-e5bdf1eec97f · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas Viktoras PreikÅ¡as             Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-327/2015Teisėjas Rimantas Grigas             Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00190-2014-7Procesinio sprendimo kategorija:1.1.7.2.4.; 1.2.27.1.; 2.1.14.; 2.4.6.; 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. vasario 24 d.Kaunas Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ Vik­to­ro PreikÅ¡o (kole­gi­jos pirmininkas), Danutės Giačaitės ir Jurgio KiÅ¡kio, sekre­to­riau­jant Audronei Stul­ginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, nuteistajam A.

V., jo gy­nėjui ad­vo­ka­tui Gintarui PlatÅ«kiui, vieÅ¡ame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo bau­džia­mÄ ­jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. V. ape­­liacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuos­prendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 286 str. 15 (penkiolikos) MGL dydžio, t. y. 1950 (vieno tÅ«kstančio devynių Å¡imtų penkiasdeÅ¡imties) litų arba 564 (penkių Å¡imtų Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt ke­tu­rių) eurų bauda.Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikinajame sulaikyme iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2014 m. vasario 7 d. 17.10 val. iki 2014 m. vasario 9 d. 11.40 val., t.y. dvi paros ir laikyta, kad paskirtoji bausmė yra 11 (vienuolikos) MGL dy­džio, t. y. 1430 (vieno tÅ«kstančio keturių Å¡imtų trisdeÅ¡imties) litų arba 414 (keturių Å¡imtų ke­tu­rio­li­kos) eurų bauda.Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , iÅ¡klausiusi proceso dalyvių, n u s t a t ė :

A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 7 d., apie 16.55 val. prie (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), nevyk­dė teisėto policijos pareigÅ«nų – (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjo M. B. ir vyresniojo ty­rė­jo M. J. reikalavimo vykti į namus dėl kratos atlikimo, atsi­sa­kė vykti, muistėsi, ak­tyviais veiksmais prieÅ¡inosi vedamas į policijos tarnybinį automobilį, po ko, pa­naudodamas fizinį smurtÄ â€“ rankomis stipriai pastÅ«mė vyresnįjį tyrėjÄ M.

J., o parei­gÅ«­nams perspėjus, kad nesi­prie­Å¡intų, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, plÅ«do necenzÅ«riniais žodžiais (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjÄ M. B. ir vyresnįjį tyrėjÄ M. J., toliau panaudodamas fizinę jėgÄ prieÅ¡inosi stumdamas nuo savęs juos, o bandant sulaikyti, pargriovus ant žemės, nesileido su­laikomas, spardėsi, o (duomenys neskelbtini) patruliui E. D. pa­dedant jį sulaikyti ir uždėti antrankius, toliau aktyviais veiksmais prieÅ¡inosi vengdamas sulai­ky­mo, tokiu bÅ«du pasiprieÅ¡ino savo pareigas einantiems valstybės tar­nau­tojams – (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjui M.

B. ir vyresniajam tyrėjui M. J. bei (duomenys neskelbtini) patruliui E. D..Nuteistasis apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendį ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ jį iÅ¡teisinti. Skunde nurodo, kad BK 286 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai prieÅ¡indamasis valstybės tarnautojui ar vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kal­ti­ninkas prade­da naudoti smurtÄ arba grasina tuoj pat jį panaudoti.

Smurtas gali bÅ«ti tyčinis smÅ«gių sudavimas, kan­kinimas, suriÅ¡imas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan. (Lie­tu­vos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-227/2010, 2K-279/2010, 2K-525/2011). Tačiau byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis sÄ moningai naudojo fizinį smurtÄ ar grasino jį pa­nau­­doti. Teismas nevertino to, kad kaltinamasis nebuvo Å¡io incidento iniciatorius, kadangi patys nu­kentėjusieji, bÅ«­da­mi policijos pareigÅ«nais, kaltinamajam nurodė, kad darys kaltinamojo namuose kra­tÄ , kai jis atvyko į (duomenys neskelbtini) komisariatÄ re­gis­truo­tis, tačiau kratos orderio jam nepateikė.

Todėl kalti­na­ma­sis bandė paskambinti telefonu pa­sikonsultuoti su teisininku. Tada vienas pareigÅ«nas bandė atimti te­lefonÄ , dėl to kaltinamasis jį pastÅ«mė, siek­damas ne­a­ti­duoti telefono. Tai buvo instinktyvi reak­ci­ja. Tada kitas nuken­tė­ju­sy­sis jį sugriebė ir bandė sulaikyti. Vėliau atlikdami kovinius imtynių veiks­mus nukentėjusieji kal­ti­na­mÄ jį parvertė ant žemės, lauždami rankas kėlė jam fizinį skausmÄ . Jau­Äiant fizinį skausmÄ Å¾mogus bando prieÅ¡intis, stengdamasis iÅ¡vengti skausmo.

Todėl Å¡ių grumtynių prie­Å¾astis buvo ne kalti­na­mo­jo veiksmai, bet pačių nukentėjusiųjų neprofesionalÅ«s veiksmai, kuriais jie pažeidė Lietuvos Res­pu­b­likos policijos veiklos įstatymo 4 str. 2 d., nustatančiÄ , kad policijos veikla grindžiama demo­kra­ti­jos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, tei­sė­tumo, veiklos vieÅ¡umo, taip pat prievartos naudojimo tik bÅ«tinais atvejais ir jos proporcingumo prin­cipais. Apeliantas pažymi, kad BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.

Byloje nėra duomenų, kad nu­kentėjusiesiems bÅ«tų sukeltas skausmas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl toks bau­džia­mo­jo įstatymo normos taikymas yra nesuderinamas su BK 2 str. 4 d., numatančia, kad pagal bau­džiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nu­ma­tytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje paminėjo, jog A. V. necenzÅ«riniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiuosius.

Liudytojai E. D. ir T. V. savo parodymuose neprisiminė, kad kaltinamasis necenzÅ«rinius žodžius vartotų. Jeigu ir bÅ«tų buvę pavartoti kažkokie žodžiai, tai nėra kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl jais grįsti teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo. PareigÅ«nai įvykio metu nebuvo apsirengę policijos pareigÅ«nų drabužiais, todėl teismo nuosprendžio pagrin­di­mas tokiomis aplin­ky­bėmis yra nepagrįstas ir neteisėtas. BPK 301 str. 1 d. nustato, kad teismas nuos­prendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nurodyti duo­menys teismo posėdyje nebuvo tirti. MinėtÄ aplinkybę patvirtina ir E. D. ir T. V. pa­ro­dymai byloje, kad iÅ¡ pat pradžių buvo matyti trijų asmenų grumtynės ir tik dėl to, kad pareigÅ«nai buvo matyti iÅ¡ matymo, jie buvo identifikuoti kaip policijos pareigÅ«nai.Skunde taip pat nurodoma, kad BPK 301 str. 2 d. nustato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiÅ¡kumas, pa­ro­dy­mais. Teismas grindė nuosprendį nukentėjusiųjų parodymais.

Liudytojai tik patvirtino faktÄ , kad ma­tė, kaip kaltinamasis buvo paguldytas ir viena ranka buvo užlaužta nukentėjusiųjų, o tokioje po­zicijoje asmuo nekelia grės­mės 4 policijos pareigÅ«nams.Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad kaltinamojo A. V. atsakomybę len­g­vinančių ir sunkinančiÄ aplinkybių nenustatyta (BK 59, 60 str.). BK 59 str. 7 d. nustato, kad "vei­kas padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys” ir tai teismo yra laikoma lengvinančiÄ ja aplinkybe.

Kaip jau buvo minėta, byloje nukentėjusieji kal­ti­na­ma­jam nepateikė kratos orderio, todėl kalti­na­ma­sis telefonu siekė paskambinti, tačiau patys nu­ken­tėjusieji neleido to padaryti. Todėl grumtynės įvyko dėl pačių nukentėjusiųjų provokuojamų veiksmų. Skir­damas bausmę teismas turėjo įvertinti tÄ aplinkybę kaip lengvinančiÄ aplinkybę.Skunde apeliantas nurodo, kad net ir pripažinus, jog jis atliko neteisėtus veiksmus, juos bÅ«­ti­na vertinti ne baudžiamosios, o administracinės teisės kontekste.

Remiantis baudžiamosios tei­sės teorijoje pripažįstamu "ultima ratio" principu, kuris pa­pras­tai taikomas apibrėžiant baudžiamosios at­sakomybės ribas, įstatymo leidėjas privalo tikrinti, ar konkrečiam socialiai žalingam elgesiui bÅ«­ti­na taikyti baudžiamosios teisės normas. Baudžiamoji teisė kaip "ultima ratio" pateisinama tik tada, kai Å¡velnesnėmis priemonėmis (civilinėmis ar vie­Å¡o­sios teisės) neįmanoma efektyviai apsaugoti tei­si­nio gėrio. Visi baudžiamosios veikos teisiniai pa­da­riniai privalo atitikti teisinės valstybės ir pro­por­cingumo principus.

Nagrinėjamu atveju kal­ti­na­mo­jo veiksmai negali bÅ«ti laikomi pasiekę tokį pa­vojingumo laipsnį, kad vertinant Å¡iÄ veikÄ pro­tingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitais kri­te­rijais, jam turėtų bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Pagrindinis kriterijus, sprendžiant BK 286 str. ir ATPK 187 str. 1 d. numatytų veikų atribojimo klausimÄ , yra kaltininko veiksmų pobÅ«dis ir in­ten­syvumas. ATPK 187 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis neapima smurto pa­naudojimo, o BK 286 str. numatytas nusikalstamos veikos bÅ«tinas požymis – smurto panau­do­ji­mas ar grasinimas tuoj pat panaudoti smurtÄ .

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad admi­nis­tra­cinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas prieÅ¡inasi policijos pareigÅ«nui nenau­do­da­mas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, pada­ry­ti materialinės žalos, nepaklÅ«sta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis bau­džia­mojoje byloje Nr. 2K-298/2009). Kaip jau buvo minėta, byloje nėra duomenų, kurie nurodytų, kad kaltinamasis panaudojo smurtÄ ar grasino jį panaudoti, jis tik vienÄ kartÄ nestipriai pastÅ«mė ir Å¡ie jo atlikti veiksmai negali bÅ«ti laikomi smurtu, todėl, jeigu teismas ir bÅ«tų įvertinęs, kad kaltinamojo veiks­mai yra uždrausti, tai juos privalėjo vertinti administracinės teisės kontekste.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti jame nurodytais motyvais.Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti.

Nuteistojo A. V. ape­liacinis skundas atmetamas.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nu­teis­tas. Lietuvos Respublikos bau­džiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nu­sta­tyta, kad teismas nuosprendyje savo iÅ¡vadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis.

Å ioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡na­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įstatymu.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė ir iÅ¡nagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis ir savo iÅ¡vadas, iÅ¡dėstytas apkaltinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė iÅ¡samia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei iÅ¡dėstė motyvus, kuriais rem­damasis at­me­tė kitus įrodymus.

Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamÄ vei­kÄ ir skirdamas A. V. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimÄ tinkamai motyvavo.Skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas A. V. kaltu teismas rėmėsi įstatymo nu­s­ta­tyta tvarka teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai iÅ¡dėstė, iÅ¡analizavo ir įver­tino įro­dymus bei padarė iÅ¡vadas, atitinkančias faktines aplin­ky­bes.

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundÄ suraÅ¡iusiam as­me­niui nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų ir bylos fak­ti­nių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­Å¾eidimu.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra visi bÅ«tini BK 286 str. nu­ma­ty­to nu­sikaltimo sudėties požymiai. Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ pasiprieÅ¡ino valstybės tarnautojui ar kitam vieÅ¡ojo administravimo funk­ci­jas atliekančiam asmeniui.

Å iame straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Nors nuteistasis A. V. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neigė, tačiau jis ir pats pripažino aplinkybę, kad nestipriai pastÅ«mė pareigÅ«nÄ , kuris norėjo paimti iÅ¡ jo te­le­fonÄ ir neleisti paskam­binti, o vėliau instinktyviai muistėsi tik siekdamas iÅ¡vengti skausmo, kurį su­kėlė pareigÅ«nai jį sulaikydami. Byloje nustatyta, kad A. V. nevyk­dė teisėto policijos parei­gÅ«nų reikalavimo vykti į namus dėl kratos atlikimo, atsisakė vykti, muistėsi, ak­tyviais veiksmais prieÅ¡inosi vedamas į policijos tarnybinį automobilį, po ko, panaudodamas fizinį smurtÄ â€“ rankomis stipriai pastÅ«mė vyresnįjį tyrėjÄ M.

J., o pareigÅ«nams perspėjus, kad nesi­prie­Å¡intų, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, plÅ«do pareigÅ«nus necenzÅ«riniais žodžiais, toliau panaudodamas fizinę jėgÄ prieÅ¡inosi stumdamas nuo savęs juos, o bandant sulaikyti, pargriovus ant žemės, nesileido sulai­ko­mas, spardėsi, bandant uždėti antrankius, toliau aktyviais veiksmais prieÅ¡inosi vengdamas sulai­ky­mo. IÅ¡ teisme apklaustų nukentėjusiųjų M. J. ir M. B. parodymų matyti, kad A. V., praneÅ¡us, kad bus daroma krata jo bute, pastÅ«mė nukentėjusįjį M.

J., dėl ko suprato jį norint pabėgti ir ėmėsi sulaikyti.Teisėjų kolegijos nuomone, pareigÅ«nai elgėsi teisėtai ir tinkamai reagavo į nuteistojo veiks­mus, kurie pagrįstai vertintini kaip pasiprieÅ¡inimas policijos pareigÅ«nams. Atitinkamai kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo skundo argumentas, kad grumtynės įvyko dėl pačių nu­ken­tė­ju­siųjų provokuojamų veiksmų, todėl, skirdamas bausmę, teismas turėjo įvertinti tÄ aplinkybę kaip BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę.

Tačiau provokuojančiu elgesiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kal­ti­ninkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo nu­kentėjusiųjų elgesyje įžvelgti provokacijÄ .Pirmosios instancijos teis­mas nenustatė ir jokių pareigÅ«nų suinteresuotumÄ bylos baigtimi patvirtinančių aplinkybių. Teisėjų ko­le­gija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, taip pat nenustatė pagrindo abejoti pareigÅ«nų, kurių tiks­las yra nustatyti kaltus, pažeidimÄ padariusius asmenis, neÅ¡a­liÅ¡kumu ir netikėti jų parodymais, neįžvelgė ir esminių prieÅ¡taravimų tarp parei­gÅ«nų pa­ro­dymų.

Be to, duo­me­nų dėl pareigÅ«nų suinteresuotumo savo skunde nepateikia ir pats nuteistasis. AukÅ¡tesniojo teismo nuo­mo­ne, apelianto skunde nurodomi teiginiai yra deklaratyvÅ«s ir nepagrįsti jokiais bylos duo­menimis.Nors skunde nurodoma, kad praneÅ¡us apie kratos darymÄ , bet nepateikus apeliantui kratos orderio, nuteistasis norėjo tik paskambinti telefonu pasiklausti teisininko apie tokios kratos teisė­tu­mÄ , tačiau pareigÅ«nai jam to daryti neleido, dėl to jis ir pastÅ«mė nukentėjusįjį.

Apelianto teigimu, tokio pobÅ«džio pastÅ«mimas yra instinktyvi reakcija, o ne sÄ moningas veiksmas. Tačiau iÅ¡ bylos duo­menų matyti, kad nuteistasis tiek pastumdamas pareigÅ«nÄ , tiek ir vėliau aktyviais kryptingais veiks­mais (muistėsi, spardėsi, stumdėsi) prie­Å¡i­nosi sulaikymui, kas rodo nors ir staigius, bet sÄ mo­ningus jo veiksmus. Be to, teisme apklausiamas nukentėjusysis M. J. patvirtino, jog kalti­na­ma­sis jį pastÅ«mė ir tokį pastÅ«mimÄ jis vertina kaip fizinį smurtÄ , nors dėl to ir nesikreipė į medikus.

Nors sutiktina su skundo teiginiu, kad necenzÅ«rinių žodžių vartojimas atliekant pasiprieÅ¡inimo veiks­mus ir nėra privalomas BK 286 str. nurodytos nusikalstomos veikos sudėties požymis, tačiau, remiantis teisiamojo posėdžio protokolu bei nukentėjusiųjų parodymais, Å¡i aplinkybė, prieÅ¡ingai nei nuro­doma apeliaciniame skunde, byloje buvo įrodyta, ji patvirtina nuteistojo žodžiais lydimų veiksmų intensyvumÄ , pasiprieÅ¡inimo kontekstÄ , todėl nėra pagrindo jÄ Å¡alinti iÅ¡ kaltinimo.Taip pat ir skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nepa­grįstai nurodydamas, jog pareigÅ«nai buvo apsirengę policijos pareigÅ«nų drabužiais, teisėjų kolegijos nuomone, esminiu nelaikytinas ir nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį nuteistojo skundÄ .Apeliantas skundÄ motyvuoja, kad teismo nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiųjų pa­ro­dymais, kas yra neleistina pagal BPK 301 str. 2 d.

BPK 301 str. 2 d. nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas ano­ni­miÅ¡­ku­mas, parodymais. Å ių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį tik tuo atve­ju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokių asmenų, kuriems bÅ«tų tai­ky­tas anonimiÅ¡kumas, nėra. Be to, iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jis nebuvo grindžiamas vien nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais, o byloje surinktų įrodymų visuma, kaip to reikalauja bau­džiamojo proceso normos.Ä®vertinus skundo motyvus, kad dėl nuteistojo atliktų uždraustų veiksmų pirmos instancijos teismas turėjo vertinti ne baudžiamosios, o administracinės teisės kontekste, teisėjų kolegija juos atmeta kaip nepagrįstus aukščiau nurodytų bei aptartų aplinkybių visumos pagrindu.

BK 286 str. numato atsakomybę už pasiprieÅ¡inimÄ valstybės tarnautojui ar vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, o ATPK 187 str. 1 d. – atsakomybę už pasiprieÅ¡inimÄ policijos pareigÅ«nui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas vieÅ¡osios tvarkos saugojimo pareigas. Teismų prak­ti­ko­je numatyta, kad pagrindinis kriterijus sprendžiant BK 286 str. ir ATPK 187 str. 1 d. numatytų veikų atribojimo klausimÄ , yra kaltininko veiksmų pobÅ«dis ir intensyvumas. Atribojimui turi reikÅ¡­mės ir nukentėjusiojo statusas bei jo atliekamos funkcijos.

Å iuo atveju nukentėjusieji vykdė ne vie­Å¡osios tvarkos saugojimo pareigas, o savo tarnybines funkcijas. PasiprieÅ¡inimas teisėtai veikiančiam vals­tybės tarnautojui, kitam vieÅ¡ojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pa­rei­gÅ«nui ar policijos rėmėjui, iÅ¡reikÅ¡tas fiziniu smurtu arba grasinimu jį panaudoti, paprastai (iÅ¡s­ky­rus mažareikÅ¡mes veikas) užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę, numatytÄ BK 286 str. Fizinis smurtas – tai smÅ«giai, imtynių veiksmai, fizinio skausmo sukėlimas, apimantys nežymų sveikatos sutrik­dy­mÄ nukentėjusiajam, ir pan.

Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtÄ â€“ tai įvairÅ«s pasakymai, ju­desiai, gestai, akivaizdžiai rodantys nukentėjusiajam, kad prieÅ¡ jį nedelsiant bus panaudotas fizinis smurtas. Apeliacinės instancijos teismas patvirtina, kad nuteistojo pasiprieÅ¡inimas buvo iÅ¡reikÅ¡tas fi­ziniu smurtu, pastumiant nukentėjusįjį M. J., sukeliant jam fizinį skausmÄ , todėl tokie jo veiks­mai buvo teisingai vertinti kaip nusikaltimas, o ne administracinis teisės pažeidimas.Taip pat nepagrįstu laikytinas ir nuteistojo papildomame praÅ¡yme nurodytas teiginys, kad nuosprendžiu paskirta kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti, yra perteklinė, po nuos­prendžio paskelbimo neatliekanti kardomajai priemonei keliamų tikslų, todėl turi bÅ«ti pa­nai­kinta.

Nors pripažinus nuteistÄ jį kaltu, jam buvo paskirta Å¡velniausia bausmės rÅ«Å¡is – bauda, tačiau teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, kad netrukdomam bylos nagrinėjimui teisme ir nuosprendžio įvykdymui užtikrinti, kas taip pat yra kardomosios priemonės tikslai, nuteistojo atžvilgiu yra rei­ka­linga taikyti kardomÄ jÄ priemonę. Be to, taikoma kardomoji priemonė nėra griežta ir ji palikta ga­lioti tik iki nuosprendžio įsiteisėjimo, Å¡iuo atveju, iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo pas­kel­bimo.Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu bÅ«tų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais bÅ«tų su­var­Å¾ytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo teisės ir kurie bÅ«tų sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ .

Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje iÅ¡va­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rÅ«Å¡ies, jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuos­pren­dis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.Kauno apygardos teisme 2015 m. sausio 21 d. buvo gauta Kauno vals­ty­bės garan­tuo­ja­mos teisinės pagalbos tarnybos pa­Å¾y­ma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nu­ro­doma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinės tei­si­nės pa­galbos, tei­kiamos nuteistajam A.

V., iÅ¡­laidas iki 2015 m. sausio 21 d. sudaro 81,06 eurų. BPK 322 str. 1 d. im­pe­ratyviai nuro­dy­ta, kad nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Å i nuostata reiÅ¡kia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užti­k­rinti run­gi­mo­si principo įgy­ven­dinimÄ , dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigÄ už­tikrinti galimybę teise į gynybÄ pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn trau­kia­mam as­me­niui, nepaisant jo turtinės padėties.

Todėl antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų priteisimas iÅ¡ ape­lian­to gali bÅ«ti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Kons­ti­tu­ci­jos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pa­reikÅ¡­to kaltinimo. Todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagal­bos tarnybos praÅ¡ymas priteisti turėtas antrinės teisi­nės pagalbos iÅ¡laidas iÅ¡ nuteistojo A. V. neten­kinamas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a : nuteistojo A.

V. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai             Viktoras PreikÅ¡as              Danutė Giačaitė              Jurgis KiÅ¡kis