2020-12-02 Nr. AB-22941-2-68-3-08119-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2505-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08119-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro priteisti turtinius ir neturtinius nuostolius – 10 000 Eur bei 5 proc. įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 1984 m. lapkričio 27 d. išduotoje namų valdos techninės apskaitos kortelėje buvo klaidingai nurodyti duomenys apie naudojamą žemės plotą – 1 138 kv. m., kad išskirtą 852 kv. m. plotas žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Ši klaida nulėmė, kad pareiškėjui buvo leista privatizuoti tik 852 kv. m. ploto žemės sklypas iš naudojamo 1 138 kv. m. žemės ploto sklypo, vadovaujantis 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ (toliau – ir Nutarimas) 2.1. punktu. Pareiškėjas nurodė, kad 2002 m. balandžio 8 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis dėl 852 kv. m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, privatizavimo. Iš likusios nusavintos dalies jo naudojamo žemės sklypo, sujungus su valstybinio sklypo dalimi, buvo suformuotas 501 kv. m. žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir jis grąžintas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą naujam savininkui. Naujame sklype liko pareiškėjo nuosavybė – tvora, lauko tualetas, medžiai, daržovės, vaiskrūmiai, betoninis takelis.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad jis patyrė nuostolius, siekdamas per teismą apginti teisę privatizuoti sklypą (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nes vėliau sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, savininkai laimėjo bylą prieš jį, siekiant pašalinti iš jų sklypo pareiškėjo statinius, augalus. Pareiškėjas patyrė nuostolius ir siekdamas atnaujinti procesą. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuostoliai yra 8 000 Eur turtinė žala, 2 000 Eur neturtinė žala: dėl klaidos namų valdos techninės apskaitos kortelėje turtas sumažėjo 5 792,40 Eur, naujai suformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, liko jo nuosavybė – tvora, lauko tualetas, medžiai, daržovės, vaiskrūmiai, betoninis takelis, tai yra turtas už 698,69 Eur, bylinėjimosi išlaidos byloje Nr. 2-1500-452/2008 sudarė 818,88 Eur, bylinėjimosi išlaidos byloje Nr. 2-34-400/2009 sudarė 220,84 Eur, bylinėjimosi išlaidos byloje Nr. 2-3700-755/2012 sudarė 469,19 Eur.

4. Atsakovo atstovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad klaidos pareiškėjo namų valdos techninės apskaitos kortelėje nieko bendro neturi su žemės sklypo privatizavimu, pareiškėjo tariamais nuostoliais: namo bendraturtė U. G. turėjo išduotoje namų valdos techninės apskaitos kortelėje įrašytus teisingus duomenis, tačiau U. G. prašė parduoti 0,0429 ha žemės sklypo plotą, o V. S. prašė parduoti 0,0423 ha žemės sklypo plotą. Buvo atliktas 852 kv. m. žemės sklypo ribų nustatymas, kuriame dalyvavo U. G. ir V. S., jokių pastabų dėl žemės sklypo ribų ir dydžio namo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bendraturčiai nereiškė, sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir privatizavo 852 kv. m. ploto žemės sklypą. V. S. techninės apskaitos kortelėje klaidingai nurodyti duomenys jokios įtakos žemės sklypo privatizacijai neturėjo, nes namo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bendraturčiai išreiškė valią dėl 852 kv. m. ploto žemės sklypo privatizavimo, neginčijo Panevėžio apskrities viršininko įsakymo.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad jis nebuvo dalyvis pareiškėjo nurodytose civilinėse bylose, neturėjo įtakos bylų baigčiai ir teismų sprendimams, todėl jokių nuostolių neprivalo atlyginti. Klaidingas įrašas namų valdos techninės apskaitos kortelėje neturėjo įtakos namų valdos žemės sklypo privatizacijai, nes U. G. turėjo namų valdos techninės apskaitos kortelėje teisingus įrašus, tačiau kartu su pareiškėju privatizavo 0,0852 ha žemės sklypą.

7. Atsakovo atstovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams žalai atlyginti ir skundą atmesti. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjo skundas yra nemotyvuotas, nėra aišku, kuo pasireiškia neturtinė žala, nėra pagrįstas ir jos dydis.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad 2002 m. vasario 7 d. ir 2002 m. vasario 11 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. 304ž, 356ž nustatytas pareiškėjui V. S. parduodamas žemės sklypo plotas. Šis Panevėžio apskrities viršininko įsakymas nebuvo apskųstas, pareiškėjas pats dalyvavo nustatant sklypo ribas, jo dydį, parduodant žemės sklypus prie individualios namų valdos, parduodamo žemės sklypo ploto dydis buvo suderintas su detaliaisiais planais, atsižvelgta į buvusių žemės sklypo savininkų nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, visuomenės interesą.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė teismų sprendimus, iš kurių seka, kad jis , kaip ieškovas, siekė ginti teises inicijuodamas teisminius procesus. Bylinėjimosi išlaidų klausimas buvo išsprendžiamas, išnagrinėjus konkrečią bylą ir priimant sprendimą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas skunde nurodytose bylose, nes tai būtų ne nuostolių atlyginimas, o įsiteisėjusių teismų sprendimais priteistų bylinėjimosi išlaidų perskirstymas. Atsakovas nebuvo ginčo šalis pareiškėjo nurodytose bylose, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas kaip nuostolį iš atsakovo.

11. Teismas akcentavo, kad klaidingas įrašas namų valdos techninės apskaitos kortelėje neturėjo įtakos namų valdos žemės sklypo privatizavimui, nes U. G. turėjo namų valdos techninės apskaitos kortelėje teisingus įrašus, bet su kartu su V. S. privatizavo 0,0852 ha žemės sklypą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais (2009 m. sausio 22 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-14-338/2008) nuspręsta, kad V. S. neturėjo teisės į didesnio namų valdos žemės sklypo ploto privatizavimą, todėl jam negali atsirasti 5 792,40 Eur žala. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr.2-34-400/2009 pareiškėjas buvo įpareigotas nugriauti tvorą, lauko tualetą, šiltnamio karkasą, išsigabenti daržoves, išrauti vaiskrūmius, vaismedžius. V. S. turtą pasiėmė, jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra neteisėtas, nes nei valstybė, nei sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, savininkai jo nuosavybe nesinaudoja, naujai suformuotame sklype pareiškėjo turto nėra. Teismas pabrėžė, kad valstybė neprivalo atlyginti pareiškėjui 698,69 Eur, nes nebuvo nacionalizuotas jo turtas, pareiškėjas turėjo galimybę persikelti turtą į savo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, kuo pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala ir kokia forma, nes jis nuostolių (žalos) atlyginimo byloje privalo įrodyti žalos dydį, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir dokumentų, patvirtinančių, kad jam išduotos namų valdos techninės apskaitos kortelėje padaryta klaida yra tiesioginė jo sveikatos pablogėjimo pasekmė.

13. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, teismas pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teismas paaiškino, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2002 m. balandžio 8 d., t. y. nuo Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kurioje yra aiškiai nurodytas kokio dydžio sklypas pareiškėjui parduodamas – 0,0423 ha žemės sklypo dalis iš bendrai naudojamo 0,0852 ha žemės sklypo. Nuo sutarties sudarymo datos pareiškėjas galėjo 3 metų laikotarpiu pareikšti reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo, atnaujinti terminą pareiškėjui pagrindo nėra, kadangi jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš, jo teigimu, neteisėtų VĮ Registrų centro veiksmų ir nustatė, jog pareiškėjas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą grindė šiais, jo teigimu, neteisėtais veiksmais: 1984 m. lapkričio 21 d. išduotoje namų valdos techninės apskaitos kortelėje VĮ Registrų centras Panevėžio filialas (toliau – ir Filialas) klaidingai nurodė duomenis apie naudojamą žemės plotą – 1 138 kv. m., kad išskirta 852 kv. m. plotas žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Ši klaida nulėmė, kad jam buvo leista privatizuoti tik 852 kv. m. ploto žemės sklypą iš jo naudojamos 1 138 kv. m. žemės ploto sklypo. Teismas konstatavo, kad tarp pareiškėjo patirtų nuostolių ir skunde nurodytų Filialo veiksmų nėra priežastinio ryšio.

15. Teismas nustatė, kad:

15.1. Pareiškėjo atstovo prašymu Filialas 2016 m. rugsėjo 14 d. išdavė 1984 m. lapkričio 27 d. duomenimis namų valdos techninės apskaitos kortelės (Forma Nr. 1) kopiją iš archyvinės bylos. 2016 m. lapkričio 17 d. prašymu pareiškėjo atstovas A. S. kreipėsi į Filialą dėl pastebėtos klaidos ištaisymo ir nurodė, kad Filialo 2016 m. rugsėjo 14 d. išduotoje techninės apskaitos kortelės kopijoje 1984 m. lapkričio 27 d. duomenimis išskirto žemės sklypo plotas 352 kv. m, naudojamo žemės sklypo plotas – 1 138 kv. m, o savininko turimoje tos pačios datos techninės apskaitos kortelėje išskirto žemės sklypo plotas buvo 1 138 kv. m, naudojamo to plotas – 852 kv. m. Pareiškėjo atstovas prašė išduoti namų valdos technines apskaitos kortelę, kurioje, be kitų duomenų, išskirto žemės sklypo plotas būtų nurodytas 852 kv. m, o naudojamo žemės sklypo plotas 1 138 kv. m, arba paminėtus duomenis apie išskirto ir naudojamo žemės ploto dydžius pateikti Filialo raštu.

15.2. Filialas 2016 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (7.1.9) PAS-7905 informavo pareiškėją, kad 1984 m. lapkričio 27 d., sudarant namų valdos techninės apskaitos bylą, adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžys, Panevėžio tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro darbuotojai vadovavosi ir vykdė techninės inventorizacijos darbus pagal tuo metu galiojusią Lietuvos TSR Komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintą Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodiką (toliau – ir Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodika). Tuo tarpu statinių kadastro duomenys į nekilnojamojo turto kadastrą yra įrašyti 2001 m. lapkričio 26 d. sudarytos nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos pagrindu, kaip reglamentavo tuo metu galiojusi Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 264 „Dėl Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodikos patvirtinimo“. Šiuo įsakymu buvo patvirtintos ir kitokios įstatų kadastro duomenų formos (Pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenys (1A forma), Pagalbinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenys (1B forma). Šiose formose nebėra duomenų apie naudojamus žemės sklypo plotus. Filialas nurodė, kad 2002 m. balandžio 8 d. yra išsipirkę iš valstybės 0,0407 ha žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžys, plotą, todėl nurodė, kad taisyti turimoje statinių kortelėje 1984 m. lapkričio 27 d. neteisingai įrašytus žemės sklypo naudojimo ir išskyrimo plotus nėra tikslinga, nes jie neaktualūs. Filialas pasiūlė savo turimoje byloje archyvuoti Filialo 2016 m. rugsėjo 14 d. išduotą ir patvirtintą teisingą namų valdos techninės apskaitos kortelės formą.

15.3. 2016 m. gruodžio 15 d. prašymu pareiškėjo atstovas A. S. pakartotinai kreipėsi į Filialą ir prašė, išduoti namų valdos techninės apskaitos kortelę, kurioje, be kitų duomenų, išskirto žemės sklypo plotas būtų nurodytas 852 kv. m, o naudojamo žemės sklypo plotas – 1 138 kv. m, arba paminėtus duomenis apie išskirto ir naudojamo žemės ploto dydžius pateikti atskiru Filialo raštu.

15.4. Filialas 2017 m. sausio 13 d. raštu Nr. (7.1.9)PAS-373 pakartotinai informavo, kad išduoti namų valdos techninės apskaitos kortelę (Forma Nr. 1) neturi galimybių, nes Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 264 „Dėl Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodika) ir patvirtinus kitas pastatų kadastro duomenų formas, šios tapo archyvinėmis ir šiuo metu jos saugomos tik nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų archyvinėje medžiagoje. Filialas nurodė, kad 1984 m. lapkričio 27 d. namų valdos techninės apskaitos kortelė saugoma archyvinėje nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje ir patvirtino, kad 1984 m. lapkričio 27 d. namų techninės apskaitos kortelės skyriaus „Žemės sklypo plotas (kv. m) skiltyje „Bendras sklypo plotas“ eilutėje „Naudojama“ yra įrašyta 1 138 kv. m, eilutėje „Išskirta“ yra įrašyta 852 kv. m.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1992 m. balandžio 22 d. U. G. ir V. S. Panevėžio miesto valdybai pateikė prašymus parduoti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. U. G. prašė parduoti 0,0429 ha žemės sklypo dalį, V. S. – 0,0423 ha žemės sklypo dalį iš bendrai naudojamo 0,0852 ha žemės sklypo, kartu pateikdami šio sklypo naudojimosi pasidalijimo planą. Toks 0,0852 ha žemės sklypo pasidalijimas buvo patvirtintas parašais. 2001 m. gruodžio 22 d. U. G. prašymu, vadovaujantis namų valdos techninės apskaitos byla, buvo atliktas 852 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ribų nustatymas. Jame dalyvavę U. G. ir V. S. jokių pastabų dėl žemės sklypo dydžio nepareiškė.

17. Teismas akcentavo, kad, sudarydamas žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pareiškėjas žinojo ne tik tai, kokio dydžio sklypą perka, bet ir jo ribas. 2002 m. balandžio 8 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi U. G. nusipirko 0,0445 ha žemės sklypą, o V. S. – 0,0407 ha žemės sklypą. 0,0852 ha žemės sklypas parduotas pagal U. G. ir V. S. prašymą ir vadovaujantis Nutarimu. Minėtos sutarties pagrindu 2002 m. balandžio 18 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos žemės nuosavybės teisės į 0,0852 ha dydžio žemės sklypą.

18. Teismas pabrėžė, kad 2007 m. gegužės 3 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimu B. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra žemės sklypus Panevėžio mieste, tarp jų ir 0,0501 ha įžemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal pirkimo-pardavimo sutartį 2007 m. rugsėjo 20 d. šį žemės sklypą įsigijo T. L. ir L. L. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 1 d. įsakymas ST. 224-A-85 dalį dėl grąžinimo natūra 0,0501 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) yra galiojantis, teismas nenustatė jokių 2007 m. rugsėjo 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp B. S. ir L. ir T. L., negaliojimo pagrindų. Panevėžio apygardos teismas nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1500-452/2008 ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-14-338/2008) nėra nustatyta, kad U. G. ir V. S. nebuvo leista prašyti ir pirkti daugiau nei 0,0852 ha jų naudojamo valstybinės žemės ploto, ir kad tai buvo padaryta būtent dėl V. S. gautoje namų valdos techninės apskaitos kortelėje atsiradusios klaidos, nes bendraturtė U. G. turėjo teisingus namų valdos techninės apskaitos kortelės duomenis. Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs U. G. ir V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1500-452/2008 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3700-755/2012 atsisakė procesą atnaujinti.

19. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog Filialo klaida turėjo esminę reikšmę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, privatizavimui.

20. Teismas konstatavo, kad, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, netenkintini pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) 10 000 Eur sumai priteisimo. Atmetus šiuos reikalavimus, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 21. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir grąžinti pareiškėjui permokėtą žyminio mokesčio dalį (570 Eur). Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjo atstovas nurodo, kad dėl VĮ Registrų centro veiksmų jam buvo padaryta žala, o remiantis EŽTT praktika turi būti atlyginta ir neturtinė žala dėl neteisėtų veiksmų (II t.; b. l. 46 ).

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normos pažeidimą – pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti pareiškėjo 2017 m. vasario 20 d. ieškinyje, 2018 m. vasario 19 d. rašytiniuose paaiškinimuose ir 2019 m. birželio 10 d. teismo posėdžiui pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes dėl viešojo administravimo subjekto (Filialo) veiksmų, tačiau apsiribojo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendime nurodytų argumentų perrašymu.

23. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatsakydamas į šiuos esminius klausimus:

23.1. Ar VĮ Registrų centras, su klaidomis perkėlęs techninės apskaitos kortelės duomenis apie išskirto ir naudojamo žemės sklypo plotus, veikė atidžiai ir rūpestingai, ar laikėsi gero administravimo principo, kaip priklauso viešojo administravimo funkcijas atliekančiai institucijai?

23.2. Ar Panevėžio miesto savivaldybės žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, priimdami dokumentus žemės sklypo privatizacijai tik iš vieno iš savininkų ir nepatikrinę kito savininko, bei Filialo turimų duomenų apie išskirto ir naudojamo žemės sklypo plotą, elgėsi atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, išsamiai ir visapusiškai išsiaiškino visas aplinkybes, būtina teisingam sprendimui priimti?

23.3. Ar Panevėžio miesto savivaldybės žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, formuodami natūra grąžintinus žemės sklypus, tarp jų ir žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, elgėsi atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, išsamiai ir visapusiškai išsiaiškino visas aplinkybes, būtina teisingam sprendimui priimti?

24. Pareiškėjas teigia, kad, jei būtų atsakyta į nurodytus klausimus, nekiltų kitas esminis klausimas – ar Filialo klaida turėjo esminę reikšmę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje privatizavimui?

25. Pareiškėjas, nurodydamas faktines aplinkybes (žemės sklypo savininkams buvo leista privatizuoti tik 852 kv. m iš naudojamų 1 138 kv. m, nes V. S. Panevėžio miesto savivaldybės žemėtvarkos pateikė informaciją apie tokį, t. y. 852 kv. m naudojamo sklypo dydį, o būtent naudojamus žemės sklypo dydžius buvo leidžiama privatizuoti pagal tuo metu galiojusių Nuostatų 2.1 p.), pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat turėjo atsakyti į šį klausimą – kokio dydžio žemės sklypą būtų galėję privatizuoti pareiškėjas ir bendrasavininkė U. G., jei Filialas nebūtų supainiojęs išskirto ir naudojamo žemės sklypo ploto reikšmių, perkeldamas duomenis iš vienos techninės apskaitos kortelės į kitą, arba kokio dydžio žemės sklypą būtų galėję privatizuoti pareiškėjas ir kita bendrasavininkė, jei techninės apskaitos kortelę būtų pateikusi U. G., ir kortelės duomenų apie žemės ploto dydį skiltyje „išskirta“ būtų įrašyta 852 kv. m, o skiltyje „naudojama“ būtų įrašyta 1 138 kv. m?

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad vienintelis žemės ploto kriterijus žemės sklypo pirkimui buvo jo naudojimas, o ne išskirtas plotas. Šiuo atveju pareiškėjas kartu su kitu žemės sklypo bendrasavininku nuo pat 1972 m. naudojo 1 138 kv. m žemės sklypą ir tik dėl VĮ Registro centro Filialo klaidos naudojamo sklypo plotas sumažėjo iki 852 kv. m.

27. Pareiškėjas pažymi, kad Filialas savo klaidą pripažino 2017 m. sausio 13 d. rašte Nr. (7.1.9.)PAS373, todėl turi atlyginti nuostolius.

28. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 3, 15, 56, 80, 86 straipsnių nuostatas.

29. Atsakovo atstovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti pabrėždamas, kad pareiškėjas nepagrindė savo deklaratyvių teiginių dėl žalos atsiradimo, neįrodyta jokia viešojo administravimo subjekto civilinės atsakomybės sąlyga pagal CK 6.271 straipsnį.

30. Atsakovo atstovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs visą su byla susijusią medžiagą, be kita ko, atsižvelgdamas į prejudicinius faktus, kurie buvo nustatyti Panevėžio miesto apylinkės ir Panevėžio apygardos teismų priimtuose sprendimuose, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, kuria pareiškėjas kildina iš VĮ Registrų centro neteisėtų veiksmų.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimams taikė ieškinio senatį, taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų VĮ Registro centro veiksmų. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 3, 15, 56, 80, 86 straipsnių nuostatas, taip pat neatsakė į esminius bylos klausimus.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

36. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; kt.).

37. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

38. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam turtinę žalą, kurią jis kildina iš Filialo veiksmų, o būtent pareiškėjas nurodo, jog 1984 m. lapkričio 21 d. išduotoje namų valdos techninės apskaitos kortelėje Filialas klaidingai nurodė duomenis apie naudojamą žemės plotą ir ši klaida nulėmė, kad jam buvo leista privatizuoti tik 852 kv. m. ploto žemės sklypą iš jo naudojamo 1 138 kv. m. žemės ploto sklypo.

39. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2002 m. balandžio 8 d., t. y. nuo Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kurioje yra aiškiai nurodytas kokio dydžio sklypas pareiškėjui parduodamas – 0,0423 ha žemės sklypo dalis iš bendrai naudojamo 0,0852 ha žemės sklypo, pritaikė 3 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Akcentuotina, kad pareiškėjas šių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliaciniame skunde neginčija. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į CK 1.131 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas pateikė skundą pasibaigus ieškinio senaties terminui, todėl vien tai yra pakankamas pagrindas atmesti pareiškėjo skundą.

40. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018). Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

42. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo grąžinti permokėtą žyminio mokesčio sumą, teisėjų kolegija nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas sumokėjo 300 Eur žyminį mokestį už ieškinį bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme (Civilinė byla, b. l. 85) ir 300 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo, bylą apeliacine tvarka nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme (Civilinė byla, b. l. 184). Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą ir bylą pagal rūšinį teismingumą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

43. Pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildino iš neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, todėl jo skundas priskirtinas prie neapmokestinamų žyminiu mokesčiu. Sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai žyminis mokestis sumokėtas už skundą (prašymą, pareiškimą), kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (ABTĮ 38 str. 1 d. 8 p.). Teisėjų kolegija siekdama proceso ekonomiškumo, šį klausimą išsprendžia šia nutartimi (ABTĮ 11 str.).

44. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui grąžinti 600 Eur žyminio mokesčio permoką.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 dalimi. 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui V. S. 600 (šešis šimtus) Eur žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė