2013-06-11 Nr. AB-2469-3-61-3-01008-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-737/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01008-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1.5; 9.8.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2011 m. gegužės 25 d. pavedimu tikrinti Nr. 35-60 buvo pavesta patikrinti pareiškėjos R. A. (toliau – ir pareiškėja) Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą (Komisijos byla, b. l. 57).

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI), vykdydama 2011 m. gegužės 25 d. pavedimą tikrinti, patikrino R. A. ir 2011 m. liepos 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-60 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 405 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) (Komisijos byla, b. l. 43-48).

2011 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių AVMI sprendimu Nr. 14.4-53-36 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas) patikrinimo aktas Nr. 35-60 buvo patvirtintas (Komisijos byla, b. l. 39-42).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI; atsakovas; Inspekcija) 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 68-175 (toliau – ir VMI sprendimas) patvirtino Šiaulių AVMI 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 14.4-53-36 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (Komisijos byla, b. l. 13-18). VMI sprendime nurodė, kad Šiaulių AVMI tinkamai išanalizavo nustatytas aplinkybes ir pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, neatsižvelgė į 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartį ir 2 700 000 Lt sumą pripažino pareiškėjos kitomis pajamomis, kurias pagrįstai apmokestino GPM įstatymo nustatyta tvarka.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. S-35 (7-13/2012) (toliau – ir MGK sprendimas) patvirtino VMI 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 68-175 (Komisijos byla, b. l. 164-172).

II. Pareiškėja R. A. 2012 m. balandžio 10 d. (pagal gavimo datą) su skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti: Šiaulių AVMI 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-53-36, VMI 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 68-175 ir MGK 2012 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. S-35 (7-13/2012).

Pareiškėja skunde nurodė, kad Šiaulių AVMI atliko patikrinimą dėl GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo už 2010 metus, o po atlikto patikrinimo surašė patikrinimo aktą Nr. 35-60. Pažymėjo, kad Šiaulių AVMI patikrinimo akte nurodė, jog pareiškėja pažeidė teisės aktus, nes metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo 2 700 000 Lt pajamų, neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo 405 000 Lt GPM. Surašytas patikrinimo aktas buvo patvirtintas Šiaulių AVMI 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 14.4-53-36, kuriuo buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 405 000 Lt GPM, 9 720 Lt šio mokesčio delspinigių ir 40 500 Lt paskirtą GPM baudą. 2011 m. gruodžio 27 d.

VMI sprendimu Nr. 68-175 patvirtino Šiaulių AVMI 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 14.4-53-36. R. A. pažymėjo, kad nesutikdama su priimtais sprendimais su skundu kreipėsi į MGK, kuri 2012 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. S-35 (7-13/2012) patvirtino VMI priimtą sprendimą. Pareiškėjos teigimu, Šiaulių AVMI nepagrįstai rėmėsi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir 2 700 000 Lt pripažino pareiškėjos 2010 metais gautomis pajamomis bei apmokestino GPM. Pareiškėja tvirtino, kad 2010 m. sausio 4 d. vienintelio UAB „Karališkasis vežėjas“ (toliau – ir Bendrovė) akcininko V.

G. sprendimu buvo įpareigota perduoti jam 2 700 000 Lt 2 autobusų „Iveco IRISBUS“ bei 9 autobusų „Mercedes Benz Sprinter“ įsigijimui. Pažymėjo, kad ji, būdama UAB „Karališkas vežėjas“ vadovė bei atskaitingas asmuo, kuriam iš Bendrovės kasos buvo išduota 2 823 696 Lt, 2010 m. sausio 4 d. pasirašė pavedimo sutartį su V. G. ir įsipareigojo iki 2010 m. sausio 10 d. perduoti V. G. 2 700 000 Lt, o pastarasis įsipareigojo surasti bei įsigyti minėtas transporto priemones, sumokėti visus mokesčius, pateikti, atsiimti dokumentus.

Pažymėjo, kad sutarties pasirašymo metu ji perdavė V. G. 270 0000 Lt kaip išankstinį apmokėjimą, o minėtą ūkinę operaciją apskaitė buhalterinėje apskaitoje kaip veiklos nuostolius, nes V. G. 2010 m. kovo 12 d. mirė, neįvykdęs įsipareigojimų bei negrąžinęs skolos. R. A. nesutiko su Šiaulių AVMI vertinimu, kad 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartis, kuria remiantis UAB „Karališkas vežėjas“ nurašė pareiškėjos 2 700 000 Lt skolą, buvo fiktyvi bei sudaryta turint vienintelį tikslą – gauti mokestinės naudos. Tvirtino, kad MAĮ 69 straipsnio 1 dalies norma taikoma tuomet, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo veiksmuose nustato vengimo požymių bei išanalizavęs sudarytus sandorius nustato, kad vienintelis sandorių tikslas buvo gauti mokestinę naudą.

Pareiškėja nurodė, kad Bendrovės R. A. išmokėtų grynųjų pinigų paskirtis buvo ne tik ūkio išlaidoms padengti, bet ir saugojimo tikslais, turint tikslą sukaupti lėšų automobilių pirkimui, kadangi V. G. nepasitikėjo bankais. Pareiškėja nesutiko ir su Šiaulių AVMI bei MGK vertinimais, kad V. G. buvo garbingo amžiaus (86 metų), sunkiai sirgo, todėl pavedimo sutartyje prisiimtų įsipareigojimų realiai įvykdyti negalėjo. Tvirtino, kad pavedimo sutartyje buvo numatyta, kad V. G. turi teisę perįgalioti kitą asmenį atlikti sutartyje numatytus veiksmus ir tikėjo, kad V.

G. tai ir ketino padaryti. R. A. pažymėjo, kad pareiškėjos bei jos artimųjų ryšiai su V. G. jokios įtakos sandoriams tarp UAB „Karališkas vežėjas“ bei V. G. neturėjo, o mokesčių administratoriaus argumentus vertino kaip prielaidas bei spėjimus.

Atsakovas VMI atsiliepime (b. l. 40-44) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Šiaulių AVMI atliekant UAB „Karališkas vežėjas“ mokestinį tyrimą buvo pateikta 2010 m. sausio 4 d. vienintelio akcininko V. G. sprendimo kopija, kuriuo V. G. nusprendė įsigyti 2 autobusus „Iveco IRISBUS“ bei 9 autobusus „Mercedes Benz Sprinter“. Minėtu sprendimu buvo nuspręsta, kad R. A., kaip atskaitingas asmuo, kuriai iš Bendrovės kasos buvo išduota 2 823 696 Lt, iki 2010 m. sausio 10 d. turi perduoti 2 700 000 Lt vieninteliam akcininkui V. G.. VMI pažymėjo, kad buvo nustatyta, jog UAB „Karališkas vežėjas“ 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartyje atvaizduotą ūkinę operaciją (2 700 000 Lt perdavimą V.

G.) apskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje padarant šiuos įrašus: 2010 m. sausio mėn. nuo sąskaitoje 256/1 „Gautinos sumos (atskaitingas asmuo)“ apskaitomos pareiškėjos skolos Bendrovei nurašyta 270 0000 Lt (kreditas), o įrašyta į 256 sąskaitos „Gautinos sumos (akcininkai)“ debetą, t. y. užfiksuota V. G. skola Bendrovei. Bendrovė V. G. 2 700 000 Lt įsiskolinimą 2010 m. gruodžio mėn. nurašė į veiklos nuostolius (debetas 342 „Nepaskirstytas einamųjų metų pelnas (nuostolis)“), nes V. G. 2010 m. kovo 12 d. mirė, negrąžinęs minėtos skolos.

VMI pabrėžė, kad R. A. skola UAB „Karališkas vežėjas“ 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė 2 823 696 Lt, šias aplinkybes patvirtina Bendrovės apskaitos dokumentai, to neginčija ir pati pareiškėja. VMI nurodė, kad Šiaulių AVMI, siekdama nustatyti 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutarties kopijoje įvardintos ūkinės operacijos faktines aplinkybes, kreipėsi į VšĮ Kuršėnų ligoninę bei į Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centrą su paklausimais apie V. G. sveikatos būklę ir galimybę kontroliuoti savo veiksmus 2010 m. sausio – kovo mėnesiais.

Gautuose atsakymuose iš minėtų įstaigų buvo nurodyta, kad V. G. nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2010 metų kovo mėnesio gydėsi VšĮ Šiaulių rajono Kuršėnų poliklinikoje dėl lėtinės išeminės galvos smegenų ligos, kad psichikos būklė nebuvo vertinta, kad nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. vasario 26 d. gydėsi VšĮ Kuršėnų ligoninės II vidaus ligų skyriuje, o nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. kovo 12 d. gydėsi palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. VšĮ Kuršėnų ligoninė pateikė informaciją, kad ligonis sirgo lėtine išemine galvos smegenų liga, aterosklerozine kardioskleroze, lėtiniu obstrukciniu bronchitu ir mišria kraujagysline demensija, kad ligonio atmintis buvo nusilpusi.

VMI pažymėjo ir tai, kad buvo gauti duomenys ir iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos apie tai, jog V. G. mirties liudijimas išduotas bei laidojimo pašalpa išmokėta pareiškėjai R. A.. Atsakovo teigimu, pareiškėja žinojo bei suprato, kad 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartis nebus įvykdyta. Nurodė, kad po V. G. mirties paveldėjimo byla nėra užvesta ir nėra asmenų, pareiškusių prašymus priimti palikimą. Pažymėjo, kad surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog V. G. nuo 1985 m. sausio 8 d. iki mirties gyveno pareiškėjos artimiesiems priklausiusioje gyvenamojoje vietoje, kas leidžia daryti išvadą, kad R.

A. buvo artimai susijusi su V. G.. VMI pabrėžė, kad pareiškėjai buvo žinoma apie V. G. sveikatos būklę, nes likus vienai dienai iki V. G. patalpinimo į VšĮ Kuršėnų ligoninę buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. 2010 m. vasario 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėja iš V. G. už 10 000 Lt įsigijo visas 1000 vnt. paprastas vardines UAB „Karališkas vežėjas“ akcijas. Atsakovas tvirtino, kad 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartyje buvo nurodyta, jog pareiškėja yra įpareigota iki 2010 m. sausio 10 d. perduoti akcininkui V.

G. 2 700 000 Lt, tačiau nei pinigų perdavimo būdas, nei perdavimo vieta nėra aptarti. Teigė, kad išanalizavus sutarties nuostatas matyti, jog R. A. neprivalėjo perduoti V. G. išankstiniam apmokėjimui grynųjų pinigų, todėl vertino, kad pavedimo sutartis negali būti laikoma pakankamu įrodymu dėl faktinio pinigų perdavimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai nupirkus visas Bendrovės akcijas, V. G. neturėjo jokio ryšio su Bendrove, tačiau pareiškėja nepasinaudojo pavedimo sutartyje numatyta galimybe panaikinti pavedimą ir atsiimti pinigus.

VMI teigimu, visos nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad 2010 m. sausio 4 d. sudaryta pavedimo sutartis, kuria remiantis UAB „Karališkas vežėjas“ nurašė pareiškėjos 2 700 000 Lt skolą, buvo sudaryta turint vienintelį tikslą – R. A. gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti GPM. Tvirtino, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad šiuo sandoriu siekta kitokios nei mokestinės naudos, todėl pabrėžė, kad Šiaulių AVMI, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, pagrįstai neatsižvelgė į 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartį ir 2 700 000 Lt sumą pripažino pareiškėjos kitomis pajamomis, kurias pagrįstai apmokestino GPM įstatymo nustatyta tvarka.

VMI pažymėjo, kad FNTT Šiaulių apygardos valdyboje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-03031-11. Šio tyrimo metu buvo atlikta V. G. rašysenos ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad minėtoje sutartyje dėl pinigų perdavimo V. G., yra suklastotas jo parašas. Inspekcijos manymu, tai įrodo, kad pinigai V. G. nebuvo perduoti.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 72-77) pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių AVMI atliekant UAB „Karališkas vežėjas“ mokestinį tyrimą bei patikrinimą paaiškėjo, jog Bendrovė buhalterinėje apskaitoje 2009 m. gruodžio 31 d. apskaitė direktorės R. A. 2 823 696 Lt skolą (Komisijos byla, b. l. 114), o to neginčija ir pati R. A.. UAB „Karališkas vežėjas“ patikrinimo metu pateikė 2010 m. sausio 4 d. vienintelio akcininko V. G. sprendimo kopiją, kuriuo jis nusprendė įsigyti 2 autobusus „Iveco IRISBUS“ bei 9 autobusus „Mercedes Benz Sprinter“ (Komisijos byla, b. l. 63-64). Minėtu sprendimu R. A. buvo įpareigota įgalioti V. G. nupirkti minėtus autobusus bei iki 2010 m. sausio 10 d. perduoti V. G. 2 700 000 Lt. UAB „Karališkas vežėjas“, atstovaujama direktorės R. A., 2010 m. sausio 4 d. pasirašė pavedimo sutartį su V. G., kurioje V. G. įsipareigojo ieškoti, o suradęs nupirkti minėtus autobusus, atitinkančius sutartyje nurodytas sąlygas, juos perduoti, sumokėti visus mokesčius, pateikti ir atsiimti dokumentus bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su pavedimu (Komisijos byla, b. l. 49). R. A. pavedimo įvykdymui sutarties pasirašymo metu perdavė V. G. 2 700 000 Lt kaip išankstinį apmokėjimą. Bendrovė 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartyje atvaizduotą ūkinę operaciją apskaitė buhalterinėje apskaitoje kaip V. G. skolą Bendrovei, o šis įsiskolinimas 2010 m. gruodžio mėnesį nurašytas į veiklos nuostolius, nes V. G. 2010 m. kovo 12 d. mirė negrąžinęs skolos (Komisijos byla, b. l. 83). R. A. skola Bendrovei atitinkamai buvo sumažinta 2 700 000 Lt.

Teismas rėmėsi MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl šios dalies aiškinimo ir taikymo yra ne kartą pažymėjęs, jog minėtoje normoje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinės naudos ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3448/2011 ir kt.). Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog mokestinė nauda, gauta iš tokio pobūdžio sandorių, turi būti reali (išvengta mokesčių mokėjimo), o nenustačius realios mokestinės naudos MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytą būdą taikyti nėra pagrindo.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, jog Šiaulių AVMI išvada, kad pareiškėjos kaip UAB „Karališkas vežėjas“ įgalioto asmens pasirašyta 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartis buvo sudaryta turint vienintelį tikslą – gauti mokestinės naudos, nemokant nuo šios sumos GPM, yra pagrįsta. Pareiškėjos skola Bendrovei 2009 m. gruodžio 31 d. buvo 2 823 696 Lt. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos teiginį, kad didžioji perduotų pinigų dalis buvo skirta kaupimui ir saugojimui, tačiau tuo pačiu lėšos buvo naudojamos ir įmonės veiklai. Byloje esantys kasos išlaidų orderiai patvirtino, jog pareiškėjai išmokėtų grynųjų pinigų paskirtis – ūkio išlaidoms bei degalams įsigyti, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyta grynųjų pinigų paėmimo iš Bendrovės kasos (saugojimui) versija nėra pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais bei ekonomiškai nepagrįsta.

Teismas darė išvadą, kad 2010 m. sausio 4 d. sudaryta pavedimo sutartis neatspindi realiai joje nurodytos operacijos įvykimo, o tik išreiškia formalią atitinkamos sutarties įforminimo seką, kurios tikslas nuslėpti GPM. Šią išvadą patvirtino dar ir tai, kad sudarytos sutarties galiojimo terminas – iki 2010 m. kovo 31 d., o 2010 m. vasario 4 d. V. G. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė visas Bendrovės akcijas pareiškėjai, taip ir nepradėjęs, ir neįvykdęs pavedimo sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, o 2010 m. vasario 5 d. buvo paguldytas į ligoninę. 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutarties 2.1.2 punkte nustatyta, kad Įgaliotojas (šiuo atveju R. A.) įsipareigoja kartu su Įgaliotiniu (šiuo atveju V. G.) nuvykti ir apžiūrėti siūlomus autobusus ir savo rizika priimti sprendimą dėl šių autobusų būklės, tinkamumo naudojimui bei vertės. Sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad Įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti pavedimą, o Įgaliotinis bet kada nuo jo atsisakyti, todėl, teismo vertinimu, sudarius Bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir pareiškėjai tapus vienintele akcininke bei žinant, kad V. G. prisiimtų įsipareigojimų nėra įvykdęs, turėjo galimybę panaikinti pavedimą ir atsiimti pinigus iš V. G..

Teismui pateikti įrodymai patvirtino, kad pavedimo sandoris buvo sudarytas tarp artimais asmeniniais ryšiais susijusių asmenų, nes V. G. nuo 1985 m. sausio 8 d. iki mirties gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuo esantys pastatai nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. priklausė pareiškėjos R. A. motinai K. B., o vėliau pareiškėjos sūnui E. A. (Komisijos byla, b. l. 78–82). V. G. mirties liudijimas 2010 m. kovo 14 d. išduotas pareiškėjai, o 2010 m. kovo 15 d. pareiškėjai išmokėta ir V. G. laidojimo pašalpa (Komisijos byla, b. l. 151), todėl pareiškėjos argumentą, kad jos ir jos artimųjų ryšiai su V. G. niekaip nelėmė UAB „Karališkas vežėjas“ civilinių sandorių su V. G., teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Byloje surinkti duomenys, t. y.: V. G. pavedimo sutarties pasirašymo metu buvo garbingo amžiaus (86 metų), VšĮ Šiaulių r. pirminės sveikatos priežiūros centro 2011 m. balandžio 20 d. raštas Nr. (6.8)-1-409, VšĮ Kuršėnų ligoninės 2011 m. balandžio 21 d. raštas Nr. S-191(2.22), kuriuose apibūdinta V. G. sveikatos būklė (Komisijos byla, b. l. 147, 149), teismui leido daryti išvadą, kad V. G. pavedimo sutartyje prisiimtų įsipareigojimų įvykdyti negalėjo ir dėl fizinių galimybių. Be to, 2012 m. rugsėjo 3 d. teismui buvo pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad UAB „Karališkas vežėjas“ 2010 m. sausio 4 d. vienintelio akcininko sprendime ir 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartyje šalia vardo, pavardės „V. G.“ pasirašė ne V. G., o kitas asmuo, kas teismui leido daryti išvadą, kad R. A. neperdavė, o V. G. negavo 2 700 000 Lt (b. l. 66-67).

Teismas, remdamasis MAĮ 67 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-926/2011).

Teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visuma leido teigti, kad Šiaulių AVMI įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, tai yra pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų už 2010 metus apskaičiavimo pagrįstumą. R. A., nesutikdama su papildomai apskaičiuotu mokesčiu ir su juo susijusių sumų pagrindimu, galėjo ir turėjo pateikti savo įrodymus, kurie šį pagrindimą paneigtų. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėja to nepadarė. Pareiškėja be skunde nurodytų argumentų, kad ji faktiškai perdavė pinigus V. G., o Šiaulių AVMI nepaneigė 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartyje atvaizduoto pinigų perdavimo fakto, jokių papildomų įrodymų nepateikė, todėl teismas darė išvadą, kad Šiaulių AVMI, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, pagrįstai neatsižvelgė į 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartį ir 2 700 000 Lt sumą pripažino pareiškėjos kitomis pajamomis, kurias pagrįstai apmokestino GPM įstatymo nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad Šiaulių AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai buvo priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

IV. Pareiškėja R. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80-86), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjos skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad 2011 m. birželio 15 d. Šiaulių AVMI prašymu pareiškėja buvo pateikusi rašytinį paaiškinimą apie pinigų iš Bendrovės perdavimo pareiškėjai aplinkybes. Jame buvo paaiškinta, kad iš Bendrovės kasos periodiškai buvo išimami pinigai ir perduodami pareiškėjai, kaip atskaitingam asmeniui, ne tiek disponavimo, kiek saugojimo tikslu. Tvirtina, kad MGK neteisingai suprato pareiškėjos paaiškinimą kuriuo norėjo pasakyti, kad didžioji dalis jai perduotų lėšų buvo skirtos kaupimui ir saugojimui, tačiau įmonės veiklai reikalingos lėšos buvo naudojamos. Tokia buvo Bendrovės pinigų kaupimo ir saugojimo politika, turint tikslą sukaupti lėšų automobilių pirkimui. Mano, kad ši aplinkybė tik patvirtina, kad sudarant 2010 m. sausio 4 d. Pavedimo sutartį buvo įgyvendinamas ilgalaikis Bendrovės tikslas. Tvirtina, kad teismas visiškai nesivadovavo pareiškėjos pateiktais argumentais, o vadovavosi tik pateiktu MGK vertinimu, nes teismas pasisakė analogiškai pagal pateiktą MGK vertinimą.

Nesutinka su teismo išvada, jog V. G. pavedimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdyti negalėjo dėl fizinių galimybių. Pažymi, kad 2010 m. sausio 4 d. Pavedimo sutartyje buvo numatyta sąlyga, kad Įgaliotinis turi teisę perįgalioti atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgalintas šia sutartimi, kitą asmenį. Pareiškėja buvo įsitikinusi, kad V. G. tai ir ketino padaryti. Šios sąlygos teismas nevertino. Be to, V. G. nuo pat Bendrovės įsteigimo buvo vienintelis akcininkas ir pareiškėja, kaip Bendrovės vadovė, privalėjo vykdyti vienintelio akcininko sprendimus. Pažymi, kad 2009 m. V. G. priėmė sprendimą patvirtinti Bendrovės 2008 m. finansinę atskaitomybę, tačiau šio sprendimo mokesčių administratorius neginčija. Taigi, mokesčių administratorius tokiu būdu pripažįsta, kad mažiau nei prieš metus iki Pavedimo sutarties sudarymo V. G. buvo visiškai sveikas ir galėjo priimti sprendimą dėl finansinės atskaitomybės patvirtinimo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog V. G. sveikatos būklė būtų pablogėjusi būtent po 2009 m. sprendimo.

Pabrėžia, jog pareiškėjos ryšiai su V. G. niekaip nedarė įtakos Bendrovės civiliniams sandoriams su V. G.. Šiaulių AVMI domėjosi pareiškėjos banko sąskaitų operacijomis, bei jos buvusios anytos ir buvusio sutuoktinio paveldėtu turtu ir kitomis operacijomis, tačiau netikrino V. G. vardu registruoto turto, jo banko sąskaitų bei jų likučių. Dėl to pareiškėja darė išvadą, kad Šiaulių AVMI turėjo tikslą ne nustatyti tikrąsias sandorio aplinkybes, bet paneigti sandorį.

Nurodo, kad 2010 m. vasario 4 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis niekaip nepakeitė 2010 m. sausio 4 d. Pavedimo sutarties, ir tuo metu nebuvo jokio pagrindo ar poreikio jos nutraukti. 2010 m. vasario 5 d. V. G. atsigulus į ligoninę, Pareiškėja negalėjo numatyti, kad 2010 m. kovo 12 d. jis mirs ir negalės įvykdyti pavedimo, todėl nepasinaudojo galimybe panaikinti pavedimą.

Teigia, kad VMI savo sprendimu bando įteisinti tai, kad įmonės atskaitingas asmuo gali savintis įmonės pinigus, jeigu sumoka gyventojų pajamų mokestį. Netgi darant prielaidą kad 2010 m. sausio 4 d. Pavedimo sutartyje numatyta ūkinė operacija neįvyko, t.y. kad pareiškėja pinigų neperdavė, su kuo pareiškėja visiškai nesutinka ir to nepripažįsta, turėtų būti sprendžiamas pinigų grąžinimo Bendrovei, o ne pareiškėjos apmokestinimo klausimas.

Pažymi, kad pareiškėjai ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, jog UAB „Karališkas vežėjas“ 2010 m. sausio 4 d. vienintelio akcininko sprendime ir 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartyje šalia vardo, pavardės „V. G.“ pasirašė ne V. G., nebuvo žinomos. Visus pasirašytus dokumentus pareiškėjai jau pasirašytus perdavė V. G.. Nepasitikėti juo nebuvo jokio pagrindo. Pinigus pareiškėja perdavė asmeniškai V. G..

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94+97) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad iš 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutarties matyti, kad jos 2.1 dalyje numatyta, kad „Įgaliotojas įsipareigoja kartu su Įgaliotiniu nuvykti apžiūrėti siūlomus autobusus ir savo rizika priimti sprendimą dėl šių autobusų būklės, tinkamumo naudojimui bei vertės“ (2.1.2 p.), „Įgaliotojas turi teisę atsisakyti autobusų, pareikšdamas pastabas kokios siūlomų autobusų savybės jo netenkina ir tuo palengvindamas tolesnę paiešką“ (2.1.3 p.), „Įgaliotojas įsipareigoja atlyginti Įgaliotinio patirtas išlaidas, pagrįstas dokumentais“ (2.1.4 p). Sutarties 2.2 dalyje numatyta, „Įgaliotinis įsipareigoja grąžinti visą išankstinį apmokėjimą, per sutarties galiojimo terminą neradus tinkamų Įgaliotojui autobusų ar sutarties nutraukimo Įgaliotinio iniciatyva, per 10 dienų nuo sutarties pasibaigimo“ (2.2.5 p.), „Įgaliotinis įsipareigoja sumokėti 0,02 proc. delspinigių nuo nesumokėtų sumų, kurias turėtų sumokėti pagal šios sutarties 2.2.5 ir 2.2.6 punktuose už kiekvieną pradelstą dieną“ (2.2.6 p.), „šios sutarties 2.2.5, 2.2.6 punktuose numatyti mokėjimai atliekami Įgaliotojo kasoje arba pervedami į Įgaliotojo sąskaitą banke“ (2.2.7 p.). Iš šių pavedimo sutarties nuostatų darytina išvada, kad pareiškėja neprivalėjo grynus pinigus perduoti V. G. išankstiniam apmokėjimui, todėl pavedimo sutartis negali būti laikoma pakankamu įrodymu dėl faktinio pinigų perdavimo.

Pažymi, jog pavedimo sutarties 4.3 punkte numatyta, kad „Įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti pavedimą, o Įgaliotinis bet kada nuo jo atsisakyti“. Teigia, kad pareiškėja, kaip artimas V. G. asmuo, žinojo, kad V. G. nuo 2010 m. vasario 5 d. sunkiai sirgo ir gulėjo ligoninėje, todėl negalės įvykdyti pavedimo sutarties. Pareiškėja 2010 m. vasario 10 d. nupirko iš jo visas UAB „Karališkas vežėjas“ akcijas, dėl ko V. G. prarado bet kokį ryšį su Bendrove, tačiau nepasinaudojo pavedimo sutartyje numatyta galimybe panaikinti pavedimą ir iš V. G. atsiimti pinigus.

Teigia, kad iš byloje nustatytų aplinkybių, kurias atsakovas buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, darytina išvada, kad pareiškėja, apskaitydama UAB „Karališkas vežėjas“ buhalterinėje apskaitoje 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartį, kuria įforminta neįvykusi ūkinė operacija (2 700 000 Lt pinigų perdavimas įmonės akcininkui) turėjo tikslą sumažinti pareiškėjos skolą UAB „Karališkas vežėjas“. Tuo pačiu minėtos aplinkybės leido teigti, kad 2010 m. sausio 4 d. sudaryta pavedimo sutartis buvo sudaryta turint vienintelį tikslą – pareiškėjai gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti GPM mokėjimo nuo pareiškėjos iš UAB „Karališkas vežėjas“ gautų kitų 2 700 000 Lt pajamų. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad šiuo sandoriu siekta kitokios nei mokestinės naudos.

Teigia, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas tik pareiškėjos teiginiais, kurie be pakankamų įrodymų negali paneigti mokesčių administratoriaus nustatytų prieštaravimų tarp 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartyje atvaizduotos tarp pareiškėjos ir Bendrovės akcininko V. G. vykusio sandorio turinio ir mokesčių administratoriaus nustatytos realiai buvusios faktinės padėties. VMI manymu, Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvada absoliučiai paneigia visus Pareiškėjos skundo argumentus ir įrodo, kad pinigai V. G. nebuvo perduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2 700 000 Lt pripažinimo pareiškėjos R. A. (toliau – ir pareiškėja) 2010 m. gautomis pajamomis bei apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM). Dėl to byloje nagrinėtinas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-53-36, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 68-175 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2012 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. S-35 (7-13/2012) teisėtumo.

Mokestinės bylos dokumentai patvirtina, kad buvo atliekamas UAB „Karališkas vežėjas“ (toliau – ir Bendrovė) mokestinis tyrimas ir mokestinis patikrinimas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Šiaulių apygardos valdyboje buvo atliekamas tyrimas baudžiamojoje byloje dėl nusikaltimų požymių, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, kuriame tiriama Bendrovės veikla. Pareiškėja R. A. buvo UAB „Karališkas vežėjas“ direktorė. Minėtų tyrimų metu buvo nustatyta, kad UAB „Karališkas vežėjas“ buhalterinėje apskaitoje 2009 m. gruodžio 31 d. apskaitė direktorės R. A. 2 823 696 Lt skolą (Komisijos byla, b. l. 114). UAB „Karališkas vežėjas“ patikrinimo metu pateikė 2010 m. sausio 4 d. vienintelio akcininko V. G. sprendimo kopiją, kuriuo vienintelis akcininkas nusprendė įsigyti 2 autobusus „Iveco IRISBUS“ bei 9 autobusus „Mercedes Benz Sprinter“ (Komisijos byla, b. l. 63-64). Minėtu sprendimu R. A. buvo įpareigota įgalioti vienintelį akcininką V. G. nupirkti minėtus autobusus bei iki 2010 m. sausio 10 d. perduoti akcininkui V. G. 2 700 000 Lt. UAB „Karališkas vežėjas“, atstovaujama direktorės R. A., 2010 m. sausio 4 d. pasirašė pavedimo sutartį su V. G., kurioje V. G. įsipareigojo ieškoti, o suradęs nupirkti minėtus autobusus, atitinkančius sutartyje nurodytas sąlygas, juos perduoti, sumokėti visus mokesčius, pateikti ir atsiimti dokumentus bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su pavedimu (Komisijos byla, b. l. 49). Pavedimo sutartyje nurodyta, kad R. A. pavedimo įvykdymui sutarties pasirašymo metu perdavė V. G. 2 700 000 Lt kaip išankstinį apmokėjimą. Bendrovė 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartyje atvaizduotą ūkinę operaciją apskaitė buhalterinėje apskaitoje kaip V. G. skolą Bendrovei, o šis įsiskolinimas 2010 m. gruodžio mėnesį nurašytas į veiklos nuostolius, nes V. G. 2010 m. kovo 12 d. mirė negrąžinęs skolos (Komisijos byla, b. l. 83). R. A. skola Bendrovei atitinkamai buvo sumažinta 2 700 000 Lt.

Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnį 2 700 000 Lt sumą pripažino R. A. gautomis pajamomis, kurias mokesčių mokėtoja faktiškai gavo, tačiau jų nedeklaravo pajamų mokesčio deklaracijoje ir nesumokėjo nuo jų gyventojo pajamų mokesčio. Sprendimas dėl R. A. apmokestinimo gyventojo pajamų mokesčiu priimtas pritaikius Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą bei konstatavus, kad minėtos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, jos nebuvo pagrįstos ekonomine logika.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimai buvo priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos R. A. skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms.

Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Nagrinėjamoje situacijoje skundžiamais sprendimais buvo pripažinta, jog 2010 m. sausio 4 d. sudaryta pavedimo sutartis, kuria remiantis UAB „Karališkas vežėjas“ nurašė R. A. 2 700 000 Lt skolą, buvo sudaryta turint vienintelį tikslą – gauti mokestinę naudą. Dėl to Šiaulių AVMI patikrinimo aktu Nr. 35-60 pareiškėjai papildomai apskaičiavo 405 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio.

Vietos mokesčių administratorius, mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos bei pirmosios instancijos teismas įvertinę faktines bylos aplinkybes pagrįstai sprendė, kad tarp UAB „Karališkas vežėjas“, jo direktorės R. A. ir vienintelio akcininko V. G. B. dokumentuose nurodytos operacijos faktiškai neįvyko, jos nebuvo pagrįstos ekonomine logika, situacija buvo sukurta dirbtinai. Nesant dokumentuose atvaizduotų minėtų ūkinių operacijų, R. A. atsirastų mokestinė prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį dėl gautų 2 700 000 Lt pajamų. Dėl nurodytų motyvų, konstatuotina, kad R. A. sudaryti sandoriai ir atlikti veiksmai atitiko formaliąsias sąlygas, nustatytas teisės aktuose, pagal minėtas formaliąsias sąlygas pareiškėjai neatsirado pareiga mokėti gyventojų pajamų mokestį, tačiau šių sandorių pagrindinis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas ir jie neturėjo ekonominio ir verslo pagrindimo, todėl įgytas mokestinis pranašumas prieštarauja Gyventojų pajamų mokesčio tikslams. Mokesčių administratoriui nustačius mokesčių mokėtojo sukurtą transakcijų eigą nesiejant jų su ekonominiu pagrindimu, kai pagrindinis tokių veiksmų tikslas yra mokestinės naudos įgijimas, yra pagrindas konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas piktnaudžiauja mokesčių įstatyme nustatytomis teisėmis, tokiu būdu vengdamas mokesti mokestį. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad mokesčių mokėtojas piktnaudžiauja teise, todėl vengia mokėti mokestį, turi pagrindą taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos teiginį, jog didžioji dalis iš Bendrovės kasos periodiškai išimamų pinigų ir perduodamų pareiškėjai buvo skirti kaupimui ir saugojimui, tačiau įmonės veiklai reikalingos lėšos buvo naudojamos. Toks pareiškėjos teiginys nėra teisingas, kadangi pirmosios instancijos teismas šį argumentą vertino ir nusprendė, kad jis nebuvo paremtas jokiais rašytiniais įrodymais ir buvo ekonomiškai nepagrįstas. Teismas atsižvelgė į byloje esančius dokumentus, t. y. kasos išlaidų orderius (Komisijos byla b. l. 116-145), ir nusprendė kad remiantis juose esančia informacija, pareiškėjai išmokėtų pinigų paskirtis buvo ūkio išlaidoms bei degalams įsigyti. Pareiškėja neįrodė, jog šie kasos išlaidų orderiai buvo neteisingi ir nepateikė papildomų įrodymų, patvirtinančių jos nurodytąją Bendrovės vykdomą pinigų saugojimo politiką. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai suteikta 2 823 696 Lt suma buvo skirta pinigų kaupimui ir saugojimui.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog V. G. pavedimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų negalėjo įvykdyti dėl fizinių galimybių, atsižvelgdamas į tuo metu buvusią jo sveikatos būklę. Šiuo atveju tokios išvados teisingumo nekeičia pavedimo sutarties sąlyga, jog įgaliotinis turi teisę perįgalioti atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgalintas šia sutartimi, kitą asmenį. R. A. pavedimo sutartį sudarė su V. G. ir turėjo vertinti būtent jo galimybes įvykdyti sutartį. Atsižvelgiant į V. G. garbų amžių pavedimo sutarties sudarymo metu bei pareiškėjos asmeninius ryšius su juo, darytina išvada, jog R. A. neabejotinai turėjo numatyti, jog sutartis negalės būti įvykdyta dėl V. G. fizinių galimybių. Nors pareiškėja tvirtina, kad jos asmeniniai ryšiai su V. G. niekaip nedarė įtakos Bendrovės sandoriams su juo, tačiau teisėjų kolegija su tuo sutikti negali. Būtent tai, jog V. G. gyveno pareiškėjos artimiesiems priklausiusioje gyvenamojoje vietoje, R. A. buvo išduotas V. G. mirties liudijimas bei išmokėta laidojimo pašalpa, parodo, kad pareiškėją su V. G. siejo artimi santykiai ir ji turėjo žinoti apie jo sveikatos būklę bei su tuo susijusią V. G. galimybę atlikti su Bendrove susijusias funkcijas. Be to, pareiškėja likus 1 dienai iki V. G. atsidūrimo ligoninėje įsigijo visus 1000 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Karališkas vežėjas“ akcijų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teigtina, jog pareiškėjos paaiškinimai dėl ūkinių operacijų aplinkybių nepaneigia mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvadų dėl minėtų operacijų dirbtinio pobūdžio.

Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad UAB „Karališkas vežėjas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis niekaip nepakeitė 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutarties. Tačiau pažymėtina, jog, kaip ir buvo minėta, kitą dieną po šios akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t. y. 2010 m. vasario 5 d. V. G. buvo paguldytas į ligoninę. Taigi, pareiškėja turėjo suvokti jo sveikatos būklės sunkumą ir numatyti, jog tai kelia realias kliūtis jam įvykdyti pavedimo sutartį iki 2010 m. kovo 31 d. Pareiškėja, tapusi vienintele UAB „Karališkas vežėjas“ savininke, turėjo atitinkamai reaguoti į susidariusią situaciją. Pareiškėja turėjo suvokti, kad pablogėjusi V. G. sveikata bet kokiu atveju trukdys įvykdyti pavedimo sutartį iki jos termino pabaigos. Darytina išvada, jog jei 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartis iš tiesų būtų sudaryta su tikslu ją realiai įvykdyti, pareiškėja būtų aktyviau dėjusi pastangas tai padaryti. Pirmosios instancijos teismas adekvačiai vertino tokią situaciją ir sprendė, kad 2010 m. sausio 4 d. sudaryta pavedimo sutartis neatspindėjo realiai joje nurodytos operacijos įvykdymo ir tik išreiškė tikslą nuslėpti GPM. Tokią teismo išvadą taip pat patvirtino Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvada, jog 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartyje pasirašė ne V. G., o kitas asmuo. Tokią aplinkybę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino kaip papildomai įrodančią, jog V. G. negavo nurodytųjų 2 700 000 Lt.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, priėmė teisingą išvadą, jog V. G. realiai nebuvo perduoti 2 700 000 Lt, todėl 2010 m. sausio 4 d. pavedimo sutartis nebuvo sudaryta siekiant įsigyti autobusus. Remiantis tuo, darytina išvada, kad šia sutartimi buvo siekiama nuslėpti GPM. Taigi, nurodyta suma buvo R. A. pajamos, todėl Šiaulių AVMI turėjo pagrindą apmokestinti jas GPM. Remiantis tuo, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Šiaulių AVMI, VMI bei MGK sprendimai buvo priimti tinkamai įvertinus visas aplinkybes, teisėti ir pagrįsti.

Apibendrinant konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti jo sprendimo nėra jokio pagrindo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, pareiškėjos apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius