2019-01-02 Nr. AB-52-3-61-3-04459-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-346-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04459-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. P., R. S. ir S. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas H. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2016 m. spalio 21 d. raštu Nr. (1.35.)7R-8106 „Dėl priteistos žalos atlyginimo“ (toliau – ir Raštas) jam sukeliamas teisines pasekmes – jam priklausančių 6 302,80 Eur, 43 443 Eur ir 45 645 Eur lėšų (bendra suma – 95 390,80 Eur) pervedimą iš atsakovo sąskaitos į antstolių M. P., R. S. ir S. V. depozitines sąskaitas. Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi priimta pareiškėjo skundo dalis dėl Rašto dalies, kuria nuspręsta, kad pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) sąskaitą negali būti įvykdyta ir nebus nagrinėjama, panaikinimo; kitą pareiškėjo skundo dalį atsisakyta priimti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 jam priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau atsakovas Raštu atsisako vykdyti minėtą LVAT nutartį.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apygardos teismui skundė antstolės S. V. 2015 m. rugsėjo 22 d. patvarkymą Nr. S-l 1104287, ir teismas 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-988-254/2016 minėtą patvarkymą pripažino neteisėtu. Vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, kuri neviršija Vyriausybės nustatyto vieno minimalaus mėnesio atlyginimo, nedarant jokių išimčių, kai išieškoma iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų turto. Be to, Teisingumo ministerija administracinėje byloje, kurioje pareiškėjui priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, neturėjo jokio procesinio statuso, todėl negali atsisakyti išmokėti jam priteistą sumą. Juo labiau, kad atsakovas Rašte nenurodė, kodėl negalėtų būti vykdoma prašymo dalis pervesti priteistą sumą dalimis. Jam nebuvo tinkamai pranešta apie turto areštą.

4. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra nenagrinėtinas administraciniuose teismuose. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 688 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui, iš kitų asmenų. Taigi išieškojimą vykdantis antstolis, nustatęs, kad teismas skolininkui yra priteisęs atlyginti žalą iš valstybės, turi teisę areštuoti šiai žalai atlyginti skirtas lėšas, kurias administruoja Teisingumo ministerija. CPK 585 straipsnyje nustatyta, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims, o asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti baudą. Dėl šios priežasties Teisingumo ministerija, gavusi patvarkymą dėl lėšų arešto ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, privalėjo jį vykdyti ir neturėjo kompetencijos vertinti antstolio procesinių veiksmų teisėtumo.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. V. (antstolė) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. P. (antstolis) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 pareiškėjui priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Antstolių M. P. 2016 m. balandžio 21 d. patvarkymu Nr. 0123/15/01340/S-4038, antstolės R. S. 2016 m. balandžio 22 d. patvarkymu Nr. 0106/15/07327 S-573 ir antstolės S. V. 2016 m. gegužės 27 d. patvarkymu Nr. 0114/15/01189 (toliau kartu – ir patvarkymai) buvo areštuotos pareiškėjui priklausančios lėšos. Patvarkymais antstoliai Teisingumo ministeriją įpareigojo į jų depozitines sąskaitas pervesti visas lėšas, kurias privalo ar privalės išmokėti pareiškėjui. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 21 d. pateikė atsakovui prašymą pervesti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dalimis, t. y. po 200 Eur kas mėnesį. Atsakovas Raštu informavo pareiškėją apie antstolių pateiktus patvarkymus bei nurodė, kad jo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą negali būti įvykdyta ir nebus nagrinėjama.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Rašto dalies, kuria atsakovas pareiškėjui nurodė, jog pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą negali būti įvykdyta ir nebus nagrinėjama.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 21 d. pateiktas prašymas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą prašymo sąvoką, todėl turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytais reikalavimais. Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjo prašymas išnagrinėtas ir dėl jo priimtas Raštas. Nagrinėjamu atveju į pareiškėjo prašymą atsakovas pateikė atsakymą nepraleidęs Taisyklėse nustatytų terminų. Rašte pateikiama informacija dėl pareiškėjo prašymo, atsakymas pateiktas atsižvelgiant į prašymo turinį, jame pateikti Rašto priėmimo motyvai.

12. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nenagrinėjamas antstolių veiksmų teisėtumo klausimas. Nagrinėjamoje byloje vertinama, ar Teisingumo ministerija Raštu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą jam priteistą sumą išmokėti dalimis. Iš Rašte pateiktų motyvų teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nes prašoma išmokėti suma yra pervesta į antstolių depozitines sąskaitas. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiškėjas antstolių veiksmus gali skųsti bendrosios kompetencijos teismui. Teisingumo ministerijai nagrinėjamu atveju nėra suteikta teisė tikrinti antstolių patvarkymų teisėtumą, ar juos vykdyti iš dalies.

13. Teismas pareiškėjui paaiškino, kad ginčai dėl antstolių veiksmų teisėtumo yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Todėl pareiškėjas, manydamas, kad antstoliai, išieškodami iš Teisingumo ministerijos jam priteistą 2 000 Eur sumą, taip pat ir priverstinį išieškojimą nukreipdami į jo pinigų sumos dalį, kuri neviršija Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), atliko neteisėtus veiksmus, turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

14. Apibendrindamas teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog Teisingumo ministerijos veiksmai buvo neteisėti, nes Teisingumo ministerija buvo gavusi antstolių patvarkymus, kuriuos ji privalo vykdyti pagal CPK 585 straipsnį. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-670-756/2016). Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 21 d. prašymą nepažeisdama administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų. Rašto dalis dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymo dalį dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją naikinti.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nutartimi keistas skundo ribas.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino ginčo ribas ir nukrypo nuo esminio principo – įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo, vien tik pasisakydamas, jog ginčai dėl antstolių veiksmų teisėtumo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau pareiškėjas ginčija ne antstolių, o atsakovo veiksmus. Administracinį ginčo pobūdį apsprendžia LVAT nutarties teisinė reikšmė konkrečiam ginčo santykiui. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas toleruoja neleistiną viešojo administravimo praktiką, kai įsiteisėjusio teismo sprendimo nenori ir neketina vykdyti atsakovas.

17. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 4 dalį, nes antstoliai kreipėsi į atsakovą ne dėl LVAT nutarties. Teismas taip pat nepagrįstai neįvertino Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-988-254/2016, nors būtent šioje byloje trečiojo suinteresuoto asmens antstolės S. V. veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo pripažinti neteisėtais. Tokiu būdu teismas revizavo šią bendrosios kompetencijos teismo priimtą ir įsiteisėjusią nutartį.

18. Pareiškėjas nurodo, kad administraciniai teismai pripažino jo teisių pažeidimą ir priteisė jam patirtos žalos atlyginimą, kurios neišmokėjimas yra kankinančio elgesio tęsinys.

19. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota 2016 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-670-756/2016, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, skundo ribos, ratio decidendi.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino jo skundo dalies, susijusios su tuo, jog atsakovas privalėjo įvykdyti įsiteisėjusią LVAT nutartį 2 000 Eur sumai, o tretieji suinteresuoti asmenys areštavo net 95 390,8 Eur sumą. Areštuoto ir į antstolių depozitines sąskaitas pervesto turto suma daugiau nei 47 kartus viršija tą sumą, kurią pagal įsiteisėjusią nutartį pareiškėjui privalėjo išmokėti atsakovas. Dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 2 dalimi, turėjo išeiti iš skundo ribų (kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai). Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priminė atsakovui, jog jis pareiškėjui dar 2016 m. gruodžio 1 d. rašte yra nurodęs, kad Teisingumo ministerija planuoja kreiptis į antstolius, kurie yra ir šioje administracinėje byloje suinteresuotais asmenimis, ir prašyti patikslinti pareiškėjui priklausančių lėšų arešto dydį.

21. Pareiškėjas nurodo, kad jo skunde iškeltas klausimas dėl žalos atlyginimo dalimis pirmosios instancijos teismo negalėjo būti paliktas be dėmesio, nes pats teismas nutarė šią jo skundo dalį priimti nagrinėti.

22. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas nurodo, kad aplinkybė, ar ginčas nagrinėtinas teisime, priklauso ne nuo to, kas nurodyta ginčijamame Rašte, bet nuo atitinkamuose procesiniuose teisės aktuose reglamentuotos teismų kompetencijos.

24. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundo turinį, pagrįstai nutarė, jog nagrinėjamoje byloje turi būti vertinama tik tai, ar Teisingumo ministerija Raštu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą jam priteistą sumą išmokėti dalimis.

25. Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi LVAT suformuota praktika, patvirtinančia, kad analogiško pobūdžio ginčai nėra nagrinėtini administraciniuose teismuose. Teisingumo ministerijos Raštas, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie gautą antstolio patvarkymą ir jo vykdymą, yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, todėl jis jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

26. Antstolio procesinių veiksmų teisėtumo vertinimas nėra priskirtas Teisingumo ministerijos kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Teisingumo ministerija privalo vykdyti gautus antstolių patvarkymus. Šie patvarkymai nebuvo panaikinti teismine tvarka, jie yra galiojantys bei vykdytini, ką patvirtino ir patys antstoliai. Vieno antstolio patvarkymo panaikinimas nėra pagrindas pripažinti, kad visi vykdymo procese atlikti trijų skirtingų antstolių veiksmai yra neteisėti. Antstoliams pervestinos lėšos bus panaudotos mažinant pareiškėjo piniginių prievolių dydį kreditoriams, taigi, skolinių įsipareigojimų sumažėjimas vertintinas kaip pareiškėjo gauta nauda, t. y. tinkamas teismo sprendimo įvykdymo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 21 d. rašto Nr. (1.35.)7R-8106 „Dėl priteistos žalos atlyginimo“ dalies, kuria nuspręsta, kad pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sąskaitą negali būti įvykdyta ir nebus nagrinėjama, teisėtumas ir pagrįstumas.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Ginčijamame Rašte (b. l. 8–9), be kita ko, nurodyta, kad Teisingumo ministerijoje gautas antstolio M. P. 2016 m. balandžio 21 d. patvarkymas, antstolės R. S. 2016 m. balandžio 22 d. patvarkymas ir antstolės S. V. 2016 m. gegužės 27 d. patvarkymas dėl pareiškėjui priklausančių lėšų arešto (areštuotos sumos – atitinkamai 6 302,80 Eur, 43 443 Eur, 45 645 Eur) bei įpareigojimo pervesti šias lėšas į antstolių depozitines sąskaitas. Atsakovas, atsižvelgęs į CPK 585 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą negali būti įvykdyta, todėl nėra aktuali ir nebus nagrinėjama.

30. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje teisingai nustatė ginčo esmę ir nurodė, jog šioje byloje nenagrinėjamas antstolių veiksmų teisėtumo klausimas, o turi būti vertinama, ar Teisingumo ministerija Raštu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą jam priteistą sumą išmokėti dalimis.

31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CPK 585 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad „antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą“, bei atitinkamai konstatavo, jog Teisingumo ministerijai nagrinėjamu atveju nėra suteikta teisė tikrinti antstolių patvarkymų teisėtumą ar juos vykdyti iš dalies.

32. Teisingumo ministerija ginčijamą Rašto dalį priėmė, nes privalėjo įvykdyti jame nurodytus antstolių priimtus aktualius, vykdytinus ir galiojančius patvarkymus (b. l. 87–91), atitinkamai pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą negalėjo būti įvykdyta ir nebuvo nagrinėjama. Taigi ginčijama Rašto dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo ją panaikinti.

33. Pabrėžtina, kad tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-492/2015; 2016 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-756/2016; 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑345‑552/2018 ir kt.). Priešingi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados nesuponuoja, nes prieš tai nurodytose bylose yra išaiškinta šios administracinės bylos teisingam išnagrinėjimui aktualiais klausimais.

34. Pareiškėjo nurodytas antstolės S. V. 2015 m. rugsėjo 22 d. patvarkymas, kuriuo remiantis tam tikri antstolės atlikti veiksmai buvo pripažinti neteistais, nėra ginčijamos Rašto dalies priėmimo pagrindas, todėl negali lemti ir jos neteisėtumo.

35. Nors pareiškėjui LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 buvo priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau vien pagal ginčijamame Rašte nurodytus patvarkymus, pareiškėjas turi skolinių įsipareigojimų 95 390,80 Eur sumai, kuriai yra pritaikytas areštas, todėl, vykdant paminėtus patvarkymus, pareiškėjui priteista 2 000 Eur suma buvo pervesta į antstolių depozitines sąskaitas. Šia suma bus sumažinta pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma. Ši situacija niekaip nepažeidžia įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymo privalomumo principo, o priešingai – jį užtikrina.

36. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamos Rašto dalies pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius