2017-11-28 Nr. AB-22067-3-64-3-01711-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-998-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01711-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo ir rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“ (toliau – ir UAB „Busturas“, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. A-1341 ir 2017 m. spalio 2 d. rašte Nr. 12115(3.28) „Dėl nustatyto pažeidimo“ išdėstytą sprendimą nekompensuoti pareiškėjui per 2017 m. atskaitinį birželio mėnesį sąskaitoje Nr. 2017/06-PR nurodytų nuostolių – 24 712,41 Eur.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ skundą atsisakė priimti bei grąžino sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde paaiškino, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 28 d. buvo sudaryta Keleivinio kelių transporto laikina viešųjų paslaugų teikimo sutartis Nr. SRZ-250(3.54) Nr. 29. Pareiškėjas savo skundą grindė tuo, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius priimdamas įsakymą Nr. A-1341, taip pat 2017 m. spalio 2 d. rašte Nr.12115 (3.28) išdėstydamas nuostatas dėl neatsiskaitymo su pareiškėju pagal sutartį ir 2017 m. birželio 30 d. sąskaitą Nr.2017/06-PR, pažeidė teisės aktų reikalavimus, viršijo savo kompetenciją bei netinkamai interpretavo ir vertino faktines aplinkybes, kas turėjo esminės reikšmės šiame skunde nurodyto įsakymo ir rašte išdėstyto sprendimo priėmimo neteisėtumui.

Teismas nustatė, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. rugsėjo 20 d. priėmė įsakymą Nr. A-1341 „Dėl UAB „Busturas“ patirtų nuostolių, vykdant keleivinio kelių transporto viešąją paslaugą, nekompensavimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktu. Nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 3-457 „Dėl nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punktu ir Kompensacijų išmokėjimo vežėjams už patirtus nuostolius vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus tvarkos, patvirtintos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. A-1495 „Dėl Kompensacijų išmokėjimo vežėjams už patirtus nuostolius vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus tvarkos patvirtinimo“ 8 punktu, nusprendė nekompensuoti UAB „Busturas“ per 2017 m. ataskaitinį birželio mėnesį, per kurį buvo padarytas pažeidimas, t. y. maršrutuose Šiauliai-Kairiai-Šiauliai ir Šiauliai-Šaukėnai-Šiauliai taikytas 0,08 ct su PVM už 1 km tarifas vietoje Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. T-291 „Dėl keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto ir priemiesčio) susisiekimo maršrutais tarifų nustatymo“ 1.2.11 papunktyje nustatyto 0,10 Eur su PVM už 1 km tarifo, patirtų nuostolių sumoje 24 712,41 Eur pagal 2017 m. birželio 30 d. sąskaitą Nr. 2017/06-PR.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtinto Nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarkos aprašo 6 punktu, kuriame nustatyta, kad vežėjų patirti nuostoliai kompensuojami iš savivaldybių biudžetų pagal viešųjų paslaugų teikimo sutartis, sudarytas tarp vežėjų ir kompetentingų įstaigų. Pagal minėto aprašo 12 punktą, kompetentingos įstaigos, nustačiusios, kad vežėjai sąmoningai pažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių vežėjų veiklos apskaitą ir ataskaitų rengimą, reikalavimus arba su jomis sudarytas sutartis, taip pat klastoja arba iškraipo ataskaitas, nekompensuoja šių vežėjų per ataskaitinį mėnesį, kurį buvo padarytas pažeidimas, patirtų nuostolių arba taiko kitas sutartyje su vežėju numatytas sankcijas.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir savivaldybės administracijos buvo sudaryta Keleivinio kelių transporto laikina viešųjų paslaugų teikimo sutartis, todėl ginčo šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Skundžiamas savivaldybės administracijos įsakymas skirti sankciją buvo priimtas nustačius, kad pareiškėjas nesilaiko prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Taip pat savivaldybės administracijos raštu pareiškėjas buvo informuotas, jog UAB „Busturas“ pritaikytos sankcijos, t. y. nuspręsta pareiškėjui nekompensuoti per 2017 m. ataskaitinį birželio mėnesį 2017 m. birželio 30 d. sąskaitoje Nr. 2017/06-PER nurodytų nuostolių sumoje 24 712,41 Eur. Taigi, nors 2017 m. rugsėjo 20 d. įsakymas Nr. A-1341 yra priimtas viešojo administravimo subjekto, tačiau jo pobūdis yra betarpiškai susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, kurie kyla iš 2017 m. kovo 28 d. Keleivinio kelių transporto laikinos viešųjų paslaugų teikimo sutarties Nr. 250(3.54) Nr. 29, t. y. už sutarties pažeidimą pritaikyta sankcija ir nuspręsta neatlyginti nuostolių. Teismas vertino, kad šioje byloje turėtų būti sprendžiamas pareiškėjo (ne)tinkamas sutartinių prievolių vykdymas, todėl aptariamas ginčas kyla iš sutartinių teisinių santykių ir yra civilinio teisinio pobūdžio, dėl ko turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.) (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 4 d. nutartis, teismingumo byla Nr. T-85/2017).

Atsižvelgęs į anksčiau išdėstytas aplinkybes bei į Specialiosios teisėjų kolegijos nutartį teismas padarė išvadą, kad minėtas ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Tais atvejais, kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos buveinę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 29 str.) ir byla teisminga Šiaulių apylinkės teismui.

III. Pareiškėjas UAB „Busturas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį ir priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovo 2017 m. rugsėjo 20 d. įsakymas Nr. A-1341 ir atsakovo 2017 m. spalio 2 d. rašte Nr. S-2115 (3.28) „Dėl nustatyto pažeidimo“ išdėstytas sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus. Kreipdamasis su skundu į administracinį teismą, pareiškėjas vadovavosi įstatymo nuostata, kad netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 str. 2 d. 1 p.).

2. Atsakovas, išaiškindamas pareiškėjui teisę skųsti atsakovo priimtus aktus, nurodė, kad skundai turi būti paduodami ABTĮ nustatyta tvarka Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Pareiškejas šiuo atveju negalėjo ignoruoti skundžiamuose aktuose nurodytos apskundimo tvarkos ir kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

3. Su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo teismingumo bendrosios kompetencijos teismui būtų galima sutikti tik tuo atveju, jei pareiškėjas savo skunde būtų papildomai kėlęs reikalavimą iš atsakovo priteisti nuostolių atlyginimą, tačiau pareiškėjas skunde tokio reikalavimo nereiškė ir neprašė jam iš atsakovo priteisti per 2017 m. birželio mėnesį patirtų nuostolių atlyginimo (24 712,41 Eur) pagal sąskaitą Nr. 2017/06-PR ir 2017 m. kovo 28 d. sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai laikė tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą dėl administracinių aktų panaikinimo, civiliniais teisiniais santykiais.

4. Kaip pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pareiškėjas prašė teismo tik panaikinti viešojo administravimo subjekto Šiaulių rajono savivaldybės administracijos aktus, kurie yra individualaus pobūdžio ir nukreipti į pareiškėjo teisių ir interesų įgyvendinimą. Tik teismui tenkinus ar atmetus pareiškėjo skundo reikalavimus, būtų galima toliau spręsti atsakovo įsipareigojimų pareiškėjui vykdymo pagal 2017 m. kovo 28 d. sutartį klausimą. Nuo pareiškėjo skundo tenkinimo dėl atsakovo administracinių aktų panaikinimo priklausytų tolimesnis susidariusios situacijos sprendimas: jei teismas pripažintų, jog atsakovo administraciniai aktai pareiškėjo atžvilgiu yra teisėti, pareiškėjui būtų netikslinga reikalauti atsakovo įsipareigojimų įvykdymo pagal 2017 m. kovo 28 d. sutartį.

5. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neturės privalomos teisines galios Šiaulių apylinkės teismui, kuris gali konstatuoti, jog byla teisminga būtent Šiaulių apygardos administraciniam teismui ir tokiu pagrindu taip pat gali atsisakyti priimti pareiškėjo ieškinį, todėl sprendžiant klausimą, kuris teismas turėtų nagrinėti administracinių aktų panaikinimo klausimą, būtų praleistas terminas apskųsti atsakovo aktus ir tokiu būdu būtų užkirstas kelias pareiškėjui skolos iš atsakovo priteisimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėti pareiškėjo skundą, nes sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka.

ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (3 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (18 str. 1 d.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. Jei teismas skundo priėmimo stadijoje nustato bent vieną iš anksčiau nurodytų aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą procesinių prielaidų yra ginčo priskirtinumas atitinkamos kompetencijos teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (2014 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-550/2013). Priešingu atveju, t. y. nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašė panaikinti 2017 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. A-1341 ir 2017 m. spalio 2 d. raštą Nr. 12115(3.28). Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad skundžiamas Savivaldybės administracijos įsakymas ir raštas buvo priimti skiriant pareiškėjui sankciją nustačius, kad pareiškėjas nesilaiko prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp pareiškėjo ir savivaldybės administracijos buvo sudaryta Keleivinio kelių transporto laikina viešųjų paslaugų teikimo sutartis, todėl ginčo šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl (ne)tinkamo sutartinių prievolių vykdymo, o sutartinius teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo nelaikytinas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl nenagrinėtinas administraciniuose teismuose (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į administracinį teismą, vadovaudamasis ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, kad apygardos administracinis teismas nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo ginčijami atsakovo sprendimai yra ne norminiai administraciniai aktai, o individualūs teisės normų taikymo aktai, t. y. aktai, kuriuose išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto (pareiškėjo) atžvilgiu, todėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo kompetencija nagrinėti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas atskirajame skunde pažymėjo, kad kreipėsi į administracinį teismą, nes pačiuose skundžiamuose sprendimuose buvo nurodyta, kad jie yra skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai tokie, kaip dokumento pavadinimas ar nurodyta akto apskundimo tvarka. Tai, ar dėl akto galima paduoti skundą, lemia akto turinys (LVAT 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-797-146/2015). Nagrinėjamu atveju, skundžiamų sprendimų turinys lemia, kad byla dėl šių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo ABTĮ nustatyta tvarka nenagrinėtina.

Pareiškėjo nuomone, su teismo išvada dėl ginčo teismingumo bendrosios kompetencijos teismui būtų galima sutikti tik tuo atveju, jei pareiškėjas skunde būtų papildomai kėlęs reikalavimą iš atsakovo priteisti nuostolių atlyginimą, tačiau pareiškėjas tokio reikalavimo nereiškė, t. y. neprašė patirtų nuostolių atlyginimo. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad, jei teismas pripažintų skundžiamų sprendimų teisėtumą, jam būtų netikslinga reikalauti iš atsakovo įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymo. Šiais aspektais teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (LVAT 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007). Nagrinėjamu atveju skundžiamais sprendimais buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Sutarties 2.7 punktą, todėl pareiškėjui taikyta sankcija – nuostolių (24 712,41 Eur) nekompensavimas. Taigi, pareiškėjo keliamas ginčas, nepaisant skunde suformuluotų reikalavimų, iš esmės yra ginčas, susijęs su pareiškėjo siekiu, kad atsakovas kompensuotų minėtą nuostolių sumą. Vien skundžiamų spendimų panaikinimas pareiškėjo galimai pažeistų teisių neapgintų, todėl pareiškėjo skundas dėl šių sprendimų panaikinimo pagal nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką yra nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo atskirojo skundo argumentą, kad tik teismui atmetus ar tenkinus pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, būtų galima toliau spręsti atsakovo įsipareigojimų pareiškėjui vykdymo pagal Sutartį klausimą. Pasak pareiškėjo, administracinio teismo nutartis neturės privalomos galios Šiaulių apylinkės teismui, kuris taip pat galės atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, byla negali būti nutraukta arba skundas paliekamas nenagrinėtu vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą. Taigi, teismas, priėmęs nagrinėti skundą pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles, skundą privalo perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, tačiau tais atvejais, kai skundo priėmimo stadijoje nustatoma, kad skundas paduotas nesilaikant rūšinio teismingumo taisyklių, teismas pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą privalo atsisakyti priimti nagrinėti jo kompetencijai nepriskirtiną skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013). Bylos išnagrinėjimas, pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, yra vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad sprendžiant klausimą, kuris teismas turėtų nagrinėti pareiškėjo skundą, pareiškėjui būtų užkirstas kelias skolos iš atsakovo priteisimui, nes pareiškėjas praleistų atsakovo spendimų apskundimo terminus. Teisėjų kolegija šiais aspektais pastebi, kad pareiškėjas turi galimybę nurodyti teismui termino praleidimo priežastis, prašant jas pripažinti svarbiomis, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis bendrosios kompetencijos teismas, jei jam kiltų abejonė, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) vyrauja pareiškėjo keliamame ginče, turėtų galimybę motyvuota nutartimi kreiptis į specialią teisėjų kolegiją, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją. Šios kolegijos priimta nutartis dėl bylos rūšinio teismingumo klausimų sprendimo yra galutinė ir neskundžiama (ABTĮ 22 straipsnio 5 dalis).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2017 m. spalio 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir išaiškino jam teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Busturas“ atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė