Legislator Case Law & Legislation
1448da99-a285-4f1e-bd39-8e2ef1968a4b AI generated

1448da99-a285-4f1e-bd39-8e2ef1968a4b · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 1448da99-a285-4f1e-bd39-8e2ef1968a4b
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Aloyzo Kruopio, SvajÅ«no Knizlerio, sekretoriaujant Martynai PauÅ¡aitei, dalyvaujant prokurorei Rimai KriščiÅ«naitei, gynėjui advokatui Edvardui Staponkui, nuteistajai V. M.,            vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios V. M. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ â€“ laisvės atėmimu dvejiems metams.

Legislator headnote

AI generated

1448da99-a285-4f1e-bd39-8e2ef1968a4b · Lietuvos apeliacinis teismas: Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į bÅ«tinų nusikalstamos veikos požymių ratÄ , kaltininko veikos kvalifikavimui reikÅ¡mės neturi. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis.              Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

                                                                                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-640/2014                                                                           Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00044-2014-1                                                                           Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.2.3.                                                                                                                                          (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 12 d.Vilnius             Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),teisėjų:

Aloyzo Kruopio, SvajÅ«no Knizlerio, sekretoriaujant Martynai PauÅ¡aitei, dalyvaujant prokurorei Rimai KriščiÅ«naitei, gynėjui advokatui Edvardui Staponkui, nuteistajai V. M.,            vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios V. M. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ â€“ laisvės atėmimu dvejiems metams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.            Į paskirtÄ bausmę V. M. įskaitytas 2014 m. sausio 6 d. laikiname sulaikyme iÅ¡bÅ«tas laikas.            Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,           n u s t a t ė :            V. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2014 m. sausio 5 d. apie 21 val. 00 min., bÅ«dama apsvaigusi nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su sugyventiniu A.

S., peiliu vienÄ kartÄ smogė jam į pilvÄ , dėl ko A. S. buvo padarytas pilvaplėvės ertmės kiaurinis durtinis-pjautinis sužalojimas ir pažeistas vidaus organas – storoji žarna. Tokiu bÅ«du, V. M. tyčia sunkiai sutrikdė sveikatÄ savo Å¡eimos nariui A. S.Nuteistosios V. M. gynėjas advokatas Edvardas Staponkus apeliaciniame skunde praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistajai V. M. inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį ir paskirti bausmę nesusijusiÄ su laisvės atėmimu.

Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad nuteistajai nusikalstama veika inkriminuota teisingai, praÅ¡o taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir V. M. paskirti bausmę, nesusijusiÄ su laisvės atėmimu.Apeliantas pažymi, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamÄ jÄ bylÄ , pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neįvertino reikÅ¡mingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .

Skunde praÅ¡oma atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamÄ jÄ bylÄ , neįvertino dėl kokių priežasčių buvo sužalotas nukentėjusysis A. S., kas turėjo esminę reikÅ¡mę kvalifikuojant nuteistosios V. M. nusikalstamÄ veikÄ . Gynėjas skunde iÅ¡samiai iÅ¡dėsto įvykio aplinkybes ir pažymi, kad nuteistoji dėl staigaus susijaudinimo, kurį nulėmė nukentėjusiojo neteisėti veiksmai, t. y. įžeidinėjimas, smurto panaudojimas, rankoje turėtu peiliu dÅ«rė A.

S. į pilvo sritį. Apelianto nuomone, akivaizdu, kad tokia nuteistosios reakcija buvo momentinė, t. y. atsakas į jos atžvilgiu pavartotÄ smurtÄ . Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog tarp sugyventinių buvo tarpusavio susistumdymas, nes remiantis bylos medžiaga matyti, kad V. M. gaminant maistÄ virtuvėje, prie jos priėjo A. S., kuris nuteistÄ jÄ pastÅ«mė, vėliau – koja smÅ«giavo į sėdmenis. Pasak gynėjo, akivaizdu, kad nuteistoji V.

M. labai staigiai susijaudino dėl įžeidžiančio jos sugyventinio poelgio, todėl jos nusikalstami veiksmai turėtų bÅ«ti kvalifikuojami pagal BK 136 straipsnio nuostatas.Staigus didelis susijaudinimas, tai fiziologinio afekto bÅ«sena, pasireiÅ¡kianti trumpalaikiu emociniu sutrikimu (stresu), kuris dominuodamas asmens sÄ monėje, susilpnina gebėjimÄ adekvačiai suvokti savo veiksmų esmę ir juos kontroliuoti. Tokia bÅ«sena gali kilti dėl prieÅ¡ingo įstatymui smurto ar sunkaus įžeidimo.Skunde gynėjas praÅ¡o atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusysis A.

S. apklausos metu taip pat pripažino, jog įžeidinėjo sugyventinę V. M. bei prieÅ¡ jÄ vartojo fizinį smurtÄ . Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji net nebuvo apžiÅ«rėta teismo medicinos specialistų.Taip pat, skunde gynėjas pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas, paskirdamas V. M. laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į nuteistosios asmenybę, t. y. kad ji XX metų amžiaus, praeityje neteista, su nukentėjusiuoju gyveno apie 28 metus, užaugino du vaikus, prisipažino įvykdžiusi nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė ir atleido.

Be to, nukentėjusiosios nusikalstamiems veiksmams pagrindinę įtakÄ turėjo ir nukentėjusiojo neteisėtas elgesys bei ankščiau patirtas fizinis ir psichinis smurtas.Pasak apelianto, pritaikius BK 62 straipsnio nuostatas, bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti netaikant V. M. realios laisvės atėmimo bausmės.            Gynėjas ir nuteistoji V. M. praÅ¡o apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė praÅ¡o nuteistosios gynėjo apeliacinį skundÄ atmesti.           Nuteistosios V.

M. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo dalyje V. M. nustatant laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietÄ (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas).Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Nuteistosios V. M. kaltė, padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje iÅ¡analizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme iÅ¡tirtus įrodymus, padarė motyvuotas iÅ¡vadas dėl nuteistosios kaltės, jos įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir dėl to teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas.            Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiÅ¡kiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , atitinkančiÄ baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimÄ neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi bÅ«ti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi bÅ«ti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme.

Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į bÅ«tinų nusikalstamos veikos požymių ratÄ , kaltininko veikos kvalifikavimui reikÅ¡mės neturi. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis.              Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Å iuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikÅ¡mės bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ nuosprendį.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiojo A. S., nuteistosios V. M. parodymais, teismo medicinos specialisto iÅ¡vada, kita raÅ¡ytine bylos medžiaga, kurios gavimo pagrįstumas ir teisėtumas neginčijamas.           Kaip matyti iÅ¡ gynėjo apeliacinio skundo argumentų, V. M. pripažįsta sudavusi peiliu A. S. į pilvÄ , tačiau teigia, kad tai padarė bÅ«dama staiga labai susijaudinusi, jos veiksmai buvo kaip atsakas į neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus.           Teisėjų kolegija su Å¡iais apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais nesutinka ir juos atmeta.

Pažymėtina, kad BK 136 straipsnis numato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimÄ asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Veika, padaryta staiga labai susijaudinus, gali bÅ«ti pripažįstama nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 136 straipsnio dispozicijoje apraÅ¡ytas sÄ lygas, t. y.:            pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį poelgis.

Å is poelgis turi sukelti didelį susijaudinimÄ , dėl kurio seka nusikalstami veiksmai;            antra, kaltininko veiksmai turi bÅ«ti padaryti iÅ¡ karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio, kaip greitas atsakas į jį. Tik esant Å¡ių BK 136 straipsnio dispozicijoje nurodytų sÄ lygų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas staiga labai susijaudinus. IÅ¡ nuteistosios V. M. parodymų matyti, kad ji su nukentėjusiuoju visÄ dienÄ girtavo, abu barėsi ir pykosi.

Po to, kai A. S. koja spyrė jai į užpakalį, ji atsitrenkė į Å¡aldytuvÄ , o rankoje turėtu peiliu, kuriuo pjaustė laÅ¡inius, norėjo nukentėjusįjį pagÄ sdinti, todėl atsisuko ir dÅ«rė („bakstelėjo“) į pilvÄ . Po to, A. S. su peiliu pilve iÅ¡bėgo į koridorių (1 t., 156-157 b. l.).            Kaip matyti iÅ¡ pirmosios instancijos teisme nustatytų bylos aplinkybių, V. M. ir A. S. visÄ dienÄ gėrė alkoholinius gėrimus ir konfliktavo, vienas kitÄ Ä¯Å¾eidinėjo.

IÅ¡ nuteistosios V. M. parodymų apygardos teisme matyti, kad konfliktai su sugyventiniu dažnai kildavo ir anksčiau, tačiau vėliau jie susitaikydavo, be to, nukentėjusysis jos labai pavydėjo jaunesniam kaimynui. Akivaizdu, kad V. M. tokie konfliktai nebuvo naujiena, o įvykio metu jokios realios grėsmės sveikatai ar gyvybei nebuvo, peiliu dÅ«rė todėl, kad siekdama jį pagÄ sdinti (1 t., 157-158 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu V. M. taip pat pripažino, kad bÅ«dama apsvaigusi nuo alkoholio nukentėjusiajam dÅ«rė peiliu iÅ¡ pykčio, nes nesusivaldė (1 t., 87-88 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiojo veiksmai negalėjo nuteistajai sukelti staigaus labai didelio susijaudinimo bÅ«senos, nes nebuvo intensyvÅ«s ar įžeidžiantys, juo labiau – itin įžeidžiantys. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistoji V. M. peilį, kuriuo sužalojo nukentėjusįjį, paslėpė bei prašė nukentėjusiojo A. S. sakyti, jog jį sužalojo gatvėje. Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ių aplinkybių visuma leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad nuteistoji V.

M. iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos nebuvo praradusi galimybės suvokti aplinkÄ ir kontroliuoti savo veiksmų, toks jos elgesys buvo kryptingas, tikslingas, atitinkantis situacijÄ ir jai bÅ«dingus elgesio bei reagavimo ypatumus, t. y. ji nebuvo fiziologinio afekto bÅ«senoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. M. po įvykio buvo nustatytas net 2.31 promilių girtumas, kas neabejotinai turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamų veikų padarymui (1 t., 82 b. l.). Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, V.

M. apsvaigimas nuo alkoholio pripažintas jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. inkriminuoto nusikaltimo padarymas iÅ¡ esmės buvo sÄ lygotas besaikio alkoholio vartojimo ir pykčio proveržio prieÅ¡ sugyventinį A. S.             Todėl esant Å¡ioms aplinkybėms, nuteistosios V. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį nėra jokio pagrindo.           Dėl bausmės skyrimo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos nustatymo Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves.

BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningÄ bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ . Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė bÅ«tų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę.             Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sÄ lyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumÄ ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo bÅ«do ir jo ankstesnio elgesio padarinys.             Teisėjų kolegijos nuomone, Klaipėdos apygardos teismas, įvertinęs visas bausmės              skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, t. y. nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančiÄ aplinkybes, netiesioginės tyčios kaltės formÄ , nukentėjusiojo netinkamÄ elgesį, nusikaltimo sunkumÄ ir pavojingumÄ visuomenei, tai, kad nukentėjusysis atleido ir civilinio ieÅ¡kinio nepareiÅ¡kė, V.

M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ paskyrė baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytÄ minimaliÄ laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. M. neteista, administracinėmis nuobaudomis nebausta, kas įrodo, kad ji nusikalto atsitiktinai, susiklosčius tam tikroms nepalankioms aplinkybėms ir situacijai, spontaniÅ¡kai ir neadekvačiai reaguodama į nukentėjusiojo veiksmus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), V.

M. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiÅ¡kiai neteisinga ar per griežta, jos Å¡velninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimÄ ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimÄ .            Pažymėtina, kad pagal įstatymÄ Å¡velnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sÄ lygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylÄ , teisė, bet ne pareiga.

BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvienÄ nusikalstamÄ veikÄ gali paskirti Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie Å¡iÄ veikÄ , prisipažino jÄ padaręs ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui iÅ¡aiÅ¡kinti nusikalstamÄ veikÄ , ir visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atlygino arba paÅ¡alino padarytÄ turtinę žalÄ .             IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad V.

M. savo noru pati neatvyko, nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytÄ nusikaltimÄ . PrieÅ¡ingai, policijos pareigÅ«nus į įvykio vietÄ iÅ¡kvietė paÅ¡aliniai asmenys, o nuteistoji ikiteisminio tyrimo pradžioje net klaidino pareigÅ«nus dėl kai kurių nusikaltimo padarymo aplinkybių.             Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį Å¡velnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali bÅ«ti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iÅ¡ dalies atlyginta ar paÅ¡alinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta.

Taip pat turi bÅ«ti nustatyta viena iÅ¡ alternatyvių savarankiÅ¡kÄ teisinę reikÅ¡mę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimÄ , visų pirma turi bÅ«ti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra tai, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimÄ , nuoÅ¡irdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, su juo susitaikė bei nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ir netinkamas nukentėjusiojo elgesys.

Tačiau, nors V. M. visiÅ¡kai pripažino savo kaltę ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, taikyti jos atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti jai Å¡velnesnę negu įstatymo numatytÄ bausmę, nėra teisinio pagrindo, nes nėra Å¡io straipsnio antroje dalyje numatytų sÄ lygų, jų nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad Å¡ioje byloje nėra jokių iÅ¡imtinių aplinkybių, kurios leistų daryti iÅ¡vadÄ , jog V. M. paskirta bausmė prieÅ¡tarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties.

Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas bausmę V. M. atsižvelgė į jos padaryto nusikaltimo pobÅ«dį, pavojingumo laipsnį, tinkamai įvertino ir jos asmenybę bei kitas bylos aplinkybes, ir todėl teisingumo principo (BK 54 straipsnio 3 dalies) reikalavimų nepažeidė.            Pažymėtina, kad V. M. skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad padarytas sunkus nusikaltimas, už kurį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Tačiau nustatant bausmės atlikimo režimÄ atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimas padarytas spontaniÅ¡kai susiformavusia netiesiogine tyčia, o nusikalstamus veiksmus iÅ¡ dalies sÄ lygojo paties nukentėjusiojo veiksmai.

Be to, byloje yra nustatytos kelios V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teisiama pirmÄ kartÄ , nukentėjusysis A. S. jokių pretenzijų nuteistajai neturi ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu prašė V. M. neskirti laisvės atėmimo bausmės (1 t., 162 b. l.), civilinis ieÅ¡kinys byloje nepareikÅ¡tas, nuteistoji pagal susitarimÄ savo noru sutiko atlyginti iÅ¡laidas valstybinei ligonių kasai. Å iuo metu nuteistoji V. M. ir nukentėjusysis A. S. toliau gyvena kartu. Teisėjų kolegijos nuomone, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, V.

M. parenkant paskirto terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietÄ , kurios nustatymas pagal šį baudžiamÄ jį įstatymÄ yra iÅ¡imtinė teismo diskrecija, darytina iÅ¡vada, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistoji galėtų atlikti atviroje kolonijoje (BK 50 straipsnio 3 dalis). Laisvės atėmimo bausmės atlikimas bÅ«tent tokios rūšies pataisos įstaigoje, kurioje nustatyti žymiai mažesni apribojimai, atitiktų ne tik pagrindinę bausmės paskirtį – nubaudimÄ , bet ir pakankamai paveiktų nuteistÄ jÄ , jog ji ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei sudarytų sÄ lygas jai neprarasti esamų Å¡eiminių, socialinių ryÅ¡ių.

            Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. buvo sulaikyta BPK140 straipsnyje nustatyta tvarka 2014 m. sausio 5 d. 22 val., o paleista iš suėmimo 2014 m. sausio 6 d. 15 val. 15 min. (1 t., 81, 89 b. l.). Klaipėdos apygardos teismas neatkreipė dėmesį į tai, kad V. M. laikino sulaikymo protokole esantys įrašai yra neteisingi, nes jame nurodyta, jog ji buvo sulaikyta BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka 2014 m. sausio 6 d. 22 val., kas neatitinka realios tikrovės, nes faktiškai ji buvo sulaikyta 2014 m. sausio 5 d. 22 val. (1 t., 89 b. l.).

Todėl V. M. į bausmės laikÄ turi bÅ«ti įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2014 m. sausio 6 d. (BK 66 straipsnis).           Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a :            Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendį pakeisti:           Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. M. nustatyta dvejų metų laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

            V. M. paskirtÄ dvejų metų laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti atviroje kolonijoje.                     V. M. į bausmės laikÄ Ä¯skaityti laikiname sulaikyme iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2014 m. sausio 6 d. (viena para).            Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Kolegijos pirmininkas                                                                         Kęstutis Jucys Teisėjai                                                                             Aloyzas Kruopys                                                                               SvajÅ«nas Knizleris