2016-08-29 Nr. AB-16446-3-61-3-05891-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4138-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05891-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.5; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. Š. (J. Š.) ir I. K. (I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. K. (I. K.) ir J. Š. (J. Š.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai I. K. ir J. Š. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijoje priimti naują sprendimą – suteikti Rusijos piliečiui I. K. Nacionalinę daugkartinę C vizą 90 dienų terminui nuo vizos išdavimo dienos; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) ir jos atstovybes užsienyje išdavinėti ir teikti dokumentus ir ruošinius tiek užsienio valstybės kalba, tiek lietuvių kalba; 4) priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti patirtų nuostolių kompensaciją.

Nurodė, kad pareiškėjui I. K. nepagrįstai buvo atsisakyta išduoti daugkartinę Šengeno C tipo vizą tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepagrindė savo buvimo Lietuvoje tikslų ir sąlygų, nors pokalbio metu pareiškėjas ir nurodė savo buvimo Lietuvoje sąlygas (bus apgyvendintas pas draugą; važiuos į svečius ilgam; į Lietuvą važiuos gydytis; draugo J. Š. finansinė padėtis leidžia išlaikyti pakviestą asmenį). Pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos ambasada Rusijoje taip pat nepagrįstai pažeidė ir J. Š. teisę bendrauti su draugais, kviesti juos į svečius, padėti gydymo metu. Tokiais veiksmais Ambasada pareiškėjams padarė ne tik materialinius nuostolius (pirkti kelionės bilietai, draudimas) bet ir padarė moralinę žalą, nes sugadino šventes, pagrobė galimybę padėti gauti pagalbą reabilitacijos metu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reiklų ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjui I. K. pateikus prašymą išduoti Šengeno vizą 90 dienų, su juo konsulo darbuotojas pravedė pokalbį, kuriuo metu pareiškėjas nurodė, kad jam Maskvoje nusibodo gyventi, o dėl sveikatos problemų nedirba jau nuo 2015 m. liepos 9 d. Pareiškėjas taip pat yra bedarbis, nevedęs, nepateikė jokių dokumentų apie turimas pinigines lėšas, apie integravimąsi buvimo valstybėje, nepateikė įrodymų, patvirtinančių apie ketinimą išvykti iš Šengeno valstybių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Pokalbio metu nurodė, kad dar nežino kada ketina išvykti į Lietuvą ir atgal. Konsulinis darbuotojas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą, nes pareiškėjas nepagrindė išvykimo iš Šengeno valstybių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Nurodė, kad tokia išvada buvo priimta atsižvelgiant į tai, kad konsuliniam pareigūnui, svarstant pareiškėjo prašymą, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Pažymėjo, kad šiuo atveju būtent pareiškėjui nustatyta įstatyminė pareiga pagrįsti vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą bei pateikti objektyvius įrodymus, kad pastarasis turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų tiek numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, todėl konsulas turėjo pagrindą priimti išvadą, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas ir dėl ko gali kilti nelegalios migracijos tikslas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjų I. K. ir J. Š. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 9 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, tačiau Ambasada, įvertinusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti Šengeno vizą motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslų ir sąlygų.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 274 punktu, 121 straipsnio 1 dalimi, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) 21 straipsnio 1, 3 ir 7 dalimis, 32 straipsniu.

Ginčo aplinkybes įvertinus teisės nuostatų apimtyje, daryta išvada, kad ginčo sprendime išdėstytos atsisakymo išduoti vizą priežastys (nepagrindė numatomo buvimo Lietuvoje tikslų ir sąlygų, Vizų kodekso 32 str. 1 d. a) punkto ii) papunktis) sudaro pakankamą pagrindą vizos neišdavimui. Kaip nustatyta iš teisės aktų nuostatų, Ambasada turi teisę atsisakyti išduoti vizą esant vienam iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) taip pat yra išaiškinęs, kad kompetentingos institucijos gali atsisakyti išduoti vizą tik tais atvejais, kai gali remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų (ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas prašyme išduoti Šengeno vizą kelionės tikslu nurodė – šeimos ir draugų lankymą ir gydymąsi. Numatoma atvykimo į Šengeno erdvę data nurodė 2015 m. gruodžio 15 d., išvykimo data – 2016 m. kovo 14 d. Pareiškėjas taip pat pateikė sveikatos draudimo polisą, kvietimą užsieniečiui laikinai atvykti, kvietėjo raštišką pareiškimą, traukinio bilietus, duomenis apie kvietėjo finansinę situaciją. Iš sprendimo, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti Šengeno vizą turinio matyti, kad pareiškėjas pokalbio su Ambasados darbuotoju metu nurodė, kad vykimo į Lietuvą kelionės data nėra apibrėžta, nes pareiškėjas pats nežinojo, kada ketina išvykti. Pokalbio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nusibodo gyventi Maskvoje, o dėl sveikatos nebedirba jau nuo 2015 m. liepos 9 d. Pareiškėjas pokalbio metu taip pat pažymėjo, kad jam labai patinka Lietuva, Lietuvos oras, gamta labiau tinkama gyventi. Ambasados darbuotojui, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir pokalbio metu nurodytas vykimo į Lietuvą priežastis, kilo abejonė dėl tikrųjų pareiškėjo vykimo į Lietuvą priežasčių ir tikslų, taip pat pateikti duomenys Ambasados darbuotojo neįtikino, kad pareiškėjas išvyks iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos.

Pažymėta, kad nors pareiškėjai skundo teismui argumentais ir prieštaravo Ambasados darbuotojo priimtam sprendimui, tačiau nei skundo argumentais, nei argumentais teismo posėdžio metu nepaneigė konsulinio darbuotojo abejonių, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti I. K. nacionalinę vizą. Kaip akcentavo pareiškėjai, I. K. kelionės į Lietuvą tikslas taip pat buvo ir gydymasis (reabilitacija), tačiau pareiškėjai jokių tai patvirtinančių įrodymų (tai, kad pareiškėjas ruošiasi gydytis konkrečioje gydymo įstaigoje, ar toks gydymasis iš esmės reikalingas (rekomenduotinas) ir pan.) nei su skundu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė.

Iš pokalbio su pareiškėju aplinkybių taip pat matyti, kad pareiškėjas I. K. vykimo į Lietuvą priežastis grindė tik gana abstrakčiomis aplinkybėmis (nusibodo gyventi Maskvoje, patinka Lietuva, jos klimatas, aiškaus vykimo į Lietuvą laiko nežinojo) ir negalėjo nurodyti konkretaus numatomo buvimo tikslo bei sąlygų. Atsižvelgiant į tai, nurodytų aplinkybių visuma pagrįstai sąlygojo pareigūnui, vadovaujantis jam įstatymu suteikta diskrecijos teise, priimti pareiškėjo atžvilgiu neigiamo pobūdžio sprendimą. Taigi nacionalinę vizą buvo pagrįstai atsisakyta išduoti dėl to, kad pareiškėjas I.

K. nepagrindė (neįrodė) savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslų ir sąlygų. Šiuo aspektu papildomai pažymėta, kad nors pareiškėjas su prašymu dėl vizos išdavimo ir pateikė reikiamus dokumentus: sveikatos draudimo polisą, kvietimą užsieniečiui laikinai atvykti, kvietėjo raštišką pareiškimą, traukinio bilietus, kvietėjo finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, tačiau vien tik formalus dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, be kita ko, ar nėra Įstatymo 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-882-184/2014).

Pareigūnai įgalioti išduoti vizas, nagrinėdami pateiktus prašymus dėl vizos išdavimo, vertinant vizai išduoti reikšmingas aplinkybes, turi diskrecijos teisę spręsti dėl vizos išdavimo/neišdavimo. Vizų išdavimą reglamentuojančios nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatos taip pat numato, kad įvertinus visas aplinkybes ir pareigūnui kilus pagrįstai abejonei, vizą išduoti atsisakoma. Vadinasi, tam, kad būtų atsisakyta išduoti vizą gali pakakti ir vien tik pareigūno abejonės (pagrįstos), kuriai kilus priimamas neigiamas sprendimas.

Pabrėžta, jog asmuo, siekdamas gauti vizą, turėtų stengtis paneigti visas kilusias abejones, o ne priešingai, įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui. Kaip ir šiuo atveju, pareiškėjai nei skundo argumentais, nei argumentais teismo posėdžio metu nepaneigė konsulinio darbuotojo abejonių, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti I. K. nacionalinę vizą.

Teismas darė išvadą, kad patenkinti pareiškėjo reikalavimą ir panaikinti Ambasados 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą, skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Ambasados sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui I. K. išduoti Šengeno vizą pripažinus teisėtu, atitinkamai reikalavimas dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijoje priimti naują sprendimą – suteikti Rusijos piliečiui I. K. Nacionalinę daugkartinę C vizą 90 dienų terminui nuo vizos išdavimo dienos, negali būti tenkinamas.

Pareiškėjai taip pat prašė priteisti 1 000 Eur neturtinę žalą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu Ambasados darbuotojų neteisėtų veiksmų nenustatyta (skundžiamas Ambasados sprendimas pripažintas teisėtu), todėl daryta išvada, kad žala, kurią pareiškėjai skundo argumentais nurodo patyrę (negalėjo kartu sutikti Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių), nagrinėjamu atveju nelaikyta įrodyta. Prievolės atlyginti patirtą neturtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, tuo tarpu nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, kaip šiuo atveju, Ambasados darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto, atsakovui pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Tuo pagrindu pareiškėjų skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pagrindinių reikalavimų, negali būti tenkinamas ir prašymas dėl patirtų nuostolių atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str.).

Pareiškėjai skunde taip pat prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ir jos atstovybes užsienyje išdavinėti ir teikti dokumentus ir ruošinius tiek užsienio valstybės kalba, tiek lietuvių kalba. Pažymėta, kad šiuo teismui formuluojamu reikalavimu siekiama ne pakeisti tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį, o siekiama gintis nuo galimų ginčytinų situacijų ateityje. ABTĮ nuostatos nenumato galimybės ginti teisių nuo galimo pažeidimo ateityje, todėl toks reikalavimas neatitinka skundo dalykui keliamų reikalavimų ir negali būti laikomas skundo dalyku ABTĮ nuostatų prasme. Atsižvelgiant į tai, šis reikalavimas taip pat negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjai J. Š. ir I. K. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių: kad pareiškėjas I. K. buvo nupirkęs ir pateikęs Ambasadai kelionės bilietus į Lietuvos Respubliką ir atgal; kad Ambasadai buvo pateikta pažyma nuo darbdavio, jog pareiškėjas I. K. turi darbo vietą, bet turi laikiną nedarbingumą; kad Ambasadai buvo pateiktas išrašas iš banko sąskaitos, kurioje yra virš 4 000 Eur; kad J. Š. buvo pateikęs kvietimą, kuriuo J. Š. įsipareigoja apgyvendinti I. K. jo buvimo Lietuvos Respublikoje metu.

2016 m. liepos 20 d. pateiktu pareiškimu pareiškėjai J. Š. ir I. K. teismui patikslino pateikto apeliacinio skundo dalyką ir prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinantį Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-655 dėl atsisakymo išduoti vizą Rusijos Federacijos piliečiui I. K.; 2) įpareigoti Užsienio reikalų ministeriją pavesti Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje išduoti I. K. Šengeno vizą atvykti į Lietuvą 90 dienų; 3) iš Lietuvos valstybės priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šią sumą paskirstant po 500 Eur pareiškėjams; 5) iš Užsienio reikalų ministerijos priteisti materialinius nuostolius: J. Š. – įgaliojimo ir atsisakymo vertimo išlaidas, žyminio mokesčio ir banko pavedimo išlaidas, išlaidas už teisininko paslaugas; I. K. – mokestį dėl prašymo išduoti vizas, kelionės draudimo išlaidas, išlaidas už kelionės bilietus, įgaliojimo sudarymo išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjų prašymų įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje išduoti pareiškėjui I. K. Šengeno vizą, įpareigoti Ministeriją ir jos atstovybes ateityje išdavinėti ir teikti dokumentus ir ruošinius tiek užsienio valstybės kalba, tiek lietuvių kalba bei atlyginti neturtinę žalą ir nuostolius pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas I. K. 2015 m. gruodžio 9 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, tačiau Ambasada, įvertinusi pareiškėjo prašymą, pateiktus dokumentus ir pakalbio su juo duomenis, 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti Šengeno vizą motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslų ir sąlygų, taip pat tuo, kad kyla įtarimas, kad asmuo gali neišvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos, t. y. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir b punktuose numatytais pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjai nepaneigė konsulinio darbuotojo abejonių, kurių pagrindu buvo priimtas Ambasados 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimas, nusprendė, kad jį panaikinti nėra pagrindo. Ambasados sprendimą pripažinus teisėtu, atitinkamai nebuvo tenkintas reikalavimas dėl įpareigojimo Ambasadą priimti naują sprendimą. Nenustačius Ambasados darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto, pareiškėjų skundas dalyje dėl neturtinės žalos ir nuostolių atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjai skunde taip pat prašė įpareigoti Ministeriją ir jos atstovybes užsienyje išdavinėti ir teikti dokumentus ir ruošinius tiek užsienio valstybės kalba, tiek lietuvių kalba, tačiau teismas pažymėjo, kad ABTĮ nuostatos nenumato galimybės ginti teisių nuo galimo pažeidimo ateityje, todėl toks reikalavimas neatitinka skundo dalykui keliamų reikalavimų ir negali būti laikomas skundo dalyku ABTĮ nuostatų prasme. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. ESTT yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamas Ambasados sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjo I. K. prašyme išduoti Šengeno vizą nurodytus duomenis, Ambasadai pateiktus dokumentus ir jo pokalbio su Ambasados darbuotoju metu nurodytas aplinkybes. Iš Ambasados 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (58.4.3.2)NV58-655 matyti, kad pareiškėjas I. K. pokalbio su Ambasados darbuotoju metu nurodė, kad jo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, t. y. atvykimo ir išvykimo datos, nėra apibrėžtas, teigė, kad jam nusibodo gyventi Maskvoje, kad dėl sveikatos problemų nedirba jau nuo 2015 m. liepos 9 d., todėl, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas turėjo pagrįstą pagrindą suabejoti pareiškėjo nurodomais buvimo Lietuvos Respublikoje tikslais, taip pat ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumu.

Pažymėtina, kad Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatyto pokalbio su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu metu gauti duomenys nėra mažiau svarbūs nei nustatomi kitomis priemonėmis: Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje („Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą.

Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Pagal V skirsnio „Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“ 2.2 punktą, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą vizai išduoti (pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Taigi, nors pareiškėjas I. K. ir buvo pateikęs Ambasadai eilę su jo numatomu buvimu Lietuvoje susijusių dokumentų, tačiau surinktų duomenų visuma, o ypač – pokalbio su Ambasados darbuotoju metu pateiktų paaiškinimų prieštaringumas, sudarė pagrindą abejoti jo deklaruojamais vykimo į valstybių narių teritoriją tikslais ir ketinimo išvykti iš čia iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumu, todėl jo skundo reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Šios išvados nekeičia ir aplinkybė, kad pareiškėjas I. K. apie ginčijamą sprendimą buvo informuotas pažeidžiant nustatytą tvarką, kadangi tai nesudarė kliūčių tinkamai pasinaudoti teise apskųsti šį sprendimą: Vizų kodekso 32 straipsnio, reglamentuojančio atsisakymą išduoti vizą, 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, o 3 dalyje – kad prašymą išduoti vizą pateikę asmenys, kuriems buvo atsisakyta išduoti vizą, turi teisę pateikti apeliacinį skundą. Apeliaciniai skundai pateikiami prieš valstybę narę, kuri priėmė galutinį sprendimą dėl prašymo, pagal tos valstybės narės teisę. Valstybės narės prašymą išduoti vizą pateikusiems asmenims suteikia informaciją apie apeliacinių skundų teikimo procedūrą, kaip nurodyta VI priede. Nors, kaip matyti iš į bylą pateiktų dokumentų, pareiškėjui I. K. apie ginčijamą sprendimą buvo pranešta naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje nebuvo nurodyta, kad vizą jam atsisakyta išduoti ir dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatyto pagrindo, pareiškėjas I. K., kuris skundą dėl atsakovo sprendimo pateikė veikdamas per atstovą pagal pavedimą, įformintą 2015 m. gruodžio 30 d. notariškai patvirtintu įgaliojimu, gavęs Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-655 „Dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą“, turėjo tiek teisę, tiek galimybę tikslinti savo skundo pagrindą ir dalyką, kuo jis, pažymėtina, ir naudojosi, todėl toks informavimo apie sprendimo atsisakyti išduoti vizą priežastis pažeidimas nėra pagrindas pripažinti ginčijamą sprendimą naikintinu (ABTĮ 89 str. 1 ir 2 d.).

Argumentų dėl kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumo / nepagrįstumo pareiškėjai iš esmės nenurodė, jie nėra nustatyti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl ir ši skundžiamo teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista: netenkinus reikalavimo dėl ginčijamo Ambasados sprendimo atsisakyti išduoti I. K. Šengeno vizą, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išduoti I. K. tokią vizą; reikalavimas įpareigoti Ministeriją ir jos atstovybes užsienyje išdavinėti ir teikti dokumentus ir ruošinius tiek užsienio valstybės kalba, tiek lietuvių kalba pagrįstai atmestas nesant pagrindo konstatuoti pareiškėjų teisių pažeidimo; dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą ir turtinę žalą (nuostolius), pažymėtina, kad atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, nėra nustatyta, kad ginčijamas Ambasados sprendimas atsisakyti išduoti I. K. Šengeno vizą, yra neteisėtas, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas pagrįstai.

Pareiškėjai taip pat prašė priteisti nuostolius, kurie buvo patirti dėl bylinėjimosi teisme. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą bei netenkinęs pareiškėjų pateiktų reikalavimų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų J. Š. (J. Š.) ir I. K. (I. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius