2020-04-01 Nr. AB-6712-3-61-3-03649-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-537-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03649-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. bei atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. spalio 3 d. sprendimus Nr. 68-160 ir Nr. 68-161 bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2017 m. gegužės 19 d. sprendimus Nr. (36.9)FR0682-187 ir Nr. (36.9)FR0682-188 (toliau – ir Sprendimai).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Panevėžio AVMI piktnaudžiavo savo teisėmis ir tyrimą pareiškėjų atžvilgiu atliko tendencingai, nesąžiningai, o tai įrodo faktas, jog tyrimas atliktas pažeidžiant mokestinę senatį. Mokestis už mokestinį laikotarpį negali būti apskaičiuojamas ir perskaičiuojamas neribotą laiką. Šis principas taikomas tiek mokesčių mokėtojo, tiek mokesčių administratoriaus atžvilgiu. Pareiškėjas pažymėjo, kad neegzistuoja jokių objektyvių duomenų, sudarančių faktą, jog realiai sandorių (pinigų pasiskolinimo) šalys nesudarė.

3. VMI darbuotoja nepagrįstai remiasi ir namo įrengimo kaštus skaičiuoja pagal Valstybinės įmonės Registrų centro nurodytus gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudas (statybos vertę) pagal atkūrimo sąnaudas (statybos vertę) ir pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sistela“ atkūrimo kaštų (statybos vertės) kainyną. VMI darbuotoja, norėdama nustatyti objektyvius duomenis privalėjo skirti verčių nustatymo ekspertizę ir vertinti konkretų pareiškėjams priklausantį objektą ir jame esančias išlaidas. Pareiškėjai nežinojo, kad įsirenginėdami namą turi išsaugoti visus kvitus (tokios prievolės pareiškėjai neturėjo). Valstybinės įmonės Registrų centro nurodytos gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudos nėra tos realiai patirtos sąnaudos, nes jos skaičiuojamos tik hipotetiškai. Pareiškėjai neišsaugojo įrodymų, tačiau tai nesudaro pagrindo visus darbus ir jų vertes skaičiuoti ne pagal realiai patirtas išlaidas, o pagal VĮ Registrų centro ir UAB „Sistela“ skaičiavimus. Skaičiavimas pagal vidutines kainas iškreipia realią situaciją, nes apmokestinimas tokiu atveju vykdomas ne pagal realiai turėtas pajamas, o pagal menamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013 konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui taikyti tik objektyvius įrodymus, o ne subjektyvius vertinimus. Europos Teisingumo Teismo praktikoje yra akcentuojamas vienas iš pagrindinių motyvų, kuomet šalis apmokestinama ar neapmokestinama atitinkamu mokesčiu – mokesčių mokėtojo sąžiningumas. Pareiškėjai yra sąžiningi mokesčių mokėtojai ir ta prezumpcija nėra paneigta. Europos Teisingumo Teismo praktikos (pvz. Europos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Kittel ir Recolta Recycling , Nr. C-439/04 ir C-440/04 bei kitų) yra pagrindas išvadai, jog negalima pažeidžiant sąžiningumo, teisingumo principus arba piktnaudžiaujant teise vykdyti apmokestinimą. Į šiuos argumentus VMI Sprendimuose nurodė, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių namo statybos vertę. Pareiškėjų nuomone, ne jie, o VMI turi įrodyti savo teiginius, nes jie įrodinėja pareiškėjų tariamas nepriemokas.

4. Pareiškėjai nurodė, kad VMI darbuotoja patikrinimo aktuose Nr. (42.60) FR0680-102 ir (42.72) FR0680-103 (toliau – Aktai), atlikdama skaičiavimus, iš esmės duomenis supainiojo ir tai sudarė pagrindą padaryti klaidingas išvadas. Pareiškėjai sutiko, kad nemokant mokesčių pažeidžiamas viešas interesas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai, tačiau apmokestinimas ne pagal realias pajamas, o pagal menamas ar prielaidų nuspėjamas ir apmokestinant daugiau nei gauta pajamų, yra nesąžininga ir neteisinga viešo intereso aspektu. Be to, pareiškėjai nurodė, kad VMI darbuotojos išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui bei iš jo išplaukiančiam in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principui, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad Centrinis mokesčių administratorius neatliko vietinio registratoriaus veiksmų detalios analizės ir apsiribojo vietinio administratoriaus teiginių atkartojimu, nebandė atsikirsti į skundo argumentus, jų neanalizavo ir nepaneigė, rėmėsi tik teismų praktika, kuri atskiria civilinę teisę nuo mokesčių teisės ir leidžia prielaidomis grįsti mokesčių nepriemokas.

6. Panevėžio AVMI Sprendimuose nurodyta, kad, „<...> patikrinimas gali būti baigtas susitarimu dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. 2017 m. gegužės 3 d. įvyko derybos, tačiau nepasiekus bendro sutarimo, jos buvo nutrauktos“. Pareiškėjai nurodė, kad tai tiesiog nesąžiningas VMI teiginys, nes derybų ir bendro susitikimo dėl derybų faktiškai nebuvo. Pareiškėjai atvyko į VMI nurodytu laiku ir buvo paklausti, ar siūlo daugiau nei nurodė pastabose (pastabose pareiškėjai buvo nurodę, jog „<...> mes siekdami kompromiso galėtume sutikti toliau nesiginčyti ir nesibylinėti, jeigu Jūs priimsite išdėstytas pastabas, panaikinsite abu aktus ir mes sutiktume sudaryti kompromisinį susitarimą, kurio pagrindu už visą atlikto patikrinimo laikotarpį mums A. Ž. ir L. Ž. papildomai būtų apskaičiuota: 3000 Eur GPM (po 1500 Eur kiekvienam)“ ir atsakę, kad neteikiame jokio kito pasiūlymo, VMI nurodė, kad derybos laikomos baigtomis (tiesiog baigtomis joms realiai net neįvykus). VMI, pareiškėjų nuomone, piktnaudžiavo savo teisėmis ir tyrimą pareiškėjų atžvilgiu atliko nesąžiningai.

7. Atsakovas VMI atsiliepime nurodė su skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjų 2012–2015 metų laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir ginčijamais sprendimais nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Konstatuota, jog pareiškėjai išlaidoms, t. y. lengvųjų automobilių skirtų perparduoti įsigijimui, bankų paskolų ir palūkanų grąžinimui ir kitoms išlaidoms padengti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 4 punkto nuostatomis ir pritaikiusi išlaidų metodą, konstatavo, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjų išlaidos 2012–2015 metais 118 525,59 Eur viršijo gautas pajamas. Panevėžio AVMI patikrinimo metu pareiškėjo individualioje veikloje, įvertinusi neapskaitytas pajamas ir sumažinusi leidžiamus atsiskaitymus kuro įsigijimo sąnaudomis 20 procentų, papildomai pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 45,18 Eur, GPM ir 158,57 Eur VSD įmokas bei konstatavusi, kad PVM atskaita galima tik nuo 80 procentų sumokėto PVM už prekes ir paslaugas, skirtas individualioje veikloje naudojamo automobilio eksploatavimui ar remontui, papildomai apskaičiavo sumokėti 226,22 Eur PVM.

9. Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius, pagal įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjų GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. patikrinimo metu vadovaudamasis VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamą turtą, pareiškėjo pateiktus duomenis apie individualios veiklos pajamas ir išlaidas), iš Lietuvos komercinių bankų gauta informacija, pareiškėjo paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2012–2015 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

10. Nagrinėjamu atveju VMI, apskaičiuodama mokesčio bazę, vadovavosi išlaidų metodu, t. y. patikrinimo metu vertinimas buvo atliktas lyginant pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis. Taisyklių 14–17 punktuose nurodoma, kad išlaidų metodas taikomas, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir šeimos narių išlaidas, o vertinimas atliekamas lyginant mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Taip pat mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Atsakovas nurodė, kad iš Taisyklių 17 punkto matyti, jog mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti vertinama.

11. VMI, siekdama nustatyti piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2012 m. sausio 1 d.), įvertino ankstesnių laikotarpių, t. y. nuo 2003 m. sausio 1 d. pareiškėjo šeimos gautas pajamas ir patirtas išlaidas. VMI nustatė, jog 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjo šeimos pinigų ne banke likutis buvo 34 229 Lt ir vadovaudamasi UAB „Sistela“ paruoštu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybos vertės) kainynu, VMI nustatė, kad darbo užmokestis ir papildomos išlaidos sudaro 30 proc. statybos vertės. Mokestinio tyrimo metu, kaip nurodė atsakovas, nustatyta, kad gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) sudarė 19 proc. visos namo statybos vertės 32 510 Eur, valymo įrenginių vertė 3 690 Eur. Konstatuota, jog atlikdama statybos darbus, šeima iš viso patyrė 36 200 Eur išlaidų. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių namo statybos vertę, todėl patikrinimo metu ši vertė pagrįstai nustatyta remiantis UAB „Sistela“ duomenimis pagal statybos darbų kainynus.

12. Nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė iki patikrinimo pradžios teikė Metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2003–2015 metus. Sutuoktinė yra pateikusi Metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas (FR0001) už 2007–2010 metus. Pareiškėjai nėra pateikę Vienkartinės Gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos. Pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. pateikė mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, kuriame nurodė, kad: 2011 m. gruodžio 11 d. iš L. A. Š. yra pasiskolinęs 70 000 Lt, 2011 m. gruodžio 16 d. iš S. N. yra pasiskolinęs 70 000 Lt, 2012 m. balandžio 12 d. iš J. V. yra pasiskolinęs 80 000 Lt, 2013 m. sausio 10 d. iš A. P. yra pasiskolinęs 50 000 Lt, 2014 m. gegužės 24 d. iš R. Ž. yra pasiskolinęs 20 000 Eur (69 056 Lt). Siekdama įvertinti pareiškėjo patirtų išlaidų atitikimą gautoms pajamoms už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., VMI atliko pareiškėjo šeimos pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d.

13. VMI atlikusi pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų analizę nustatė, kad 2007 m. pabaigoje šeimos turėtas pinigų likutis ne banko įstaigoje įvertintas pagal pareiškėjos pateiktą Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (FR0001), kurioje šeima deklaravo turinti sutaupiusi 60 000 Lt šeimos pinigų, kurie yra ne banko įstaigoje. Pareiškėjo banke turimas pinigų likutis buvo 126 805 Lt.

14. Pareiškėja deklaravo, jog 2008 m. pabaigoje šeima turėjo ne banko įstaigoje sutaupiusi 182 805 Lt piniginių lėšų. Patikrinimo tyrimo metu įvertinus šeimos gautas pajamas per 2008 m. (49 424 Lt), patirtas išlaidas (170 809 Lt), metų pradžioje ir pabaigoje turėtą pinigų likutį kredito įstaigose, 2008 m. apskaičiuotas šeimos pinigų likutis sudarė 53 969 Lt. VMI patikrinimo metu įvertino tiek pareiškėjo indėlio sumą banke (2006 m. pabaigoje sudaryta indėlio sutartis 132 405,34 Lt), tiek 2007 m. deklaruotą 60 000 Lt sumą grynaisiais, nors nepateikta realių šių pajamų šaltinių, ir nusprendė, kad papildomai į pajamas įtraukti 186 000 Lt nėra pagrindo, nes pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

15. Pareiškėja deklaravo, kad 2009 m. pabaigoje šeima turėjo ne banko įstaigoje sutaupiusi 184 805 Lt piniginių lėšų. Tačiau patikrinimo metu įvertinus šeimos gautas pajamas per 2009 m. (35 334 Lt), patirtas išlaidas (77 619 Lt), metų pradžioje ir pabaigoje turėtą pinigų likutį kredito įstaigose, suvestinėje 2009 m. apskaičiuotas šeimos pinigų likutis sudarė 2 196 Lt.

16. Pareiškėja deklaravo, jog 2010 m. pabaigoje šeima turėjo ne banko įstaigoje sutaupiusi 185 800 Lt piniginių lėšų. Tačiau patikrinimo metu įvertinus šeimos gautas pajamas per 2010 m. (30 987 Lt), patirtas išlaidas (67 196 Lt), metų pradžioje ir pabaigoje turėtą pinigų likutį kredito įstaigose, suvestinėje 2010 m. apskaičiuota, kad šeima negalėjo turėti piniginių lėšų likučio ne kredito įstaigoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad šeima 2010 m. pabaigoje kredito įstaigoje turėjo 9 476 Lt piniginių lėšų likutį (pareiškėjas – 9 084 Lt, pareiškėja – 392 Lt). Pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. pateikė mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, kuriame nurodė, kad 2011 m. gruodžio 11 d. iš L. A. Š. yra pasiskolinęs 70 000 Lt ir 2011 m. gruodžio 16 d. iš S. N. yra pasiskolinęs 70 000 Lt. VMI patikrinimo metu išanalizavo paskolų davėjų finansines galimybės suteikti pareiškėjams paskolas. VMI L. A. Š. paskolą pripažino pareiškėjų pajamomis. Tačiau nustatė, kad S. N. neturėjo finansinių galimybių suteikti 70 000 Lt paskolą ir realiai piniginių lėšų pareiškėjui nepaskolino. Todėl 70 000 Lt sumos nepriskyrė pareiškėjų pajamoms. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo šeima 2011 m. gavo 169 790 Lt pajamų ir patyrė 122 372 Lt išlaidų, todėl nustatyta, kad šeima 2011 m. pabaigoje galėjo turėti 34 229 Lt ne banke likutį. VMI pagal patikrinimo metu surinktus duomenis nustatė, kad automobilis Multivan 2011 m. rugpjūčio 21 d. buvo įsigytas iš fizinio asmens R. F., o 2011 m. rugpjūčio 2 d. atliktas pavedimas yra atliktas ne R. F., iš kurio įsigytas automobilis, o įmonei A. D. GmbH AUTO, todėl laikytina, kad 17 264 Lt suma pagrįstai įtraukta į pareiškėjo išlaidas.

17. Atsakovas nurodė, kad vertinant pareiškėjų motyvus dėl paskolų iš A. G. gavimo, pažymėtina, kad jie nepagrįsti jokiais įrodymais. Pagal pateiktus dokumentus VMI nustatė, kad nurodytus automobilius įsigijo pats pareiškėjas, o ne A. G. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 2013 m. sausio 11 d. pareiškėjas atliko 5400 Eur (18 645,12 Lt) pavedimą A. G., 2013 m. kovo 21 d. atliko 11 800 Eur (40 743,04 Eur) pavedimą A. G. Mokesčių administratorius iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatė, kad automobilis Ford S-Max buvo įsigytas 2012 m. gruodžio 14 d. paties pareiškėjo, o ne A. G., iš A. N. N. N. Automobile GmbH & Co už 5 500 Eur. Taip pat nustatyta, kad automobilis Audi Q5 buvo įsigytas 2013 m. kovo 6 d. paties pareiškėjo, o ne A. G., iš A. K. už 16 500 Eur (56 971,20 Lt), kai tuo tarpu A. G. buvo pervesta 11800 Eur. Nustatyta, kad šios išlaidos nesietinos su pareiškėjo deklaruotomis individualios veiklos išlaidomis. Tokiu būdu VMI pagrįstai patikrinimo metu 59 388,16 Lt sumą priskyrė pareiškėjo išlaidoms. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai 2014 m. gavo 650 682 Lt pajamų ir patyrė 680 176 Lt išlaidų. VMI įvertinusi 2013 m. gruodžio 31 d. turėtą piniginių lėšų likutį banko įstaigoje (24 720 Lt) ir 2014 m. gruodžio 31 d. turėtą pinigų likutį banko įstaigoje (22 669 Lt), nustatė, kad pareiškėjai 2014 m. turėjo 27 443 Lt dokumentais nepagristų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Pareiškėjai 2015 m. gavo 130 094 Eur pajamų ir patyrė 159874 Eur išlaidų. VMI, įvertinusi 2014 m. gruodžio 31 d. turėtą piniginių lėšų likutį banko įstaigoje (6 566 Eur) ir 2015 m. gruodžio 31 d. turėtą pinigų likutį banko įstaigoje (23 414 Eur), nustatė, kad pareiškėjai 2015 m. turėjo 46 628 Eur dokumentais nepagristų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

18. VMI, įvertinusi mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją ir atlikusi pareiškėjų pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., pagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėjo šeimos išlaidos viršijo pajamas: 2012 m. – 52 893 Lt, 2013 m. – 167 912 Lt, 2014 m. – 27 443 Lt ir 2015 m. 46 628 Eur (iš viso – 118 525,59 Eur).

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino: 1) Panevėžio AVMI 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-187 ir VMI 2017 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 68-160 dalį dėl A. Ž. papildomai apskaičiuotų 8 559,10 Eur GPM, 1 864,58 Eur GPM delspinigių ir paskirtos 860 Eur GPM baudos; 2) Panevėžio AVMI 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (36.9)FR0682-188, VMI 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 68-161, kuriuo L. Ž. papildomai apskaičiuota 9 097,74 Eur GPM, 2 122,75 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 909 Eur GPM bauda. Teismas taip pat įpareigojo VMI iš naujo perskaičiuoti A. Ž. ir L. Ž. už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. mokėtiną gyventojų pajamų mokestį ir su juos susijusias sumas.

20. Teismas nurodė, kad nagrinėjamų aplinkybių kontekste ypač svarbi aplinkybė yra ta, kad pareiškėjai iki mokestinio patikrinimo pradžios, t. y. nuo 2003 metų (pareiškėja teisminio proceso metu teigė, kad nuo 1998 metų), teikė metines pajamų deklaracijas (FR0001). Be to, kaip nurodė teismas, L. Ž. yra pateikusi metinę gyventojo (šeimos) turto deklaracijas už 2007–2010 metus. Teismas preziumavo, kad visos šios deklaracijos mokesčių administratoriaus, turinčio įstatyminę pareigą tikrinti, ar deklaracijose nurodyti duomenys yra teisingi (Gyventojų turto deklaravimo įstatymo ((toliau – ir GTDĮ) 8 straipsnis) yra patikrintos ir patvirtintos. Taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjai neteikė deklaracijų, į deklaracijas įrašė neteisingus duomenis, nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir / arba mokesčių administratorius negalėjo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Teismas pažymėjo, kad nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratoriui apskaičiuoti pagal jo atliekamą įvertinimą (MAĮ 70 straipsnis, Taisyklių 4 punktas), t. y. pertikrinti pareiškėjų nuo 2003 iki 2012 metų deklaruotus duomenis.

21. Teismas, vadovaudamasis Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 3 dalimi ir MAĮ 68 straipsniu, vertino, kad pareiškėjų nuo 2003 metų teiktų deklaracijų duomenys negali būti kvestionuojami neribotą laiką. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjų nuo 2003 metų iki pat tikrinto mokestinio laikotarpio pradžios (2012 m. sausio 1 d.) deklaracijose nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinį patikrinimą šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė – duoti gyventojui (šiuo atveju pareiškėjui, jo sutuoktinei) privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos – buvo pasibaigusi. Teismas nusprendė, kad mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjai 2011 metų pabaigoje galėjo turėti 34 229 Lt pinigų ne banke likutį yra neteisėta bei neteisinga iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius padarė esminę klaidą, t. y. neteisingai apskaičiavo pareiškėjų turtą (lėšas) tikrinto mokestinio laikotarpio pradžiai (2012 m. sausio 1 d. dienai), kaip nurodė teismas, negali būti vertinamos kaip teisingos ir tinkamai pagrįstos ir mokesčių administratoriaus išvados dėl pareiškėjų per tikrintą laikotarpį patirtų išlaidų ir gautų pajamų santykio, t. y. išlaidų viršijimo pajamas.

22. Teismas nurodė, kad tiek iš patikrinimo aktų, tiek ir ginčijamų teritorinio bei centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų matyti, kad mokesčių administratorius, neteisėtai kvestionuodamas pareiškėjų teiktų deklaracijų duomenis per 2007–2010 metų laikotarpį, pareiškėjų turėtą turtą (lėšas) neteisėtai sumažino 176 324 Lt suma (pareiškėjai 2008 m. deklaravo turintys 182 805 Lt, VMI pripažino tik 53 969 Lt, 2009 m. pareiškėjai deklaravo 184 805 Lt, VMI pripažino tik 2 196 Lt; 2010 m. pareiškėjai deklaravo 185 800 Lt, VMI pripažino tik 9 476 Lt). Teismas vertino, kad pareiškėjų pateiktos deklaracijos patvirtina, jog 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjai turėjo sukaupę 185 800 Lt piniginių lėšų. Mokesčių administratorius nustatė, kad 2011 metais pareiškėjai gavo 169 790 Lt pajamų ir patyrė 122 372 Lt išlaidų. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjų piniginės lėšos tikrinto laikotarpio pradžiai turėjo ne mažiau kaip 233 218 Lt lėšų, o ne 34 229 Lt, kaip nurodo mokesčių administratorius. Ši nustatyta objektyviais faktiniais duomenimis pagrįsta aplinkybė, kaip nurodė teismas, lemia poreikį įpareigoti mokesčių administratorių iš naujo nustatyti GPM bazę (nepertikrinant ir nekvestionuojant pareiškėjų deklaracijose teiktų duomenų) ir perskaičiuoti mokėtinas sumas. Ši teismo išvada suponuoja ir kitą – proceso šalių argumentai dėl R. Ž. (pareiškėjo tėvo) pareiškėjams perduotų 186 000 Lt bei namo statybai patirtų išlaidų ir jų pagrindimo UAB „Sistela“ nustatytomis kainomis tampa neaktualūs, nes apima 2008 metų laikotarpį, kuris nagrinėjamu atveju netikrintinas ir nevertintinas.

23. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad turto deklaracijos už 2011 metus pareiškėjai neteikė. Todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio ir Taisyklių 4 punkto nuostatomis, teismas sutiko, kad mokesčių administratorius turėjo teisę remtis ir ankstesniu mokestiniu laikotarpiu (2011 m.) atsiradusiomis ir įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nurodė, kad aktualus yra proceso šalių teisinis ginčas dėl 2011 m. gruodžio 16 d. paskolos iš S. N., 2013 m. sausio 10 d. paskolos iš A. P. sandorių vertinimo bei dėl dvigubo išlaidų apskaičiavimo įsigyjant automobilius VW Multivan (2011 m), Ford S-Max ir Audi Q5 (2013 m.) bei pervedant pinigus fiziniams asmenims (R. F. ir A. G.).

24. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai mokesčių administratoriui pateikė 2011 m. gruodžio 16 d. sudarytą su S. N. paskolos sutartį dėl 70 000 Lt ir 2013 m. sausio 10 d. su A. P. sudarytą paskolos sutartį 50 000 Lt – šių sandorių mokesčių administratorius nepripažino. Tai, kad kiti pareiškėjų pateikti sandoriai (2011 m. gruodžio 11 d. su L. A. Š. dėl 70 000 Lt, 2012 m. balandžio 12 d. su J. V. dėl 80 000 Lt ir 2014 m. gegužės 24 d. su R. Ž. dėl 20 000 Lt) buvo įvertinti pačių mokesčių mokėtojų naudai, nelemia ir negali nulemti ginčo sandorių vertinimo. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju detaliai išnagrinėjo ir objektyviais duomenimis pagrindė S. N. (jo šeimos) ir A. P. (jo šeimos) galimybes disponuoti tariamai paskolintomis lėšomis ir tinkamai individualizavo šių sandorių vertinimą.

25. Vertinant pareiškėjų mokesčių administratoriui pateiktus duomenis (rašytinius paskolų sandorius) ir S. N. teismui teiktus paaiškinimus, kurių metu S. N. patvirtinto perdavęs giminaičiui A. Ž. sutartyje nurodytą sumą (70 000 Lt), kaip nurodė teismas, svarbu pažymėti, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, įtikinamų ir bent jau elementaria ekonomine logika paaiškinamų argumentų apie realų šių asmenų lėšų perdavimą pareiškėjams. Vertindamas ginčo sandorį visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjų per tikrintą laikotarpį patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš S. N. ir A. P. gautomis paskolintomis lėšomis.

26. Teismas iš byloje esančių objektyvių duomenų nustatė, kad pareiškėjas automobilį VW Multivan iš R. F. už 5 000 Eur (17 264 Lt) įsigijo 2011 m. rugpjūčio 21 d. Šis automobilis A. P. už 17 264 Lt pareiškėjo parduotas 2011 m. lapkričio 1 d. Teismas nurodė, kad iš prie 2017 m. kovo 16 d. patikrinimo akto Nr. (42,60)FR0680-102 pridėtos šeimos gautų pajamų ir patirtų išlaidų per 2003–2015 m. suvestinės, matyti, kad 17 264 Lt suma vieną kartą apskaityta kaip pareiškėjų pajamos iš automobilio pardavimo ir vieną kartą apskaityta kaip išlaidos automobilio įsigijimui. Todėl pareiškėjo argumentus, kad išlaidos yra sudubliuotos, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

27. Teismas nurodė, kad bylos rašytinė medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas 2012 m. gruodžio 21 d. už 5 500 Eur (arba 18 990, 40 Lt) įsigijo automobilį Ford S-Max. 2013 m. sausio 11 d. pervedė A. G. 18 654,12 Lt (arba 5 402,60 Eur). Minėtą automobilį už 21 100 Lt V. I. pardavė 2013 m. balandžio 22 d. Be to, 2013 m. kovo 6 d. už 16 500 Eur (arba 56 971,20 Lt) įsigijo automobilį Audi Q5. 2013 m. kovo 21 d. tam pačiam A. G. pervedė 40 743,04 Lt (arba 11 800 Eur). Automobilį Audi Q5 pareiškėjas 2013 m. balandžio 2 d. pardavė R. M. už 58 700 Lt (arba 17 000,70 Eur). Teismas pažymėjo, kad iš prie 2017 m. kovo 16 d. patikrinimo akto Nr. (42,60)FR0680-102 pridėtos šeimos gautų pajamų ir patirtų išlaidų per 2003–2015 m. suvestinės matyti, kad A. G. pervestos lėšos yra priskirtos pareiškėjų per 2013 metus patirtoms išlaidoms. Pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių duomenų apie pinigų skolinimąsi iš A. G., byloje nesant duomenų apie A. G. pareiškėjams perduotus (pervestus) pinigus (18 654,12 Lt ir 40 743,04 Lt) ir / arba duomenų apie iš A. G. gautas kitokias sumas, kas leistų vertinti, kad pervestos lėšos sudaro dar ir palūkanas, ar pan., teismas sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, jog surinktais duomenimis nėra pagrindo šių sumų (pervestų A. G.) sieti su pareiškėjo deklaruotomis individualios veiklos išlaidomis, kaip ir nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjų nurodomos sumos buvo sudubliuotos. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo pareiga, nesutinkant su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pareiškėjai savo pozicijos dėl išlaidų dubliavimo nepagrindė ne tik kad objektyviais įrodymais ir / arba netiesioginiais įrodymais, tačiau ir nors kiek pagrįstais (tikėtinais) argumentais. Teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius pagrįstai 59 388,16 Lt sumą laikė pareiškėjų 2013 metais patirtomis išlaidomis.

III. 28. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį ir konstatuoti, jog mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjų per tikrintą laikotarpį gautos lėšos ir patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš S. N. ir A. P. gautomis paskolintomis lėšomis yra nepagrįsta, o kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Pareiškėjai teigia, kad iš esmės skundžia mokesčių administratoriaus išvadą, jog pareiškėjų per tikrintą laikotarpį gautos lėšos ir patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš S. N. ir A. P. gautomis paskolintomis lėšomis. Tiek VMI, tiek pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų vertinimu, padarė subjektyvias išvadas. Be to, pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius kaltina pareiškėjus ne dėl pačių pareiškėjų veiksmų, o dėl S. N. ir A. P. tariamų nelogiškų veiksmų, t. y. mokesčių administratorius teigia, jog paskolos davėjai galėjo pasiimti užstatą, skolinti ne pagal raštelį, o pagal notarinę sutartį, taip pat galėjo skolinti už palūkanas ar trumpesniam terminui. Tačiau, pareiškėjų vertinimu, tokie kaltinimai negali būti perkeliami pareiškėjams kaip kaltės įrodymai ir paskolos gavimo neįskaitymai. Tai, kad S. N. ir A. P. sudarė paskolos sutartis mažiau sau palankesnėmis sąlygomis, negali būti paskolų gavėjų kaltė. Pareiškėjai mano, jog VMI kaltindama pareiškėjus supainiojo tyrimo objektus, subjektus, subjektyviai bei selektyviai aiškino S. N. ir A. P. realiai suteiktas paskolas.

30. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimo aktualią motyvuojamąją dalį palikti nepakeistą.

31. Atsakovas su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad jame pateikti argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjų skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, kuri yra pagrįsta ir teisėta, motyvai išdėstyti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Atsakovas pabrėžia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog be 2013 m. sausio 10 d. paskolos raštelio kitų duomenų, kurie patvirtintų paskolos sutarties tarp A. Ž. ir A. P. realumą, nėra pateikta, t. y., šio sandorio šalys nepateikė įrodymų apie realų piniginių lėšų perdavimą vienas kitam. Pareiškėjo su pastabomis pateiktos A. ir R. P. būsto pirkimo ir pardavimo sutarčių kopijos neįrodo paskolos realumo. Pajamos už A. ir R. P. parduotą butą buvo įvertintos ir įtrauktos į šeimos gautų pajamų ir išlaidų balansą. Šios šeimos išlaidos viršijo pajamas tiek 2011 m., tiek 2012 m., tiek 2013 m., todėl laikytina, kad A. P. neturėjo jokios realios galimybės 2013 m. paskolinti 50000 Lt. Pareiškėjas be minėto paskolos raštelio, nepateikė jokių papildomų įrodymų, kurie patvirtintų paskolos sutarties ir lėšų perdavimo realumą, todėl 50000 Lt suma pagrįstai nepriskirta pareiškėjo šeimos pajamoms.

32. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti ir palikti galioti VMI 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 68-160 ir 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 68-161 bei Panevėžio apskrities VMI 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (36.9)-FR0682-187 ir 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (36.9)-FR0682-188.

33. VMI nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, t. y. netinkamai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas, GPMĮ 3, 5, 22, 27 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias gyventojų gautų pajamų apmokestinimą, netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką (LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracineje byloje Nr. A-2667-438/2015, 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016, 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4957-438/2017). Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjų tikrinto 2012–2015 metų laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą pritaikęs išlaidų metodą. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, neteisėtai kvestionuodamas pareiškėjų teiktų deklaracijų duomenis per 2007–2010 metų laikotarpį, pareiškėjų turėtą turtą (lėšas) neteisėtai sumažino 176324 Lt suma. Atsakovo nuomone, tokios teismo išvados yra nepagrįstos, kadangi yra padarytos netinkamai taikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

34. Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į VMI apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

35. Pareiškėjai iš esmės nurodo, kad VMI savo veiksmais pažeidė tikrinimo ir taikymo mokestinės senaties terminus. Mokestis už mokestinį laikotarpį negali būti apskaičiuojamas ir perskaičiuojamas neribotą laiką ir šis principas, pareiškėjų teigimu, taikomas tiek mokesčių mokėtojo, tiek mokesčių administratoriaus atžvilgiu. Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį reglamentuojanti teisės norma yra įtvirtinta MAĮ 68 straipsnyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-187; Panevėžio AVMI 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-188; VMI 2017 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 68-160; ir VMI 2017 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 68-161, kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 8604,28 Eur GPM, 1864,58 Eur GPM delspinigius ir 860 Eur GPM baudą, 226,22 Eur PVM, 7,25 Eur PVM delspinigius, 22 Eur PVM baudą, 158,57 Eur VSD įmokas, 79 Eur VSD įmokų baudą, o pareiškėjai L. Ž. nurodyta sumokėti į biudžetą 9097,74 Eur GPM, 2122,75 Eur GPM delspinigius, 909 Eur GPM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju, nesant pagrindų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas turėtų peržengti apeliacinių skundų ribas, byla nagrinėtina šio pagal šių skundų ribas.

38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai iki mokestinio patikrinimo pradžios, t.y. nuo 2003 metų, teikė metines pajamų deklaracijas (FR0001). Be to, pareiškėja L. Ž. yra pateikusi metinę gyventojo (šeimos) turto deklaracijas už 2007 – 2010 metus. Teismas, skundžiamame sprendime pažymėjo, jog pagal MAĮ 68 straipsnį mokestinį patikrinimą mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjų nuo 2003 metų teiktų deklaracijų duomenys negali būti kvestionuojami neribotą laiką ir pareiškėjų nuo 2003 metų iki pat tikrinto mokestinio laikotarpio pradžios (2012 m. sausio 1 d.) deklaracijose nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą, todėl mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo.

39. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

40. Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1911 redakcija galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) nustatė, kad gali būti tikslinami penkerių praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenys, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama. Šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, tokiu turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Jeigu dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų kompetentinga valstybės institucija yra pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio straipsnio 1 dalyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą, šie asmenys netenka galimybės savanoriškai pateikti arba patikslinti atitinkamo laikotarpio turto deklaracijas. Jeigu deklaracija ir būtų pateikta, kompetentinga valstybės institucija į ją neatsižvelgtų ir jos nevertintų.

41. MAĮ 68 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-21121 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) nustatė, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

42. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pateiktai vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijai, t. y. joje nurodytiems duomenims, pagal teisinį reguliavimą (Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, 9 straipsnio 3 dalį ir MAĮ 68 str.) įgijus teisinį stabilumą, mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinius tyrimus bei patikrinimus, neturi teisinio pagrindo kvestionuoti šių minėtos deklaracijos duomenų, nes jo teisė duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad mokesčio mokėtojas pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos, yra pasibaigusi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015).

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog deklaracijos paskirtis yra deklaruoti, kad asmuo turi atitinkamą turtą, ir deklaracijos (joje nurodytų duomenų) teisingumas pagal įstatymą yra preziumuojamas. Nenuginčijus deklaracijos, preziumuojama, kad asmuo deklaruojamą dieną turėjo atitinkamą turtą ar pinigines lėšas. Kaip ir kiekviena prezumpcija, deklaracijos teisingumo prezumpcija gali būti paneigiama, tačiau tai gali būti daroma nepažeidžiant įstatymuose nustatytų reikalavimų ir pamatinių teisės principų. Taigi šiuo atveju vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos teisingumo prezumpcija gali būti neigiama tol, kol ji, remiantis teisinio saugumo principu ir pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, 9 straipsnio 3 dalį ir MAĮ 68 straipsnį, įgijo teisinį stabilumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-569-602/2019).

44. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, suformuota teisės aiškinimo praktika yra neaktuali šiam mokestiniam ginčui, nes skiriasi minėtos administracinės bylos ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja yra pateikusi metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2003 – 2015 metus bei metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas už 2007 – 2010 metus, tačiau pareiškėjai nėra pateikę vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos.

45. Nors paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra suformuota sprendžiant klausimą dėl vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos teisinio stabilumo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši praktika pagal analogiją taikytina ir sprendžiant dėl termino, per kurį mokesčių administratorius turi teisę kvestionuoti mokesčių mokėtojo pateiktas metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas.

46. Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 1 straipsnyje numatyta, jog šis įstatymas nustato vienkartinį gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat turimų piniginių lėšų (toliau – turtas) deklaravimą.

47. Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto ir turimų piniginių lėšų (toliau – turtas) deklaravimą, taip pat turto (įskaitant gautas pajamas) deklaravimą, aukojant politinėms partijoms ar politinės kampanijos dalyviams, kreipiantis dėl piniginės socialinės paramos skyrimo arba paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti gavimo.

48. Taigi tiek vienkartinio gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, tiek metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijos pateikimo tikslas bei paskirtis mokesčių administravimo sistemos kontekste iš esmės yra identiška. Jose mokesčių administratoriui yra pateikiama informacija apie nuosavybės teise priklausantį turtą ir turimas pinigines lėšas. Pažymėtina ir tai, kad vienkartinio gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos pateikti nereikia asmenims, kurie Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą (Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 straipsnis).

49. Tapačios yra ir minėtų deklaracijų nepateikimo pasekmės. Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje yra įvirtinta analogiška nuostata, kuri nustato, kad jeigu gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, tokiu turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai.

50. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, kad šis konstitucinis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami ir kad jiems negali būti teikiama privilegijų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

51. Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl vienkartinio gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos teisino stabilumo užtikrinimo, pagal analogiją buvo taikomos MAĮ 68 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-21121 redakcija) nuostatos. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl tapataus teisinio instituto (metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos) teisinio stabilumo irgi turi būti pagal analogiją taikomos tos pačios teisės normos, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

52. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl mokesčių administratorius teisės, atliekant pareiškėjų mokestinius patikrinimus, kvestionuoti pareiškėjos pateiktų metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų už 2007 – 2010 metus duomenis, pagrįstai rėmėsi šios nutarties 42 punkte nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

53. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, jog nustačius, kad vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos ar metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos akivaizdžiai neatitinka protingumo kriterijų ar yra kitų išskirtinių aplinkybių, būtų pagrindas svarstyti dėl jose nurodytų duomenų kvestionavimo, neatsižvelgiant į tai, kad yra pasibaigę MAĮ 68 straipsnyje nustatyti terminai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-569-602/2019 59 punktą).

54. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad proceso šalių argumentai dėl R. Ž. (pareiškėjo tėvo) pareiškėjams perduotų 186 000 Lt bei namo statybai patirtų išlaidų ir jų pagrindimo UAB „Sistela“ nustatytomis kainomis, yra neaktualūs, nes apima 2008 metų laikotarpį, kuris nagrinėjamu atveju netikrintinas ir nevertintinas.

55. Kaip jau buvo minėta MAĮ 68 straipsnyje nustatyti terminai pagal analogiją yra taikytini tik sprendžiant dėl galimybės ginčyti duomenims, kurie yra nurodyti deklaracijose, tačiau nėra taikomi mokestinio patikrinimo metu surinktiems kitiems faktiniams duomenis, kuriais mokesčių administratorius grindžia savo išvadas dėl mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų, ar mokesčių mokėtojas grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ar R. Ž. (pareiškėjo tėvo) pareiškėjams perduoti 186 000 Lt buvo nustatyta tvarka deklaruoti, todėl yra nepagrįsta teismo išvada, kad aplinkybės, susijusios su šia pinigų suma, nėra reikšmingos.

56. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų per tikrinamą laikotarpį gautas pajamas, pagrįstai nepripažino gautomis lėšomis pinigų sumų, nurodytų paskolų sutartyse, sudarytose su S. N. ir A. P..

57. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

58. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija patikrinusi nagrinėjamoje byloje surinktus faktinius duomenis sprendžia, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes dėl lėšų gavimo pagal paskolos sutartis, sudarytas su S. N. ir A. P. Pirmosios instancijos teismas pagrįsdamas šias išvadas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Pareiškėjai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl minėtų paskolų sutarčių vertinimo bei pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.

59. Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje ne kartą nurodyta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, konstatuoja, kad pareiškėjų pateikti duomenys nepatvirtina realaus pinigų perdavimo (paskolinimo) pagal sutartis, sudarytas su S. N. ir A. P., fakto, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

61. Pirmosios instancijos teismas nusprendė įpareigoti VMI perskaičiuoti pareiškėjų mokėtiną gyventojų pajamų mokestį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Ginčijami VMI sprendimai yra priimti šiai institucijai ikiteismine tvarka išnagrinėjus mokestinį ginčą pagal pareiškėjų skundus (MAĮ 147 str., 150 str.).

62. Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: 1) patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 2) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 4) pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 5) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą; 6) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir paveda priimti naują sprendimą. Pagal paminėtą teisinį reguliavimą pirmosios instancijos teismas privalėjo perduoti atsakovui pareiškėjų skundą dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais buvo patvirtinti pareiškėjų mokestinio patikrinimo aktai dėl GPM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo, nagrinėti iš naujo.

63. Iš dalies naikinti ginčijamus Panevėžio AVMI 2017 m. gegužės 19 d. sprendimus Nr. (36.9)FR0682-187 ir Nr. (36.9)FR0682-188 nebuvo pagrindo, nes pirmosios instancijos teisme mokestinis ginčas galutinai nebuvo išspręstas. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ir iš dalies panaikinus ginčijamus VMI sprendimus, pareiškėjų skundai perduodami centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Kadangi mokestinis ginčas iš dalies perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nevertina pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjų piniginių lėšų turėtų tikrinamo laikotarpio pradžiai ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų piniginėmis lėšomis, turėtomis tikrinamo laikotarpio pradžioje, neturi prejudicinės galios.

64. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 68-160 dalyje dėl A. Ž. papildomai apskaičiuotų 8 559,10 Eur GPM, 1 864,58 Eur GPM delspinigių ir paskirtos 860 Eur GPM baudos bei perduoti pareiškėjo A. Ž. skundą šioje dalyje Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 68-161, kuriuo L. Ž. papildomai apskaičiuota 9 097,74 Eur GPM, 2 122,75 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 909 Eur GPM bauda ir perduoti pareiškėjos L. Ž. skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Kitą pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys