2025-05-28 Nr. AB-9276-3-61-3-00511-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1884-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00511-2025-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 25S21062 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) tuo pagrindu, kad kitoje Šengeno valstybėje į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) yra įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas 2018/1861) nuostatas ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Pareiškėjo teigimu, draudimas atvykti ir apsigyventi galioja tik Švedijos Karalystės (toliau – ir Švedija) teritorijoje. Be to, Švedijos policijos sprendimas yra apskųstas. Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, nesikonsultavo su Švedija, todėl pažeidė sprendimo priėmimo procedūras. Pareiškėjui taip pat nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti. Sprendime formaliai nurodyta, kad nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, tačiau nepateikta jokios informacijos, kuo remiantis padaryta tokia išvada, koks vertinimas buvo atliktas. Migracijos departamentas Sprendime netinkamai įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius. Pareiškėjas beveik metus bendrauja ir palaiko artimus ryšius su Lietuvos Respublikos piliete, kuria savo ateities planus Lietuvos Respublikoje. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Migracijos departamentas su Švedija konsultavosi dėl priežasčių, dėl kurių ji į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui. Atsakymas į minėtą konsultaciją buvo gautas 2025 m. sausio 21 d., tai patvirtina bylos medžiaga. Detali informacija Sprendime nepateikta todėl, kad tokio pobūdžio informacija negali būti atskleidžiama užsieniečiui negavus perspėjimą paskelbusios valstybės sutikimo. Be to, tai yra tarpinio, procedūrinio pobūdžio veiksmai. Pareiškėjas skunde nepaneigė, kad tiek Sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu Švedija į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jis nėra susituokęs. Taip pat Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra informacijos apie jo šeimos narius ar jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Jeigu ateityje pareiškėjas sukurs šeimą su Lietuvos piliete, jis turės teisę nustatyta tvarka teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau tokia hipotetinė galimybė nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą. Sprendimui priimti užteko Migracijos departamento turimų duomenų. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. M. skundą.

6. Teismas nustatė, kad Švedija 2025 m. sausio 14 d. į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 2018/1861 24 ir 25 straipsnius, galiojantį iki 2027 m. sausio 14 d. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog perspėjimas Šengeno informacinėje sistemoje yra ištrintas.

7. Teismas akcentavo, kad Šengeno informacinė sistema yra viena iš esminių Šengeno acquis nuostatų, kurios yra įtrauktos į Europos Sąjungos sistemą, taikymo priemonių. Pagal Reglamento 2018/1861 44 straipsnio 1 dalį, perspėjimą pateikusi valstybė narė atsako už duomenų tikslumo, atnaujinimo ir jų įvedimo į bei saugojimo SIS teisėtumo užtikrinimą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, tik perspėjimą pateikusi valstybė narė turi būti įgaliota keisti, papildyti, taisyti, atnaujinti ar ištrinti duomenis, kuriuos ji įvedė į SIS. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, paneigiančių atsakovo nustatytas aplinkybes, kad Sprendimo priėmimo metu duomenys apie pareiškėją nebuvo pašalinti iš SIS, kad perspėjimą į SIS įvedė Švedija ir tik ši valstybė turi kompetenciją tvarkyti minėtame perspėjime pateiktus duomenis apie pareiškėją bei kad atsakovas neturi kompetencijos vertinti į SIS įtraukto perspėjimo apie pareiškėją teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad atsakovas negalėjo remtis perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įvedimu į SIS.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nebuvo pakankamai aktyvus ir nesikonsultavo su Švedijos institucijomis, kadangi byloje yra atsakovo pateikti konsultavimosi su Švedijos institucijomis įrodymai ir jie buvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo išklausytas teisminio proceso metu, tačiau jis teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius dokumentus, duomenis jis norėjo pateikti Migracijos departamentui, kurie įrodytų ar paneigtų byloje reikšmingas aplinkybes. Todėl teismas vertino, kad aplinkybė, jog atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl paaiškinimų iki Sprendimo priėmimo, nelaikytina sudariusia kliūtimi atsakovui priimti teisingą sprendimą.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad, priešingai nei teigiama skunde, atsakovas šiuo atveju ne vykdo kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimą, o taiko nacionalinės teisės normas, remdamasis informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija (t. y. nors pareiškėjas nesutinka su Švedijos policijos sprendimu dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi, pareiškėjas neneigia, kad toks sprendimas ir, atitinkamai, perspėjimas SIS egzistuoja). Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstas pareiškėjo pretenzijas, kad atsakovas priėmė Sprendimą, neišsiaiškinęs esminių aplinkybių ir neatsižvelgęs į tai, kad administracinis aktas ar teismo procesinis dokumentas, kurio pagrindu į SIS įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galbūt yra apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl šeiminių ryšių nagrinėjamu atveju nėra pagrįsti ir aktualūs, nes pareiškėjui leidimas laikinai gyventi panaikintas dėl to, kad Švedija 2025 m. sausio 14 d. į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 2018/1861 24 ir 25 straipsnius, galiojantį iki 2027 m. sausio 14 d. Be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nelaikytinos tinkamomis šeiminiams santykiams pagrįsti, juolab, kad Švedijos policijos sprendimo turinys paneigia pareiškėjo teismui dėstytas faktines aplinkybes. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog egzistuoja pagrindas jam išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą ir nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

III. 12. Pareiškėjas T. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai neįsigilino į bylos esmę, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikos, o tai lėmė skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad Švedijos sprendimas yra apskųstas bei pateiktas prašymas panaikinti SIS draudimą, tačiau teismas šių dokumentų nevertino, dėl skundo Švedijos institucijoms ir pridėtų papildomų dokumentų nepasisakė. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė įrodymus, kad jis į Švediją vyko komandiruotės tikslais, kad Švedijos policijos sprendimas dėl atsisakymo įleisti į šalį ir išsiuntimo prieštarauja pateiktiems rašytiniams įrodymams ir kitoms faktinėms aplinkybėms, t. y. sprendimas buvo surašytas ne pareiškėjo gimtąja kalba, sprendime nurodytos aplinkybės, kurių pareiškėjas ne tik nenurodė, bet jas paneigia ir pateikti rašytiniai įrodymai. Švedijos policija, priimdama sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuo 2023 m. balandžio 12 d. darbo sutarties Nr. 48 pagrindu dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Krafts“, esančioje Kalvarijų g. 243, Vilniuje, suvirintoju dujomis ir elektra. UAB „Krafts“ nuo 2025 m. sausio 13 d. iki 2025 m. vasario 28 d. pareiškėją išsiuntė į komandiruotę, t. y. atlikti suvirinimo darbus Švedijos įmonėje. Pareiškėjas su savimi turėjo patvirtinimą anglų kalba, kad jis yra siunčiamas komandiruotei į Švedijos įmonę, tačiau šie dokumentai nebuvo priimti ir vertinami.

13.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi anglų kalba surašytais dokumentais, kaip neva patvirtinančiais įvykusias konsultacijas tarp Migracijos departamento ir Švedijos institucijos, tačiau iš šių dokumentų turinio neaišku, kokios konsultacijos ir kokiu klausimu Migracijos departamentas kreipėsi į Švediją. Taip pat iš šio dokumento turinio matyti, kad Švedija nepareiškė prieštaravimo dėl pareiškėjo turimo leidimo gyventi Lietuvoje ir neprašė, kad Migracijos departamentas panaikintų pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tiek iš Įstatymo 26 straipsnio 6 dalies, tiek iš Reglamento 2018/1861 27 straipsnio nuostatų Migracijos departamentui kyla pareiga vykdyti konsultacijas su Šengeno valstybe (šiuo atveju – Švedija), kurį į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl atsisakymo įleisti į šalį ir išsiuntimo. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad nebuvo išlaikytos procedūros.

13.3. Švedijos policijos sprendime nurodyta, kad pareiškėjui atsisakyta leisti įvažiuoti į Šengeno teritoriją 2 metams. Vadovaujantis teismų praktika (administracinė byla Nr. el2-3260-1161/2024), jei asmuo turi kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi šalyje, draudimas atvykti į šalį galioja tik Švedijos teritorijoje. Tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė ir apie ją sprendime nepasisakė, nors teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad, jei draudimas galioja tik Švedijoje, tai tokiu atveju turėtų būti šis klausimas sprendžiamas iš naujo, t. y. peržiūrėti dar kartą priimtą sprendimą.

13.4. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė pareiškėjo argumentą, kad priimant Sprendimą Migracijos departamentas turėjo bendradarbiauti su pareiškėju dėl susidariusios situacijos Švedijos pasienyje. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė nurodyti priežastis ir motyvus, pateikti rašytinius įrodymus, kuriuos Migracijos departamentas turėjo įvertinti priimant galutinį sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Teismas nevertino ir to, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAI 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindai ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

13.5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjas nepageidauja, jog ši byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, papildomų argumentų nenurodo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 25S21062, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760331251, galiojantis iki 2026 m. vasario 5 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, bylos medžiagą ir proceso šalių argumentus, priėjo prie išvados, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, todėl prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepageidauja, jog ši byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

19. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

20. Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu (asmens profesija įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis) 2024 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. 24S39636 pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui 2024 m. vasario 5 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760331251, galiojantis iki 2026 m. vasario 5 d.

21. Atsakovas ginčijamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760331251, galiojantį iki 2026 m. vasario 5 d., nustatęs, kad kita Šengeno valstybė 2025 m. sausio 14 d. į Šengeno informacinę sistemą (SIS) įtraukė perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2027 m. sausio 14 d. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

22. Ginčui aktualios Reglamento 2018/1861 ir Įstatymo nuostatos. Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje yra įtvirtintos valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos. Šiame straipsnyje nustatyta, jog, kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

23. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.

24. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

25. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.

26. Panašiu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl trečiosios šalies piliečiui išduoto leidimo panaikinimo pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, privalo laikytis aptartų įpareigojimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025 22, 24 p.).

27. Privalomos konsultavimosi procedūros tikslas – keistis su kita Šengeno valstybe su trečiosios šalies piliečiu, turinčiu teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, susijusia informacija, o ne tokiam asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Teisė apsispręsti dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo paliekama leidimą išduodančiai valstybei narei (jos kompetentingai institucijai), kuri privalo priimti tokį sprendimą, laikydamasi Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje nustatytų sąlygų (žr. LVAT 2025 m. balandžio 23 d. sprendimo 26 p.).

28. Svarstydamas, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi, Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti visą tokiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Esant poreikiui, Migracijos departamentas turėtų kreiptis į kitas institucijas ar asmenis, įskaitant asmenį, kuriam išduotas leidimas gyventi, dėl informacijos, reikalingos priimti sprendimą, pateikimo (be kita ko, siekiant įvertinti asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, taip pat leidimo gyventi panaikinimo įtaką Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintoms atskiroms asmens teisėms) (žr. LVAT 2025 m. balandžio 23 d. sprendimo 27 p.).

29. Iš byloje ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei atsižvelgęs į faktą, kad kita Šengeno valstybė (pagal bylos duomenis – Švedija) 2025 m. sausio 14 d. įvedė dėl pareiškėjo perspėjimą į SIS, galiojantį iki 2027 m. sausio 14 d. Tačiau Migracijos departamentas, kaip galutinį sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, ginčijamame Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), nors tai daryti Migracijos departamentą įpareigoja Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos.

30. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo, taip pat konstatavus, kad perspėjimo į SIS įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.

31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir panaikinamas ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas.

32. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

33. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

34. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas už skundą pirmosios instancijos teismui sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį (pridėtas 2025 m. vasario 5 d. kvitas), nors turėjo sumokėti 22,50 Eur. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio suma (0,5 Eur už skundą) grąžinama pareiškėjui. Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.). Byloje taip pat pateikti duomenys (2025 m. balandžio 10 d. kvitas), kad už apeliacinį skundą pareiškėjas sumokėjo 23 Eur, nors turėjo sumokėti 11,25 Eur (Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 11 d. nutartimi pareiškėjui grąžinta 11,75 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą permoka).

35. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. panaikinus ginčijamą administracinį aktą, laikytina, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis, sumokėtas už skundą ir apeliacinį skundą. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo T. M. skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 25S21062.

Priteisti pareiškėjui T. M. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) žyminio mokesčio.

Grąžinti pareiškėjui T. M. žyminio mokesčio už skundą permoką – 0,5 Eur (penkiasdešimt euro centų).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys