2021-03-24 Nr. AB-6115-3-61-3-03536-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-809-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03536-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.1.1; 59.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. K. (J. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) priteisti 2 634,29 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 2 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. birželio 2 d. apie 16–17 val. lūžo (duomenys neskelbtini), esančio namo kieme augęs medis, kuris užvirto ant pareiškėjo automobilio Volvo S80 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis) jį visiškai sugadindamas. 2017 m. rugpjūčio 4 d. kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 2170751 (toliau – ir Ataskaita) nurodyta, kad iki įvykio Automobilio rinkos vertė buvo 3 000 Eur, po įvykio – 1 000 Eur, todėl pareiškėjas patyrė 2 000 Eur turtinę žalą. Pareiškėjas pažymėjo, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra registruotas kitų asmenų vardu, todėl pareiga prižiūrėti medžius, augančius šiame sklype, priskirtina atsakovui. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra pažymėta, kad medžio kamienas ties išvartos vieta buvo išpuvęs, toje vietoje lengvai trupantis. Tai patvirtina, kad medis atsakovo nebuvo prižiūrimas, lūžo dėl savo būklės. Medžio tvarkymo pareigos pažeidimas yra atsakovo neteisėti veiksmai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Nėra jokių kitų aplinkybių, išskyrus prastą medžio būklę, 2017 m. birželio 2 d. galėjusių nulemti žalos atsiradimą. Tai patvirtina priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir Automobilio apgadinimo. Žalos faktą ir dydį įrodo Ataskaita. Pareiškėjo teigimu, už Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymą jis sumokėjo 84,70 Eur, už Ataskaitos parengimą – 150 Eur, už pasiūlymo išspręsti ginčą taikiai parengimą – 130 Eur, už šio skundo parengimą – 40 Eur. Atsakovas taip pat privalo mokėti 5 proc. metinių palūkanų nuo žalos atsiradimo 2017 m. birželio 2 d. iki visiško žalos atlyginimo. Šių palūkanų suma iki 2019 m. rugsėjo 18 d. yra 229,59 Eur.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti arba sumažinti skunde nurodytą nuostolių dydį.

4. Administracija nurodė, kad viešoji atsakomybė nagrinėjamu atveju negali kilti, nes pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių įstatyme numatytų pareigų, tariamai sukėlusių žalą, atsakovas viešojo administravimo srityje neatliko. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų visuma. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Automobilis buvo apgadintas būtent dėl Administracijos (ne)veikimo. Pats žalos atsiradimo faktas nereiškia veiksmų neteisėtumo. Administracija pažymėjo, jog savo pareigą dėl želdynų tvarkymo ir priežiūros pagal teisinį reglamentavimą, kiek leidžia objektyvios aplinkybės, savivaldybė vykdo tinkamai. Administracijoje nebuvo gauta pranešimų dėl medžių avarinės būklės (duomenys neskelbtini), o tai leidžia daryti išvadą, jog šioje teritorijoje želdynų ir želdinių inventorizacijos darbai buvo atliekami tinkamai. Administracijos teigimu, visiško nuostolių atlyginimo principas turi būti taikomas sąžiningai ir protingai, vadovaujantis bendrosiomis prievolių vykdymo taisyklėmis. Jis taip pat turi būti derinamas su nuostolių sumažinimo doktrina, pagal kurią nukentėjusysis privalo stengtis, kad išvengtų nuostolių arba neleistų jiems padidėti. Pareiškėjas nenurodė Automobilio pagamino metų, kurie yra reikšmingi nustatant Automobilio nusidėvėjimą. Taip pat turėtų būti įvertinamas faktas, kad pats Automobilio savininkas nesilaikė bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai – įvykio metu Automobilis buvo paliktas ant vejos, netoli medžio, esant stipriam vėjui. Vadovaujantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, įvykio dieną buvo užfiksuotas stiprus vėjas, kurio greitis siekė 13 m/s. Vilniaus aviacinės stoties duomenimis 2017 m. birželio 1 d. Vilniuje taip pat buvo užfiksuotas itin didelis vėjo greitis – 18 m/s. Taigi Automobilį apgadinusio medžio šakos galėjo būti pažeistos ne nuo medžio nepriežiūros, o nuo stipraus vėjo dieną prieš įvykį. Šioje situacijoje turėtų būti atsižvelgiama į CK 6.253 straipsnį, kai civilinė atsakomybė netaikoma arba kai asmuo yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės (force majeure (nepaprastos aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti arba išvengti)).

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Administracijos 1 489,79 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 1 333,33 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 106,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 2 d. apie 16–17 val. (duomenys neskelbtini), namo kieme lūžo medis, užvirto ant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio automobilio Volvo S80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį visiškai apgadindamas.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktu, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8, 12 ir 13 punktais, 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių 43 ir 44 punktais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad būtent savivaldybei nustatyta pareiga atlikti jos teritorijoje esančių, valstybinėje ar jai priskirtoje žemėje augančių medžių ir krūmų priežiūrą, o tai apima ir tikrinimą, ar medžiai nėra supuvę, supuvusių medžių šalinimą, taip pat pavojų keliančių šakų ir medžių stiebų šalinimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo medis augo savivaldybei priskirtoje žemėje, už jo priežiūrą ir pašalinimą laiku buvo atsakinga Administracija. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo teiginiai, kad Administracija nebuvo gavusi pranešimų dėl medžio būklės bei kad medžio išvirtimui galėjo turėti reikšmės dieną prieš įvykį ir įvykio dieną buvęs stiprus vėjas, nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovas tinkamai vykdė pareigą dėl želdynų priežiūros, stebėsenos, tvarkymo. Administracija nepateikė kitų reikšmingų įrodymų, patvirtinančių, kad ji ėmėsi visų reikalingų atitinkamų priemonių, jog minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jo būklė. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareigą vykdyti tinkamą medžių ir krūmų priežiūrą savivaldybei nustato teisės aktai, todėl suinteresuotų asmenų prašymas dėl tam tikro želdinio būklės nėra būtinas.

8. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2017 m. birželio 1–2 d. vėjo greitis nebuvo toks, dėl kurio galėtų lūžti nesupuvę ar nepažeisti medžiai, todėl vėjas negali būti traktuojamas kaip faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą, ir vertinamas kaip nenugalima jėga, atleidžianti atsakovą nuo atsakomybės. 2017 m. birželio 5 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, jog ties išvartos vieta medžio kamienas yra išpuvęs, matomos įvairių spalvų puvimo žymės, medis ties lūžio vieta yra lengvai trupantis, fotonuotraukos patvirtina, kad ant Automobilio nuvirtęs medis buvo supuvęs, todėl Administracija privalėjo laiku įvertinti jo būklę ir jį pašalinti, tačiau to nepadarė.

9. Atsižvelgęs į tai, kad Administracija nevykdė teisės aktuose jai nustatytos pareigos užtikrinti tinkamą medžio priežiūrą, laiku pašalinti supuvusį bei pavojų žmonėms ir jų turtui keliantį medį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė atsakovo argumentus dėl pareiškėjo kaltės. Pažymėjo, jog pareiškėjui nėra ir negali būti taikomi didesnio rūpestingumo ir apdairumo standartai, todėl iš jo negalėjo būti reikalaujama įvertinti augančio ir galinčio nulūžti medžio keliamą pavojų, jo laipsnį. Byloje nėra duomenų, kad Automobilis stovėjo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

10. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, tačiau, atsižvelgiant į žalos kilimo aplinkybes, žalos atlyginimas mažintinas vienu trečdaliu (iki 1 333,33 Eur). Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjo nurodytos žalos atlyginimo sumos, susijusios su automobilio įvertinimu (150 Eur), Faktinių aplinkybių konstatavimu (84,70 Eur), atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 2 punkto sąlygas. Šį žalos dydį teismas taip pat sumažino vienu trečdaliu (iki 156,46 Eur). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjui priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 1 333,33 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11. Kitų pareiškėjo patirtų išlaidų (pasiūlymo išspręsti ginčą taikiai parengimo (130 Eur), skundo teismui parengimo (40 Eur)) atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas sprendė pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio nuostatas, pažymėjo, jog pareiškėjo skundą tenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina ir pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis (106,01 Eur).

III. 12. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo J. K. skundą.

13. Administracija apeliaciniame skunde palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, pažymi, jog teisės aktai nenustato savivaldybėms pareigos nuolat sekti ir tikrinti kiekvieno jos teritorijoje esančio medžio fiziologinę būklę, tokiai suabsoliutintai pareigai įgyvendinti nėra realių galimybių. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 patvirtintų Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklių 3 punkte nustatytas 10 metų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus, savivaldybė šio imperatyvo laikosi. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Automobilis buvo apgadintas būtent dėl atsakovo (ne)veikimo, o pats žalos faktas nereiškia neteisėtumo. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog tarp atsakovo veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Pasak Administracijos, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva negalėjo nustatyti ant Automobilio nuvirtusio medžio būklės, aplinkybes, kad medis nuvirto dėl nepriežiūros, galėjo konstatuoti tik specialiųjų žinių turintis asmuo – nepriklausomas ekspertas, į bylą turėjo būti pateikti atskiri su tuo susiję dokumentai.

14. Pareiškėjas J. K. atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytą poziciją, mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti ir priteisti pareiškėjo patirtas atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas – 120 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (132 str. 1 d.). Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu pirmosios instancijos teismas, per kurį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (132 str. 2 d.). Tuo atveju, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustato, kad pirmosios instancijos teismas apeliacinį skundą priėmė praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą, jis gali nutartimi pasiūlyti apeliantui per teismo nustatytą terminą pateikti prašymą dėl apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo (132 str. 3 d. 2 p.). Jeigu aplinkybė, kad apeliacinis skundas yra paduotas praleidus nustatytą terminą ir šis terminas neatnaujinamas, paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (138 str. 8 d.).

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą, kurį Administracija skundžia apeliacine tvarka, paskelbė 2019 m. gruodžio 10 d., todėl apeliacinis skundas dėl šio sprendimo turėjo būti paduotas iki 2020 m. sausio 9 d. (įskaitytinai). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Administracija apeliacinį skundą surašė ir padavė 2020 m. sausio 10 d., t. y. praleidusi ABTĮ nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartimi Administracijai nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – iki 2021 m. kovo 17 d. (įskaitytinai) pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo.

18. Administracija 2021 m. kovo 15 d. pateikė prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir Administracijos 2020 m. sausio 10 d. pateiktą apeliacinį skundą laikyti priimtu. Prašymą Administracija grindė aplinkybe, kad apeliacinis skundas nebuvo pateiktas laiku dėl žmogiškos klaidos (apsirikimo), kai 30 dienų terminas, įstatymo numatytas apeliaciniam skundui paduoti, apeliacinio skundo rengėjų buvo per apsirikimą sutapatintas su „mėnesio“ terminu, neatkreipus dėmesio į tai, jog nuo gruodžio 10 d. iki sausio 10 d. yra ne 30, o 31 kalendorinė diena. Administracija akcentavo, kad terminas praleistas nežymiai, taip pat kad atsižvelgiant į byloje keliamą ginčą pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo patikrinimas pagal Administracijos pateiktame apeliaciniame skunde nurodytus argumentus yra būtinas užtikrinant viešąjį interesą, kad Savivaldybės turtas būtų naudojamas tik teisėtais pagrindais ir nešvaistomas.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015; kt.).

20. Įvertinusi atsakovo nurodytas aplinkybes, su kuriomis jis sieja termino paduoti apeliacinį skundą praleidimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, jog, kai į teismą kreipiasi juridinis asmuo, jis veikdamas operatyviai ir tinkamai parinkęs organizacines bei technines priemones, turi geras galimybes laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-194/2011; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-251-822/2019; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo padavimo terminą praleido atsakovas – viešojo administravimo subjektas, kuriam keliami netgi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Administracija iki 2020 m. sausio 9 d. objektyviai negalėjo įgyvendinti savo teisės apskųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad maža termino praleidimo trukmė pati savaime nėra laikoma pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jei nenustatoma kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-19/2012; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-382-822/2015; 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1144-556/2015; kt.). Administracijos nurodytos neigiamos pasekmės, kurios atsirastų atsisakius atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, taip pat nelaikytinos svarbia termino paduoti apeliacinį skundą praleidimo priežastimi. Visas su pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimu susijusias teigiamas bei neigiamas pasekmes privalėjo įvertinti pats atsakovas, todėl jos niekaip nėra susijusios su termino praleidimo faktu ir su tuo susijusių aplinkybių vertinimu.

22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis procesas pagal Administracijos 2020 m. sausio 10 d. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo nutraukiamas.

23. Pareiškėjas J. K. prašo iš atsakovo priteisti atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas – 120 Eur. Nutraukus bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjas teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį. Prašomos priteisti apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-58 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytą dydį (rekomendacijų 7 ir 8.11 p.), atitinka bylos sudėtingumą, todėl yra priteistinos iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 138 straipsnio 8 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą.

Priteisti pareiškėjui J. K. (J. K.) iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė