2017-11-28 Nr. AB-22029-3-61-3-05456-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1793-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05456-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (V. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žiauriomis, kankinančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, dėl ploto trūkumo buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Be to, pažymėjo, kad kamerose buvo šalta, tamsu, trūko ventiliacijos, buvo įsiveisęs pelėsis, kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose trūko privatumo, tualetinio popieriaus ir skutimosi peiliukų duodavo tik kartą per mėnesį po 1 vnt. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad jam tekdavo miegoti antrame gulto aukšte, jį nuolat perkeldavo į kitas kameras, esančias skirtinguose aukštuose, dėl to jis turėdavo su savimi pasiimti visus daiktus, nors jam buvo lūžusi koja ir buvo sunku vaikščioti. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m.

– vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 95–98) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų dėl kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičiaus ir kamerų plotų, o teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Taigi, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas nurodė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. iš viso 71 dieną teko mažesnis plotas, nei nustatytas minimalus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, o tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas sprendė, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, be kita ko, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Šiuo aspektu teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo.

7. Pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atitinkamai pareiškėjas neneigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, todėl teismas sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktus. Tačiau šiame kontekste teismas akcentavo, kad pareiškėjas teigia, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina jo privatumo nuo kitų kameroje esančių asmenų ir prižiūrėtojų. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje nustatyta, jog asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Lukiškių TI-K turi atlikti nuolatinę kamerų stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti jo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas.

8. Dėl išduodamų higienos priemonių teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatyta, jog per mėnesį nuteistiesiems ir suimtiesiems vyrams priklauso 1 rulonas tualetinio popieriaus, dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml) ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Teismas pažymėjo, kad taupiai naudojant minėtas kiekis yra pakankamas, todėl pareiškėjo pretenzijas šiuo aspektu vertino kaip nepagrįstas. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu prireikia daugiau ar kitokios kokybės higienos priemonių, jų galima nusipirkti parduotuvėje.

9. Nors pareiškėjas teigė, jog kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir trūko ventiliacijos, teismas pažymėjo, kad ventiliacijos trūkumas laikytinas perpildymo kamerose pasekme, o iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad tam tikros teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti (apšvietimo, švaros ir temperatūros), tačiau jie buvo nedideli ir esant galimybei nesunkiai pašalinami.

10. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko per mažas plotas, pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytą minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimą vienam asmeniui. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti 1 val. gryname ore, likusį paros laiką, iš viso 71 dieną, jis praleido perpildytose kamerose. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų visumos patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, todėl šiuo atveju kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

11. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kameros buvo pakankamai perpildytos ir ne visais atvejais visiškai atitiko higienos normas, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Be to, teismas nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas taip pat akcentavo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras, jiems suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus įvertinti jo nurodoma 5 000 Eur suma, nes ji neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas pažymėjo, kad gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams. Taigi, įvertinęs naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, taip pat šioje byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių visumą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 700 Eur sumos priteisimas.

III. 12. Pareiškėjas V. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 106–107), kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimu ir prašo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas jo nurodytas aplinkybes. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 112–113) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą nepakeistą. Lukiškių TI-K mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas ir vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

15. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

16. Šiame kontekste teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, jog nors Lukiškių TI-K kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinka nacionalinių teisės aktų reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, t. y. šiuo aspektu konstatuotinas pareiškėjo teisių pažeidimas, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nepateikė.

17. Tačiau dėl kitų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, jo manymu, netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tačiau šių savo teiginių jis iš esmės nedetalizuoja, o teismui pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

18. Papildomai pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

19. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 700 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 5 000 Eur suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje nustatyti pažeidimai nebuvo nepertraukiami, t. y. buvo periodiniai, be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų (suimtųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.

20. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur.

21. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. V. (V. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan