2018-11-07 Nr. AB-20086-3-61-3-01254-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5139-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01254-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (2 000 Eur dėl Tarnybos atsisakymo suteikti informaciją apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas; 6 500 Eur dėl netinkamų konvojavimo sąlygų) ir priteisti 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d. buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis, kurias jis prilygino kankinimui. Automobiliuose buvo mažai vietos, nebuvo langų, sėdimos vietos buvo be atlošų, nebuvo įrengti saugos diržai, nebuvo jokių evakuacijos galimybių. Pasak pareiškėjo, 2013 m. rugsėjo 13 d. vykusio konvojavimo metu vairuotojas staigiai stabdė, pareiškėjas griuvo ir patyrė skausmą bei nežymius sužalojimus. Pareiškėjas tvirtino dėl tokių konvojavimo sąlygų patyręs depresiją, orumo pažeminimą. Be to, Tarnyba atsisakė jam suteikti informaciją apie automobilių, kuriais buvo gabenamas, numerius ir registravimo tipus, todėl pažeidė jo teisę gauti informaciją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo teigimu, nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis, kuriose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Asmenų konvojavimas yra vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Atsakovas neturėjo duomenų apie pareiškėjo skundus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Tarnyba ne atsisakė pareiškėjui suteikti informaciją, o suteikė tik dalį prašomos informacijos, t. y. tą informaciją, kuri nebuvo skirta tarnybiniam naudojimui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 9 d. buvo konvojuojamas 16 kartų maršrutu Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – Vilniaus pataisos namai – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas. Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais MAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (29 sėdimos vietos, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 18); MAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (38 sėdimos vietos, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 27); Iveco, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (30 sėdimų vietų, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 20); MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (29 sėdimos vietos, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 19); VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (19 sėdimų vietų, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 19) ir valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (29 sėdimos vietos, maksimalus skaičius asmenų pervežant pareiškėją buvo 26).

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, be kita ko, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintus Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimus, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintus Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus, Konvojavimo taisykles.

Pažymėjo, kad nėra duomenų apie padarytą įrašą dėl pareiškėjo nusiskundimų konvojaus kelionės žurnale, o ir pareiškėjas nenurodė, kad teikė nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų iškart patyręs savo nurodomus teisių pažeidimus. Teismui buvo pateiktos automobilių, kuriais buvo vykdomas konvojavimas, registracijos liudijimų kopijos ir techninės apžiūros rezultatų kortelės, patvirtinančios šių transporto priemonių atitikimą teisės aktų reikalavimams. Iš konvojavimo transporto ventiliacijos efektyvumo bei dirbtinės apšvietos matavimų, kuriuos atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksmų tyrimų skyrius, matyti, kad konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė (inter alia Statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. D1-289). Dėl pareiškėjo teiginių apie vietos trūkumą automobiliuose teismas nurodė, jog Konvojavimo taisyklių 109 punkte įtvirtinta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Kelionės žiniaraščiai bei konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, kad leistinas pervežamų tokiais automobiliais asmenų skaičius nebuvo viršytas. Teismas akcentavo, kad teisės aktai (Konvojavimo taisyklių 146.3 p.) leidžia konvojuojamuose automobiliuose tvirtinti ne tik kėdes, bet ir suolus, atlošų būtinybė nėra nustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl atlošų nebuvimo atmesti.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui, todėl pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu taip pat pripažintos nepagrįstomis.

8. Teismas laikė, kad pareiškėjo teiginiai apie vietos trūkumą automobiliuose, langų ir saugos diržų nebuvimą yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais, nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais, duomenimis. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs. Duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas, byloje nėra, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo konvojavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis pripažinti nepagrįstais. Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą Tarnybai nesuteikus visos jo prašytos informacijos, atsižvelgė į Tarnybos paaiškinimus, jog ji pareiškėjui pateikė tik dalį jo prašomos pateikti informacijos, o kita informacijos dalis, susijusi su suimtų ir nuteistų asmenų konvojavimo organizavimu, yra skirta tik tarnybiniam naudojimui. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas nenustato tokio atsisakymo suteikti informaciją pagrindo kaip informacijos pripažinimas skirta „tarnybiniam naudojimui“. Iš kelionių žiniaraščių matyti, kad jie nėra nustatyta tvarka pripažinti sudarančiais valstybės ar tarnybos paslaptį, todėl Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti pareiškėjui pateikti informaciją, kiek asmenų kartu su juo buvo konvojuojama ginčo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.

10. Teismas laikė, kad pareiškėjas siekė surinkti įrodymus, kurie patvirtintų, jog jo teisės, vykdant konvojavimą, buvo pažeistos. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių neturtinės žalos faktą patvirtinančių įrodymų. Vien pareiškėjo pažodžiui pakartotas neturtinės žalos apibrėžimas nėra tokios žalos įrodymas. Teismo vertinimu, dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų pareiškėjui teisinės pasekmės nekilo, nes teismas reikalingus įrodymus byloje išreikalavo iš atsakovo atstovo – Tarnybos, ir Tarnyba teismo reikalautus įrodymus pateikė. Tai, kad pareiškėjas neturėjo visos informacijos apie jo konvojavimą, netapo kliūtimi jam kreiptis į teismą ir nagrinėti bylą. Teismas pastebėjo ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi ne iš karto, o praėjus daugiau nei metams nuo Tarnybos neteisėtų veiksmų. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas neįrodė patirtos žalos fakto, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ir šį skundo reikalavimą.

11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo reikalavimai priteisti neturtinės žalos atlyginimą buvo atmesti, netenkino ir jo prašymą priteisti 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjo skundas buvo atmestas.

III. 12. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas prieštarauja oficialiajai konstitucinei doktrinai ir Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Pabrėžia, kad žmogaus teisė į teisingą teismą yra absoliuti, o teisė į kompetentingą teismą yra sudėtinė teisės į teisingą teismą dalis. Oficiali konstitucinė doktrina įtvirtina aiškumo, motyvuotumo, argumentavimo racionalumo, draudimo nuslėpti aktualias aplinkybes reikalavimus baigiamiesiems teismo aktams. Teismo sprendimas šių reikalavimų neatitinka. Teismas nutylėjo apie kitus teisės aktus, kuriais pareiškėjas grindė savo skundą, be kita ko, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, Kelių eismo taisykles, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) ataskaitas ir rekomendacijas (pastarosios Lietuvos Respublikai laikytinos privalomomis). Teismo sprendime nurodyti teisės aktai – Konvojavimo taisyklės, Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai, Techniniai motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai – niekaip nėra susiję su nagrinėjama byla, kadangi pareiškėjas skunde šių teisės aktų nenurodė ir ne iš jų kildino galimus pažeidimus. Be to, šie aktai niekaip negali įtakoti pareiškėjo teisių ar pareigų, nes jo teisės ar pareigos gali būti reglamentuojamos tik įstatymo lygmens teisės aktais. Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi Statybos techniniu reglamentu STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“.

14. Pareiškėjo teigimu, teismas nesiorientavo bylos medžiagoje, tuo pažeisdamas pareiškėjo teisę į kompetentingą teismą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu automobiliu VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nė karto nebuvo konvojuotas. Pareiškėjas konvojavimo automobiliu Iveco, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nelaikė deliktu. Jis neturtinę žalą kildino iš konvojavimo automobiliais, nepritaikytais žmonių gabenimui, t. y. MAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); MAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir MB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Jo vertinimu, pastarieji automobiliai neatitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimų, juose nėra įrengtos sėdimos vietos, taip pat yra kiti pažeidimai, keliantys realią grėsmę konvojuojamųjų sveikatai ir gyvybei. Šiuose krovininiuose automobiliuose pagal konstrukcijas yra įrengtos tik 3 sėdimos vietos bei po 2–3 savadarbes sėdimas vietas, o ne 29, 38 vietos. Teismas privalėjo būti aktyvus, apžiūrėti šias transporto priemones ir konstatuoti jų registravimo liudijimų ir techninės apžiūros talonų suklastojimo faktus. Šiuose automobiliuose taip pat nėra avarinių išėjimų, o Tarnyba teismui melagingai nurodė, kad automobiliuose yra įrengti elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Iš tiesų kameros yra užrakinamos pakabinamomis spynomis.

15. Pareiškėjas tvirtina, kad konvojuojami asmenys nėra supažindinami su Konvojavimo taisyklių nuostatomis, be kita ko, su teise pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui. Pareiškėjas pažymi, kad konvojuojamieji neretai iš pareigūnų patiria smurtą. Tai, ar pareiškėjas pareiškė kokius nors nusiskundimus konvojaus viršininkui, nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

16. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo sprendimu, jo atžvilgiu nustačius neteisėtus veiksmus dėl ne visos prašytos informacijos pateikimo, jam nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia abstraktaus pobūdžio, subjektyviomis prielaidomis ir gausiai cituoja teisės aktus, jų nesusiedamas su objektyvia realybe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d. neužtikrinimu pareiškėjui, taip pat ne visos prašytos informacijos suteikimu apie konvojavimo sąlygas, atlyginimo.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo konvojavimo sąlygas ir informacijos jam suteikimo aplinkybes, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl konvojavimo sąlygų yra nepagrįstos; Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti pareiškėjui suteikti visą jo prašomą informaciją, tačiau pareiškėjas neįrodė dėl šio pažeidimo patyręs neturtinę žalą. Apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais apie pareiškėjo teisės į teisingą teismą pažeidimą, atsakovo atstovo pateikti duomenys apibūdinami kaip melagingi, pakartojami skundo argumentai dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl nagrinėjamam ginčui taikytinų materialiosios teisės normų, dėl automobilių, kuriais buvo konvojuotas pareiškėjas, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo už ne visą suteiktą informaciją.

21. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 5 straipsnį, eismo saugumo užtikrinimą reglamentuoja šis įstatymas, kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarptautinės sutartys ir Europos Sąjungos teisės aktai. Vairuotojų, vežančių keleivius ir krovinius, pareigos yra įtvirtintos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsnyje. Keleivius leidžiama vežti tik tam skirtomis (arba specialiai tam pritaikytomis) transporto priemonėmis ir tik pagal konstrukciją žmonėms skirtose vietose (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 str. 1 d.). Reikalavimus, kurių turi laikytis transporto priemonių, vežančių keleivius (krovinius), vairuotojai, ir keleivių (krovinių) vežimo tvarką užtikrinant eismo saugumą nustato Kelių eismo taisyklės (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 str. 4 d.). Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės. Reikalavimai specialiajam transportui, kuriais vykdomas konvojavimas, yra išvardyti Konvojavimų taisyklių 146 punkte. Konvojavimo taisyklių 147 punkte įtvirtinta, kad specialiuosius automobilius, specialiuosius autobusus draudžiama naudoti ne pagal paskirtį; nedideli šių automobilių ir autobusų gedimai, trūkumai pašalinami vietoje; draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Pagal Konvojavimo taisyklių 54.3 papunktį, konvojuotojas-vairuotojas privalo laikytis Kelių eismo taisyklių ir kitų teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Taigi, pareiškėjas pagrįstai teigia, kad nagrinėjamam ginčui yra aktualios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatos. Tačiau, atsižvelgiant į kilusio ginčo ypatumus, nagrinėjamai bylai pirmiausiai taikytinos Konvojavimo taisyklės.

22. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, taip pat vadovavosi Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimais, kurie nustato pagrindinius kelių transporto priemonių kėbulų tipus, jų kodavimo ir klasifikavimo reikalavimus (šių reikalavimų 1 p.), bei Techniniais motorinių transporto priemonių reikalavimais, kurie nustato reikalavimus, kuriuos kelių transporto priemonės turi atitikti atliekant jų valstybinę techninę apžiūrą, apžiūros atlikimo metu taikomus kontrolės būdus ir transporto priemonių techninės būklės vertinimo kriterijus (šių reikalavimų 1 p.). Pastarieji teisės aktai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra aktualūs nagrinėjamam ginčui. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir Statybos techniniu reglamentu STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, kuris yra taikomas projektuojant ir įrengiant pastatų ir inžinerinių statinių patalpų šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠV ir OK) sistemas, išskyrus mažos (lauko sienų šilumos inercijos koeficientas D < 1,5) ir ypač didelės (lauko sienų šilumos inercijos koeficientas D > 7) šilumos inercijos atitvarų pastatus ir inžinerinių statinių patalpas, taip pat pastatus ir inžinerinius statinius, susijusius su radioaktyviųjų ir sprogstamųjų medžiagų vartojimu ir gamyba, technologines sistemas ir įrengimus (šio reglamento 1 p.), ir kuris nereglamentuoja nagrinėjamam ginčui reikšmingų klausimų. Todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vadovavosi Statybos techniniu reglamentu STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“.

23. Pareiškėjas skunde cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, taip pat Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatas, susijusias su kankinančio, žiauraus ar orumą žeminančio elgesio draudimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai yra bendro pobūdžio teisės normos, kurių pažeidimo nustatymas yra siejamas su teisinius santykius detaliau reglamentuojančių teisės aktų (įstatymų ir juos įgyvendinančių (poįstatyminių) teisės aktų) nuostatų pažeidimu ir tokio pažeidimo neigiamo poveikio konkrečiam asmeniui įvertinimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad, konvojuojant pareiškėją, būtų buvusios pažeistos konvojavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos dėl skunde išreikštų pretenzijų, bei konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė patyręs neturtinę žalą dėl jam suteiktos ne visos prašytos informacijos. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nepateikdamas visų pareiškėjo skunde minimų teisės normų aiškinimo ir nepritaikęs jų pareiškėjo reikalavimams, iš esmės pažeidė proceso teisės normas.

24. Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į tam tikras Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) 2001 m., 2004 m. ir 2009 m. ataskaitų išvadas, susijusias su konvojavimo sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios išvados yra bendro pobūdžio, padarytos apibendrinant atliktą patikrintų automobilių įvertinimą, o ne apie konkrečius automobilius, kuriais buvo vykdomas paties pareiškėjo konvojavimas, nustatytos aplinkybės. Pareiškėjas, konvojuotas 2013–2014 m., pats nurodė, kad jis pretenzijas reiškia ne dėl visų automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, t. y. kai kurie automobiliai, jo subjektyviu vertinimu, atitiko tokiam specialiajam transportui keliamus reikalavimus. Todėl tokios išvados negali būti pripažintos įrodymais, patvirtinančiais, kad konkretūs automobiliai, kuriais ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas pareiškėjas, neatitinka teisės aktų reikalavimų.

25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės tinkamai vadovavosi materialiosios teisės normomis ir įvertino kilusiam ginčui aktualias teisės aktų nuostatas. Šiame kontekste akcentuotina, kad teismas neturi pareigos atsakyti į visus ginčo šalių pateikiamus argumentus, tačiau teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tokią savo pareigą įvykdė.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

27. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

28. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad jis buvo konvojuotas automobiliu VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog 2013 m. gruodžio 13 d. konvojavimas vyko dviem automobiliais: valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (2013 m. gruodžio 13 d. kelionės žiniaraštis, b. l. 44–46). 2013 m. gruodžio 13 d. kelionės žiniaraštyje nėra pažymėta, kuriame konkrečiai automobilyje buvo konvojuojamas pareiškėjas, to atsiliepime į skundą nepatikslino ir atsakovas. Taigi, šie pareiškėjo teiginiai nėra paneigti. Tačiau tai, jog pirmosios instancijos teismas patikrino ir automobilio, kuriuo pareiškėjas galbūt nebuvo konvojuotas, atitiktį teisės aktų reikalavimams, nelaikytina pareiškėjo teisės į teisingą teismą pažeidimu.

29. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, jog specialusis transportas, kuriuo buvo konvojuotas pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (kelionės žiniaraščiai, b. l. 14–61; Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų dirbtinės apšvietos, ventiliacijos efektyvumo matavimų protokolai, b. l. 64–66, 70, 74, 140–141 ir kt.; techninės apžiūros rezultatų kortelės, b. l. 69, 73, 138, 143 ir kt.; transporto priemonės registracijos liudijimai, b. l. 68, 72, 137 ir kt.), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, kondicionavimo ir šildymo sistemų, saugos diržų ir t. t. įrengimo. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, saugumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo skundas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmestinas.

30. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas nenustato tokio atsisakymo suteikti informaciją pagrindo kaip informacijos pripažinimas skirta „tarnybiniam naudojimui“, todėl konstatavo, jog Tarnyba, atsisakydama pareiškėjui pateikti visą jo prašytą informaciją (2014 m. kovo 17 d. prašymas, b. l. 75; 2014 m. liepos 27 d. prašymas, b. l. 76) tokiu pagrindu, atliko neteisėtus veiksmus. Nei pareiškėjas, nei atsakovas pretenzijų dėl tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepareiškė, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių plačiau nevertina.

31. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde tvirtino dėl tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimo patyręs fizinį skausmą, orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, o šiuos patirtus neigiamus išgyvenimus dar labiau apsunkino ciniškas jo skundų ir prašymų suteikti informaciją ignoravimas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo galbūt patirtą neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų, o konstatuotas nepagrįstas ne visos informacijos pateikimas jam neužkirto kelio pasinaudoti teise kreiptis į teismą, priėjo išvadą, jog pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Pastebėtina, kad pareiškėjas nesusiejo jokių konkrečių neigiamų išgyvenimų būtent su ne visos jo prašytos informacijos nepateikimu. Pareiškėjas tvirtino, kad tokie atsakovo atstovo neteisėti veiksmai sustiprino jo jau dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patiriamus neigiamus išgyvenimus, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo konvojavimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, o jo galbūt patirti nepatogumai sietini su jo paties subjektyviais pojūčiais. Taigi, nors pareiškėjas dėl Tarnybos atsisakymo visiškai tenkinti jo prašymus suteikti informaciją galėjo patirti tam tikrą nepasitenkinimo jausmą, jis neįrodė, kad tokie patirti išgyvenimai buvo pakankamai intensyvūs, jog juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir pareiškėjo skundo dalies priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl ne visos informacijos suteikimo, atlyginimą.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas