2025-02-05 Nr. AB-2170-3-65-3-00002-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-300-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00002-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Tarnybos skyrius) 2024 m. gruodžio 17 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. 7VSV-4249 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria buvo kreiptasi į savivaldybės socialinių paslaugų įstaigą, prašant paskirti atvejo vadybininką, kuris atliks pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimą dėl pagalbos suteikimo.

Sprendimu nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, atsižvelgus į tai, jog buvo nustatyti vaiko teisių pažeidimai, t. y. buvo pažeista vaiko teisė gyventi ir bendrauti su savo tėvais ir giminaičiais pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 12 straipsnį. Dėl to, skundžiamu Sprendimu buvo nuspręsta inicijuoti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūrą dėl pagalbos suteikimo.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Regionų administracinis teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo situaciją, nusprendė, kad pareiškėjos prašomas panaikinti Sprendimas (jo dalis) dėl vaiko apsaugos poreikio vertinimo, yra tarpinis ir konstatuojamojo pobūdžio aktas. Teismas išaiškino, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, nes kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai nesukelia teisinių pasekmių, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teismas akcentavo, jog argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra, nes administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, pagrįstumą ir teisėtumą bei jų poveikį galutinio sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Taigi, pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu (jo dalimi), nesutikimo argumentus galės pareikšti įstatymų nustatyta tvarka skųsdama sprendimą, priimtą užbaigus pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūrą.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja, pakartodama su ginču susijusias aplinkybes, atskirajame skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas nėra aiškus ir konkretus, jame nenurodyti faktiniai ir teisiniai tokio sprendimo priėmimo pagrindai ir motyvai, Sprendimas nepasirašytas kompetentingo subjekto. Pareiškėja teigia, jog teismas visapusiškai neįvertino pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, pateiktų įrodymų, bylai aktualaus teisinio reguliavimo, todėl nepagrįstai nusprendė, jog skundžiamas Sprendimas (jo dalis) yra tarpinis ir konstatuojamojo pobūdžio aktas. Anot pareiškėjos, skundžiamas Sprendimas (jo dalis) sukelia jai teisines pasekmes ir gali būti skundžiamas administraciniam teismui, todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Sprendimo dalies panaikinimo, tokiais savo veiksmais apribodamas, be kita ko, pareiškėjos teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020 ir kt.). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015 ir kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015 ir kt.); skundas taip pat negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015 ir kt.).

Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015 ir kt.).

Nagrinėjamai bylai yra aktualus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, – nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, pagal poreikį įvertina vaiko gyvenamąją ir (ar) socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą. <...> Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atlieka vaiko situacijos vertinimą. Jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus, nenustato vaiko teisių pažeidimų ir pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, jis priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą.

Šio įstatymo 361 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius gali nustatyti būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį arba vaiko apsaugos poreikį, o 2 dalyje – kad būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį nustatoma, jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikdamas vaiko situacijos vertinimą, nustato vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius, susijusius su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, ir jeigu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą neužtikrina vaiko teisių ir teisėtų interesų. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka (362 str.).

Vaiko, dėl kurio gautas pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą, situacijos vertinimo tvarką, rizikos veiksnius, kurie nustatomi atliekant vaiko situacijos vertinimą, būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio ar vaiko apsaugos poreikio nustatymą reglamentuoja Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-803 (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 4 punktą, Tarnyba arba jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikę Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, atlieka vaiko situacijos vertinimą, užpildydami vaiko situacijos vertinimo dokumentus, kurių formas tvirtina Tarnybos direktorius. Pagal Aprašo 19.1 papunktį, atlikus vaiko situacijos vertinimą, gali būti nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo teismo panaikinti Sprendimo dalį, kuria ji buvo informuota apie tai, jog Tarnybos teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį kreipėsi į vaiko atstovo (-ų) pagal įstatymą gyvenamosios vietos savivaldybės / seniūnijos socialinių paslaugų įstaigą, prašydamas paskirti atvejo vadybininką, kuris atliks pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimą dėl pagalbos suteikimo. Pažymėtina, jog pagal Aprašo 31 punktą, Tarnyba arba jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatę būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, nedelsdami, ne vėliau nei kitą darbo dieną nuo būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį nustatymo dienos, inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą Atvejo vadybos tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Paskirtas atvejo vadybininkas vertina pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, o nustatęs kompleksinės pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, atvejo vadybininkas pradeda atvejo vadybos procesą. Jeigu atvejo vadybininkas nenustato kompleksinės pagalbos poreikio, atvejo vadyba nėra pradedama (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 37 str. 2 d.).

Atvejo vadybą sudaro: 1) pagalbos vaikui ir (ar) šeimai, laikinąją priežiūrą teikiantiems asmenims poreikių vertinimas; 2) pagalbos plano sudarymas; 3) pagalbos plano įgyvendinimas; 4) šeimos stebėsena; 5) pagalbos plano peržiūrų organizavimas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 37 str. 5 d.). Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog nustačius būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, inicijuojama pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra, kuri užbaigiama konkrečių priemonių taikymu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjos prašomą panaikinti Sprendimo dalį, sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju skundžiamas Sprendimas (jo dalis) nėra galutinis administracinės procedūros sprendimas dėl to, jog buvo nustatyta būtinybė įvertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį ir Tarnyba šiuo Sprendimu neužbaigė tyrimo dėl vaiko situacijos vertinimo, imdamasi tolesnių veiksmų.

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje akcentavo pirmosios instancijos teismas, Sprendimas būtų laikomas galutiniu administracinės procedūros sprendimu tik tuo atveju, jeigu nebūtų nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, t. y. Tarnybai užbaigus vertinimo procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-284-520/2021, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-528-821/2023 ir kt.). Taigi, atsižvelgus į tai, jog nagrinėjamoje byloje Sprendimu nebuvo užbaigta vaiko situacijos vertinimo procedūra (buvo toliau inicijuota pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra), o Tarnyba ėmėsi veiksmų, numatytų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 362 straipsnyje, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas (jo dalis) yra tarpinio ir konstatuojamojo pobūdžio aktas, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024, 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-602/2025 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties, šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir kt.). Argumentai, dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024 ir kt.). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, pagrįstumą ir teisėtumą bei jų poveikį galutinio sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Todėl pareiškėja, nesutikdama su Sprendimo dalimi, nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) galės pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydama sprendimą, priimtą užbaigus pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūrą, nes ginčo administraciniame teisme objektu gali būti tik galutinis sprendimas.

Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes, bylai aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Teismas pagrįstai šioje nutartyje aptartų aplinkybių pagrindu atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos atskirąjį skundą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė