A-552-687-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -687/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00803-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. prašymu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos solidariai priteisti jam iš viso 2 416,20 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad darbdavys (atsakovas) nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl šios priežasties pareiškėjas nurodė, jog atsakovams kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, kad valstybei nustačius tokį teisinį reguliavimą, jis negavo dalies savo darbo užmokesčio.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 16-19, 27-29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, kad Vilniaus AVPK yra netinkamas atsakovas, o atsakovu turėtų būti tik Lietuvos valstybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime (b. l. 35-36) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu (b. l. 108-111) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus AVPK nesumokėto darbo užmokesčio dalį, iš viso – 1 170,07 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 29 d.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - ir KT) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Teismas vertino, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą su prašymu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 m. kovo 29 d. Atsižvelgus į tai, kad darbo užmokestis mokamas mėnesio pabaigoje, tai pareiškėjui priteisiama už visą 2007 m. kovo mėnesį. Padarė išvadą, kad šiuo atveju, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 29 d. (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d.) ir pareiškėjui priteisė 1 170,07 Lt (124,69 Lt + 256,93 Lt + (339 Lt – (58,29 Lt + 26,67 Lt) + 534,41 Lt) sumą. Atkreipė dėmesį, kad nors ir 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo priskaičiuota 94,81 Lt, 218,63 Lt, 192,56 Lt, 167,17 Lt, tačiau šios sumos priskaičiuotos už 2006 metus, todėl negali būti priteistinos.

Pabrėžė, kad už darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, t. y. Vilniaus AVPK. Lietuvos valstybė neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį, todėl susidariusią 1 170,07 Lt nepriemoką priteisė iš Vilniaus AVPK.

III. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116-117), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti ir atsakovo priteisti 1 869,91 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoką.

Apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atsisakyta priteisti visą neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. 1 869,91 Lt. Pažymi, kad teismo sprendimu jo reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo nepagrįstai pritaikyta ieškinio senatis ir nepriteista 26,67 Lt už 2007 m. vasario mėn., 94,81 Lt, 218,63 Lt, 192,56 Lt bei 167,17 Lt už 2008 m. rugsėjo mėn.

Pabrėžia, kad teismas sprendime nurodė, kad apeliantas į teismą su prašymu kreipėsi 2010 m. kovo 29 d., todėl atsižvelgiant į tai, kad darbo užmokestis mokamas mėnesio pabaigoje, jam priteistina darbo užmokesčio nepriemoka už visą kovo mėnesį. 2005 m. vasario 21 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-143 patvirtinto Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo aprašo 2 punkte nustatyta, kad kiekvieno kalendorinio mėnesio 18-25 dienomis už einamąjį mėnesi mokamas iki 50 procentų darbo užmokesčio dydžio avansas, o kiekvieno kalendorinio mėnesio 3-10 dienomis išmokama likusi darbo užmokesčio dalis už praėjusį kalendorini mėnesį. Todėl apie susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką 26,67 Lt už 2007 m. vasario mėn. jis sužinojo tik 2007 m. kovo mėn., kai jam buvo išmokėtas darbo užmokestis už praėjusį, t. y. vasario, mėnesį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė apeliantui 26,67 Lt. Be to, nurodo, kad kaip matyti iš teismui pateikto Vilniaus AVPK parengto suvestinio atsiskaitymo lapelio Nr. 10-F2-848B, 70 proc. priedų ir priemokų ribojimas apelianto darbo užmokesčiui už 2006 m. faktiškai taikytas tik 2008 m. rugsėjo mėn. (eilutės kodai 394, 395, 396, 397). Vilniaus AVPK raštu paaiškino, kad 2008 metais buvo įvykdytas priskaitytų 2006 metų papildomų priemokų už viršvalandinį darbą perskaičiavimas, kuriuo buvo patikslinti 2006 metų mano darbo užmokesčio apskaičiavimai. Tai reiškia, kad šiam patikslintam darbo užmokesčio apskaičiavimui 2008 metais buvo pritaikytas 70 proc. ribojimas, ko pasėkoje būtent 2008 m. rugsėjo mėn. jam buvo neišmokėta 154,75 Lt darbo užmokesčio.

Pažymi, kad remiantis Civilinio kodekso 1.127 straipsniu, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie 673,17 Lt (94,81 Lt + 218,63 Lt + 192,56 Lt + 167,17 Lt) darbo užmokesčio nepriemoką apeliantas buvo informuotas tik 2008 m. spalio mėnesi, kadangi atsiskaitymo lapeliai su darbo užmokesčio duomenimis pateikiami tik kitą mėnesį. Atsižvelgiant į tai, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio nuostatą ir nepagrįstai nepriteisė dalies, t. y. 699,84 (26,67 + 673,17) Lt, darbo užmokesčio nepriemokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl tuo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir KT jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliantui turėjo būti priteista visa neišmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, t. y. 1 869,91 Lt. Apelianto teigimu, teismo sprendimu jo reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo nepagrįstai pritaikyta ieškinio senatis, netinkamai pritaikyta CK 1.127 straipsnis ir todėl nepriteista 26,67 Lt už 2007 m. vasario mėn., 94,81 Lt, 218,63 Lt, 192,56 Lt bei 167,17 Lt už 2008 m. rugsėjo mėn. Pažymi, kad apie susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką 26,67 Lt už 2007 m. vasario mėn. jis sužinojo tik 2007 m. kovo mėn., kai jam buvo išmokėtas darbo užmokestis už praėjusį, t. y. vasario, mėnesį. Be to, nurodo, kad 2008 metais buvo įvykdytas priskaitytų 2006 metų papildomų priemokų už viršvalandinį darbą perskaičiavimas, kuriuo buvo patikslinti 2006 metų mano darbo užmokesčio apskaičiavimai, o tai reiškia, kad šiam patikslintam darbo užmokesčio apskaičiavimui 2008 metais buvo pritaikytas 70 proc. ribojimas, ko pasėkoje būtent 2008 m. rugsėjo mėn. jam buvo neišmokėta 154,75 Lt darbo užmokesčio.

Dėl apelianto teiginių, kad šiuo atveju turėjo būti pritaikytas Civilinio kodekso 1.127 straipsnis, pažymėtina, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Todėl darytina išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Bylos medžiaga patvirtina, kad R. K. su prašymu į teismą kreipėsi 2010 m. kovo 29 d., todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, nustatęs, kad darbo užmokestis jam mokamas mėnesio pabaigoje, padarė pagrįstą išvadą, kad R. K. priteistina darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 29 d. Įvertinusi byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį turinį (b. l. 92-95), teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei teigia R. K., 26,67 Lt darbo užmokesčio dalies nepriemoka už 2007 m. vasario mėnesį nepriteista pagrįstai.

Pažymėtina, kad Vilniaus AVPK Finansų skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 10-S-8027 patvirtina, jog 2008 metais buvo įvykdytas 2006 metais priskaitytų priemokų už viršvalandinį darbą perskaičiavimas tikslinant 2006 metais atliktus darbo užmokesčio apskaičiavimus, todėl 2008 metų rugsėjo mėnesį R. K. buvo pirmą kartą priskaičiuotas darbo užmokestis už viršvalandžius, dirbtus 2006 metais, ir atskaičiuotos sumos, viršijančios 70 procentų ribą, t. y. 94,81 Lt, 218,63 Lt, 192,56 Lt, 167,17 Lt (atskaitymo kodai 394-397) (b. l. 91). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad nurodytos sumos priskaičiuotos už 2006 metus, padarė išvadą, kad jos negali būti priteistos. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad terminas skundui paduoti (reikalavimams reikšti) turėtų būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada pareiškėjas sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjas apie jam priklausiusią darbo užmokesčio už 2006 metus dalį ir apie 673,17 Lt (94,81 Lt + 218,63 Lt + 192,56 Lt + 167,17 Lt) darbo užmokesčio dalies nepriemoką sužinojo tik 2008 m. rugsėjo mėnesį, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepraleido trejų metų senaties termino ir turi teisę į nurodyto dydžio nepriemoką.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas keistinas, iš atsakovo Vilniaus AVPK pareiškėjui R. K. papildomai priteisiant 673,17 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoką.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. K. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 673,17 Lt (šešių šimtų septyniasdešimt trijų litų septyniolikos centų) neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą 2006 metais.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius