2021-04-28 Nr. AB-9293-3-61-3-01449-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-563-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01449-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.5; 23.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2019 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. KS-41 „Dėl V. R.“ (toliau – ir Sprendimas) 2 punktą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Jurbarko rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. T2-80 „Dėl Jurbarko rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) paskyrimo“ nuo 2015 m. gegužės 4 d. paskyrė pareiškėją Jurbarko rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Prisiekus naujai Tarybai 2015 m. balandžio 14 d., paskyrus naują savivaldybės (duomenys neskelbtini) ir savivaldybės (duomenys neskelbtini), pradėjus eiti pareigas naujai išrinktam merui ir mero pavaduotojui reikėjo spręsti klausimą dėl tarnybinių automobilių laikymo vietos. Pareiškėja 2015 m. birželio 4 d. pateikė savivaldybės merui nusišalinimą nuo sprendimo dėl tarnybinių automobilių laikymo vietos rengimo, svarstymo, priėmimo ir visų su šiuo sprendimu susijusių procedūrų, tačiau savivaldybės meras nusišalinimo nepriėmė.

3. Paaiškino, kad atsižvelgusi į tai, jog savivaldybės meras nusišalinimo nepriėmė, pareiškėja 2015 m. birželio 12 d. priėmė įsakymą Nr. O1-510 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“. Pasikeitus tam tikriems administracijos specialistams, 2017 m. kovo 24 d. buvo priimtas įsakymas Nr. O1-339 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“, kuriuo buvo daromas 2015 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. O1-510 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“ pakeitimas, nesusijęs su pareiškėjos tarnybinio automobilio laikymo vieta.

4. Pareiškėja skunde nurodė, kad Sprendimo 2 punkte nustatyta, jog pareiškėja, priėmusi 2017 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. O1-339, kuriuo, be kita ko, nustatė Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini) saugojimo vietą savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

5. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra Jurbarko rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), todėl įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, siekiant tinkamai organizuoti darbo laiko vykdymą, pareigybinio tarnybinio automobilio laikymo vieta privalo būti nustatyta ir pareiškėjos gyvenamojoje vietoje. Teigė, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog tarnybinio automobilio laikymo vieta pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu yra išimtinai susijusi su jos vykdoma tarnybine veikla, t. y. viešuoju interesu, bei yra sąlygota ne pareiškėjos valios. Nurodė, kad 2017 metais savivaldybės administracijos ūkio tarnybos darbuotojas, atsakingas už rajono savivaldybės lengvųjų tarnybinių automobilių eksploataciją ir remontą, atsižvelgdamas į tai, kad pasikeitė kai kurių seniūnijų seniūnai ir yra poreikis tarnybinių automobilių laikymo vietas nustatyti ir kai kuriems administracijos specialistams, parengė įsakymo projektą dėl automobilių laikymo vietos pakeitimo. Siekiant, kad specialistams būtų patogiau naudotis įsakymu, įsakymą parengė iš naujo, tačiau įsakyme nebuvo sprendžiamas klausimas dėl savivaldybės (duomenys neskelbtini) priskirtų tarnybinių automobilių laikymo vietos. Paaiškino, kad minėtas įsakymas yra susijęs išskirtinai tik su administracijos darbuotojais. Teigė, kad 2017 metais sprendžiant klausimą dėl pasikeitusiems darbuotojams priskirtų tarnybinių automobilių laikymo vietos ir dėl to priimant 2017 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. O1-339, pareiškėjos 2015 m. birželio 4 d. nusišalinimas buvo galiojantis, todėl pareiškėjai nebuvo teisinio pagrindo pakartotinai nusišalinti.

6. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nors, pareiškėjos teigimu, Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini) saugojimo vietos nustatymas deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo susijęs su civilinės saugos, kitaip tariant, viešojo intereso užtikrinimu, tai savaime nereiškia pareiškėjos veiksmų, priimant šį Sprendimą, nešališkumo ir objektyvumo.

8. Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog aptariamu Spendimu buvo siekiama įgyvendinti viešąjį interesą, pati savaime neeliminuoja galimos interesų konflikto situacijos. Nurodė, kad privataus intereso egzistavimo faktą pripažįsta ir pati pareiškėja. Pateisindama savo veiksmus pareiškėja akcentuoja, kad nuo panašaus turinio sprendimo buvo nusišalinusi dar 2015 m. Kadangi 2017 m. buvo priimtas iš esmės analogiškas sprendimas, pareiškėjos teigimu, galioja prieš du metus teiktas nusišalinimas. Pažymėjo, kad iš 2015 m. pateikto nusišalinimo turinio, matyti, jog sprendimą nustatyti Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini) saugojimo vietą pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu ji vertino kaip susijusį su jos privačiu interesu. Teigė, kad 2017 m. priimtas sprendimas, kaip ir 2015 m. priimtas sprendimas, buvo susijęs su privačiu pareiškėjos interesu, todėl argumentacija, jog tarnybinio automobilio saugojimo vietos nustatymas gyvenamosios vietos adresu kilo iš būtinybės užtikrinti viešąjį interesą, yra nepagrįsta.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai, kaip Jurbarko rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), turi būti žinoma institucijoje rengiamų teisės aktų įforminimo tvarka. Įvertinus pareiškėjos priimto 2017 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 01-339 (toliau – ir 2017 m. kovo 24 d. įsakymas) tekstą, matyti, kad jo antraštėje nurodoma, jog įsakymas priimamas „dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“, o ne pakeičiamas ankstesnis įsakymas, jo dalis ar punktas. Pažymėjo, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymo preambulėje nenurodoma, kad teisės aktu keičiama ankstesniuoju įsakymu nustatyta tvarka. 2017 m. kovo 24 d. įsakymo dėstomoji dalis suskirstyta į tris dalis, kurių kiekviena pradedama tvarkomaisiais žodžiais „nurodau“, „nustatau“, „pripažįstu“. Pažymėjo, kad nė vienoje 2017 m. kovo 24 d. įsakymo dalyje nėra nurodoma teisės akto pakeitimas. Nurodė, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu buvo sukurtas naujas reguliavimas, t. y. nustatyta nauja tarnybinių automobilių saugojimo tvarka, panaikinanti galiojusią tvarką, patvirtintą 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 01-510 (toliau – ir 2015 m. birželio 12 d. įsakymas).

10. Atsakovas akcentavo, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo atlikti visus nusišalinimo procedūros veiksmus, tarp jų – apie kilusią interesų konflikto situaciją informuoti institucijos vadovą ar jo įgaliotą asmenį. Įstatyme įtvirtintos interesų konflikto valdymo priemonės leidžia užtikrinti institucijoje priimamų sprendimų nešališkumą ir įgaliotiems subjektams paskirti asmenis, kurie kilusią interesų konflikto situaciją išspręstų laiku ir tinkamai. Pažymėjo, kad pareiškėjos veiksmuose, priimant 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, nebuvo jokių Įstatyme nurodytų nusišalinimo procedūros požymių. Teigė, kad apie susiklosčiusią interesų konflikto situaciją pareiškėja neinformavo savo tiesioginio vadovo ar kolegialios savivaldybės institucijos, nepareiškė nusišalinimo. Pažymėjo, kad prieš dvejus metus teiktas nusišalinimas negali būti nukreiptas į neapibrėžtą ateitį ir taikomas visais tarnybinių automobilių saugojimo vietos nustatymo atvejais.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Komisijos 2019 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. KS-41 „Dėl V. R.“ 2 punktą.

12. Teismas nustatė, kad Tarybos 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. T2-80 pareiškėja nuo 2015 m. gegužės 4 d. Tarybos įgaliojimų laikui politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirta Jurbarko rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini). Pareiškėja Jurbarko rajono savivaldybės merui pateikė 2015 m. birželio 4 d. tarnybinį pranešimą dėl nusišalinimo (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodė, kad ji privalo priimti sprendimą dėl savivaldybės tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos. Savivaldybės mero S. M. 2015 m. birželio 4 d. rezoliucija pareiškėjos nusišalinimas buvo nepriimtas.

13. Pareiškėjos priimtu 2015 m. birželio 12 d. įsakymu jai priskirtas naudotis Savivaldybės administracijai priklausantis tarnybinis lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini), nustatyta šio automobilio saugojimo vieta adresais: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos priimtu 2017 m. kovo 24 d. įsakymu pripažintas netekusiu galios 2015 m. birželio 12 d. įsakymas. 2017 m. kovo 24 d. įsakymu teisės nuostatos, susijusios su pareiškėjos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini), priskyrimo ir saugojimo vieta nepasikeitė.

14. Teismas nurodė, kad Komisija 2018 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. S-3976-(2.5) pranešė pareiškėjai apie pradėtą tyrimą dėl tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini), naudojimo bei prašė pareiškėjos pateikti nagrinėjimui reikšmingus duomenis. Pareiškėja pateikė Komisijai duomenis apie tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini) naudojimą bei 2018 m. rugsėjo 21 d. paaiškinimus dėl pradėto tyrimo. Atsakovas Sprendimo 2 punktu pripažino, kad pareiškėja, einanti Jurbarko rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) pareigas, priėmusi 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo, be kita ko, nustatė Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini) saugojimo vietą savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

15. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Įstatymo nuostatomis, nurodė, kad iš jų matyti, jog jose asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės: 1) draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; 2) pareiga informuoti savo institucijos vadovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo tokio sprendimo priėmimo; 3) institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Teisės normose įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, tampa privalomomis ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus. Šie kriterijai yra nustatyti Įstatymo 2 straipsnio 2–3 dalyse, pagal kurias privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jam artimo asmens), asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai.

16. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog interesų konfliktas yra situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

17. Teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 4 d. pareiškėja pateikė tarnybinį pranešimą dėl nusišalinimo, tačiau Savivaldybės meras jo nepriėmė. Savivaldybės merui nepriėmus nusišalinimo, pareiškėja, kaip Savivaldybės (duomenys neskelbtini), priėmė 2015 m. birželio 12 d. įsakymą, nustatantį tarnybinių lengvųjų automobilių stovėjimo vietas, be kita ko, ir jos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio stovėjimo vietą. Priimdama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo buvo nustatomos tarnybinių lengvųjų automobilių stovėjimo vietos, pareiškėja pakartotinai neteikė pareiškimo dėl nusišalinimo. Atsakovas Sprendimo 2 punktu pripažino Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus būtent dėl to, kad pareiškėja, priimdama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo, be kita ko, buvo nustatyta jos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio stovėjimo vieta, neteikė pareiškimo dėl nusišalinimo.

18. Teismas pažymėjo, kad interesų konfliktas yra situacija, kai, atsižvelgiant į visų aplinkybių visumą, vertinant iš nešališko stebėtojo pozicijos, yra akivaizdu, jog asmuo sprendžia klausimą, susijusį su jo asmeniais interesais, ir / arba yra suinteresuotas išspręsti klausimą sau palankiu būdu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, 2015 metais spręsdama klausimą dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos, pateikė pareiškimą dėl nusišalinimo, kurio Savivaldybės meras nepriėmė. Pareiškėja eina Savivaldybės (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini), pareigas. 2017 metais spręsdama iš esmės analogišką klausimą, pareiškėja neteikė pareiškimo dėl nusišalinimo.

19. Teismo vertinimu, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nebuvo pakeistas 2015 m. birželio 12 d. įsakymu nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio laikymo vietos nustatymu (nesikeitė nei lengvasis automobilis, nei laikymo vietų adresai). Tai, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu buvo panaikintas 2015 m. birželio 12 d. įsakymas ir priimtas naujas įsakymas, nagrinėjamos bylos kontekste neturi esminės reikšmės vertinant, ar kilo interesų konfliktas. Teismo nuomone, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nustatant tą pačią to paties tarnybinio lengvojo automobilio vietą, pareiškėja neprivalėjo teikti pareiškimo dėl nusišalinimo, kadangi jos 2015 m. birželio 4 d. pareikštas nusišalinimas nebuvo priimtas, o teisinis reguliavimas, nustatytas 2015 m. birželio 12 d. įsakymu ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjos, kaip Savivaldybės (duomenys neskelbtini), naudojamu tarnybiniu lengvuoju automobiliu, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nebuvo pakeistas, t. y. neatsirado jokių naujų reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti interesų konflikto atsiradimą.

20. Teismas sprendė, kad Sprendimo 2 punktas, kuriuo pripažinta, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 22,50 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

III. 21. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas klaidingai aiškinant ir taikant aktualias teisės aktų nuostatas ir nukrypstant nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

23. Teigia, kad teismas netinkamai aiškino interesų konflikto atsiradimo faktą, teigdamas, jog 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nebuvo nustatytas naujas tarnybinio automobilio saugojimo rėžimas. Kadangi jis išliko toks pats kaip ir 2015 m., teigti, kad pareiškėja veikė interesų konflikto situacijoje, nėra pagrindo. Aplinkybė, kad savivaldybės tarnybinio automobilio saugojimo vieta gali būti nustatyta ne tik savivaldybės garažo teritorijoje, savaime nelemia interesų konflikto buvimo, tačiau įvertinus tai, jog kita tarnybinio automobilio saugojimo vieta buvo nustatyta asmens, išleidusio įsakymą, namų adresu, sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėja priėmė sprendimą, kuris yra akivaizdžiai susijęs ir su jos privačiais interesais. Tokią Komisijos poziciją, nagrinėdamas analogiškas bylas, patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

24. Atsakovas pažymi, kad privataus intereso egzistavimo faktą pripažįsta ir pati pareiškėja. Pateisindama savo veiksmus, ji akcentuoja, kad nuo panašaus turinio sprendimo buvo nusišalinusi dar 2015 m. Kadangi 2017 m. buvo priimtas iš esmės analogiškas sprendimas, pareiškėjos teigimu, galioja prieš du metus teiktas nusišalinimas. Kaip matyti iš tuomet pateikto nusišalinimo turinio, sprendimą nustatyti Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini) saugojimo vietą pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu ji vertino kaip susijusį su jos privačiu interesu. Taigi akivaizdu, kad 2017 m. sprendimas, kaip ir priimtasis 2015 m., buvo susijęs su privačiu jos interesu. Todėl teismo argumentai, kad tarnybinio automobilio saugojimo vietos nustatymas pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu 2017 m. jai nekėlė interesų konflikto vien todėl, kad nuo iš esmės analogiško turinio sprendimo 2015 m. ji teikė nusišalinimą, yra visiškai nepagrįsti.

25. Atsakovo teigimu, teismas, vertindamas, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nustatant tą pačią to paties tarnybinio automobilio vietą, pareiškėja neprivalėjo teikti pareiškimo dėl nusišalinimo, kadangi jos 2015 m. birželio 4 d. pareikštas nusišalinimas nebuvo priimtas, praplečia nusišalinimo instituto apibrėžtį, visiškai nepagrįstai įteisindamas Įstatyme neįvardytą nusišalinimo galiojimo termino požymį.

26. Atsakovas pabrėžia, kad pareiga nusišalinti (informuoti apie interesų konfliktą) nėra vienkartinė. Todėl teismo argumentas, kad pareiškėja 2017 m. tinkamai atliko nusišalinimo procedūrą, nes, dar prieš išleisdama analogišką įsakymą 2015 metais, teikė nusišalinimą Jurbarko rajono savivaldybės merui, nėra pagrįstas. Šiuo atveju yra svarbu, kad, atsiradus būtinybei spręsti su jos privačiais interesais susijusį klausimą, pareiškėja, kaip ir 2015 m., privalėjo informuoti apie tai savo tiesioginį vadovą (jo įgaliotą atstovą) ar kolegialią savivaldybės instituciją (Tarybą), pareikšti nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti aptariamo įsakymo leidimo procedūrose, tačiau ji šios pareigos neatliko. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo galėtų neinformuoti apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo interesų konfliktą keliančio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrų.

27. Komisija, remdamasi Įstatymo nuostatomis, teigia, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo atlikti visus nusišalinimo procedūros veiksmus, tarp jų - apie kilusią interesų konflikto situaciją informuoti institucijos vadovą ar jo įgaliotą asmenį. Įstatyme įtvirtintos interesų konflikto valdymo priemonės leidžia užtikrinti institucijoje priimamų sprendimų nešališkumą ir įgaliotiems subjektams paskirti asmenis, kurie kilusią interesų konflikto situaciją išspręstų laiku ir tinkamai. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų elgesio atitiktį Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatoms dėl nusišalinimo, yra konstatavęs, jog įgaliotų asmenų informavimas apie susidariusią interesų konflikto situaciją yra privaloma sąlyga siekiant pripažinti, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo tinkamai vykdė Įstatymo nuostatas. Asmens pareikštas nusišalinimas gali būti ir nepriimtas, bet patekus į interesų konflikto situaciją asmeniui yra būtina įgyvendinti pareigą pareikšti nusišalinimą.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos elgesyje, priimant 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, nesama jokių Įstatyme įvardytų nusišalinimo procedūros požymių. Apie susiklosčiusią interesų konflikto situaciją ji neinformavo savo tiesioginio vadovo (jo įgalioto atstovo) ar kolegialios savivaldybės institucijos (Tarybą), nepareiškė nusišalinimo. Priešingai, ji dalyvavo įsakymo leidimo procedūrose ir jį priėmė. Taigi, vadovas ar jo įgaliotas asmuo net neturėjo galimybės išspręsti interesų konflikto situacijos, nes apie tai nežinojo, konfliktas nebuvo suvaldytas, todėl Įstatymo tikslai nebuvo pasiekti, o visuomenei kilo pagrįstų abejonių dėl tokio sprendimo priėmimo nešališkumo.

29. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dar 2015 m. teiktas pareiškėjos nusišalinimas tebuvo galiojantis, kadangi prieš dvejus metus teiktas nusišalinimas negali būti tinkamas, nes Įstatyme aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog apie esamą interesų konflikto situaciją valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo informuoti prieš pradedant interesų konfliktą keliančio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba net pačios procedūros metu. Įstatymų leidėjas numatė konkretų momentą ir detaliai įvardijo veiksmus, kaip ir kada turėtų būti pradėta nusišalinimo procedūra. Procedūra yra aiški ir nedviprasmiška, todėl negali būti interpretuojama, siekiant pateisinti pareiškėjos elgesį. Prieš dvejus metus teiktas nusišalinimas negali būti nukreiptas į neapibrėžtą ateitį ir taikomas absoliučiai visais tarnybinių automobilių saugojimo vietos nustatymo atvejais. Įstatyme nėra numatyta, kad vieną kartą pareikštas nusišalinimas galioja visais ateityje galbūt atsirasiančiais analogiškais atvejais. Be to, nėra įvardijama, kiek ilgai toks nusišalinimas galėtų galioti - metus, dvejus, visą valstybinės tarnybos laikotarpį, ar, pasikeitus nusišalinimą priimančiam subjektui, turėtų būti teikiamas pakartotinai. Įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad nusišalinti privalu kaskart, iškilus interesų konflikto situacijai. Tik tokiu būdu bus išlaikyta nusišalinimo procedūra, užtikrintas sprendimų priėmimo nešališkumas ir pasiekti Įstatyme įtvirtinti jo tikslai. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad Įstatymu įtvirtintos elgesio taisyklės valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui tampa privalomos ir turi būti vykdomos visais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų apibrėžtį.

30. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Teisės aktų rengimo rekomendacijose yra nustatyti teisės akto projekto formos, struktūros, turinio, teisės terminijos, teisės akto keitimo ir pripažinimo netekusiu galios teisės technikos reikalavimai, tarp jų ir savivaldybės institucijų priimtų teisės aktų keitimo ypatumai. Nurodytų Teisės aktų rengimo rekomendacijų prasme įvertinus pareiškėjos priimtą 2017 m. kovo 24 d. įsakymo tekstą, matyti, kad jo antraštėje nurodoma, jog įsakymas išleidžiamas „dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“, o ne pakeičiamas ankstesnis įsakymas, jo dalis ar punktas. Įsakymo preambulėje nenurodoma, kad teisės aktu keičiama ankstesniuoju įsakymu nustatyta tvarka. Įsakymo dėstomoji dalis suskirstyta į tris dalis, kurių kiekviena pradedama tvarkomaisiais žodžiais „nurodau“, „nustatau“, „pripažįstu“. Nė vienoje dalyje nėra nusakomas teisės akto pakeitimas. Trečiąja dėstomo teksto dalimi, pareiškėja pati pripažino netekusiu galios Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. 01-510 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“. Taigi, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu buvo sukurtas naujas reguliavimas, t. y. nustatyta nauja tarnybinių automobilių saugojimo tvarka, panaikinant ankstesniąją (priimtą 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 01-510), o tai tik patvirtina Komisijos poziciją, kad interesų konfliktą keliančio sprendimo priėmimo procedūra buvo atliekama iš naujo, todėl pareiškėja nuosekliai privalėjo imtis visų Įstatyme įtvirtintų interesų konflikto valdymo priemonių.

31. Komisija neabejoja ekstremaliųjų situacijų valdymo savivaldybėje svarba ir nekvestionuoja šios funkcijos įgyvendinimo būtinybės, tačiau pareiga vykdyti šias funkcijas turi būti daroma tokiais būdais, kurie nekeltų abejonių, jog yra interesų konfliktas. Sprendimas dėl Jurbarko rajono savivaldybės administracijos tarnybinių saugojimo vietos, taip pat ir pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, nustatymo turėjo būti priimtas jai nedalyvaujant. Nusišalindama nuo minėtojo sprendimo rengimo ir priėmimo procedūrų, pareiškėja būtų išsklaidžiusi bet kokias visuomenei kylančias abejones dėl jos veikimo interesų konflikto situacijoje.

32. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

33. Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nebuvo pakeistas 2015 m. birželio 12 d. įsakymu nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio laikymo vietos nustatymu (nesikeitė nei lengvasis automobilis, nei laikymo vietų adresai). Tai, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu buvo panaikintas 2015 m. birželio 12 d. įsakymas ir priimtas naujas įsakymas, nagrinėjamos bylos kontekste neturi esminės reikšmės vertinant, ar kilo interesų konfliktas. 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nustatant tą pačią to paties tarnybinio lengvojo automobilio vietą, pareiškėja neprivalėjo teikti pareiškimo dėl nusišalinimo, kadangi jos 2015 m. birželio 4 d. pareikštas nusišalinimas nebuvo priimtas, o teisinis reguliavimas, nustatytas 2015 m. birželio 12 d. įsakymu ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjos, kaip Savivaldybės (duomenys neskelbtini), naudojamu tarnybiniu lengvuoju automobiliu, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nebuvo pakeistas, t. y. neatsirado jokių naujų reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti interesų konflikto atsiradimą.

34. Pareiškėjos įsitikinimu, Komisija nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino interesų konflikto atsiradimo faktą. Terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ yra specialūs teisiniai terminai. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Tuo tarpu viešieji interesai įstatyme suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.), o privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Atitinkamai asmeninis suinteresuotumas, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo.

36. Pareiškėja pažymi, kad ji 2017 m. kovo 24 d. įsakymo nei iniciatore nei rengėja nebuvo. 2017 metais savivaldybės administracijos ūkio tarnybos darbuotojas, atsakingas už rajono savivaldybės lengvųjų tarnybinių automobilių eksploataciją ir remontą, atsižvelgdamas į tai, kad pasikeitė kai kurių seniūnijų seniūnai, ir reikalinga tarnybinių automobilių laikymo vietas nustatyti ir kai kuriems administracijos specialistams, parengė įsakymo projektą dėl automobilių laikymo vietos pakeitimo. Siekiant, kad specialistams būtų patogiau naudotis įsakymu, įsakymą parengė iš naujo, tačiau įsakyme visiškai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl savivaldybės vadovams priskirtų tarnybinių automobilių laikymo vietos. Įsakymas susijęs išskirtinai tik su administracijos darbuotojais. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai sprendė, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu kartu nustatant tą pačią pareiškėjos to paties tarnybinio lengvojo automobilio vietą, pareiškėja neprivalėjo teikti pareiškimo dėl nusišalinimo, kadangi jos 2015 m. birželio 4 d. pareikštas nusišalinimas nebuvo priimtas, o teisinis reguliavimas, nustatytas 2015 m. birželio 12 d. įsakymu ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjos, kaip Savivaldybės (duomenys neskelbtini), naudojamu tarnybiniu lengvuoju automobiliu, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nebuvo pakeistas, t. y. neatsirado jokių naujų reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti interesų konflikto atsiradimą.

37. Pareiškėja teigia, kad Komisija nepagrįstai nurodo, jog teismas iš esmės praplečia nusišalinimo instituto apibrėžtį, visiškai nepagrįstai įteisindamas įstatyme neįvardytą nusišalinimo galiojimo termino požymį. Pareiškėjos nuomone, Komisija klaidingai interpretuoja teismo motyvus. Teismas priimtu sprendimu nepraplečia nusišalinimo instituto apibrėžties, joks nusišalinimo terminas nėra nustatomas, o tuo labiau įvardijamas. Teismas sprendė, kad pareiškėjai nusišalinti nereikėjo ne dėl to, kad ankstesnis pareiškėjos nusišalinimas yra galiojantis naujai priimamam įsakymui, bet įvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma.

38. Pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju teismas pagrįstai ginčui reikšmingas teisės normas taikė ne formaliai, kaip to reikalavo ir šiuo metu reikalauja atsakovas, o atsižvelgęs į realiai susiklosčiusią faktinę situaciją. Toks teismo sprendimas atitinka konstitucinę teisingumo sampratą, kuri suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

39. Teigia, kad Komisijos pateikiama 2017 m. kovo 24 d. įsakymo teksto (formos) analizė neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, nes pareiškėja neneigia, kad 2015 m. birželio 12 d. įsakymas buvo keičiamas nauju 2017 m. kovo 24 d. įsakymu. Esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, kad pats teisinis reguliavimas, nustatytas 2015 m. birželio 12 d. įsakymu ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjos, kaip Savivaldybės (duomenys neskelbtini), naudojamu tarnybiniu lengvuoju automobiliu, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nebuvo pakeistas, todėl interesų konflikto situacija neatsirado.

40. Pažymi, kad interesų konfliktas yra situacija, kai, atsižvelgiant į visų aplinkybių visumą, vertinant iš nešališko stebėtojo pozicijos, yra akivaizdu, jog asmuo sprendžia klausimą, susijusį su jo asmeniniais interesais, ir/arba yra suinteresuotas išspręsti klausimą sau palankiu būdu.

41. Nurodo, kad šiuo atveju pareiškėja, priimdama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, sprendė klausimą, susijusį ne su savo asmeniniais interesais, o su naujai pradėjusių dirbti Savivaldybėje darbuotojų. Pareiškėjos bet kokį suinteresuotumą išspręsti automobilių laikymo klausimą sau palankiu būdu paneigia aukščiau minėtos aplinkybės, pirmos instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai bei aplinkybė, kad ji buvo Jurbarko rajono savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkė, todėl įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, siekiant tinkamai organizuoti darbo laiko vykdymą, pareigybinio tarnybinio automobilio laikymo vieta privalėjo būti nustatyta ir pareiškėjos gyvenamojoje vietoje. Pastaroji aplinkybė patvirtina, kad tarnybinio automobilio laikymo vieta pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu yra išimtinai susijusi su jos vykdyta tarnybine veikla, t. y. viešuoju interesu bei buvo sąlygota ne pareiškėjos valios, o įstatymo.

42. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas, o pirmos instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. KS-41 „Dėl V. R.“ 2 punkto, kuriuo pripažinta, kad pareiškėja, einanti Jurbarko rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) pareigas, priėmusi 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo, be kita ko, nustatė Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio (duomenys neskelbtini) saugojimo vietą savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teisėtumo.

44. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis).

45. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačių interesų atžvilgiu; turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaromos prielaidos tokiems konfliktams kilti. Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui. Garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir / arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Pažymėtina, kad privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-30/2012; 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1161-858/2017; kt.).

46. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, kad asmuo pažeidė Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-85-261/2015; kt.).

47. Sprendžiant, ar asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, padarė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pažeidimą, būtina: 1) identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei 2) įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. pirmiausia būtina nustatyti, ar buvo kilęs interesų konfliktas, ar asmuo turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo, kai jis būtent šioje situacijoje privalėjo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1983-1062/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2861-520/2020).

48. Apibendrinant pirmiau aptartas šiai bylai aktualias Įstatymo normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad nustatant, ar pareiškėja, priimdama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, turi būti vertinama, ar pareiškėja, pasirašydama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, turėjo privatų interesą (turtinį ar neturtinį interesą), išsiaiškintos faktinės aplinkybės, ar pareiškėja, pasirašydama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, veikė interesų konflikto situacijoje, kokios aplinkybės patvirtina pareiškėjos asmeninį turtinį ar neturtinį interesą. Taip pat iš šių teisės normų matyti, kad joje įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, tampa privalomomis ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad interesų konfliktas yra situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

49. Pirmosios instancijos teismas yra nustatęs, kad 2015 m. birželio 4 d. pareiškėja pateikė tarnybinį pranešimą dėl nusišalinimo, tačiau Savivaldybės meras jo nepriėmė. Savivaldybės merui nepriėmus nusišalinimo, pareiškėja, kaip Savivaldybės (duomenys neskelbtini), priėmė 2015 m. birželio 12 d. įsakymą, nustatantį tarnybinių lengvųjų automobilių stovėjimo vietas, be kita ko, ir jos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio stovėjimo vietą. Priimdama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo buvo nustatomos tarnybinių lengvųjų automobilių stovėjimo vietos, pareiškėja pakartotinai neteikė pareiškimo dėl nusišalinimo. Tačiau pareiškėjos priimtu 2015 m. birželio 12 d. įsakymu jai priskirtas naudotis Savivaldybės administracijai priklausantis tarnybinis lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini), nustatyta šio automobilio saugojimo vieta adresais: (duomenys neskelbtini), o taip pat pareiškėjos priimtu 2017 m. kovo 24 d. įsakymu pripažintas netekusiu galios 2015 m. birželio 12 d. įsakymas. 2017 m. kovo 24 d. įsakymo nuostatos, susijusios su pareiškėjos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini) priskyrimo ir saugojimo vieta, nepasikeitė. Teisėjų kolegija vertina, kad nors ir buvo priimtas naujas 2017 m. kovo 24 d. įsakymas, tačiau jį palygus su 2015 m. birželio 12 d. įsakymu, ginčui svarbių aplinkybių (nuostatos, susijusios su pareiškėjos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini) priskyrimo ir saugojimo vieta) požiūriu laikytinas tik techninio pobūdžio korekcijomis, neturėjusiomis įtakos pareiškėjos turimų teisių apimčiai.

50. Ginčijamo sprendimo 2 punktu pripažinti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimai būtent dėl to, kad pareiškėja, priimdama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo, be kita ko, buvo nustatyta jos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio stovėjimo vieta, neteikė pareiškimo dėl nusišalinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nustatant tą pačią to paties tarnybinio lengvojo automobilio saugojimo vietą, pareiškėja neprivalėjo teikti pareiškimo dėl nusišalinimo, kadangi jos 2015 m. birželio 4 d. pareikštas nusišalinimas nebuvo priimtas, o teisinis reguliavimas, nustatytas 2015 m. birželio 12 d. įsakymu ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjos, kaip Savivaldybės (duomenys neskelbtini), naudojamu tarnybiniu lengvuoju automobiliu, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu, nebuvo pakeistas, t. y. neatsirado jokių naujų reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti interesų konflikto atsiradimą.

51. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiamas.

Teisėjai Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė