2022-09-21 Nr. AB-23006-3-61-3-01811-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-506-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01811-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 1.2.1; 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl rašto panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2022 m. balandžio 4 d. raštą Nr. (27)-A4E-3818 „Įspėjimas dėl galimo licencijos Nr. 003 galiojimo sustabdymo“ (toliau – ir Raštas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 16 d. nutartimi nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, nes skundžiamas Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teismas nurodė, kad ginčijamas Aplinkos apsaugos agentūros raštas įspėti pareiškėją apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui, tačiau įvertinant jo priėmimo teisinius pagrindus bei pasekmes, sukeliamas subjektui, kurio atžvilgiu toks raštas yra priimamas, ir toks raštas negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui. Teismo vertinimu, Aplinkos agentūros raštas įspėti pareiškėją apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kuriuo atliekamas aplinkybių tyrimas, o toks dokumentas pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie aktų, kuris yra ginčo administraciniame teisme dalyku. Negalima būtų teigti, kad pareiškėjo skundžiamas raštas dėl įspėjimo apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą visiškai jokių teisinių pasekmių nesukuria, tačiau, teismo vertinimu, šios teisinės pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio.

Teismas pažymėjo, kad, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra.

Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-502-887/2013, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad pagal savo pobūdį ir paskirtį įspėjimas apie licencijos galiojimo sustabdymą nėra savarankiška sankcija. Minėtos priemonės tikslas – informuoti ūkio subjektą apie konkrečius nukrypimus nuo privalomų įstatymų reikalavimų bei pasiūlyti šiuos trūkumus ištaisyti, tokiu būdu išvengiant ateityje licencijos galiojimo sustabdymo ar panaikinimo.

Atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas raštas savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, nes raštas yra tik procedūros dalis, kurios metu priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti. Nagrinėjamu atveju Aplinkos apsaugos agentūra nesustabdė pareiškėjo licencijos galiojimo, o tik nurodė, kad nepašalinus nurodytų priežasčių licencijos galiojimas bus stabdomas. Tik nuo paties pareiškėjo atitinkamų veiksmų (pašalins nurodytas priežastis ar ne) priklausys administracinės procedūros eiga. Teismas pažymėjo, kad, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Savo ruožtu administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

II. Pareiškėjas VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-502-887/2013. Pareiškėjas akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-872-525/2017, kurioje pakeista anksčiau suformuota praktika, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos suponuoja išvadą, kad ginčai dėl Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnyje nustatytos poveikio priemonės – įspėjimo gali būti nagrinėjami administraciniame teisme.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, nustatęs, kad skundžiamas administracinis aktas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių ir jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Aplinkos apsaugos agentūros Raštas įspėti pareiškėją apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kuriuo atliekamas aplinkybių tyrimas, o toks dokumentas pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalyku.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodo, kad Raštas sukelia pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes ir gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas (Konstitucinio Teismo 2022 m. vasario 10 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisės kreiptis į teismą doktriną, atskleidęs konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimas, 2021 m. kovo 19 d. nutarimas). Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pastebi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-434-492/2017, 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-638-492/2017, 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-91-822/2022 ir kt.). Teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodomas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-662/2021).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylai aktualios teisės normos dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo yra įtvirtintos Atliekų tvarkymo įstatyme. Šiuo metu galiojančios Atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos 3428 straipsnio 1 dalyje numatytos licencijos turėtojo įspėjimo apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą sąlygos (1–3 p.). Atliekų tvarkymo įstatymo 3428 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad licencijas išduodanti institucija, nustačiusi šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir (ar) pažeidimus ar gavusi apie juos informacijos, per 5 darbo dienas įspėja licencijos turėtoją apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ir nurodo terminą, per kurį būtina pašalinti nustatytas aplinkybes ir (ar) pažeidimus ir pateikti dokumentus, įrodančius, kad išnyko įspėjime nurodytos aplinkybės ir (ar) panaikinti įspėjime nurodyti pažeidimai.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia apskųsti Aplinkos apsaugos agentūros 2022 m. balandžio 4 d. raštą Nr. (27)-A4E-3818 „Įspėjimas dėl galimo licencijos Nr. 003 galiojimo sustabdymo“, kuriuo pareiškėjas įspėtas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą dėl Rašte nurodytų aplinkybių. Rašte nurodoma, kad pareiškėjas privalo per vienų metų terminą nuo įspėjimo gavimo dienos pašalinti įspėjime nurodytas priežastis. Rašte pažymima, kad, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 3428 straipsnio 4 dalimi, jeigu licencijos turėtojas per įspėjime nurodytą terminą nepateikia dokumentų, įrodančių, kad išnyko įspėjime nurodytos aplinkybės ir (ar) panaikinti įspėjime nurodyti pažeidimai, licencijas išduodanti institucija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo įspėjime nurodyto termino pabaigos priima sprendimą sustabdyti licencijos galiojimą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme poveikio priemonė apibrėžta kaip viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu sprendimu asmeniui sukuriama konkreti pareiga, panaikinama arba ribojama suteikta subjektinė teisė (2 str. 11 d.). Įspėjimas dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo pareiškėjui skirtas atlikus jo veiklos vertinimą. Šiuo įspėjimu dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo ūkio subjektui sukuriamos atitinkamos pareigos – per vienų metų terminą nuo įspėjimo gavimo dienos pašalinti įspėjime nurodytas priežastis. Tokiu įspėjimu ūkio subjekto ūkinei veikai yra daromas neigiamas poveikis, kadangi ūkio subjektas turi imtis papildomų veiksmų, siekdamas pašalinti įspėjime dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo nurodomas aplinkybes. Įspėjimu dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo siekiama sudaryti galimybę ūkio subjektui pašalinti užfiksuotus teisės aktų pažeidimus – organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir (ar) dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, kad būtų įvykdytos gamintojams ir importuotojams 2018 m. Vyriausybės nustatytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys, kaip nurodoma Rašte. Taigi apibendrinant pažymėtina, kad įspėjimas dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo yra poveikio priemonė, kuri sukuria ūkio subjektui konkrečias pareigas ir kuria yra siekiama teisės aktų pažeidimo, galinčio lemti licencijos galiojimo sustabdymą, pašalinimo bei kad nebūtų daroma žala teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms.

Sprendžiant dėl įspėjimo dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo nagrinėjimo teisme, aktuali Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 30 d. nutarime, kuriame vertintas Atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnio (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 19 dalies 6 punkto teisėtumas, nurodė, kad įspėjimas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą skiriamas licencijas išduodančiai institucijai nustačius pažeidimus, dėl kurių gali būti sustabdytas licencijos galiojimas; jo paskirtis – įspėti apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, jeigu nebus pašalinti licencijas išduodančios institucijos nurodyti pažeidimai; įspėjimas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą licencijos turėtojui sukelia teisines pasekmes – pareigą pašalinti priežastis, dėl kurių gali būti sustabdytas licencijos galiojimas, taigi įspėjimas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą yra poveikio priemonė; skiriant įspėjimą apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą turi būti laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio (2014 m. lapkričio 11 d. redakcija) 1 dalyje nustatytų reikalavimų; įspėjimas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą gali būti skundžiamas teisme; teismas panaikina licencijas išduodančios institucijos sprendimą skirti poveikio priemonę, kai jis yra nepagrįstas ar neteisėtas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai vadovaujamasi Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarimu ir laikomasi pozicijos, kad skundai dėl Atliekų tvarkymo įstatymo pagrindu skirto įspėjimo apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą yra nagrinėjami teisme administracinio proceso tvarka (žr., pvz., 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-872-525/2017, 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-460-624/2022, 2022 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-121-822/2022). Kitose srityse įspėjimo apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą teisėtumas ir pagrįstumas taip pat vertinamas kaip nagrinėtinas teisme iš esmės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-409-556/2020, kurioje vertintas Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsakymo dalies, kuria pareiškėjas įspėtas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, teisėtumas ir pagrįstumas).

Byloje nagrinėjamas klausimas yra susijęs su ūkio subjekto teise veiksmingai kreiptis į teismą, todėl jis susijęs su veiksmingos teisminės gynybos principu, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Deutsche Energiehandels- und Beratungsgesellschaft mbH, C-279/09, EU:C:2010:811, 10 punktas).

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, jog kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, šiame straipsnyje numatytomis sąlygomis turi teisę į veiksmingą jų gynybą. Ši teisė atitinka Europos Sąjungos sutarties 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje įtvirtintą valstybių narių įsipareigojimą nustatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 44 punktas ir 2020 m. spalio 6 d. sprendimo Liuksemburgo valstybė, C‑245/19 ir C‑246/19, EU:C:2020:795, 47 punktas).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vertinimu, apsauga nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į fizinio ar juridinio asmens privačios veiklos sritį, kuris yra bendrasis Europos Sąjungos principas, juridinis asmuo gali remtis kaip pagal Sąjungos teisę užtikrinama teise, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą, teisine tvarka ginčydamas sau nepalankų aktą, kaip antai sprendimą dėl įpareigojimo ar dėl sankcijos už šio įpareigojimo neįvykdymą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 51 ir 52 punktus). Juridiniam asmeniui, dėl kurio kompetentinga nacionalinė institucija priėmė sprendimą įpareigoti pateikti informaciją, turi būti pripažinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą, užtikrinama pagal Chartijos 47 straipsnį, kai toks sprendimas priimamas (2020 m. spalio 6 d. sprendimo Liuksemburgo valstybė, C‑245/19 ir C‑246/19, EU:C:2020:795, 57–59 punktai).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymi, kad Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą esmę sudaro, be kita ko, tokios teisės turėtojo galimybė kreiptis į teismą, kompetentingą užtikrinti Sąjungos teisėje numatytų teisių laikymąsi ir nagrinėti visus klausimus, susijusius su jo nagrinėjamai bylai svarbiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 49 punktą ir 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo Aktiva Finants, C‑433/18, EU:C:2019:1074, 36 punktą). Be to, tam, kad galėtų kreiptis į tokį teismą, šis asmuo negali būti priverstas pažeisti teisės normą ar pareigą ir būti nubaustas su šiuo pažeidimu susijusia sankcija (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 1 d. sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C‑263/02 P, EU:C:2004:210, 35 punktą; 2007 m. kovo 13 d. sprendimo Unibet, C‑432/05, EU:C:2007:163, 64 punktą ir 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 104 punktą). Šio teismo vertinimu, nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos informaciją turinčiam asmeniui, kuriam kompetentinga nacionalinė institucija skiria sprendimą įpareigoti pateikti šią informaciją, nesuteikiama galimybė pateikti tiesioginio skundo dėl šio sprendimo, nepaisoma Chartijos 47 straipsnyje užtikrinamos teisės į veiksmingą teisinę gynybą esmės, todėl pagal jos 52 straipsnio 1 dalį tokie teisės aktai yra draudžiami (2020 m. spalio 6 d. sprendimo Liuksemburgo valstybė, C‑245/19 ir C‑246/19, EU:C:2020:795, 66, 69 punktai).

Byloje nagrinėjamu atveju išplėstinei teisėjų kolegija nekyla abejonių, kad pareiškėjui taikytas įspėjimas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą gali būti nagrinėjamas teisme kaip savarankiškas ginčo objektas. Be to, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad situacija, kai ūkio subjektui, kuriam Atliekų tvarkymo įstatymo pagrindu skiriamas įspėjimas dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo, būtų nesuteikiama teisė apskųsti tokio įspėjimo teismui, tačiau, ūkio subjektui nevykdant įspėjimo dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo sąlygų ir pritaikius sankciją už šio įpareigojimo nevykdymą, jam būtų suteikiama teisė kreiptis į teismą dėl licencijos galiojimo sustabdymo teisėtumo ir pagrįstumo, gali suponuoti Chartijos 47 straipsnyje užtikrinamos teisės į veiksmingą teisinę gynybą esmės nepaisymą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 154 str. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis