2017-01-11 Nr. AB-831-3-64-3-01538-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2346-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01538-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. P. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 4, 2–3, 9–10), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, netinkama ventiliacija, kamerose įrengtas tualetas neatitinka keliamų higienos normos reikalavimų, o tai žemino jo orumą, nes teko atlikti gamtinius reikalus kitų kalinių akivaizdoje. Be to, laikino sulaikymo ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašo už kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. gegužės mėnesio priteisti 2 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 45–52) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą atvyko 2015 m. vasario 11 d. ir įstaigoje periodiškai buvo laikomas iki 2015 m. birželio 8 d. (kamerose Nr. 67, 102, 82). Kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,29 kv. m iki 8,32 kv. m kameros ploto. Tačiau toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, žaisti krepšinį ir t.t.) asmenys nebūna kameroje. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos normos reikalavimams atsakovas nurodė, kad kameros Nr. 82, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. birželio 8 d., patikrinimas buvo užfiksuotas 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84. Nustatyta, kad kameroje oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitinka nustatytas higienos normas, kameroje pelėsio nėra, nuo lubų nebyra.

Be to, Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl nepakankamo biudžeto Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Atsakovas pažymėjo, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.

Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje atsakovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2005 m. liepos 4 d.

įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos.

Patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr.1R-172, 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atsakovas pažymi, jog laikosi uždarymo į trumpalaikes kameras tvarkos, o pareiškėjo pretenzijos dėl per ilgo laikymo laikino sulaikymo kamerose yra nepagrįstos ir neįrodytos. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikino sulaikymo kameras.

Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 67–78) pareiškėjo M. P. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia laikotarpį nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. gegužės mėn. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2015 m. birželio 9 d. pažymos Nr. 60/09-19613 „Dėl M. P.“, pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 67, 102, 7, 82. Kameroje Nr. 67 pareiškėjui 2015 m. kovo 5 d. ir 2015 m. kovo 7 d. (2 dienas) teko nuo 3,29 kv. m iki 5,76 kv.m kameros ploto. Pažymėtina, kad 1 dieną (2015 m. kovo 6 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 67 (23,02 kv. m), kai kameroje buvo kalinami 7 asmenys, todėl pareiškėjui teko 3,29 kv. m kameros ploto. Taigi pareiškėjas per laikotarpį nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 7 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 3 dienas, kai jam teko nuo 3,29 kv. m iki 5,76 kv. m kameros ploto. Likusias 96 dienas pareiškėjas M. P. buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,66 kv. m iki 11,44 kv. m kameros ploto ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Apibendrinęs išdėstytą, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 3 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija šiuo aspektu neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės atsakovas iš esmės neginčijo. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, netinkama ventiliacija, kamerose įrengtas tualetas neatitinka keliamų higienos normos reikalavimų, laikino sulaikymo ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina.

Dėl sanitarinio mazgo, sąlygų apgyvendinimo kamerose teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kurie, teismo vertinimu, tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei laikotarpiu apgyvendinimo kamerose nesietini (pareiškėjas patikrinimų metu arba nebuvo kalinamas Šiaulių TI, arba jo apgyvendinimo kamera nebuvo tikrinama). Teismas nurodė, kad atsakovas teismui pateikė Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 10 d. pažymą Nr. 62/08-663 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kurioje nurodyta, jog vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai); kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas; kad Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja; gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis HN 76:2010; kad kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos šviesos lempos, ir dirbtinė naktinė šviesa.

Teismas nurodė, kad minėtoje pažymoje pažymėta ir tai, jog Šiaulių TI susiduria su ypač didele problema: suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto; kad gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai, o HN 76:2010 nereglamentuoja sanitarinio mazgo aitvarų; kad higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teismas nurodė, kad minėtoje pažymoje akcentuota, jog, atsižvelgiant į 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-176 III skirsnio 14.5 punktą „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga; sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose;

šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumato; Šiaulių TI administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyvena, t. y. valyti patalpų paviršius, grindis, tualetus, langus; HN 76:2010 nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyvena, t. y. valyti patalpų paviršius, grindis, tualetus, langus; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Kadangi kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi dėl nuolatinio inventoriaus gadinimo ir lėšų stokos, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda bei tarkuotas ūkinis muilas) laikyti. Indams plauti į kameras yra išduodama soda.

Teismas atkreipė dėmesį, kad HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad HN 76:2010, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.).

LVAT praktikoje šio pobūdžio bylose (vertinant pareiškėjų statusą) nurodoma, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų (LVAT 2013 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-176/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-496/2013).

Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgiant į LVAT praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2015 m. vasario 11 d. – 2015 m. birželio 8 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais. Atkreiptinas dėmesys, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Taip pat pažymėtina, kad EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą).

Pasisakydamas dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose, teismas pažymėjo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 10 d. pažymoje Nr. 62/08-663 nurodyta, kad nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Vėdinama per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai. Iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. EP-84 matyti, kad 2015 m. kovo 4 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Šiaulių TI laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (HN 76:2010 X skyriaus 54 p. pažeidimas). Tiriant skunde nurodytą faktą dėl laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančių vonelių daiktams sudėti valymo ir dezinfekcijos, nepateikė pagrindinio valymo registro dokumentų (HN 76:2010 X skyriaus 59 p. pažeidimas).

Pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisako, nurodo, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. birželio 8 d.), pareiškėjo gydymo stacionaro istorijos Nr. 170 įrašus bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl anksčiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Teismas, vadovaudamasis EŽTT praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands). LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas arba vien tik atskirų higienos normų neatitikimas tam tikrą laikotarpį ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (2007 m. liepos 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas M. P. Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas normas buvo palyginti trumpą laiką, jo buvimo metu jam tenkantis plotas tik 3 dienas buvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, per šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,29 kv. m iki 5,76 kv. m kameros ploto. Tokiu būdu nustatyta norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas sudarė iki 0,31 kv. m (mažiau kaip 2 dienas) ir 0,31 kv. m (1 diena). Likusias 96 dienas pareiškėjui tekdavo nuo 3,84 kv. m iki 11,44 kv. m kameros ploto. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (HN pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas M. P. apeliaciniu skundu (b. l. 82) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti visa apimtimi.

Pareiškėjas teigia, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo manymu, jam nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismas šiuo aspektu buvo šališkas, nes administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybė iš savo biudžeto turi atlyginti valstybės tarnautojų padarytą žalą nepaisant to, ar yra nustatyta kaltė. Be to, pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam turėtų būti priteista vadovaujantis Europos Sąjungos teismų praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 87–89) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis ir argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. P. iškėlė ginčą dėl neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kadangi laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. gegužės mėnesio, pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktuose, taip pat kamerose buvo šalta, drėgna, buvo prastas apšvietimas, netinkama ventiliacija, kamerose įrengtas tualetas neatitiko higienos normos reikalavimų, o laikino sulaikymo ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina.

Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad M. P. Šiaulių TI buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. birželio 8 d. (b. l. 15–17).

Šiaulių apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista šiais aspektais – pareiškėjui 3 dienas teko kalėti kamerose, kuriose jam teko mažiau nei teisės aktais nustatytas (3,6 kv. m) kameros plotas; kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios kameros dalies ne aukštesne nei 1,5 aukščio sienele, žemino pareiškėjo orumą ir kėlė jam nepatogumus; Šiaulių TI laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti buvo nešvarios.

Įvertinęs nustatytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad M. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis iš esmės nesutinka tik su tuo, kad teismas nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Be to, apelianto manymu, teismas turėjo jam tekusį kameros plotą skaičiuoti vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei taikyti 5 kv. m kameros ploto standartą (apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, šis netikslumas laikomas rašymo apsirikimu, kadangi skundus, susijusius su Konvencijos pažeidimais, nagrinėja EŽTT).

Prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto buvo pažeista tik 3 dienas, t. y. 2015 m. kovo 5, 6 ir 7 dienomis, o likusias 96 dienas pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas šiuo aspektu nebuvo pažeista. Šias išvadas patvirtina į bylą pateikti duomenys (b. l. 15–17, 45–52). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuos duomenis paneigiančių argumentų ar įrodymų pareiškėjas nepateikė. Be to, pareiškėjas su skundu dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų į šios kalinimo įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 18).

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Šiaulių TI kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios kameros dalies ne aukštesne nei 1,5 aukščio sienele, žemino pareiškėjo orumą ir kėlė jam nepatogumus, o Šiaulių TI laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti buvo nešvarios. Kadangi apeliantas minėtais aspektais jokių argumentų nenurodė, apeliaciniame skunde šios teismo išvados neginčijamos, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai dėl jų nepasisako (žr. EŽTT ir LVAT praktiką, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kameros plotą, turi būti taikomas 5 kv. m vienam asmeniui standartas, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį, teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo, o EŽTT savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Atsižvelgdama į išdėstytą, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti minimalus kameros ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje norma (3,6 kv. m). Pažymėtina, kad ši minimali 3,6 kv. m ploto norma yra tapati Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte numatytai minimaliai ploto normai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13).

Iš pareiškėjo teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, jo manymu, sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, turi būti atsižvelgiama į EŽTT analogiškose bylose priteisiamas sumas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo pažeistų teisių konstatavimu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto (3 dienas), ir visą 2015 m. vasario 11 d. - 2015 m. birželio 8 d. laikotarpį laikant pareiškėją kamerose, kuriose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies, o kratos metu paimti daiktai buvo dedami į nešvarias voneles, patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.

Pažymėtina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Tai konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Atsižvelgus į šioje byloje konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pareiškėjui patirtiems nepatogumams atlyginti priteisiama 100 Eur neturtinės žalos suma. Ši pareiškėjui priteistina suma, kolegijos vertinimu, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas – pareiškėjui priteisiamas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo M. P. prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pakeisti ir pareiškėjui M. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė