2016-09-12 Nr. AB-17286-3-61-3-03473-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1388-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03473-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 17–25), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 1D-4096(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 3 371,25 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; 2) atnaujinti skundo padavimo terminą, pripažįstant, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirta valstybinė pensija buvo nepagrįstai sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) neprieštaravo, tačiau jos galiojimo laikas jau yra pasibaigęs (Laikinojo įstatymo 15 straipsniu jos galiojimas buvo pratęstas tik iki 2013 m. gruodžio 31 d.). VRM 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 1D-4096(11) susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką išmokėti atsisakė. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutiko bei pažymėjo, kad valstybė jau pradėjo kompensuoti praradimus kitiems pensininkams, todėl tai, kad jam negrąžinama valstybinės pensijos nepriemoka, pareiškėjo manymu, laikytina diskriminacija. Savo skundą pareiškėjas, be kita ko, grindė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais, teigė, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis jam turi būti kompensuota dar ir todėl, kad 2013 m. valstybėje ypatinga situacija, buvusi pagrindu mažinti socialines išmokas, baigėsi. Teismas, spręsdamas dėl praleisto termino atnaujinimo, turėtų atsižvelgti į tai, kad teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų buvo nevienoda, taip pat į tai, kad pareiškėjas raštu nebuvo informuotas apie tai, jog nuo 2010 m. jam bus mokama sumažinta valstybinė pensija. Pareiškėjas tikėjosi, kad jo praradimai bus kompensuoti įstatymų leidėjui nustačius kompensavimo mechanizmą, tačiau toks mechanizmas nebuvo įtvirtintas net ir įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui. Be to, pareiškėjas mano, kad kreipimosi į teismą termino jis nėra praleidęs, kadangi jo atžvilgiu vykdytas pažeidimas buvo tęstinis, o 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VRM teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 46–47) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštaravo Konstitucijai. Be to, nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitė teisinis reglamentavimas, todėl pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį taikomas ne 3 metų, o 6 mėnesių terminas skundui dėl valstybinės pensijos paduoti.

Pareiškėjas E. A. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus (b. l. 55–57), kuriuose nurodė, kad su atsakovo teiginiu apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą dėl 6 mėnesių kreipimosi į teismą termino nesutinka. Atsakovas neįvardijo, koks konkrečiai teisinis reglamentavimas pakito.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 30 d. sprendimu (b. l. 70–73) pareiškėjo E. A. skundą atmetė.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad: valstybinė pensija pareiškėjui paskirta nuo 2009 m. gegužės 1 d.; pareiškėjas VRM ministrui pateikė 2014 m. balandžio 18 d. prašymą, kuriuo prašė kompensuoti nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką; VRM 2014 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. 1D-4096(11) nurodė, kad išmokėti valstybinės pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo, kartu su sprendimu pateikė Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. gegužės 27 d. pažymą Nr. 11DP(P)-2876, iš kurios matyti, kad pareiškėjui, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 3 371,25 Lt (976,38 Eur) valstybinės pensijos dalis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui terminą skundui dėl VRM 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 1D-4096(11) panaikinimo paduoti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prašymus ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 priėmus nutarimą Nr. KT15-N9/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartimi šios administracinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į 3 371,25 Lt (976,38 Eur) valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Taip pat pareiškėjas ginčija VRM 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 1D-4096(11) teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo reikalavimo priteisti jam nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumu.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas buvo pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, buvo vertinamas Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. KT15-N9/2015. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgęs į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimas 2012–2013 m. neprieštaravo Konstitucijai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui valstybinė pensija nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta teisėtai. Todėl pareiškėjo prašymą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas teigė, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., jam turi būti kompensuota, nes 2013 m. valstybėje ypatinga situacija, buvusi pagrindu mažinti socialines išmokas, baigėsi. Šį pareiškėjo teiginį teismas vertino kritiškai, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinęs, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai, nenurodė, kad valstybei kyla pareiga kompensuoti šiuo pagrindu sumažintas valstybines pensijas.

VRM 2014 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. 1D-4096(11) nurodė, kad patenkinti pareiškėjo prašymo neturi teisinio pagrindo. Nepatenkinęs pareiškėjo prašymo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, teismas atmetė ir pareiškėjo prašymą panaikinti VRM 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 1D-4096(11).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai nėra esminiai sprendžiant administracinę bylą. Šiame kontekste paminėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

III. Pareiškėjas E. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 76–82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apelianto teigimu, teismas jo skundą išnagrinėjo formaliai, nepasisakė dėl visų skundo argumentų. Iš Laikinojo įstatymo preambulės matyti, kad šio įstatymo priėmimo tikslai buvo nulemti ekonominės krizės ir būtinybės stabilizuoti valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, kurie suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens teisė ir teisėtas lūkestis yra siejami su šio asmens nuosavybės teisių apsauga, Konstitucijos 23 ir 52 straipsniais. Šiuo metu yra pasikeitusi valstybės ekonominė padėtis, objektyviai neturėtų trūkti lėšų mokėti nustatyto dydžio pensijas bei padengti susidariusias nepriemokas. Pasibaigus Laikinojo įstatymo galiojimo laikui ir valstybei nekompensuojant patirtų praradimų, pareiškėjas patiria diskriminaciją. Anot apelianto, teismas nepagrįstai vadovavosi EŽTT praktika, kurioje nurodoma, kad teismo sprendimai turėtų būti tinkamai motyvuoti. Šiuo atveju teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81, 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintas pareigas nagrinėjant bylas aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištirti, įvertinti visus teismo posėdžio metus pateiktus įrodymus ir sprendime nurodyti, kodėl tam tikrus įrodymus atmeta.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VRM atsiliepime (b. l. 87–88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Tačiau šioje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui terminą skundui dėl VRM 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 1D-4096(11) panaikinimo paduoti. Skundžiamu 2015 m. liepos 30 d. sprendimu teismas pareiškėjo E. A. skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai neapgynė jo pažeistos teisės į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos dalį).

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui E. A. 2009 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 11SP-1420 nuo 2009 m. gegužės 1 d. neterminuotai paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) mokėjo perskaičiuotą pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 27 d. pažymos Nr. 11DP(P)-2876 duomenis, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo 1288,68 Lt. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui ginčo laikotarpiu kiekvieną mėnesį buvo mokama 1063,93 Lt, t. y. 224,75 Lt mažesnė pensija. VRM 2014 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 1D-4096(11) atsisakė tenkinti pareiškėjo 2014 m. balandžio 18 d. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip pat šio straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taikydamas minėtais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, atsakovas pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo perskaičiuotą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, esą pasibaigus Laikinojo įstatymo galiojimo laikui ir valstybei nekompensuojant patirtų praradimų, pareiškėjas patiria diskriminaciją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Konstitucinis Tesimas šiame nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nesiekė 20 procentų (sudarė 17,44 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į susidariusią Lietuvos valstybėje ypatingą situaciją (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas ir valstybinės pensijos nepriemoka jam negali būti priteista. Minėta, kad pagal mintą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi minėtomis Laikinojo įstatymo normomis, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas, bei aptartuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį tinkamai motyvavo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Virginija Volskienė