2019-06-26 Nr. AB-13372-3-61-3-00257-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4462-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00257-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. (A. S.), A. S. (A. S.) ir jų atstovaujamų A. S. (A. S.) ir H. S. (H. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S., A. S. ir jų atstovaujamų A. S. ir H. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai A. S. (A. S.), A. S. (A. S.) ir jų atstovaujami A. S. (A. S.) ir H. S. (H. S.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (15/6-12)41PR-47 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečių A. S., A. S., A. S., H. S. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjų skundas dėl Departamento 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (15.6-12)12PR-74 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo (toliau – ir 2018 m. gegužės 10 d. sprendimas) buvo atmestas kaip nepagrįstas. Skundžiamą Sprendimą Departamentas pareiškėjams įteikė 2019 m. sausio 7 d. Su Sprendimu pareiškėjai nesutinka todėl, kad pareiškėjas A. S., jau būdamas Lietuvos Respublikoje, susirgo nepagydoma (duomenys neskelbtini) liga, jam 2018 m. rugpjūčio 29 d. atlikta operacija ir taikytas intensyvus gydymas, vėliau, 2018 m. spalio 10 d. skirtas (duomenys neskelbtini), kuris baigtas 2018 m. gruodžio 17 d., tačiau gydymas toliau tęsiamas. Po gydytojo specialisto konsultacijos planuojamas tolesnis operacinis gydymas, šiuo metu turi lankytis pas gydytoją kas du mėnesius. Pareiškėjo A. S. išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) keltų grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, nes (duomenys neskelbtini) pareiškėjas tokio gydymo, kuris yra taikomas Lietuvos Respublikoje negautų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas paaiškino, kad 2018 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)15PR-74 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“. Pareiškėjai nesutiko su minėtu sprendimu ir kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą.

5. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsniu, 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Vertinimo tvarka) 44.1 papunkčiu, nenustačiusi Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėjus, priėmė skundžiamą sprendimą įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), įspėti, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

6. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus teritorinė ligonių kasa nepratęsė pareiškėjams sveikatos draudimo galiojimo laikotarpio ir dėl to pareiškėjai negali gauti sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš valstybės biudžeto. Pareiškėjai su skundu nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad jie gauna ar galėtų gauti mokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir tęsti gydymą, o su skundu pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta, kad pareiškėjas A. S. negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl savo sveikatos būklės.

7. Išvykus iš Lietuvos Respublikos ir vis tik nusprendus gydytis Lietuvoje, pareiškėjas A. S. teisės aktų nustatyta tvarka galėtų kreiptis dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo į konsulinę įstaigą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad Departamentas pareiškėjų skundžiamu Sprendimu nusprendė: įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėti pareiškėjus, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, neuždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvą.

10. Teismas iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Departamento 2018 m. gegužės 10 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjams suteikti prieglobstį, įsigaliojo, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas dėl Departamento 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

11. Kilusiam ginčui teismas taikė Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 127–128 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad Įstatymo 130 straipsnyje nurodyti atvejai, kada užsienietį draudžiama išsiųsti arba grąžinti į kitą valstybę ir juos aptarė.

12. Teismas vertindamas skundžiamo Sprendimo, turinį nurodė, kad ankstesnis Departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjams įsigaliojo, ir sprendė, kad skundžiamas Sprendimas priimtas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, tačiau yra pažeidžiamas asmuo, prieglobsčio prašytojas arba užsienietis, kuriam prieglobstis nesuteiktas. Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai sprendė pareiškėjų tolesnės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą Įstatymo nustatyta tvarka, kadangi pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje nuo 2018 m. gruodžio 12 d. laikytinas neteisėtu.

13. Įvertinęs skundo argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai nesutikimą su Sprendimu grindžia ne teisinio pobūdžio argumentais, o tuo, kad siekia likti Lietuvos Respublikoje ir tęsti pareiškėjo A. S. gydymą. Byloje esantys įrodymai patvirtinto, kad pareiškėjui A. S. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) susirgimas.

14. Teismas nurodė, kad Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato galimybę sustabdyti sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymą, jeigu užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtinto Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašo nuostatas, teismas darė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) susirgimai nėra numatyti kaip atvejai, kuomet medicinos pagalba yra teikiama nedelsiant arba neatidėliotinai. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės negalėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas atkreipė dėmesį, atsakovo argumentai dėl pareiškėjo galimybių gauti valstybės finansuojamas ar mokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas kilusio ginčo kontekste nėra teisiškai reikšminga, kadangi Įstatymas imperatyviai nustato atvejus, kuomet užsieniečių atžvilgiu yra priimami sprendimai dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

15. Teismas darė išvadą, kad skundžiamame Sprendime aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas, kurių pagrindu pareiškėjai įpareigojami išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nenustatė nėra pagrindo jo panaikinti. Kadangi teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjų skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėjai A. S., A. S. ir jų atstovaujami A. S. ir H. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą, panaikinti Departamento Sprendimą ir pratęsti pareiškėjui A. S. 6 mėnesių terminą gydymui užbaigti.

17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes dėl Departamento priimto 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo ir skundžiamo Sprendimo ir pažymi, kad skubi medicininė pagalba A. S. buvo pradėta teikti – atlikta skubi (duomenys neskelbtini) operacija, pradės gydymas, kuris nebaigtas ir nutrauktas dėl atsakovo reikalavimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo A. S. sveikatai ir gyvybei iškilęs rimtas pavojus, nes netęsiamas reikalingas gydymas.

18. Pareiškėjų teigimu, teismas nepilnai ir nevisapusiškai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas, neobjektyviai vertino įrodymus, neištyrė visų aplinkybių. Atsakovui žinomos su pareiškėjo A. S. liga susijusios aplinkybės, tačiau į tai nesigilinama. Pareiškėjas neuri galimybių tęsti pradėto gydymo, kuris numatytas daugiau kaip 6 mėnesiams, nesuteikiama teisė gydytis savo lėšomis, o reikalaujama išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, motyvuojant tuo, kad priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio.

19. Pareiškėjas A. S. neplanavo sirgti, tačiau jam būnant Lietuvoje įvyko priepuolis, diagnozuota sunki, nepagydoma liga, taikytas operacinis ir medikamentinis gydymas. Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas objektyviai nesiaiškino visų aplinkybių, turinčių reikšmės prieglobsčio pareiškėjų šeimai suteikimo, tinkamai nevertino padėties rimtumo jų kilmės valstybėje.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Departamentas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į pareiškėjų skundą, nurodo, kad pareiškėjų prieglobsčio suteikimo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu. Apeliacinio skundo teiginiai, kad nebuvo atsižvelgta į objektyvias, su pareiškėjais susijusias aplinkybes, nepagrįsti, kadangi ginčijamas Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėjus.

22. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą objektyviomis aplinkybėmis ir teisėtą sprendimą, jame atsakyta į visus pareikštus skundo reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. (15/6-12)41PR-47 „Dėl Armėnijos Respublikos piliečių A. S., A. S., A. S., H. S. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo, be kita ko, Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 127 straipsnio pagrindu nuspręsta įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad jų prieglobsčio klausimas išspręstas galutiniu neskundžiamu teismo sprendimu, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą, nes pareiškėjams prieglobstis nesuteiktas, pareiškėjų buvimas Lietuvoje tapo nelegalus. Teismas taip pat konstatavo, kad vieno iš pareiškėjų sveikatos būklė neatitinka Įstatymo 128 straipsnyje nustatytų sąlygų, kai sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas.

25. Pareiškėjai su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir tvirtina, kad teismas netinkamai taikė Įstatymą, neobjektyviai vertino įrodymus, neištyrė visų aplinkybių, ypač dėl pareiškėjo A. S. sveikatos būklės ir būtinybės tęsti gydymą Lietuvoje.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

28. Visų pirma, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjų prieglobsčio klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5399-261/2018. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nesiaiškino visų aplinkybių, turinčių reikšmę prieglobsčio suteikimui. Šioje byloje nagrinėjamas ne prieglobsčio suteikimo pareiškėjams teisėtumo klausimas, o jų grąžinimo į užsienio valstybę teisėtumas ir pagrįstumas.

29. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, tačiau yra pažeidžiamas asmuo, prieglobsčio prašytojas arba užsienietis, kuriam prieglobstis nesuteiktas, ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai. Įstatymo 130 straipsnyje nurodyti atvejai, kada užsienietį draudžiama išsiųsti arba grąžinti: į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 dalis); jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis); jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (4 dalis).

30. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad Departamentui 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu atsisakius apreiškėjams suteikti prieglobstį ir nenustačius Įstatymo 130 straipsnyje išvardintų atvejų, kai užsienietį draudžiama išsiųsti arba grąžinti į kitą valstybę, Departamentas privalėjo priimti sprendimą dėl pareiškėjų grąžinimo.

31. Nors pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, ypač dėl vieno iš pareiškėjų sveikatos būklės, būtinybės tęsti gydymą Lietuvos Respublikoje, tačiau pažymėtina, kad šios priežastys, atsižvelgiant į Įstatymo 130 straipsnyje išvardintą išsamų ir baigtinį sąrašą atvejų, kai užsienietį draudžiama išsiųsti į kitą valstybę, kilusiam ginčui teisinės reikšmės neturi ir nesudaro pagrindo ginčo situaciją vertinti kitaip, kaip tai atliko pirmosios instancijos teismas.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sveikatos būklė, t. y. kai užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija, yra vienas iš sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo pagrindų (Įstatymo 128 str. 2 d. 3 p.), tačiau pareiškėjų atžvilgiu toks sprendimas dar nepriimtas. Skundžiamu sprendimu pareiškėjai įpareigojami išvykti iš šalies savarankiškai (savanoriškai) ir tik nevykdžius pastarojo įpareigojimo, Departamentas turi teisę priimti sprendimą dėl pareiškėjų išsiuntimo (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.), kuris bus vykdomas priverstiniu būdu.

33. Dėl pareiškėjo prašymo pratęsti pareiškėjui A. S. 6 mėnesių terminą gydymui užbaigti, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui teisės aktai nesuteikia įgaliojimų spręsti užsienio piliečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje klausimų. Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (Įstatymo 4 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija minėto prašymo nenagrinės.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu.

35. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. S. (A. S.), A. S. (A. S.) ir jų atstovaujamų A. S. (A. S.) ir H. S. (H. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė