A-146-286-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-286/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00762-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. M.,

pareiškėjo atstovui advokatui Algimantui Medeliui,

atsakovų atstovėms Jurgitai Bertašiūtei ir Justinai Demšytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 1-21), kuriame prašė:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2011 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (10.15) 3-6628 „Dėl žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimo“;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1689 „Dėl žalos atlyginimo mokėjimo“;

3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti nuo 2005 m. liepos mėn. neišmokėtą žalos atlyginimo kompensacijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos;

4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nutraukti sumažintos žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimą ir įpareigoti mokėti visą paskirtą žalos atlyginimo kompensaciją;

5) priteisti iš VSDF valdybos nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos žalos kompensacijos dalį – 21 973,29 Lt;

6) priteisti pareiškėjui nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš VSDF valdybos delspinigius – 4 526,38 Lt;

7) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDF valdybos, 1 000 Lt neturtinę žalą;

8) priteisti iš VSDF valdybos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti:

a) ar 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo Nr. VIII-366 13 straipsnio 2 dalis „Periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną ir apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (d) (šio įstatymo 2 str. 6 d.), kompensavimo koeficiento (k) (šio įstatymo 2 str. 11 d.) mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (D) (šio įstatymo 2 str. 10 d.) sandaugos pusė, t. y. pagal formulę 0,5 x d x k x D“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

b) ar 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. 1-548 16 straipsnio 1 dalis „Einamųjų metų draudžiamąsias pajamas ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė, nustatydama šių pajamų taikymo pradžią. Einamųjų metų draudžiamosios pajamos apskaičiuojamos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas. Pagal šias draudžiamąsias pajamas apskaičiuojama valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos papildoma dalis (24 straipsnis)“ prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei asmenų lygiateisiškumo principams;

c) ar 2009 m. gruodžio 9 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 16 straipsnio 4 dalis „Lietuvos Respublikos Vyriausybės iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“ prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, neliečiamumo, lygiateisiškumo principams;

d) ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio nuostatos dėl žalos atlyginimo kompensacijos perskaičiavimo ir sumažinimo prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, neliečiamumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

e) ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 3 straipsnis, kuriuo įgyvendinamas 2009 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ Nr. 1771, 2 straipsnis nustatė, kad šio nutarimo 1.1 punkte nurodytos einamųjų 2010 metų draudžiamosios pajamos taikomos įgyvendinant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, taip pat apskaičiuojant, skiriant ir mokant valstybinio socialinio draudimo ir kitas socialines išmokas, apskaičiuojant ir mokant už 2010 metus valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas, jeigu šių išmokų ir įmokų dydis siejamas su einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu, išskyrus šio nutarimo 2.2 punkte numatytą atvejį“, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, asmenų lygiateisiškumo principams.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1960 m. sausio 22 d. dėl nelaimingo atsitikimo darbe Alytaus rajone „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje jam buvo sužalota ranka ir jis neteko 60 procentų darbingumo. Alytaus rajono liaudies teismas priteisė iš „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio mokėti jam žalos atlyginimą kiekvieną mėnesį po 34 rublius. Panaikinus „(duomenys neskelbtini)“ kolūkį, šią pareigą perėmė Lietuvos valstybė. Pagal teismo sprendimą ir vykdomąjį raštą įsipareigojimus pirmiausia vykdė VSDFV Alytaus skyrius. Pareiškėjui persikėlus gyventi į Vilnių, šių įsipareigojimų vykdymą nuo 2003 m. sausio 1 d. perėmė VSDFV Vilniaus skyrius. VSDFV Vilniaus skyrius paskyrė jam netekto darbingumo periodinę kompensaciją 93,09 Lt per mėnesį, kuri mokama iki šiol. Pareiškėjo manymu, ši kompensacija jam buvo apskaičiuota netinkamai. Dokumentų, patvirtinančių žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 1 d., neturi, todėl negali vienareikšmiškai teigti, kad kompensacija už suluošinimą darbe šiuo laikotarpiu (kiekvieną mėnesį po 459 Lt) buvo mokama neteisingai.

Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) nustato, kad žalos atlyginimo mokėtojas turi teisę atitinkamai sumažinti nukentėjusiajam žalos atlyginimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga, jeigu Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba iš naujo nustato, kad nukentėjusiojo netekto darbingumo procentai sumažėjo. Jeigu žalos atlyginimas buvo nustatytas teismo sprendimu, jis gali būti atitinkamai sumažintas tik teismine tvarka.

Teismo priteistas žalos atlyginimas negali būti mažinamas Žalos atlyginimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nutarimu ar institucijos sprendimu, nors VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDF valdyba to nepaiso ir nuo 2005 m. liepos mėnesio moka pareiškėjui sumažintą žalos atlyginimo kompensaciją ir šiais neteisėtais savo veiksmais jį diskriminuoja kaip neįgalų asmenį. Pareiškėjo skaičiavimu, nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. VSDFV Vilniaus skyrius netinkamai apskaičiavo ir mokėjo jam žalos atlyginimo kompensacijos dydį, todėl neišmokėjo 21 973,29 Lt.

Nuo 2005 m. liepos mėn. jam turėjo būti mokama 480 Lt dydžio žalos kompensacija kas mėnesį, o ne 113,82 Lt., nes darbo užmokesčio minimumas buvo 800 Lt. 2005 m. liepos – gruodžio , taip pat 2006 m. sausio – birželio mėnesių laikotarpiu jam kiekvieną mėnesį buvo mokama po 113,82 Lt (neišmokėta kiekvieną mėnesį po 366,18 Lt); 2006 m. liepos – gruodžio mėnesiais ir 2007 m. sausio mėnesį buvo mokama po 127,26 Lt (neišmokėta kiekvieną mėnesį po 352,74 Lt); 2007 m. vasario – gruodžio mėnesiais buvo mokama po 142,38 Lt (neišmokėta kiekvieną mėnesį po 337,62 Lt); 2008 m. sausio - liepos mėnesiais buvo mokama po 148,47 Lt (neišmokėta kiekvieną mėnesį po 331,53 Lt); 2008 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesiais, taip pat 2009 m. sausio – gruodžio mėnesiais buvo mokama po 156,24 Lt (neišmokėta kiekvieną mėnesį po 323,76 Lt).

Vyriausybei 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtinus einamųjų (2010 m.) draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 litų, nuo 2010 m. sausio 1 d. periodinė netekto darbingumo kompensacija pareiškėjui buvo perskaičiuota taikant einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 170 Lt). Pagal šį Vyriausybės nutarimą einamųjų 2010 metų draudžiamosios pajamos taikomos įgyvendinant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, taip pat apskaičiuojant, skiriant ir mokant valstybinio socialinio draudimo ir kitas socialines išmokas, apskaičiuojant ir mokant už 2010 metus valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas, jeigu šių išmokų ir įmokų dydis siejamas su einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu.

Šiuo Vyriausybės nutarimu taip pat nustatyta, kad institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir kiti ūkio subjektai, mokantys valstybinio socialinio draudimo ir kitas socialines išmokas, kurių dydis priklauso nuo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, nuo 2010 m. sausio 1 d. atitinkamai perskaičiuoja paskirtąsias išmokas taikydami šio nutarimo 1.1 punkte nurodytą einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį, išskyrus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajame įstatyme numatytus atvejus.

Pareiškėjo teigimu, žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe mokėjimas, kuris nustatytas teismo sprendimu, jam nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo neteisėtai sumažintas remiantis minėtu Vyriausybės nutarimu. Remiantis Vyriausybės nutarimu Nr. 1771, kuris, pareiškėjo nuomone prieštarauja Konstitucijai, 2010 m. vasario – gruodžio mėnesiais jam buvo mokama po 122,85 Lt (neišmokėta kiekvieną mėnesį po 357,15 Lt).

Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, netekusiems 30 ir daugiau procentų darbingumo, skiriamos periodinės netekto darbingumo kompensacijos, kurios apskaičiuojamos kaip darbingumo netekimo ir kompensavimo koeficientų bei mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų sandaugos pusė. Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. sausio 17 d. skundu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimo ir netinkamo apskaičiavimo. Atsakovas 2011 m. vasario 4 d. sprendime Nr. (10.15) 3-6628 nurodė, kad žalos atlyginimo kompensacija buvo apskaičiuota ir yra mokama teisingai, vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 2 ir 13 straipsnių nuostatomis. Nesutikdamas su minėtu sprendimu, 2011 m. vasario 13 d. ir 2011 m. vasario 23 d. pareiškėjas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka apskundė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą VSDF valdybai, kuri 2011 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1689 nusprendė jo skundo netenkinti. Nors šiame VSDF valdybos sprendime pripažinta, kad yra susidariusi nepriemoka, tačiau nenurodytas jos susidarymo laikotarpis ir dydis, tačiau apskaičiuoti ir mokėti kompensacija yra vilkinama.

Pareiškėjo teigimu, jo iškeltas ginčas yra dėl jam teismo sprendimu nustatytos žalos suluošinus sveikatą kompensacijos netinkamo apskaičiavimo ir jos mokėjimo nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pagrįstumo, taip pat dėl teisinio reglamentavimo, kuriuo nustatytas žalos atlyginimo kompensavimo išmokų perskaičiavimas ir mokėjimas, konstitucingumo.

Pareiškėjas akcentavo, kad ginčijamais VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. (10.15) 3-6628 ir VSDF valdybos 2011 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1689 jam buvo sumažinta teismo sprendimu nustatyta žalos atlyginimo kompensacija vadovaujantis, be kita ko, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas) 3 straipsnio nuostatomis, Žalos atlyginimo įstatymo 2, 13, 23 straipsnių nuostatomis, taip pat jas įgyvendinančiomis Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 nuostatomis. Pareiškėjo įsitikinimu, VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDF valdyba, nusavindami jo, kaip neįgalaus asmens, žalos atlyginimo kompensacijos, kurios dydis nustatytas teismo sprendimu ir kurio keisti neturi teisės nei įstatymų leidėjas, nei Vyriausybė, dalį bei jos nemokėdami, pažeidžia jo konstitucines teises ir interesus. Žalos atlyginimo kompensacijos mažinimas nenumatant kompensavimo mechanizmo, pareiškėjo manymu, rodo, jog Lietuvos valstybė ignoruoja Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principą, svarbiausius jo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Konstitucijoje įtvirtinta pusiausvyra tarp asmens ir visuomenės interesų, todėl dabartinis žalos atlyginimo kompensacijos mažinimas neatitinka konstitucinių principų, nevykdomas teismo sprendimas ir jo pagrindu išduotas vykdomasis raštas, kurių vykdymas yra privalomi visoms valstybinėms institucijoms.

Teisė gauti žalos atlyginimo kompensaciją yra svarbi socialinė teisė, kuri kartu su kitomis socialinėmis teisėmis yra įtvirtinta Konstitucijos 52 straipsnyje ir ne kartą šiuo klausimu buvo pasisakyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 18 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. sausio 10 d., 2001 m. spalio 30 d., 2002 m. kovo 4 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. birželio 19 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Šiuose nutarimuose išaiškinta, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad, įstatymu nustačius tam tikrą žalos atlyginimo kompensaciją, valstybei kyla pareiga ją garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie yra nustatyti įstatymo, o asmenys turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems mokėtų žalos atlyginimo kompensaciją, ypač nustatytą teismo sprendimu. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą žalos kompensaciją ir pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios žalos atlyginimo kompensaciją asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytas sąlygas ir ypač teismo sprendimo nurodytas sąlygas, ir nustatytas reguliavimas negali būti pakeistas kitu teisės aktu.

Įstatymu leidėjas neturi teisės nustatyti kitokio teisinio reguliavimo, nes, pasikeitus teisiniam reguliavimui, teismo sprendimas netektų savo prasmės, ir susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmas išnyktų. Pareiškėjo manymu, VSDFV Vilniaus skyrius, VSDF valdyba, Vyriausybė ir įstatymų leidėjas, nustatę kitokį teisinį reguliavimą negu numato teismo sprendimas, pagal kurį mokamas sumažintas žalos atlyginimo kompensacijos dydis, pažeidžia Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas. Situacija, kai neįgaliam asmeniui mokama tik dalis teismo sprendimu numatytos žalos atlyginimo kompensacijos, laikytina šiurkščiu Konstitucijos nuostatų pažeidimu.

Alytaus rajono teismas sprendimu nustatė pareiškėjui neįgalumą ir priteisė mokėti žalos atlyginimo kompensaciją. Pareiškėjo nuomone, ši kompensacija jam turi būti mokama tokio dydžio, kurį nustatė teismas, ir jos negalima mažinti, nes kitaip būtų pažeistos Konstitucijos garantuojamos pareiškėjo žmogaus teisės, tarp jų Konstitucijos 23 straipsnio laiduojama teisė į nuosavybę ir Konstitucijos 52 straipsnio laiduojama teisė gauti visą paskirtą pensiją. Asmenys, kurie pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą arba teismo sprendimą įgijo tam tikras teises į žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimą, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos.

Pagal teisinį reguliavimą kompensacijos mokėjimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos. Keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia principo lex retro non agit, kuris reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, kad įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, taip pat reiškia, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų. Be to, valstybei kyla pareiga žalos atlyginimo kompensacijų mokėjimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo konstitucinių principų.

Todėl nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kur bloginamas neįgaliojo aprūpinimas, negalimi tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija, ir kai tai yra būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai. Pareiškėjo manymu, asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimą. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga reiškia, kad pertvarkant socialinę sistemą, net jeigu šios išmokos yra mažinamos, valstybė privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą neįgaliesiems, kuriems tokia išmoka buvo paskirta ir mokama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Pareiškėjas mano, kad įstatymų leidėjas ir Vyriausybė vengia savo pareigos mokėti žalos atlyginimo kompensacijos dalį, ir kad jie turėjo nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia išmoka buvo paskirta ir mokama, mechanizmą (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, laiku neišmokėjus kompensacijos, skaičiuojami ir mokami delspinigiai Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nustatyta tvarka ir dydžiais. Pareiškėjo manymu, už laikotarpį nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovai jam turi mokėti jam 0,02 procento delspinigius, iš viso 4 526,38 Lt.

Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo pagrįstai ir teisėtai įgytos žalos atlyginimo kompensacijos dalies, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei nebūtų nustatytas diskriminacinio pobūdžio teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnio ir 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai žalos atlyginimo kompensacijos daliai. Mano, kad šios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias viešosios (valstybės) civilinės atsakomybės (CK 6.271 str.) sąlygas (neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį) bei sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Patirtą neturtinę žalą kildina iš VSDF valdybos nepagrįsto sprendimo ir jos veiksmų, neteisėtai nusavinant žalos atlyginimo kompensacijos dalį ir jos negrąžinant pareiškėjui. Nustatant žalos dydį svarbu tai, kad neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai. Pareiškėjui mokėtina žalos atlyginimo kompensacijos dalis yra nusavinta nuo 2005 m. liepos mėn. iki šiol, tai kartojasi kiekvieną mėnesį, tokiu būdu pažeidžiama pareiškėjo garbė ir orumas, jis patiria sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikatos būklė (pakilo kraujospūdis, kankina nemiga ir nerimas), neturint piniginių lėšų sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais, kaimynais (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 68-73) paaiškino, kad pagal Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 (toliau – ir Žalos atlyginimo tvarkos aprašas), 4 punkto nuostatas nuo 2003 m. sausio 1 d. žalos atlyginimo mokėjimo J. M. prievolė perėjo VSDFV Vilniaus skyriui, todėl Alytaus rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius 2003 m. sausio 10 d. raštu Nr. 08-06-14 perdavė VSDFV Vilniaus skyriui J.

M. žalos atlyginimo išmokų bylą Nr. 0029. Pareiškėjas 2003 m. sausio 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas skirti periodinę netekto darbingumo kompensaciją dėl 1960 m. sausio 22 d. kolūkyje „(duomenys neskelbtini)“ įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe. VSDFV Vilniaus skyrius 2003 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 390 „Dėl J. M. teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją“ nuo 2003 m. sausio 1 d. neterminuotai paskyrė pareiškėjui 93,03 Lt dydžio per mėnesį netekto darbingumo periodinę kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe netekus 60 procentų darbingumo.

Vadovaudamasis Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei Vyriausybės nutarimais, kuriais buvo tvirtinami einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiai, VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjo periodinę netekto darbingumo kompensaciją nuolat perskaičiuodavo keičiantis einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (toliau – ir EMDP) dydžiui, patvirtintam atitinkamais Vyriausybės nutarimais, o būtent: 2003 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 01-01 nuo 2003 m. liepos 1 d. paskyrė 94,61 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją (pagal Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimą Nr.485 nuo 2003 m. liepos 1 d.

EMDP – 901,00 Lt); 2004 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 01-02 nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. – 103,95 Lt ( pagal Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d.nutarimą Nr.1075 nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. EMDP – 990,00 Lt); 2005 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 01-03 nuo 2005 m. liepos 1 d. – 113,82 Lt (pagal Vyriausybės 2005 m. gegužės 25 d. nutarimą Nr.584 nuo 2005 m. liepos 1 d. EMDP – 1084,00 Lt); 2006 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 390 nuo 2006 m. liepos 1 d. – 127,26 Lt (pagal Vyriausybės 2006 m. gegužės 31 d. nutarimą Nr.512 nuo 2006 m. liepos 1 d.

EMDP – 1212,00 Lt); 2008 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 6-28-4 nuo 2007 m. vasario 1 d. – 142,38 Lt (pagal Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimą Nr.40 nuo 2007 m. vasario 1 d. EMDP – 1356,00 Lt); 2008 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 6-28-2 nuo 2008 m. sausio 1 d. – 148,47 Lt (pagal Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr.1327 nuo 2008 m. sausio 1 d. EMDP – 1414,00 Lt); 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 6-28-5 nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. – 156,24 Lt (pagal Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimą Nr.703 nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d.

EMDP – 1488,00 Lt); 2010 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 6-28-1 nuo 2010 m. sausio 1 d. – 122,85 Lt (pagal Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr.1771 nuo 2010 m. sausio 1 d. EMDP – 1170,00 Lt).

Nesutikdamas su periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžiu, pareiškėjas 2011 m. sausio 17 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui skundą. VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. vasario 4 d. raštu Nr. (10.15) 3-6628 informavo pareiškėją apie tai, kad, vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 2 ir 13 straipsniais, periodinė netekto darbingumo kompensacija pareiškėjui paskirta teisingai. Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus apskundė VSDF valdybai, kuri 2011 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1689 pareiškėjo skundą atmetė. VSDF valdybai nustačius, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d., remiantis Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjui turėjo būti tęsiamas 1997 metų rugpjūčio mėnesį mokėto 95,29 Lt dydžio per mėnesį žalos atlyginimo mokėjimas, VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 6-35-1110 „Dėl J. M. teisės į periodinę netekto darbingumo kompensaciją“ paskyrė J. M. 95,29 Lt per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. Remiantis minėtu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, buvo priimti 2011 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. 6-35-1512 „Dėl nepriemokos išmokėjimo J. M.“, kuriuo nuspręsta pareiškėjui išmokėti 13,56 Lt žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. birželio 30 d., ir 2011 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. 6-35-1511 „Dėl nepriemokos išmokėjimo J. M.“, kuriuo nuspręsta pareiškėjui išmokėti 9,57 Lt žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d.

Atsakovo teigimu, pareiškėjui periodinė netekto darbingumo kompensacija apskaičiuota ir išmokėta teisėtai ir pagrįstai, pagal Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę. Pareiškėjo skunde išdėstyti skaičiavimai dėl neišmokėtų sumų nuo 2005 metų liepos mėnesio yra visiškai nepagrįsti, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl 21 973,29 Lt neišmokėtos žalos kompensacijos dalies ir 4 526,38 Lt delspinigių priteisimo atmestini. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai skaičiuojant ir išmokant periodinę netekto darbingumo kompensaciją yra teisėti ir pagrįsti, atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas dėl 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą nepagrįsti. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nurodytas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas nereglamentuoja žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe, paskirto ir mokamo pagal Žalos atlyginimo įstatymą, perskaičiavimo, todėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos sprendžiant šį ginčą netaikytinos.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 119-122) atsakovas rėmėsi Žalos atlyginimo įstatymo, įsigaliojusio nuo 1997 m. rugsėjo 1 d., 4,181, 13 straipsnio bei 23 straipsnio nuostatomis. Šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. Pagal šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalį asmenims, kurių teisė į žalos atlyginimą atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, žalos atlyginimo mokėjimas anksčiau galiojusia tvarka nutraukiamas nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. Žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pagal šį įstatymą pereina valstybei Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio 1 dalyje numatytais įmonės bankroto, likvidavimo ar privatizavimo atvejais. Pagal Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas netekus 30 ir daugiau procentų darbingumo, asmeniui mokama periodinė netekto darbingumo kompensacija, kuri apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento ir kompensavimo koeficiento bei ir mokėjimo mėnesį galiojančių draudžiamųjų pajamų sandaugos pusė, t.y. taikant formulę 0.5 x d x k x D. Šios kompensacijos dydis priklauso nuo asmens netekto darbingumo, iki nelaimingo atsitikimo darbe gauto darbo užmokesčio bei kompensacijos mokėjimo mėnesį galiojančių EMDP. Minėtos kompensacijos perskaičiuojamos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai (toliau – ir NDNT) nustačius naujus netekto darbingumo procentus ar pasikeitus EMDP dydžiui.

Pagal Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį asmenims, kurių teisė į žalos atlyginimą atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, žalos atlyginimo mokėjimas anksčiau galiojusia tvarka nutraukiamas nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą žala atlyginama ir tiems asmenims, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl pareiškėjui, kaip ir visiems žalos atlyginimo gavėjams, dėl sužalojimo darbe mokamos išmokos buvo perskaičiuotos pagal nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusį Žalos atlyginimo įstatymą. Jeigu 1997 m. rugpjūčio mėnesį mokėtas žalos atlyginimas buvo didesnis nei apskaičiuotas taikant Žalos atlyginimo įstatymą, asmeniui toliau turėjo būti mokama 1997 m. rugpjūčio mėnesio žalos atlyginimo suma, kuri nedidinama, jei nepasikeičia EMDP ar kitais atvejais kol pagal šį įstatymą mokėtina periodinė netekto darbingumo kompensacija ims viršyti 1997 metų rugpjūčio mėnesį mokėtą žalos atlyginimą (Žalos atlyginimo įstatymo 23 str.5 d.).

Žalos atlyginimas pareiškėjui mokamas dėl 1960 m. sausio 22 d. dirbat kolūkyje „(duomenys neskelbtini)“ įvykusio nelaimingo atsitikimo. Pagal pareiškėjo byloje esantį Alytaus liaudies teismo 1964 m. lapkričio 10 d. išduotą vykdomąjį raštą, pareiškėjui buvo priteista 34 rublių per mėnesį žalos atlyginimo suma. Alytaus rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius, remdamasis Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr.607, vykdydamas kolūkio „(duomenys neskelbtini)“ prievolę, tęsė žalos atlyginimo mokėjimą ir teismo priteistą žalos atlyginimo mokėjimą perskaičiavo bei indeksavo vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais. 1997 m. rugpjūčio mėnesį A. M. žalos atlyginimas buvo apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusią 400 Lt minimalią mėnesinę algą, įvertinant 60 proc. darbingumo netekimą ir atimant 144,71 Lt dėl sužalojimo darbe mokėtą invalidumo pensiją (atsakingas už žalą asmuo turėjo atlyginti nukentėjusiam žalą tiek, kiek ji viršija gaunamos pašalpos arba po sveikatos sužalojimo paskirtos ir faktiškai gaunamos pensijos sumą) ir iki žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perdavimo VSDFV Vilniaus skyriui (2002 m. gruodžio 31 d.) J. M. buvo mokama 95,29 Lt (400 Lt x 60 proc. – 144,71 Lt) per mėnesį žalos atlyginimo suma. Nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Žalos atlyginimo įstatymui, Alytaus rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius J. M. žalos atlyginimą perskaičiavo pagal šį įstatymą. Kadangi pagal šio įstatymo 13 straipsnį buvo apskaičiuota 50,33 Lt (0,5 x 0,6 x 0,25 x 671) per mėnesį dydžio periodinė netekto darbingumo kompensacija buvo mažesnė nei 1997 m. rugpjūčio mėnesį mokėtas 95,29 Lt žalos atlyginimas, vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta žalos atlyginimo nemažinimo taisykle, pareiškėjui toliau buvo mokamos šio dydžio išmokos. Žalos atlyginimo byloje yra duomenys apie tai, kad žalos atlyginimo pareiškėjui mokėjimo teisingumą 1996 ir 1997 metais tikrino Valstybinė darbo inspekcija, tačiau nėra duomenų, kad tuometiniam žalos atlyginimo mokėtojui Alytaus rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriui būtų pavesta pakeisti sprendimą ir perskaičiuoti mokamą žalos atlyginimo sumą, apskaičiuotą tiek pagal iki Žalos atlyginimo įstatymo galiojusius teisės aktus, tiek pagal Žalos atlyginimo įstatymą, įsigaliojusį nuo 1997 m. rugsėjo 1 d.

Perdavus žalos atlyginimo prievolės vykdymą VSDFV teritoriniams skyriams, VSDFV Vilniaus skyrius nuo 2003 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokėjo 93,03 Lt (0,5 x 0,6 x 0,35 x 886) per mėnesį dydžio periodinę netekto darbingumo kompensaciją. Tačiau vykdant Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatas, iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui turėjo būti tęsiamas 1997 m. rugpjūčio mėn. mokėto 95,29 Lt per mėnesį dydžio žalos atlyginimo mokėjimas. Kadangi už šį laikotarpį susidarė žalos atlyginimo nepriemoka, VSDF valdybos 2011 m. kovo 15 d. raštu Nr. (11.1) I-1689 VSDFV Vilniaus skyriui buvo pavesta apskaičiuoti nepriemoką ir ją išmokėti pareiškėjui. Vykdydamas šį VSDF valdybos pavedimą, VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. kovo 30 d. sprendimais Nr. 6-35-1511 ir Nr. 6-35-1512 apskaičiavo pareiškėjui periodinės netekto darbingumo kompensacijos nepriemoką (23,13 Lt) už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. (nepriemoka išmokama 2011 m. balandžio mėnesį). Remiantis Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir VSD pensijų įstatymas) 16 straipsniu, Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina EMDP dydį ir nustato šių pajamų taikymo pradžią. Remdamasis Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsniu, VSDFV Vilniaus skyrius periodinę netekto darbingumo kompensaciją pareiškėjui nuo prievolės mokėti žalos atlyginimą perėmimo nuolat perskaičiuodavo atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintą EMDP. Paskutinis perskaičiavimas atliktas Vyriausybei 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtinus naują EMDP dydį – 1 170 Lt ir nustačius, kad paskirtosios išmokos, kurių dydis priklauso nuo EMDP, nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuojamos pagal šį dydį. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjo netekto darbingumo kompensacijos dydis vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsniu ir Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 apskaičiuota (0,5x 0,6 x 0,35 x 1170 ═ 122,85 Lt) pagrįstai.

Pareiškėjas savo skunduose VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDF valdybai nekėlė klausimo, kad jam teismo sprendimu priteista žalos atlyginimo suma gali būti keičiama tik teismo sprendimu, todėl atsakant į pareiškėjo skundus buvo paaiškinta jo periodinės netekto darbingumo kompensacijos apskaičiavimas ir perskaičiavimas pasikeitus EMDP. Atsižvelgiant į Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 2, 4 ir 5 dalių nuostatas bei į tai, jog pagal Žalos atlyginimo įstatymą netekto darbingumo periodinė kompensacija pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriuje mokama nuo 2003 m. sausio 1 d., pareiškėjo argumentas dėl nepagrįsto Žalos atlyginimo įstatymo taikymo mokant jam žalos atlyginimą atmestinas, tuo labiau, kad nesutikdamas su žalos atlyginimo apskaičiavimu ir mokėjimu, pareiškėjas turėjo galimybę apskųsti žalos apskaičiavimą. Pareiškėjas, turėdamas visas galimybes nuo 2003 m. sausio 1 d. ginčyti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus dėl išmokos dydžio, to nedarė, todėl akivaizdu, jog jis sutiko su mokama suma.

Valdžios institucijos neteisėti veiksmai, kaip pagrindinė civilinės atsakomybės sąlyga, turi būti įrodyti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. jie laikomi teisėti, kol neįrodyta priešingai. Atsižvelgus į tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDF valdyba nėra atlikę jokių neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

VSDF valdybos manymu, taip pat yra nepagrįstas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis ir Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48 ir 52 straipsnių nuostatoms. Tai, jog periodinės netekto darbingumo kompensacijos formulėje naudojamas ir EMDP dydis, atspindintis valstybės ekonominę būklę, negali būti traktuojama kaip asmenų lygiateisiškumo, nuosavybės apsaugos ar socialinės apsaugos principų bei Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos teisės įstatymuose numatytais atvejais gauti išmokas socialinės rizikos (ligos, netekto darbingumo ir kt.) atvejais pažeidimas. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymu pareiškėjas remiasi nepagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. birželio 10 d. sprendimu (I t., b. l. 166-175) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjui mokamos periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžio. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997.

Pagal Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktą draudžiamosios pajamos – einamųjų metų draudžiamosios pajamos, apskaičiuotos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką. Jų apskaičiavimo ir tvirtinimo tvarką nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Šio įstatymo 16 straipsnyje numatytas žalos atlyginimo dydžio pakeitimas, t. y. žalos atlyginimo mokėtojas turi teisę atitinkamai sumažinti nukentėjusiajam žalos atlyginimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga, jeigu NDNT iš naujo nustato, kad nukentėjusiojo netekto darbingumo procentai sumažėjo. Jeigu žalos atlyginimas buvo nustatytas teismo sprendimu, jis šiame straipsnyje nustatytu atveju gali būti atitinkamai sumažintas tik teismine tvarka. Žalos atlyginimo įstatymo 18(1) straipsnis numato žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimą valstybei:

1) kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą;

2) kai įmonė yra likviduota ir (ar) išregistruota, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, tačiau žalos atlyginimas nebuvo nei išmokėtas, nei kapitalizuotas, nei perduota ši prievolė aukštesniajai organizacijai;

3) kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami buvusiose valstybinėse įmonėse ir buvusiose žemės ūkio įmonėse (kolūkiuose, valstybiniuose ūkiuose) iki jų privatizavimo (valstybinių, valstybinių akcinių įmonių ir buvusių žemės ūkio įmonių, reorganizuotų į akcines bendroves, uždarąsias akcines bendroves ar žemės ūkio bendroves, – įregistravimo įmonių rejestre datos). Nustačius profesinę ligą po įmonės privatizavimo, nukentėjusiesiems, dirbantiems toje pačioje ar kitoje įmonėje, kurioje darbo aplinka dėl jos kenksmingo veiksnio (veiksnių) poveikio taip pat turėjo įtakos darbuotojo sveikatos sutrikimui, valstybė atlygina tą darbingumo netekimo dalį, kurios nukentėjusysis neteko dirbdamas buvusioje valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, atsižvelgdama į darbo sąlygas ir toje įmonėj dirbtą laiką.

Kitą darbingumo netekimo dalį atlygina įmonė, kurioje darbas po įmonės privatizavimo turėjo įtakos susirgimui profesine liga. Darbingumo netekimo dalį, kurios nukentėjusysis neteko dirbdamas buvusioje valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, nustato NDNT. Kilus ginčui, darbingumo netekimo ir žalos atlyginimo dalis kiekvienu atveju nustato teismas;

4) kai nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, turintis teisę gauti žalos atlyginimą tarptautinėje sutartyje nustatyta tvarka iš užsienyje esančios už žalą atsakingos įmonės, jo negauna. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad nurodytą žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei tvarką nustato Vyriausybė. Valstybė, atlyginusi žalą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais atvejais, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į žalos atlyginimo mokėtoją.

Teismas nurodė, kad pagal remiantis šiomis teisės normomis žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei nuo 2003 m. sausio 1 d., kai nukentėjusieji buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami buvusiose žemės ūkio įmonėse (kolūkiuose, valstybiniuose ūkiuose) iki jų privatizavimo. Žalos atlyginimo tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad prievolę mokėti nukentėjusiesiems žalos atlyginimą vykdo VSDFV teritoriniai skyriai. Minėto Aprašo 4 punktas numato, kad žalos atlyginimą pagal žalos atlyginimo gavėjų prašymus apskaičiuoja ir moka jų gyvenamosios vietos VSDFV teritoriniai skyriai. Vyriausybė turi teisę ne rečiau kaip kartą per metus VSDFV teikimu tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį ir nustatyti šių pajamų taikymo pradžią. Taigi mokamos periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydis pareiškėjui priklauso nuo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų.

Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. žalos atlyginimo mokėjimo J. M. prievolė perėjo VSDFV Vilniaus skyriui (I t., b. l. 74). Pareiškėjas 2003 m. sausio 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti periodinę netekto darbingumo kompensaciją dėl 1960 m. sausio 22 d. kolūkyje „(duomenys neskelbtini)“ įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (I t., b. l. 97-98). VSDFV Vilniaus skyrius 2003 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 390 nuo 2003 m. sausio 1 d. neterminuotai paskyrė pareiškėjui 93,03 Lt dydžio per mėnesį netekto darbingumo periodinę kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe netekus 60 procentų darbingumo (I t., b. l. 104).

VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei Vyriausybės nutarimais, kuriais buvo tvirtinami einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiai, pareiškėjo periodinę netekto darbingumo kompensaciją nuolat perskaičiuodavo keičiantis EMDP dydžiui. Nuo 2003 m. liepos 1 d. patvirtinus einamųjų 2003 metų draudžiamųjų pajamų dydį − 901,00 Lt (Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. 485), VSDFV Vilniaus skyrius 2003 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 01-01 nuo 2003 m. liepos 1 d. perskaičiavo ir paskyrė pareiškėjui 94,61 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją (I t., b. l. 106).

Nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. patvirtinus einamųjų 2004 metų draudžiamųjų pajamų dydį − 990,00 Lt (Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimas Nr. 1075), VSDFV Vilniaus skyrius 2004 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 01-02 nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. perskaičiavo ir paskyrė pareiškėjui 103,95 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją (I t., b. l. 107). Nuo 2005 m. liepos 1 d. patvirtinus einamųjų 2005 metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 084,00 Lt (Vyriausybės 2005 m. gegužės 25 d. nutarimas Nr. 584), VSDFV Vilniaus skyrius 2005 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 01-03 nuo 2005 m. liepos 1 d. perskaičiavo ir paskyrė pareiškėjui 113,82 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją (I t., b. l. 108).

Nuo 2006 m. liepos 1 d. patvirtinus naują einamųjų 2006 metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 212,00 Lt (Vyriausybės 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. 512), VSDFV Vilniaus skyrius 2006 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 390 nuo 2006 m. liepos 1 d. perskaičiavo ir paskyrė pareiškėjui 127,26 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją (I t., b. l. 109). Nuo 2007 m. vasario 1 d. patvirtinus einamųjų 2007 metų draudžiamųjų pajamų naują dydį – 1 356,00 Lt (Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimas Nr. 40), VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 6-28-4 nuo 2007 m. vasario 1 d. perskaičiavo ir paskyrė pareiškėjui 142,38 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją (I t.,b. l. 110).

Nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinus einamųjų 2008 metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 414,00 Lt (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 1327), VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 6-28-2 nuo 2008 m. sausio 1 d. perskaičiavo ir paskyrė pareiškėjui 148,47 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją (I t., b. l. 111). Nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. patvirtinus einamųjų 2008 metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 488,00 Lt (Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 703), VSDFV Vilniaus skyrius 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 6-28-5 nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. perskaičiavo ir paskyrė pareiškėjui 156,24 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją (I t., b. l. 112).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. patvirtinus einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170,00 Lt (Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“), VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 6-28-1 „Dėl periodinių išmokų perskaičiavimo pasikeitus einamųjų metų draudžiamosioms pajamoms“ nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjo periodinę netekto darbingumo kompensaciją ir paskyrė jam 122,85 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją (I t., b. l. 113).

Pareiškėjas, nesutikdamas su periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžiu, 2011 m. sausio 17 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui skundą (I t., b. l. 114). VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. vasario 4 d. raštu Nr. (10.15) 3-6628 informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo 2 ir 13 straipsniais, periodinė netekto darbingumo kompensacija paskirta teisingai (I t., b. l. 115). Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus apskundė VSDF valdybai, kuri 2011 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1689 pareiškėjo skundą atmetė (I t., b. l. 123, 124−125).

Vadovaudamasis minėtomis teisės normomis ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai skaičiavo J. M. periodinę netekto darbingumo kompensaciją, atsižvelgdamas į EMDP, pagrįstai ją mokėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Žalos atlyginimo tvarkos aprašo 4 punktas aiškiai numato, kad žalos atlyginimą pagal žalos atlyginimo gavėjų prašymus apskaičiuoja ir moka jų gyvenamosios vietos VSDFV teritoriniai skyriai. Vyriausybė turi teisę ne rečiau kaip kartą per metus VSDF valdybos teikimu tvirtinti EMDP dydį ir nustatyti šių pajamų taikymo pradžią. Atsakovas griežtai laikėsi šių teisės aktų reikalavimų, Teismas vertino, kad atsakovas pilnai, išsamiai ir visapusiškai sprendimuose bei atsiliepimuose (I t., b. l. 23-25, 68-73, 119-122) išaiškino pareiškėjui teisės aktus, pagal kuriuos skaičiuojama periodinė netekto nedarbingumo kompensacija, nuo ko priklauso jos dydis, kaip ji perskaičiuojama, nurodė perskaičiavimo formulę, t. y. nurodė periodinės netekto nedarbingumo kompensacijos apskaičiavimo ir perskaičiavimo tvarką.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam turi būti mokama teismo sprendimu priteista žalos atlyginimo suma, kuri gali būti keičiama tik teismo sprendimu, teismas nurodė, kad pareiškėjas periodinę netekto darbingumo kompensaciją gauna nuo 1970 m. pagal teismo sprendimą (I t., b. l. 94), kuriame nurodyta, kad jam turi būti mokama po 34 rub. (tuo metu galiojęs piniginis vienetas – rublis). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pareiškėjui žalos atlyginimo mokėjimas ir teismo priteistas žalos atlyginimas buvo perskaičiuotas ir indeksuotas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Vėliau pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjui kiekvieną mėnesį buvo mokama periodinė netekto darbingumo kompensacija, keičiantis EMPD. Skundų ar pretenzijų dėl mokamos žalos atlyginimo dydžio pareiškėjas nepateikė, taip pat nepateikė pagrįstų skaičiavimų, o pateiktų išmokų neatitikimo (I t., b. l. 61-63) nepagrindė teisės aktais.

Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. (10.15) 3-6628 ir VSDF valdybos 2011 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (11.1) I-1683 yra pagrįsti ir teisėti, šiuos sprendimus pripažinus pagrįstais ir teisėtais, nėra pagrindo tenkinti kitų pareiškėjo reikalavimų, nes jie yra išvestiniai. Todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl įpareigojimų VSDFV Vilniaus skyriui, susijusių su kompensacijos mokėjimu nustatymo, taip pat neišmokėtos žalos kompensacijos dalies (21 973,29 Lt) bei delspinigių (4 526,38 Lt) priteisimo.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame nurodyta, jog žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos, ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Nenustatęs neteisėtų valstybės institucijų, pareigūnų (VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDF valdybos) veiksmų, konstatavęs, kad periodinė netekto nedarbingumo kompensacija pareiškėjui buvo apskaičiuojama ir mokama teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis teisės aktais, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, 1 000 Lt neturtinę žalą.

Teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo skunde išvardytų 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo Nr. VIII-366 13 straipsnio 2 dalies, 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-548 16 straipsnio 1 dalies, 2009 m. gruodžio 9 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 16 straipsnio 4 dalies, 3 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, asmenų lygiateisiškumo principams. Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokio dydžio kompensaciją mokėti asmenims dėl netekto darbingumo priklausomai nuo valstybės ekonominės situacijos. Periodinės kompensacijos apskaičiavimo ir perskaičiavimo pagal Žalos atlyginimo įstatymą tvarka vienoda visiems asmenims, formulėje (Žalos atlyginimo įstatymo 13 str.) naudojamas EMPD dydis atspindi valstybės ekonominę situaciją, ir kiekvienais metais jis yra perskaičiuojamas. Vadinasi, šios įstatymo nuostatos negali būti vertinamos kaip pažeidžiančios asmenų lygiateisiškumo, nuosavybės apsaugos, socialinės apsaugos, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principus ir Konstitucijos 52 straipsnyje numatytą teisę įstatymuose numatytais atvejais gauti išmokas socialinės rizikos atvejais. Be to, pareiškėjas nepagrįstai nurodo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 3 ir 16 straipsnių nuostatas kaip neva prieštaraujančias Konstitucijai, nes šis įstatymas perskaičiuojant pareiškėjui periodinę netekto darbingumo kompensaciją nėra taikomas. Pagrindas perskaičiuoti kompensaciją yra Žalos atlyginimo įstatymas ir Žalos atlyginimo tvarkos aprašas.

Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimų, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ir teismo išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1-29) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigdamas, kad sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, apeliantas remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas klaidingai nustatė, jog šioje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui mokamos periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžio. Akcentuoja, kad skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo nurodyta, jog ginčas kilęs dėl jam mokamos periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžio ir jos perskaičiavimo pagrįstumo bei kompensavimo mechanizmo nustatymo, taip pat dėl įstatyminio teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintos laikinos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo nuostatos, konstitucingumo. Apelianto teigimu, teismas nenagrinėjo jo skundo iš esmės, nekreipė dėmesio į skunde išdėstytus argumentus.

2. Teismas nenagrinėjo kai kurių skundo argumentų ir dėl jų nepasisakė.

3. Nesutinka su teismo sprendimo argumentu, kad skunde nepagrįstai remiasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu . Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr.1771, kuriuo Vyriausybės patvirtino einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį (1170 Lt) priimtas, be kita ko, remiantis šio įstatymo 3 straipsniu.

4. Akcentuoja, kad dėl 1960 m. sausio 22 d. Alytaus rajone „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje darbo metu įvykusio nelaimingo atsitikimo neteko 60 procentų darbingumo. Alytaus rajono liaudies teismas priteisė jam iš „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio mokėti kiekvieną mėnesį po 34 rublius, tuo metu mažiausias mėnesinis atlyginimas buvo 60 rub. (100 proc.). Dabartiniu metu atlyginimo minimumas yra 800 Lt (100 proc.). Netekus 60 procentų darbingumo, apelianto nuomone, jam turi būti mokama netekto darbingumo suma – 480 Lt. Tokia suma buvo jam buvo mokama iki 2005 m. liepos mėn. Tačiau nuo 2005 m. liepos mėn. buvo sumažinta nuo 366 Lt iki 113,82 Lt. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsipareigojimų vykdymas perduotas VSDFV Vilniaus skyriui, kuris paskyrė netekto darbingumo periodinę kompensaciją 93,09 Lt kiekvieną mėnesį, kuri jam yra mokama iki šiol. Mano, kad ši kompensacija buvo jam paskaičiuota netinkamai. Atsakovo pateiktoje į bylą 2011 m. gegužės 30 d. pažymoje esantys skaičiai apie išmokas skiriasi nuo apelianto gautų į sąskaitą banke sumų, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai nekreipė dėmesio. Iliustruodamas šiuos savo argumentus, kad nuo 2005 m. liepos mėn. kompensacijos dydis sumažintas, apeliantas pateikia 2004-2005 m. VSDFV Vilniaus skyriaus išmokų ir pervedimų į sąskaitą banke palyginimą. Teigia, kad jam neaišku kuo remdamasis VSDFV Vilniaus skyrius galėjo sumažinti teismo sprendimu priteistą kompensaciją dėl suluošinimo sumą. Žalos atlyginimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris nustatytas teismo sprendimu, galėjo būti sumažintas tik teismine tvarka

5. Apelianto manymu, tiek teismas, tiek atsakovai painioja netekto darbingumo žalos atlyginimo ir invalidumo pensijos sąvokas.

6. Teismas nepagrįsta nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame kalbama žalos, padarytos valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimais, nes pareiškėjas savo skunde tokių argumentų neteikė, tačiau nekreipė dėmesio į skundė išdėstytus argumentus, kuriais buvo grindžiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

7. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą kreiptis Į Konstitucinį Teismą, nors jis paremtas išsamiais argumentais.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 58-60) palaiko savo poziciją, išdėstytą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl neva neteisingai mokamos periodinės netekto darbingumo kompensacijos yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Atsakovas VSDF valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 65-68) remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėsčiusi nagrinėjant bylą pirmąja instancija, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iškėlė administracinį ginčą dėl dviejų administracinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo. Prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (10.15) 3-6628 „Dėl žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimo“, priimtą išnagrinėjus 2011 m. sausio 17 d. skundą dėl žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe kompensacijos mokėjimo, taip pat VSDFV 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1689, priimtą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl teritorinio skyriaus priimto sprendimo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nutraukti šios sumažintos kompensacijos mokėjimą ir įpareigoti mokėti visą paskirtą kompensaciją bei išmokėti nuo 2005 m. liepos mėn. neišmokėtą kompensacijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš VSDF valdybos nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe kompensacijos dalį – 21 973,29 Lt bei 4 526,38 Lt delspinigių. Be to, pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, neturtinę žalą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administracinių teismo kompetenciją nustato šio įstatymo antrasis skirsnis. ABTĮ 15 straipsnyje nurodyta kokios bylos priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Kituose šio įstatymo straipsniuose (18,19 str.) apibrėžta apygardų administracinių teismų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (20 str.) kompetencija. Minėtus pareiškėjo reikalavimus, kurių nagrinėjimas pagal ABTĮ 15, 18,19 straipsnio nuostatas priskirtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, šis teismas turėjo išspręsti priimdamas vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų, išskyrus atvejį, jei būtų nustatęs pagrindą taikyti ABTĮ 101 ar 103 straipsnių nuostatas, tačiau tokio pagrindo nenustatė. Teismas minėtus pareiškėjo reikalavimus išsprendė taikydamas ABTĮ 88 straipsnio 1 punktą – atmetė skundą kaip nepagrįstą. Bylos proceso dalyvių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių ir, jei individualią bylą nagrinėjantis teismas nustato, jog yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ABTĮ 99 straipsnio 3 punkto nuostatos – byla stabdoma kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui baigiamojoje dalyje suformuluotus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui mokamos periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžio, ginčo esmę apibrėžė teisingai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostatas teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra periodinės netekto darbingumo kompensacijos gavėjas pagal 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymą Nr.VIII-366. Pareiškėjas į šio įstatymo reguliavimo sritį pateko pagal Žalos atlyginimo įstatymo 181 straipsnio, kuriame nurodyta kokiais atvejais žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, nuostatas, kadangi Alytaus rajono valdybos 1993 m. balandžio 29 d. potvarkiu Nr. 80-v buvo likviduota „(duomenys neskelbtini)“ žemės ūkio įmonė, anksčiau - „(duomenys neskelbtini)“ kolūkis, kuriame pareiškėjui dirbant 1960 m. sausio 22 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu pareiškėjas neteko 60 procentų darbingumo. Šis nedarbingumo procentas 1993 metais pareiškėjui buvo nustatytas neterminuotai. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius valstybės Žalos atlyginimo įstatymą perimtos žalos mokėjimo prievolės vykdymo administravimą perėmė nuo 2003 m. sausio 1 d. (pareiškėjui pakeitus gyvenamąją vietą).

Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad jeigu nustatoma, jog nukentėjusysis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, jam mokama periodinė netekto darbingumo kompensacija. Įstatymų leidėjas šio straipsnio 2 dalyje nustatė periodinės netekto darbingumo kompensacijos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Minėtoje įstatymo normoje įtvirtinta, kad periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną, ir apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (d) (šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalis), kompensavimo koeficiento (k) (šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) ir mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (D) (šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalis) sandaugos pusė, t. y. pagal formulę 0,5 x d x k x D.

Žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnyje yra apibrėžtos netekto darbingumo kompensacijos formulėje nurodytų sąvokų reikšmės. Apibrėžta, kad darbingumo netekimo koeficientas (d) - vieneto dalimis išreikštas dydis, apskaičiuojamas netekto darbingumo procentą dalijant iš šimto (ŽAĮ 2 str.9 d.). Draudžiamosios pajamos (D) – einamųjų metų draudžiamosios pajamos, apskaičiuotos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką. Jų apskaičiavimo ir tvirtinimo tvarką nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (ŽAĮ 2 str.10 d.).

Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį einamųjų metų draudžiamąsias pajamas ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė, nustatydama šių pajamų taikymo pradžią. Kompensavimo koeficientas (k) – nukentėjusiojo vidutinio darbo užmokesčio (šio įstatymo 11 straipsnis) santykis su mėnesių, pagal kuriuos apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, einamųjų metų draudžiamųjų pajamų vidurkiu. Tuo atveju, kai nukentėjusiojo dėl susirgimo profesine liga asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, nustatytas socialinio draudimo pensijos byloje, didesnis negu kompensavimo koeficientas, taikomas asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, nustatytas socialinio draudimo pensijos byloje (iki 1995 metų kompensavimo koeficientui apskaičiuoti vietoj draudžiamųjų pajamų imamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytas atitinkamo mėnesio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, o iki 1991 metų – vidutinis atitinkamų metų mėnesinis darbo užmokestis).

Jei nukentėjusiojo vidutinio darbo užmokesčio nėra ar jo negalima nustatyti arba taip apskaičiuotas kompensavimo koeficientas yra mažesnis už 0,35, laikoma, kad kompensavimo koeficientas lygus 0,35. Jokiu atveju kompensavimo koeficientas negali būti didesnis už 3 (ŽAĮ 2 str.11 d.).

Žalos atlyginimo įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiant šio įstatymo paskirtį nurodyta, kad šis įstatymas nustato žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga tvarką, dydį bei asmenis, turinčius teisę į šį atlyginimą. Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra aiškiai nustatyta, kad periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydis apskaičiuojamas pagal šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą formulę. Iš pareiškėjo skaičiavimų, pateiktų pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas, teigdamas, jog žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimų darbe išmoka laikotarpiu nuo 2005 m. liepos mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo skaičiuojama neteisingai, minėta įstatymu nustatyta periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžio apskaičiavimo formule nesiremia. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Alytaus rajono liaudies teismas priteisė jam iš „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio mokėti kiekvieną mėnesį po 34 rublius, kai tuo metu mažiausias mėnesinis atlyginimas buvo 60 rub., netekus 60 procentų darbingumo, atsižvelgiant į nustatytą atlyginimo minimumą (800 Lt), pagal tą pačią proporciją nuo 2005 m. liepos mėnesio jam kiekvieną mėnesį turėjo būti mokama po 480 Lt. Šie pareiškėjo skaičiavimai prieštarauja Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytam periodinės netekto darbingumo kompensacijos mokėjimo dydžio apskaičiavimui, todėl atmestini.

Nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnis, reglamentuojantis įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimo tvarką, numatė kaip turi būti taikomas įstatymais tais atvejais, kai teisė į žalos atlyginimą atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Nustatyta, kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai (23 str.7 d.). Asmenims, kurių teisė į žalos atlyginimą atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, žalos atlyginimo mokėjimas anksčiau galiojusia tvarka nutraukiamas nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. (ŽAĮ 23 str. 4 d.) Jeigu asmenims, pagal šį įstatymą turintiems teisę gauti netekto darbingumo periodinę kompensaciją, ji būtų mažesnė negu iki šio įstatymo įsigaliojimo mokėtas žalos atlyginimas, mokama 1997 metų rugpjūčio mėnesį išmokėto žalos atlyginimo dydžio periodinė kompensacija.

Ši išmoka nedidinama, jei pasikeičia einamųjų metų draudžiamosios pajamos ar kitais atvejais tol, kol pagal šį įstatymą mokėtina periodinė netekto darbingumo kompensacija ims viršyti 1997 metų rugpjūčio mėnesį mokėtą žalos atlyginimą (23 str.5 d.). Pareiškėjui teisė į žalos dėl nelaimingo atsitikimo darbe atlyginimą atsirado iki Žalos atlyginimo įsigaliojimo ir valstybei pagal šį įstatymą perėmus žalos atlyginimo prievolę, periodinė netekto darbingumo kompensacija turi būti skaičiuojama pagal šio įstatymo reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs pateiktus į bylą įrodymus pagrįstai nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius nuo 2003 m. sausio 1 d. perėmęs valstybės prievolės dėl žalos atlyginimo vykdymą, vadovaudamasis Žalos atlyginimo įstatymu, 2003 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 01-01 nuo 2003 m. liepos 1 d. paskyrė pareiškėjui 93,03 Lt dydžio per mėnesį periodinę netekto darbingumo kompensaciją neterminuotai. Atsakovas 2004-2011 m. priimtais sprendimais perskaičiuodavo pareiškėjui periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydį pagal Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 2 straipsnio reikalavimus, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintas einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (EMDP).

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Alytaus rajono liaudies teismo sprendimu priteistas pareiškėjui žalos dydis (pagal pateiktus į bylą įrodymus, Alytaus rajono liaudies teismas 1964 m. lapkričio 10 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl žalos 34 rub. per mėnesį išieškojimo iš kolūkio „(duomenys neskelbtini)“) buvo atitinkamai indeksuojamas ir perskaičiuojamas atsižvelgiant į Lietuvos nacionalinės valiutos įvedimą ir teisinį reguliavimą, susijusį su žalos atlyginimu dėl nelaimingų atsitikimų darbe.

Apelianto argumentai, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. jam buvo sumažinta žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe kompensacinė išmoka prieštarauja pateiktiems į bylą įrodymams ir neatitinka tikrovės. Iš byloje esančių VSDF Vilniaus skyriaus sprendimų matyti, kad atsakovas, perėmęs žalos atlyginimo prievolės vykdymą, 2003 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 01-01 nuo 2003 m. liepos 1 d. paskyrė pareiškėjui 93,03 Lt. periodinę kompensacinę. Vėliau priimtais sprendimais atsakovas perskaičiavo pareiškėjui mokamą periodinę netekto darbingumo kompensaciją, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintas einamųjų metų draudžiamąsias pajamas: 2004 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 01-02 nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. paskyrė 103,95 Lt (Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d.nutarimu Nr.1075 nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. patvirtintos EMDP 990,00 Lt ); 2005 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 01-03 nuo 2005 m. liepos 1 d. paskyrė 113,82 Lt (Vyriausybės 2005 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr.584 nuo 2005 m. liepos 1 d. patvirtintos EMDP 1084,00 Lt); 2006 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 390 nuo 2006 m. liepos 1 d. paskyrė 127,26 Lt (Vyriausybės 2006 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr.512 nuo 2006 m. liepos 1 d. patvirtintos EMDP 1212,00 Lt); 2008 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 6-28-4 nuo 2007 m. vasario 1 d. paskyrė 142,38 Lt (Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimu Nr.40 nuo 2007 m. vasario 1 d. patvirtintos EMDP 1356,00 Lt); 2008 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 6-28-2 nuo 2008 m. sausio 1 d. paskyrė 148,47 Lt ( Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr.1327 nuo 2008 m. sausio 1 d.

EMDP patvirtintos 1414,00 Lt); 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 6-28-5 nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. paskyrė 156,24 Lt (Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr.703 nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. EMDP patvirtintos 1488,00 Lt); 2010 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 6-28-1 nuo 2010 m. sausio 1 d. paskyrė 122,85 Lt (Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr.1771 nuo 2010 m. sausio 1 d. EMDP patvirtintos 1170,00 Lt). Iš šių sprendimų akivaizdu, kad nuo pareiškėjo nurodytos datos (2005 m. liepos 1 d.) jam mokama kompensacinė išmoka, lyginant ją su ankstesniais laikotarpiais, ne sumažėjo, o atitinkamai padidėjo (paskutinis perskaičiuotas kompensacijos iki 2005 m. liepos 1 d. dydis buvo 103,95 Lt, nuo 2005 m. liepos 1 d. patvirtinta - 113,82 Lt).

Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu buvo ir pensijos, kurią jam mokėjo VSDF Vilniaus skyrius, gavėjas, todėl kiekvienų metų tą patį mėnesį pareiškėjui buvo pervedamos atitinkamos pinigų sumos skirtingų teisės aktų pagrindu (pensija ir kompensacinė išmoka pagal Žalos atlyginimą įstatymą).

Pareiškėjo nagrinėjamoje byloje skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. (10.15) 3-6628 „Dėl žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimo“ priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2011 m. sausio 17 d. skundą dėl žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimo (1 t., b.l.14). Šiame skunde pareiškėjas, nenurodydamas jokio konkretaus laikotarpio, jokių konkrečių faktinių aplinkybių ir nesiremdamas jokiomis teisės aktų normomis, prašė atlikti žalos atlyginimo kompensacijos mokėjimo patikrinimą, pareikšdamas, kad jis mano, jog jam nemokama kiekvieną mėnesį maždaug po 350 litų. Atsakovas, kaip matyti iš 2011 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. (10.15) 3-6628 turinio, šiame sprendime remdamasis Žalos atlyginimo įstatymu, pasisakė dėl laikotarpio, kuriuo administruoja valstybės perimtą žalos atlyginimo mokėjimo prievolę (ŽAĮ 181 str.) pradedant nuo 2003 m. sausio 1 d. ir baigiant paskutiniu sprendimu, priimtu iki skundo gavimo dienos, taip pat išaiškino kaip pagal šį įstatymą yra skaičiuojama žalos atlyginimo kompensacija. Į bylą pateikti įrodymai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo 2011 m. sausio 17 d. skundą suformuluotą prašymą (atlikti kompensacijos mokėjimo patikrinimą) atsakovas išsprendė netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šis administracinis aktas yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, kad konkretūs kompensacinės išmokos dydžiai pagal Žalos atlyginimo įstatymą pareiškėjui nustatyti VSDFV Vilniaus skyriaus priimtais perskaičiavimo sprendimais, kurie sistemingai priimami vykdant Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatas (įstatymu nustatyta tvarka keičiantis formulėje 0,5 x d x k x D dydžio „D“ reikšmei), taigi pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes sukelia šie sprendimai, nes būtent šių sprendimų pagrindu mokama konkreti kompensacinės išmokos suma. Pareiškėjas nei šioje byloje nei anksčiau neginčijo nė vieno atsakovo priimto sprendimo, kuriuo jam perskaičiuota periodinė netekto darbingumo kompensacijos išmoka.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Žalos atlyginimo įstatyme numatytas išmokas administruoja VSDF teritoriniai skyriai. VSDF valdybai nesuteikta kompetencija priimti sprendimus dėl šiuo įstatymu numatytų išmokų paskyrimo ar perskaičiavimo. VSDF valdybos 2011 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (11.1) I-1689 „Dėl žalos atlyginimo mokėjimo“ yra priimtas ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo 2011 m. vasario 15 d. skundą dėl teritorinio skyriaus 2011 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. (10.15) 3-6628. Minėtame skunde (I t., b.l. 123) pareiškėjas pareiškė, kad jis nesutinka su minėtu teritorinio skyriaus sprendimu. Skunde pareikšta pareiškėjo nuomonė, kad VSDF Vilniaus skyrius suklydo skaičiuodamas žalos atlyginimą, tačiau šis teiginys nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, VSDF valdyba, nagrinėdama skundą, patikrino pareiškėjo žalos atlyginimo byloje esančius dokumentus ir 2011 m. vasario 4 d. sprendime Nr. (10.15) 3-6628 išsamiai pasisakė dėl viso laikotarpio, pradedant nuo 2003 m. sausio 1 d., kuriuo VSDFV Vilniaus skyrius administruoja valstybės perimtą žalos atlyginimo prievolę. VSDF valdyba nustatė, kad remiantis Žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi, už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui turėjo būti tęsiamas 1997 m. rugpjūčio mėn. mokėto 95,29 Lt per mėnesį dydžio žalos atlyginimo mokėjimas ir už šį laikotarpį susidarė žalos atlyginimo nepriemoka. Tai nustačiusi VSDF valdyba 2011 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (11.1) I-1689 įpareigojo teritorinį skyriui apskaičiuoti nepriemoką ir ją išmokėti pareiškėjui. Į bylą pateikti įrodymai, kad VSDF Vilniaus skyrius šį VSDF valdybos įpareigojimą įvykdė priimdamas 2011 m. kovo 30 d. sprendimus Nr. 6-35-1511 ir Nr. 6-35-1512 (I t, b.l.117-118), kuriais apskaičiavo pareiškėjui periodinės netekto darbingumo kompensacijos nepriemoką (23,13 Lt) už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. VSDF valdybos 2011 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (11.1) I-1689 pagrįstas konkrečiais žalos atlyginimo bylos duomenimis ir konkrečiomis teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo atmetė pagrįstai ir teisėtai.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos ginčo teisinių santykių nereglamentuoja. Apelianto nuoroda į tai, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr.1771, kuriuo Vyriausybė patvirtino einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį (1170 Lt), pagrįstas, be kita ko, ir šio įstatymo 3 straipsniu, nagrinėjamam ginčui nėra reikšminga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnyje išvardyta kokių rūšių socialinėms išmokoms ir pagal kokius įstatymus socialines išmokas gaunantiems asmenims yra taikomas šis įstatymas. Žalos atlyginimo įstatymas ir asmenys, kurie pagal šį įstatymą gauna atitinkamas išmokas, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnyje nenurodyti. Apelianto nurodytame Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 3 straipsnyje kalbama apie ribinius valstybinės socialinio draudimo pensijos, valstybinės pensijos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydžius, t.y. apie teisinius santykius, kurie su nagrinėjamoje byloje iškeltu administraciniu ginču nėra susiję. Taigi Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr.1771 įžanginėje dalyje nurodytas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 3 straipsnis yra nurodytas kaip įstatyminis pagrindas nustatyti ribinius pensijos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydžius.

ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šio įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šis įstatymo reikalavimas, taip pat reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m.lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra duomenys (nuorodos į atitinkamus bylos lapus), kad teismas sprendimą pagrindė bylos proceso šalių pateiktais į bylą įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. 2011 m. birželio 10 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas motyvuotai išsprendė visus pareiškėjo skundo baigiamojoje dalyje išdėstytus pagrindinius reikalavimus, kurie turėjo būti išspręsti taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio nuostatas. Bylos proceso šalies nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo priimtą sprendimą.

Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t.y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Dėl sprendžiant individualų ginčą netaikytinų aktų bylą nagrinėjantis teismas kreiptis į Konstitucinį Teismą neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas