2026-01-21 Nr. AB-1674-3-61-3-06656-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-111-968/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06656-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.5; 12.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EMP Recycling“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimo pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EMP Recycling“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „EMP Recycling“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. S-2023/81 (7-182/2022), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 1AE-208 ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (11.10/13)-4ŪS-2 dalį, kuria nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo 51 482 Eur baudos mokėjimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjo teminį ūkinės komercinės veiklos, jo apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su importuotomis prekėmis laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., 2022 m. rugpjūčio 17 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 2VM320037M (toliau – ir Ataskaita), kuria nusprendė perskaičiuoti importo mokesčius pagal importo deklaracijas, nurodytas Ataskaitos 1 priede, papildomai apskaičiuojant 1 273 554 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir skyrė 10 proc. baudą – 127 355 Eur.

2.2. Pareiškėjas, vadovaudamasi Departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-484 patvirtintomis Atleidimo nuo paskirtų baudų taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), 2022 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą Vilniaus TM dėl atleidimo nuo paskirtos 127 355 Eur baudos.

2.3. Vilniaus TM, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2022 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą Nr. (11.10/13)-4ŪS-2, kuriuo nusprendė atleisti Bendrovę nuo 75 873 Eur baudos, įregistruotos pagal Ataskaitą, paliekant mokėtiną 51 482 Eur baudos sumą. Vilniaus TM konstatavo, kad: (i) atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra pagrindo, nes nagrinėjamu atveju faktinių aplinkybių, įrodančių, kad asmuo nėra kaltas, nenustatyta; (ii) atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą taip pat nėra pagrindo, nes aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure (nenugalima jėga) ar cas fortuit (atsitiktinių aplinkybių poveikis), nenustatyta; (iii) įvertinus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (20.21-06 E) RMA-5347 pateiktą informaciją apie asmens turėtas permokas, laikytina, kad nagrinėjamu atveju asmuo atskirais laikotarpiais nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. gegužės 30 d. turėjo mokesčių permoką, kuri buvo didesnė už mokesčių administratoriaus apskaičiuotą importo PVM nepriemoką, todėl asmuo realios žalos biudžetui nepadarė ir atleistinas nuo dalies įregistruotos baudos, t. y. nuo 75 873 Eur (MAĮ 141 str. 1 d. 3 p.), o tais laikotarpiais, kai asmuo neturėjo mokestinės permokos arba ji buvo mažesnė nei nepriemoka, jis neatleistinas nuo dalies įregistruotos baudos mokėjimo, t. y. nuo 51 482 Eur.

2.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su ta Vilniaus TM sprendimo dalimi, kuria nuspręsta palikti mokėtiną 51 482 Eur baudos sumą, pateikė skundą Departamentui, kuris 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1AE–208 skundo netenkino ir patvirtino Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (11.10/13)-4ŪS-2.

2.5. Nesutikdamas su minėtu Departamento sprendimu pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. S-2023/81 (7-182/2022) patvirtino Departamento 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 1A-208 dalį ir neatleido Bendrovės nuo 51 482 Eur paskirtos importo PVM baudos sumokėjimo.

2.6. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija pripažino, jog pareiškėjas negalėjo pažeisti tiek Vilniaus TM, tiek Departamento sprendimuose nurodyto Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio nuostatų, skundžiami sprendimai turėjo būti panaikinti, kaip neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) keliamų reikalavimų, tačiau šiuo atveju pati Komisija nepaisė VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų ir skundžiamame sprendime nenurodė ir nesusiejo konkrečių teisės normų su objektyviais duomenimis (faktais), todėl toks Komisijos sprendimas turėtų būti panaikintas.

2.7. Komisijos narė J. N. pateikė atskirąją nuomonę, kurioje argumentuotai ir išsamiai paaiškino, kad pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo paskirtos baudos sumokėjimo, šį ginčą išnagrinėjus keliais mokestiniais aspektais. Vilniaus TM pateikta ir Departamento aprobuota Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio aiškinimo ir taikymo interpretacija, jog pareiškėjas turėjo pareigą po patikslinančių sąskaitų gavimo nedelsiant kreiptis į muitinę dėl importo deklaracijose deklaruotų prekių muitinės vertės tikslinimo, yra plečiamojo pobūdžio ir nesudaro teisinio pagrindo inkriminuoti Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio pažeidimą ir teigti, kad asmuo yra kaltas.

2.8. Viso proceso metu pareiškėjas neginčijo ir dėl to neskundė Ataskaita apskaičiuotos 1 273 554 Eur importo PVM sumos, nes žinojo, kad pagal sudarytas sutartis Nr. 21-E12-00032, Nr. 21-E12-00059 ir Nr. 22-E02-00034 su prekių tiekėjais „Goeli Investment Limited“ ir „Karps Connections Limited“ galutinė prekių kaina nustatoma po muitinio įforminimo, atlikus katalizatorių laboratorinius tyrimus ir tiekėjams pateikus patikslinančias sąskaitas, tačiau pareiškėjas nesutiko su išvada, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti pažeistas Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnis. Pareiškėjas visas gautas patikslinančias sąskaitas apskaitė buhalterinėje apskaitoje 44301 sąskaitoje „Skolos tiekėjams Eur“, o tai reiškia, kad visais atvejais pareiškėjas pats būtų tikslinęs ir importo deklaracijose deklaruotas sandorio vertes. Tą žinojo ir Vilniaus TM, nes pareiškėjas ir ankstesniais laikotarpiais tikslindavo importo deklaracijas, tačiau šiuo atveju Vilniaus TM sąmoningai pradėjo patikrinimą vien tik tam, kad galėtų paskirti baudą.

2.9. Nėra teisės akto, kuriame būtų nurodytas konkretus terminas, per kurį turi būti patikslinama sandorio vertė. Remiantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. MAĮ 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. Toks terminas Vilniaus TM pradėjus patikrinimą dar nebuvo pasibaigęs, todėl nesibaigus mokesčio deklaracijos patikslinimo terminui Bendrovė nėra ir negalėjo būti pripažinta kalta dėl Vilniaus TM inkriminuoto Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjas nėra ir negali būti kaltas dėl Vilniaus TM dirbtinai sukurtos situacijos, kuomet dar nesibaigus patikrinimui pareiškėjui neleidžiama tikslinti importo deklaracijų, nurodant, kad tai padarys Vilniaus TM. Pareiškėjas pats Vilniaus TM pateikė visą būtiną informaciją dėl importuotų prekių galutinės muitinės vertės ir neginčijo pareigos tikslinti importo deklaracijas pagal tiekėjų pateiktas patikslinančias sąskaitas, todėl egzistuoja pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, dėl ko yra pagrindas atleisti jį nuo baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

2.10. Atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos buvo pagrindas ir pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes Vilniaus TM pradėtas mokestinis patikrinimas ir iš anksto užprogramuotas tariamas Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio pažeidimas nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, jog teisės aktuose nesant konkretaus importo deklaracijų tikslinimo termino jam gali būti inkriminuotas tariamas mokesčių įstatymų (net nenurodant kokių) pažeidimas, pareiškėjui jau neleidžiant pačiam patikslinti importo deklaracijų, taip dirbtinai sukuriant sąlygas baudos skyrimui. Nagrinėjamu atveju buvo pagrindas atleisti pareiškėją nuo 51 482 Eur baudos mokėjimo ir pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.

2.11. Taikant atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindą pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti išskiriama baudos dalis pagal atskiras importo deklaracijas, kaip šiuo atveju pasielgė Vilniaus TM, o, priešingai, privalo būti įvertinta visa turėta PVM permoka biudžetui. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra įtvirtintos sąlygos, kad atleidžiant nuo paskirtos baudos turi būti vertinamos permokos tik pagal atskiras importo deklaracijas, juo labiau, kad deklaracijų įforminimo metu pareiškėjas nebuvo gavęs iš tiekėjų patikslinančių sąskaitų. Elektroninės importo deklaracijos (toliau – ir EID) įforminimo dieną pareiškėjas neturėjo pareigos sumokėti apskaičiuotos PVM nepriemokos. Vilniaus TM pasirinktas atleidimo nuo baudos metodas vertinant tik atskirus laikotarpius nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. gegužės 30 d. ir lyginant turėtą permoką, kuri net keliolika kartų buvo didesnė už mokesčių administratoriaus apskaičiuotą importo PVM nepriemoką, yra neteisingas ir prieštaraujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam atleidimo nuo baudos pagrindui. Su tokia pareiškėjo pozicija sutiko ir Komisijos narė J. N..

2.12. Vilniaus TM nepagrįstai neatleido pareiškėjo nuo 51 482 Eur paskirtos importo PVM baudos sumokėjimo, o Komisija bandydama pateisinti tokį Vilniaus TM ir Departamento sprendimą, nepaisė VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, po patikslinančių sąskaitų gavimo nedelsiant turėjo kreiptis į muitinę dėl importo deklaracijose deklaruotų prekių muitinės vertės tikslinimo, vadovaudamasis teisės aktais nustatytomis bendrosiomis taisyklėmis, nenurodant nei konkrečių teisės aktų, nei bendrųjų taisyklių, todėl toks Komisijos sprendimas, kaip ir Vilniaus TM ir Departamento sprendimai turėtų būti panaikinti, o pareiškėjas atleistas nuo 51 482 Eur paskirtos importo PVM baudos sumokėjimo.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai ir faktinės aplinkybės:

3.1. Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjo teminį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. laikotarpiu importuotomis prekėmis, 2022 m. rugpjūčio 17 d. priėmė Ataskaitą, kuria papildomai apskaičiavo 1 273 554 Eur PVM bei skyrė 127 355 Eur baudą (10 proc.). Pareiškėjas pirmiau minėtos supaprastinto patikrinimo ataskaitos neskundė, tačiau pateikė Vilniaus TM 2022 m. rugpjūčio 26 d. prašymą atleisti nuo Ataskaita skirtos 127 355 Eur baudos. Vilniaus TM, išnagrinėjusi prašymą, 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. (11.10/13)-4ŪS-2 nusprendė atleisti pareiškėją nuo 75 873 Eur baudos, skirtos Ataskaita, paliekant mokėtiną 51 482 Eur baudos sumą. Nesutikdamas su Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. (11.10/13)-4ŪS-2 dalyje, kuria nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo 51 482 Eur baudos dalies, pareiškėjas pateikė skundą Departamentui, kuris 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1AE-208 patvirtino Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (11.10/13)-4ŪS-2. Pareiškėjas dėl minėto Departamento sprendimo pateikė skundą Komisijai, kuri, 2023 m. gegužės 16 d. sprendime Nr. S-2023/81(7-182/2022) konstatavusi, jog Departamentas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei ginčo faktines aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį sprendimo priėmimo metu suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, patvirtino skundžiamą Departamento sprendimą ir neatleido pareiškėjo nuo 51 482 Eur paskirtos importo PVM baudos sumokėjimo.

3.2. Pareiškėjas, vadovaujantis MAĮ 40 straipsnio 4 punktu, turi pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, o Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, pateikdamas deklaraciją, prisiima atsakomybę už deklaracijoje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą, visų deklaraciją papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iki mokestinio patikrinimo nesikreipė į muitinę dėl importuotų prekių muitinės vertės tikslinimo, o Vilniaus TM, patikrinimo metu nustačiusi atvejus, kuomet iš tiekėjų buvo gautos patikslinančios sąskaitos, pagrįstai perskaičiavo importuotų prekių muitinę vertę ir atitinkamai perskaičiavo mokėtinus mokesčius, kurie nėra ginčijami. Mokesčių administratoriaus atliktą mokestinį patikrinimą ir mokesčių perskaičiavimą pareiškėjas nepagrįstai vertina kaip sąmoningą veiksmą, siekiant skirti baudą.

3.3. Aplinkybė, kuomet pareiškėjas, gavęs iš tiekėjų patikslintas sąskaitas, iki mokestinio patikrinimo pradžios delsė kreiptis į muitinę dėl importuotų prekių muitinės vertės patikslinimo, nesudaro pagrindo teigti, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėjas nepripažįsta mokesčio įstatymo pažeidimo, nors šis pažeidimas konstatuotas Ataskaitoje, kurios pareiškėjas neginčijo. Ginčo atveju įrodinėtina ne aplinkybė, jog nėra mokesčio įstatymo pažeidimo, o kaltės dėl padaryto pažeidimo nebuvimas. Pareiškėjas kaltės nebuvimo neįrodė.

3.4. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas atleisti nuo baudos vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Situacija, kai mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo (kurį turį teisę atlikti) metu nustato mokesčio įstatymo pažeidimą, už kurį vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi yra skiriama bauda, nelaikytina nei force majeure, nei cas fortuit aplinkybių egzistavimu. Pareiškėjas, gavęs prekių muitinę vertę patikslinančias sąskaitas, iki mokestinio patikrinimo pradžios nesikreipė į mokesčių administratorių dėl mokesčių apskaičiavimo tikslinimo ir nevykdė MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, o teiginiai, kad planavo kreiptis ateityje, niekaip negali būti patikrinti.

3.5. Bauda yra skiriama ne už mokestinio patikrinimo laikotarpiu nustatytą mokestinę nepriemoką, o už konkretų padarytą pažeidimą, t. y. už atitinkamo mokesčio nedeklaravimą bei nesumokėjimą už importuotas prekes, kurios deklaruojamos atitinkamoje importo deklaracijoje, todėl sprendžiant dėl atleidimo nuo paskirtos baudos, turi būti vertinama, ar žalos biudžetui padarymo momentu pareiškėjas turėjo mokesčio permoką. Tik nustačius, kad mokesčio mokėtojo permoka ir mokėtinas (apskaičiuotas) importo PVM sutampa arba permoka yra didesnė, galima konstatuoti, jog žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.

3.6. Vilniaus TM, iš VMI gavusi duomenis apie pareiškėjo turėtas permokas laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. gegužės 30 d., jas įvertino ir permokoms viršijant (ar sutampant) apskaičiuotą PVM nepriemoką, konstatavo, kad atskirais laikotarpiais reali žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta, todėl nuo dalies baudos (75 873 Eur) pareiškėją atleido. Atleisti pareiškėją nuo likusios importo PVM baudos sumos (51 482 Eur), vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nebuvo pagrindo. Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. (11.10/13)-4ŪS-2, atsižvelgiant į pareiškėjo turėtas permokas, pagrįstai atleido pareiškėją tik nuo dalies (75 873 Eur) Ataskaita paskirtos baudos.

3.7. Komisijos narės atskiroji nuomonė jokių teisinių pasekmių šiame mokestiniame ginče nesukelia. Atskirojoje nuomonėje ginčo aplinkybės vertinamos neatsižvelgiant į atleidimo nuo baudos pagrindus, įtvirtintus MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje, taip pat teismų praktiką.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. Vilniaus TM atliko teminį Bendrovės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu, ir 2022 m. rugpjūčio 17 d. surašė Ataskaitą, kuria konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl nustatytų pažeidimų papildomai pareiškėjui apskaičiuoti ir įregistruoti importo mokesčiai – 1 273 554 Eur importo PVM, ir paskirta 10 procentų bauda – 127 355 Eur. Pareiškėjas Ataskaitos įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Pareiškėjas pateikė Vilniaus TM 2022 m. rugpjūčio 26 d. prašymą atleisti nuo Ataskaita skirtos 127 355 Eur baudos. Vilniaus TM, išnagrinėjusi prašymą, 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. (11.10/13)-4ŪS-2 nusprendė atleisti pareiškėją nuo 75 873 Eur baudos, skirtos Ataskaita, paliekant mokėtiną 51 482 Eur baudos sumą. Pareiškėjas nesutiko su Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. (11.10/13)-4US-2 ir jį apskundė. Vykstant ikiteisminiam ginčui, buvo priimti Departamento 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 1AE-208 ir Komisijos 2023 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. S-2023/81(7-182/2022), kuriais pareiškėjo skundai atmesti kaip nepagrįsti ir patvirtinti muitinės institucijų sprendimai.

4.2. Vilniaus TM atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatė pažeidimus ir, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui Ataskaita paskyrė minimalią – 10 procentų baudą (127 355 Eur) nuo apskaičiuotos mokesčių sumos. Pareiškėjas, vadovaujantis MAĮ 40 straipsnio 4 punktu, turi pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, o Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, pateikdamas deklaraciją, prisiima atsakomybę už deklaracijoje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą, visų deklaraciją papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą. Pareiškėjas iki mokestinio patikrinimo nesikreipė į muitinę dėl importuotų prekių muitinės vertės tikslinimo, todėl Vilniaus TM, patikrinimo metu nustačiusi atvejus, kuomet iš tiekėjų buvo gautos patikslinančios sąskaitos, pagrįstai perskaičiavo importuotų prekių muitinę vertę ir atitinkamai perskaičiavo mokėtinus mokesčius, kurie nėra ginčijami.

4.3. Pareiškėjas ginčija MAĮ pažeidimo, už kurį jam skirta bauda, faktą, tačiau MAĮ pažeidimas konstatuotas ne skundžiamame Vilniaus TM sprendime, o Ataskaitoje, kurios pareiškėjas neskundė. Šio ginčo atveju pareiškėjas privalo įrodyti ne aplinkybę, jog nėra padaręs mokesčio įstatymo pažeidimo, o kaltės dėl padaryto pažeidimo nebuvimą. Skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai nėra pagrindas atleisti nuo baudos, nes nenurodytos aplinkybės, kurios atitiktų sąlygas, nustatytas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir kurios patvirtintų, jog pareiškėjas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, neturėjo galimybės apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti mokesčius. Pareiškėjas, būdamas mokesčių mokėtojas, turėjo pareigą ir žinojo, kad turėjo apskaičiuoti ir sumokėti priklausančius mokesčius, t. y. vykdyti jam tenkančias mokestines prievoles.

4.4. Vilniaus TM ginčijamu sprendimu neatleido pareiškėjo nuo baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame įtvirtinta nuostata, kad mokesčių mokėtojas nuo baudos gali būti atleistas, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojo veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.

4.5. MAĮ 68 straipsnis reglamentuoja ne importo deklaracijų tikslinimo terminą, o mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Minėtoje teisės normoje aiškiai apibrėžtas terminas, už kurį mokesčių administratorius gali perskaičiuoti mokestį, todėl šio straipsnio nuostata niekaip neįpareigoja mokesčių administratoriaus delsti atlikti mokestinius patikrinimus tikintis, kad mokesčių mokėtojas savo iniciatyva tikslins importo deklaracijas, kadangi praėjus nurodytam terminui mokesčių perskaičiavimas būtų nebegalimas.

4.6. Vilniaus TM pateikė užklausą VMI dėl pareiškėjo turėtų (neturėtų) permokų laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. gegužės 30 d., t. y. laikotarpį, už kurį buvo priskaičiuota importo mokesčių nepriemoka. Vilniaus TM, atsižvelgdama į VMI 2022 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (20.21-06 E)RMA-5347 pateiktą informaciją ir vadovaudamasi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, skundžiamu sprendimu atleido pareiškėją nuo 75 873 Eur baudos, paliekant mokėtiną 51 482 Eur baudos sumą. Departamentas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad ginčo atveju atleisti pareiškėją nuo likusios importo baudos sumos (51 482 Eur), vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nėra pagrindo. Komisija savo sprendime konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje Departamentas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį sprendimo priėmimo metu suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Komisija neturi pagrindo kitaip vertinti nustatytų aplinkybių ir atleisti pareiškėją nuo likusios 51 482 Eur PVM baudos sumokėjimo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjo teminį ūkinės komercinės veiklos, jo apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. laikotarpiu importuotomis prekėmis, 2022 m. rugpjūčio 17 d. priėmė Ataskaitą, kuria papildomai apskaičiavo 1 273 554 Eur PVM bei skyrė 127 355 Eur baudą (10 proc.).

6.2. Pareiškėjas Ataskaitos neskundė, tačiau pateikė Vilniaus TM 2022 m. rugpjūčio 26 d. prašymą atleisti nuo Ataskaita skirtos 127 355 Eur baudos.

6.3. Vilniaus TM, išnagrinėjusi prašymą, 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. (11.10/13)-4ŪS-2 nusprendė atleisti pareiškėją nuo 75 873 Eur baudos, skirtos Ataskaita, paliekant mokėtiną 51 482 Eur baudos sumą.

6.4. Nesutikdamas su Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (11.10/13)-4ŪS-2 dalimi, kuria nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo 51 482 Eur baudos dalies, pareiškėjas pateikė skundą Departamentui, kuris 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1AE-208 patvirtino Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (11.10/13)-4ŪS-2.

6.5. Pareiškėjas dėl minėto Departamento sprendimo pateikė skundą Komisijai, kuri, 2023 m. gegužės 16 d. sprendime Nr. S-2023/81(7-182/2022) konstatavusi, jog Departamentas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei ginčo faktines aplinkybes, priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino skundžiamą Departamento sprendimą ir neatleido pareiškėjo nuo 51 482 Eur paskirtos importo PVM baudos sumokėjimo.

6.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamais sprendimais, kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.

7. Teismo vertinimu, Departamentas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei ginčo faktines aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį sprendimo priėmimo metu suformuotą teismų praktiką panašiose bylose.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant atleidimo nuo paskirtos baudos klausimą, reikia nustatyti, ar šioje situacijoje galima pripažinti, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas, vadovaujantis MAĮ 40 straipsnio 4 punktu, turi pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, o Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, pateikdamas deklaraciją, prisiima atsakomybę už deklaracijoje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą, visų deklaraciją papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą.

9. Pareiškėjas iki mokestinio patikrinimo nesikreipė į muitinę dėl importuotų prekių muitinės vertės tikslinimo, o Vilniaus TM, patikrinimo metu nustačiusi atvejus, kuomet iš tiekėjų buvo gautos patikslinančios sąskaitos, pagrįstai perskaičiavo importuotų prekių muitinę vertę ir atitinkamai perskaičiavo mokėtinus mokesčius, kurie nėra ginčijami. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus atliktą mokestinį patikrinimą ir mokesčių perskaičiavimą pareiškėjas nepagrįstai vertina kaip sąmoningą veiksmą, siekiant skirti baudą. Pareiškėjas nepripažįsta mokesčio įstatymo pažeidimo, nors šis pažeidimas konstatuotas Ataskaitoje, kurios pareiškėjas neginčijo. Ginčo atveju įrodinėtina ne aplinkybė, jog nėra mokesčio įstatymo pažeidimo, o kaltės dėl padaryto pažeidimo nebuvimas. Teismo vertinimu, pareiškėjas kaltės nebuvimo neįrodė.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pagrindas atleisti nuo baudos vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Situacija, kai mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo (kurį turį teisę atlikti) metu nustato mokesčio įstatymo pažeidimą, už kurį vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi yra skiriama bauda, nelaikytina nei force majeure, nei cas fortuit aplinkybių egzistavimu. Pareiškėjas, gavęs prekių muitinę vertę patikslinančias sąskaitas, iki mokestinio patikrinimo pradžios nesikreipė į mokesčių administratorių dėl mokesčių apskaičiavimo tikslinimo ir nevykdė MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, o teiginiai, kad planavo kreiptis ateityje, niekaip negali būti patikrinti. Teismas darė išvadą, kad atleisti pareiškėją nuo baudos vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu nebuvo pagrindo.

11. Teismo vertinimu, skundžiami Komisijos 2023 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. S-2023/81(7-182/2022), Departamento 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 1AE-208 ir Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. (11.10/13)-4ŪS-2 yra priimti išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti juos ir tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo. Skundžiami sprendimai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, sprendimų turinys leido pareiškėjui identifikuoti ir suprasti sprendime nurodytų pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį, nustatyti įtakos sprendimui priimti turėjusias aplinkybes, argumentuotai nesutikti su sprendimo motyvais ir visapusiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą.

III. 12. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnyje nenustatyta per kokį laikotarpį gali būti tikslinama kaina, mokėtina už importuojamas prekes. EID pateikimo metu pareiškėjas nurodė faktiškai sumokėtą kainą pagal tuo metu turimus duomenis. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 172 straipsnio 2 dalį, jeigu nenustatyta kitaip, muitinės deklaracijos priėmimo muitinėje data yra ta data, kuri turi būti naudojama taikant nuostatas, reglamentuojančias muitinės procedūros, kuriai įforminti deklaruojamos prekės, atlikimo tvarką, ir atliekant visus kitus importo ar eksporto formalumus. EID priėmimo momentas yra svarbus siekiant nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas ir pateikė tikslius duomenis apie importuojamas prekes. EID pateikimo metu buvo nurodyta tokia importuojamų prekių muitinė vertė, kuri buvo įtvirtinta pardavimo sandoryje prieš pat prekių įvežimą į Sąjungos muitų teritoriją, tačiau, atsižvelgiant į importuotų prekių specifiką, iš anksto buvo žinoma aplinkybė, kad atlikus prekių laboratorinius tyrimus, sandorio vertė ir faktiškai mokėtina už prekes kaina bus tikslinama.

13.2. Pareiškėjas savo pareigas įvykdė, t. y. jis EID teikimo metu pateikė teisingus duomenis apie faktiškai už importuotas prekes sumokėtą kainą. Kadangi dėl pareiškėjo veiklos specifikos ir susitarimo su prekių siuntėjais (atitinkamose sutartyse nustatyta pardavimo sąlyga) prekių sandorio vertė gali būti tikslinama, pareiškėjas po muitinės deklaracijų pateikimo ir prekių išleidimo į laisvą apyvartą turėjo teisę per tris metus kreiptis į muitinės įstaigą dėl muitinės deklaracijos pataisymo.

13.3. Vilniaus TM atliko pareiškėjo patikrinimą po prekių išleidimo, todėl šiuo atveju turėjo būti taikomas ir Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 2 dalies c punktas, kada draudžiama taisyti muitinės deklaracijas po prekių išleidimo, o ne a punktas, kai buvo pranešta apie muitinės ketinimą patikrinti prekes. Kadangi Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 2 dalies c punktui yra nustatyta išimtis, suteikianti teisę deklarantui taisyti muitinės deklaracijas per tris metus nuo prekių išleidimo, Vilniaus TM, siekdama patikrinimo tikslų ir įvertinusi surinktus duomenis, turėjo leisti pareiškėjui pasinaudoti jam suteikta teise taisyti muitinės deklaracijas. Tačiau Vilniaus TM taikė pareiškėjui atsakomybę ne dėl to, kad šis nevykdė mokestinių prievolių, o dėl to, kad pareiškėjas laiku nepateikė patikslintų EID.

13.4. Pareiškėjas neneigia, kad pateiktose ir Vilniaus TM tikrintose EID nurodyta importuotų prekių vertė pakito po prekių išleidimo, atlikus jų laboratorinį tyrimą, todėl pareiškėjas, kaip ir anksčiau vykdydamas analogišką veiklą, turėjo pateikti patikslintas EID ir PVM deklaracijas. Šiuo atveju Sąjungos muitinės kodekso 173 straipsnio 3 dalis nustato išimtinę galimybę deklarantui, t. y. pareiškėjui, pataisyti EID išleistoms prekėms per trejų metų laikotarpį, todėl kitų mokesčių teisės normų taikymas turėtų būti suderinamas su šia Sąjungos muitinės kodekso nuostata.

13.5. Nenustatytas nei vienas iš MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų baudai skirti, nes: 1) pareiškėjas deklaravo importo PVM; 2) EID pateikimo metu buvo žinoma pardavimo sąlyga, kad importuotų prekių vertė gali kisti, atlikus jų laboratorinį tyrimą; 3) Sąjungos muitinės kodeksas nustato deklaranto teisę taisyti importo deklaracijas išleistoms prekėms per tris metus nuo deklaracijų pateikimo, tokia pati sąlyga nustatyta ir mokesčių deklaracijų, taip pat ir PVM deklaracijų tikslinimui; 4) pareiškėjas pateikė patikslintas EID ir PVM deklaracijas pagal turimas patikslintas sąskaitas ir atliktus mokėjimus; 5) byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo sandoriai buvo susiję su sukčiavimu, piktnaudžiavimu teise ar kokiu kitu mokesčių vengimu. Net ir esant aiškiai pardavimo sąlygai, kad sandorio vertė bus tikslinama, pareiškėjas neturėjo galimybės tokį veiksmą atlikti, o Vilniaus TM, pažeisdama esminį muitinės tikslą užtikrinti, kad būtų pateikti teisingi muitinės deklaracijos duomenys, skyrė pareiškėjui baudą dėl mokestinių prievolių nevykdymo.

13.6. Šiuo atveju Vilniaus TM neturėjo pagrindo skirti pareiškėjui baudą, o net ir vertinant formaliai, kad mokesčių administratoriui atliekant mokestinį patikrinimą buvo nustatyti deklaruoto mokesčio netikslumai, pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo taikytos baudos MAĮ 141 straipsnio pagrindu.

13.7. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nesiekė nuslėpti mokesčių ar dirbtinai deklaruoti mažesnę prekių muitinę vertę, pareiškėjas pateikė patikslintas EID, kurias Vilniaus TM atsisakė priimti. Taigi pareiškėjas veikė itin apdairiai ir rūpestingai, tik laiku nesikreipė dėl EID tikslinimo, nors koks tai laiko tarpas nei įstatyme, nei teismų praktikoje nepasakyta. Be to, Vilniaus TM nurodė, kad pareiškėjas bendradarbiavo, teikė visą reikalingą informaciją apie jo vykdomą veiklą, tikrinamus sandorius ir prekes, todėl pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai tam, kad esant aiškiai pardavimo sąlygai, jog prekių muitinė vertė gali kisti, būtų surinkti duomenys apie tikrąją prekių vertę ir jų pagrindu patikslintos atitinkamos deklaracijos.

13.8. Vilniaus TM, vertindama, ar buvo padaryta žala biudžetui, turėjo vertinti, ar apmokestinamuoju laikotarpiu pareiškėjas turėjo ne tik pareigą apskaičiuoti ir sumokėti importo PVM, bet taip pat ir jį atskaityti. Nagrinėjamu atveju tiksli mokėtina importo PVM suma teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais buvo deklaruota bei įtraukta į atskaitą (įtraukta į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 d.), vėliau, atlikus prekių laboratorinius tyrimus ir gavus patikslintas sąskaitas, importo PVM buvo tikslinamas, tačiau Vilniaus TM pradėjus pareiškėjo teminį patikrinimą pareiškėjui nebuvo leista pateikti pataisytų EID, ko pasėkoje Vilniaus TM sprendė, kad susidarė PVM nepriemoka. Šiuo atveju buvo būtina įvertinti, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. buvo būtina nustatyti, ar byloje aktualiais laikotarpiais pareiškėjas turėjo mokesčio permoką. Tik nustačius, kad mokesčio mokėtojo turima permoka ir mokėtinas importo PVM sutampa arba permoka yra didesnė, galima konstatuoti, jog žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Vilniaus TM pareiškėjo mokėtinus, grąžintinus PVM ir PVM permokas nepagrįstai vertino pagal EID pateikimo datą, o ne PVM apmokestinamąjį laikotarpį, taip pažeisdama mokesčių teisės aktus.

13.9. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų viseto ir tik formaliai nurodė, kad sutinka su Vilniaus TM, Departamento ir Komisijos sprendimais.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

14.1. Pareiškėjas ginčijo Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (11.10/13)-4ŪS-2 dalį, kuria nuspręsta neatleisti nuo 51 482 Eur baudos dalies. Tačiau pati bauda buvo skirta ne minėtu sprendimu, o priėmus Ataskaitą, kurioje konstatuotas mokesčio įstatymo pažeidimas ir kurios pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neskundė.

14.2. Pareiškėjas dėl importo deklaracijų duomenų taisymo į muitinę kreipėsi jau po mokesčių administratoriaus pavedimo patikrinti asmenį išrašymo dienos, t. y. 2022 m. rugpjūčio 2 ir 3 d. Pareiškėjas iki mokestinio patikrinimo nesikreipė į muitinę dėl importuotų prekių muitinės vertės tikslinimo, o Vilniaus TM, patikrinimo metu nustačiusi atvejus, kuomet iš tiekėjų buvo gautos patikslinančios sąskaitos, pagrįstai perskaičiavo importuotų prekių muitinę vertę ir atitinkamai perskaičiavo mokėtinus mokesčius, kurie nėra ginčijami. Mokesčių administratoriaus atliktą mokestinį patikrinimą ir mokesčių perskaičiavimą pareiškėjas nepagrįstai vertina kaip sąmoningą veiksmą, siekiant skirti baudą.

14.3. Aplinkybė, kad pareiškėjas, gavęs iš tiekėjų patikslintas sąskaitas, iki mokestinio patikrinimo pradžios delsė kreiptis į muitinę dėl importuotų prekių muitinės vertės patikslinimo, nesudaro pagrindo teigti, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėjas neįrodė kaltės dėl padaryto pažeidimo nebuvimo.

14.4. Vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo praktika, pripažįstama, kad reali žala valstybės biudžetui atsiranda nuo to momento, kai į valstybės biudžetą teisės aktų nustatytu terminu nesumokama mokestinė prievolė ir dėl to valstybės biudžete nėra valstybei teisėtai priklausančių pajamų. Bauda yra skiriama ne už mokestinio patikrinimo laikotarpiu nustatytą mokestinę nepriemoką, o už konkretų padarytą pažeidimą, t. y. už atitinkamo mokesčio nedeklaravimą ir nesumokėjimą už importuotas prekes, kurios deklaruojamos atitinkamoje importo deklaracijoje, todėl sprendžiant dėl atleidimo nuo paskirtos baudos, turi būti vertinama, ar žalos biudžetui padarymo momentu pareiškėjas turėjo mokesčio permoką. Vilniaus TM iš VMI gavusi duomenis apie pareiškėjo turėtas permokas laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. gegužės 30 d., jas įvertino ir permokoms viršijant (ar sutampant) apskaičiuotą PVM nepriemoką, konstatavo, kad atskirais laikotarpiais reali žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta, todėl nuo dalies baudos (75 873 Eur) pareiškėją atleido. Atleisti pareiškėją nuo likusios importo PVM baudos sumos (51 482 Eur), vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nebuvo pagrindo. Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. (11.10/13)-4ŪS-2, įvertinusi pareiškėjo turėtas permokas, pagrįstai atleido tik nuo dalies (75 873 Eur) Ataskaita paskirtos baudos.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Vilniaus TM atsiliepime nurodo, kad:

15.1. Pareiškėjas nepripažįsta mokesčio įstatymo pažeidimo, nors šis pažeidimas konstatuotas Ataskaitoje, kurios jis neginčijo. Ginčo atveju įrodinėtina ne aplinkybė, jog nėra mokesčio įstatymo pažeidimo, o kaltės dėl padaryto pažeidimo nebuvimas.

15.2. MAĮ 68 straipsnis reglamentuoja ne importo deklaracijų tikslinimo terminą, o mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šioje teisės normoje aiškiai apibrėžtas terminas, už kurį mokesčių administratorius gali perskaičiuoti mokestį, todėl šio straipsnio nuostata niekaip neįpareigoja mokesčių administratoriaus delsti atlikti mokestinius patikrinimus tikintis, kad mokesčių mokėtojas savo iniciatyva tikslins importo deklaracijas, kadangi praėjus nurodytam terminui mokesčių perskaičiavimas būtų neįmanomas.

15.3. Vilniaus TM pateikė užklausą VMI dėl pareiškėjo turėtų (neturėtų) permokų laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. gegužės 30 d., t. y. laikotarpiu, už kurį buvo priskaičiuota importo mokesčių nepriemoka. Vilniaus TM, atsižvelgdama į VMI pateiktą informaciją ir vadovaudamasi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, skundžiamu sprendimu atleido pareiškėją nuo 75 873 Eur baudos mokėjimo, palikdama mokėti 51 482 Eur baudos sumą. Atleisti pareiškėją nuo likusios 51 482 Eur baudos dalies už neteisingą importo PVM apskaičiavimą, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus TM, Departamento ir Komisijos sprendimų tiek, kiek tais sprendimais pareiškėjas UAB „EMP Recycling“ nebuvo atleistas nuo 51 482 Eur dydžio mokestinės baudos, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 („jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo“) ir 3 punktu („kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui“), teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, LVAT suformuotą praktiką dėl atleidimo nuo baudos, atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, kad teismas netinkamai aiškino ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir įvertino įrodymus, nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų viseto.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad:

20.1. Pareiškėjas į Lietuvą importavo smulkintus naudotus katalizatorius, kuriuos deklaravo išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai ir apskaičiavo 704 217,50 Eur importo PVM. Tarp pareiškėjo ir prekių tiekėjų buvo sutarta, kad atlikus smulkintų katalizatorių laboratorinius tyrimus bei nustačius tikslų esančių medžiagų kiekį, bus išrašytos patikslinančios sąskaitos. Laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. pareiškėjas importavo katalizatorius bei įformino 78 EID, tačiau, mokesčio administratoriaus vertinimu, procedūra buvo atlikta netinkamai, nes importo deklaracijose buvo neteisingai deklaruota importuojamų prekių muitinė vertė (Sąjungos muitinės kodekso 70 str. pažeidimas). Taip pat pareiškėjas importavo metalines grandines iš suvirintų grandžių, kurias deklaravo išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai. Mokesčių mokėtojas suklydo dėl valiutos pasirinkimo, todėl sandorio vertė buvo įvertinta eurais, o ne svarais sterlingais. Pareiškėjas įformino vieną EID, tačiau, mokesčio administratoriaus vertinimu, procedūra buvo atlikta netinkamai, nes importo deklaracijoje buvo neteisingai deklaruota importuojamų prekių muitinė vertė (Sąjungos muitinės kodekso 70 str. pažeidimas).

20.2. Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjo importo PVM apskaičiavimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gegužės 30 d. dėl pareiškėjo EID nustatytų muitinės vertės deklaravimo pažeidimų Ataskaita pareiškėjui papildomai apskaičiavo 1 273 554 Eur importo PVM ir, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsniu, paskyrė 10 proc. trūkstamos mokesčio sumos dydžio baudą – 127 355 Eur mokesčio baudą.

20.3. Pareiškėjas pateikė prašymą atleisti nuo apskaičiuotos mokesčio baudos. Vilniaus TM, įvertinusi VMI pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas pažeidimo padarymo metu (tam tikrais laikotarpiais) turėtos VMI administruojamų mokesčių permokos dalimi žalos biudžetui nepadarė, todėl sprendimo pirma dalimi atleido pareiškėją nuo 75 873 Eur, o antra sprendimo dalimi nuo likusios 51 482 Eur ginčo baudos neatleido. Departamentas skundžiamu sprendimu Vilniaus TM sprendimą patvirtino. Komisija skundžiamu sprendimu patvirtino skundžiamą Departamento sprendimo dalį ir neatleido pareiškėjo nuo 51 482 Eur paskirtos importo PVM baudos sumokėjimo.

21. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą atleidimo nuo pagal MAĮ 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindas yra, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, vertinant šį atleidimo nuo baudos pagrindą, yra reikšminga mokesčių mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės, nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo (žr., pvz., 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-81-261/2015; 2016 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1957-662/2016).

22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Ataskaita buvo konstatuoti du mokestiniai pažeidimai. Pareiškėjas nedelsiant turėjo patikslinti importo PVM, tačiau to nepadarė, nors duomenis turėjo, nesikreipė į muitinę dėl importo PVM patikslinimo, todėl importo deklaracijose buvo neteisingai deklaruota importuojamų prekių muitinė vertė. Taip pat pareiškėjas suklydo dėl valiutos pasirinkimo, todėl sandorio vertė buvo įvertinta eurais, o ne svarais sterlingais, ir dėl to importo deklaracijoje buvo neteisingai deklaruota importuojamų prekių muitinė vertė. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčijo Ataskaitos, taip pat neginčija jam skirtos baudos pagrįstumo ir teisėtumo. Kaip matyti iš Komisijos sprendimo, pastarąją aplinkybę pareiškėjo atstovas patvirtino Komisijos posėdžio metu. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šio ginčo atveju įrodinėtina ne aplinkybė, jog nėra mokesčio įstatymo pažeidimo, o kaltės dėl padaryto pažeidimo nebuvimas. Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su Ataskaitoje nurodytų pažeidimų nustatymu, taip pat tvirtinama, kad nebuvo pagrindų baudai skirti, kadangi šios aplinkybės išeina už nagrinėjamos bylos dalyko ribų ir nėra reikšmingos sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas įrodymais nepaneigė savo kaltės, todėl šiuo pagrindu (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.) negalėjo būti atleistas nuo baudos.

23. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudos, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui.

24. LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto – mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (žr., pvz., 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010; 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-556/2020). Taikant atleidimo nuo baudos pagrindą, nes nepadaryta žala valstybės biudžetui, svarbu nustatyti, ar žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta laikotarpiu, kuriuo turėjo būti sumokėtas mokestis (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-971/2014; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-956-662/2017). Nustačius, kad mokesčio mokėtojo turima permoka ir mokėtinas PVM sutampa arba permoka yra didesnė, galima konstatuoti, jog žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-956-662/2017).

25. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, būtina vertinti, ar byloje aktualiais laikotarpiais pareiškėjas turėjo permoką, kadangi mokėtina importo PVM suma teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo tinkamai deklaruota bei įtraukta į atskaitą. Kaip matyti, ši aplinkybė dėl pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu turėtų permokų buvo įvertinta, atsižvelgiant į VMI 2022 m. rugsėjo 9 d. raštą, ir pareiškėjas buvo atleistas nuo dalies (75 873 Eur) ginčo baudos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo likusios baudos dalies sumokėjimo, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

26. Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-963/2013).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, atlikti su papildomai apskaičiuotais mokesčiais susijusių sumų (baudos) korekciją pareiškėjo naudai būtų galima tik egzistuojant itin svarioms priežastims. Šiuo atveju nebuvo nustatyta aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą atleisti pareiškėją nuo baudos (MAĮ 141 str.).

28. Dėl kitų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai arba neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, arba į juos motyvuotai atsakyta tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EMP Recycling“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Egidijus Šileikis