2023-07-26 Nr. AB-13815-3-61-3-06527-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-400-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06527-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Maximos LT atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės Maximos LT skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Maxima LT (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2023 m. balandžio 20 d. nutarimą Nr. 1S-65 (2023) „Dėl Maxima LT, UAB, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl tyrimo nutraukimo) (toliau – ir Reikalavimas 1);

2) panaikinti Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022) „Dėl Maxima LT, UAB, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams tyrimo pradėjimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl tyrimo pradėjimo) (toliau – ir Reikalavimas 2);

3) įpareigoti Konkurencijos tarybą pašalinti visą Konkurencijos tarybos vykdyto tyrimo prieš pareiškėją (bylos indeksas 11.4-36) metu surinktą ir Konkurencijos tarybos žinioje esančią informaciją bei dokumentus, įskaitant turimus elektroninius duomenis bet kokiose Konkurencijos tarybos valdomose laikmenose (toliau – ir Reikalavimas 3).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Bendrovės skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo, kuriuo atsakovas nutarė pradėti tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir MPĮNVDĮ) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimams (Reikalavimas 2). Šioje teisės normoje įtvirtintas draudimas varžyti tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje reikalaujant tiekėjų sieti mažmeninės prekybos įmonei tiekiamų prekių kainas ir tiekimo sąlygas su tiekėjo taikomomis prekių kainomis ir tiekimo sąlygomis tretiesiems asmenims.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog atsakovas tyrimą pradėjo nepagrįstai ir neteisėtai, jo (pareiškėjo) vertinimu, Nutarimas dėl tyrimo pradėjimo nėra tinkamai motyvuotas; Konkurencijos taryba neturėjo pakankamai svarių įrodymų, kurie pateisintų ultima ratio (kraštutinė priemonė) procesinės prievartos priemonės (kratos) taikymą pareiškėjui; neaiškus tyrimo faktinis pagrindas; pažeistas vienodo vertinimo, metodinės pagalbos principas; MPĮNVDĮ tyrimo metu pasirinktos priemonės ir ypač įėjimas į pareiškėjo patalpas ir patikrinimas – buvo neproporcingi.

Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje yra konstatuota, kad Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo pradedamas tyrimas yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kuriais atliekamas reikšmingų aplinkybių tyrimas, o tokie dokumentai pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas pradėto tyrimo metu atliko nepagrįstus / neteisėtus veiksmus (įėjimas į patalpas, apklausos ir t. t.), teismas nurodė, jog pareiškėjas atliekamo tyrimo metu, nesutikdamas su atsakovo pareigūnų veiksmais / neveikimu, turėjo teisę Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų tyrimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus apskųsti pirmiausia Konkurencijos tarybai, o nesutikdamas su Konkurencijos tarybos nutarimu, – teismui. Teismo vertinimu, nei Konkurencijos įstatymo, nei MPĮNVDĮ nuostatos tiesiogiai nenumato, kad Konkurencijos tarybos motyvuotas nutarimas pradėti tyrimą gali būti skundžiamas teismui, o sisteminė Konkurencijos įstatymo normų analizė bei teismų praktikoje formuluotos taisyklės suponuoja, jog Konkurencijos tarybos nutarimas dėl tyrimo dėl galimo įstatymo pažeidimo pradėjimo priežiūros procedūros inicijavimo Konkurencijos tarybos iniciatyva teismui yra neskundžiamas. Pats ginčijamas Nutarimas dėl tyrimo pradėjimo savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui – juo tik pradedama procedūra, o pradėtos tyrimo procedūros metu atsakovo darbuotojų veiksmai ir priimti sprendimai gali būti skundžiami Konkurencijos tarybai, o vėliau ir teismui. Teismo įsitikinimu, priešingas aiškinimas iš esmės paneigtų priežiūros institucijos teises pradėti ir atlikti visapusišką ir objektyvų aplinkybių, reikšmingų nustatant, ar padarytas teisės pažeidimas, vertinimą. Teismas pažymėjo, jog tokiam atsakovo pareigūnų veiksmų / sprendimų apskundimui yra nustatyta ne tik apskundimo tvarka, tačiau ir terminai (Konkurencijos įstatymo 32 str.1 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo nutraukimo (Reikalavimas 1), nurodydamas, kad nepaisydamas to, jog MPĮNVDĮ tyrimas prieš pareiškėją yra nutrauktas ir pareiškėjui nėra paskirta sankcija, jis turi teisę skųsti šį nutarimą. Pareiškėjas tokią teisę kildina iš MPĮNVDĮ 11 straipsnio, kur eksplicitiškai ir be papildomų sąlygų nustatyta, kad Konkurencijos tarybos nutarimai, priimti, pagal šio įstatymo 91 straipsnio 3 dalį (t. y. pagrindu, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Nutarimas), per 30 dienų nuo jų įteikimo dienos gali būti skundžiami teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas sutiko, jog minėta MPĮNVDĮ 11 straipsnio nuostata nustato atsakovo priimtų nutarimų apskundimo tvarką, tačiau nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Nutarimas dėl tyrimo nutraukimo sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Anot teismo, šių argumentų nenurodė ir pareiškėjas. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo skundo argumentai iš esmės patvirtina, jog pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą ne dėl Nutarimo dėl tyrimo nutraukimo, tačiau dėl Nutarimo dėl tyrimo pradėjimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, kad tyrimas buvo nutrauktas nepagrįstai ar buvo nutrauktas ne tuo pagrindu. Taip pat teismui nėra pateikiami jokie paaiškinimai, kaip priimtas Nutarimas pažeidžia pareiškėjo teises ir kokiu būdu jį panaikinus jos bus apgintos.

Teismas, įvertinęs skundžiamo Nutarimo turinį, konstatavo, kad pareiškėjui netaikytos neigiamo poveikio priemonės, atsakovas tyrimą prieš pareiškėją nutraukė, pareiškėjas teismo neprašo pakeisti / panaikinti nutraukto tyrimo pagrindo, todėl darytina išvada, kad skundžiamas Nutarimas dėl tyrimo nutraukimo pats savaime nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Nutarimo dėl tyrimo nutraukimo panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Teismas nurodė, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl tokių viešojo administravimo subjektų dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims, jie turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.

Teismas vertino, kad reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą pašalinti visą Konkurencijos tarybos vykdyto tyrimo prieš pareiškėją (bylos indeksas 11.4-36) metu surinktą ir Konkurencijos tarybos žinioje esančią informaciją bei dokumentus, įskaitant turimus elektroninius duomenis bet kokiose Konkurencijos tarybos valdomose laikmenose (Reikalavimas 3), laikytinas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo. Teismas sprendė, kad atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, išvestinį skundo reikalavimą taip pat atsisakoma priimti.

III. Pareiškėjas Bendrovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pripažinti nevieša bylos medžiagą – teismui pateikto skundo priedus Nr. 1–6 bei skunde ir atskirajame skunde pateiktą informaciją apie Konkurencijos tarybos tyrimų pradėjimo faktą ir Konkurencijos tarybos tyrimų aplinkybes – bei neleisti susipažinti su ja tretiesiems asmenims ABTĮ 49 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas įtvirtino situaciją, kuomet už teisminės kontrolės ribų lieka prieš pareiškėją atlikti Konkurencijos tarybos veiksmai be aiškaus teisinio ir faktinio pagrindo pradedant tyrimo procedūrą, imantis griežčiausių procesinės prievartos priemonių ir teisės į privatumą ribojimų (kratos pareiškėjo patalpose) ir vėliau tokį tyrimą nutraukiant neišteisinančiais pagrindais. Pareiškėjo skundas yra vienintelė teisinė priemonė patikrinti Konkurencijos tarybos atliktų veiksmų, kurie pažeidė pareiškėjo materialiąją teisę į privatumą, teisėtumą. Todėl pareiškėjui buvo visiškai apribota teisė į teisminę gynybą skundžiant jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Pareiškėjas tvirtina, kad tokia teismo nutartis ne tik prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai jurisprudencijai, bet kartu neatitinka naujausios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, kad nacionaliniai teisės aktai ir jų aiškinimo bei taikymo praktika privalo sudaryti efektyvias konkurencijos priežiūros institucijų veiksmų teisėtumo ir galimo piktnaudžiavimo patikros garantijas (EŽTT 2023 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje UAB Kesko Senukai Lithuania prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 19162/19)).

Pareiškėjo įsitikinimu, abu ginčijami nutarimai akivaizdžiai daro įtaką pareiškėjo teisinei padėčiai – iš skunde pateiktų argumentų akivaizdu, kad Konkurencijos taryba prima facie (iš pirmo žvilgsnio) galėjo pažeisti pareiškėjo teisę į privatumą, be kita ko, (i) atlikdama neteisėtą patikrinimą pareiškėjo patalpose, (ii) iš pareiškėjo patalpų, serverių, darbuotojų kompiuterių ir telefonų paimdama ypač didelės apimties duomenis, ir (iii) vėliau šiuos duomenis naudodama kitais tikslais, nei jie buvo surinkti. Vien tai yra pakankamas pagrindas pareiškėjo materialiniam suinteresuotumui pagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, skundžiama nutartis paneigia pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatas bei formuojamą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo, nurodydamas, kad Konkurencijos tarybos priimtų nutarimų teisminė patikra nėra galima, kai pareiškėjo teisė į privatumą prima facie yra pažeista. Priešingas aiškinimas reikštų teisinėje valstybėje netoleruotiną situaciją, kai draudžiama kreiptis į teismą ir reikalauti patikrinti viešojo administravimo subjekto (Konkurencijos tarybos) atliktus veiksmus prieš privatų asmenį (pareiškėją), įskaitant procesinės prievartos priemonės (kratos) atlikimą ir teisės į privatumą apribojimą.

Pareiškėjo įsitikinimu, nors ir tyrimas dėl MPĮNVDĮ pažeidimo prieš pareiškėją yra nutrauktas ir jam nėra paskirta sankcija, vadovaujantis MPĮNVDĮ 11 straipsniu ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu jis turi teisę skųsti Nutarimą dėl tyrimo nutraukimo, be to, apskundimo tvarka numatyta ir pačiame Nutarime dėl tyrimo nutraukimo. Pareiškėjas gali būti ir yra suinteresuotas skųsti Konkurencijos tarybos nutarimų turinį. Nors pareiškėjas nebuvo nubaustas, tačiau jis taip pat nebuvo ir išteisintas – įtariamas pareiškėjo veiksmų neteisėtumas nebuvo paneigtas. Dėl to teismo vertinimas, kad vien ta aplinkybė, jog Nutarimu dėl tyrimo nutraukimo pareiškėjui nepaskirta bauda, negali būti pagrindas atsisakyti priimti skundą.

Pareiškėjas paaiškina, kad jeigu teismas priimtų skundą ir nagrinėtų jį iš esmės, būtų akivaizdu, kad tyrimas turėjo būti nutrauktas ne pagal MPĮNVDĮ 91 straipsnio 3 dalies 3 punktą, o pagal 1 punktą (tyrimo metu paaiškėja, kad teisės pažeidimo nėra). Tyrimo nutraukimas dėl pažeidimo nebuvimo reikštų, kad (i) tokio tyrimo metu surinkta informacija taip pat buvo be pagrindo rinkta ir negali būti naudojama jokiuose kituose Konkurencijos tarybos vykdomuose procesuose prieš pareiškėją, (ii) užtikrinama pareiškėjo nekaltumo prezumpcija, o nepaliekama abejonė dėl galimų pareiškėjo veiksmų galimo neteisėtumo. Todėl pareiškėjas, skundu ginčydamas Nutarimą dėl tyrimo nutraukimo, iš esmės ginčija tyrimo nutraukimo pagrindą, kas, kartu su pareiškėjo teise skųsti administracinio akto (kaip ir teismo sprendimo) motyvus, yra teisminės kontrolės dalykas tiek pagal Viešojo administravimo įstatymą, tiek pagal ABTĮ.

Pareiškėjas pažymi, kad jis turi teisę kartu su Nutarimu dėl tyrimo nutraukimo skųsti Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo aspektu teismas nukrypo tiek nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek nuo Europos Komisijos, Europos Sąjungos teismų ir EŽTT išaiškinimų.

Pareiškėjo vertinimu, teismo akcentuojama Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje numatyta Konkurencijos tarybos pareigūnų veiksmų ar sprendimų apskundimo tvarka nepaneigia pareiškėjo teisės į teisminę gynybą skundžiant galutinį Konkurencijos tarybos nutarimą, nes: i) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, jog nors Konkurencijos tarybos veiksmai vykdant tyrimą gali būti patikrinti Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje numatyta specialia apskundimo procedūra, argumentai dėl tokių veiksmų gali ir turi būti vertinami ginčo dėl galutinio Konkurencijos tarybos nutarimo metu; ii) Konkurencijos tarybai vykdant MPĮNVDĮ tyrimo veiksmus pareiškėjas tuo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie tokių veiksmų nepagrįstumą ir neteisėtumą. Apie administracinio sprendimo, kurio pagrindu atlikti veiksmai, neteisėtumą, pareiškėjas sužinojo tik vėliau – Konkurencijos tarybai užbaigus MPĮNVDĮ tyrimą ir pareiškėjui Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 14 dalies pagrindu pareikalavus leisti susipažinti su MPĮNVDĮ tyrimo medžiaga. Pareiškėjo teigimu, teismo reikalavimas žinoti tai, kas negali būti žinoma, reiškia įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lotynų kalba – probatio diabolica), ir juo negali būti grindžiamas atsisakymas priimti skundą; iii) teismo nutartyje pateikta Konkurencijos įstatymo 32 ir 33 straipsnių analizė pareiškėjui apskritai nėra aktuali, nes pareiškėjas šiuo atveju skundė ne Konkurencijos įstatymo, tačiau MPĮNVDĮ pagrindu priimtus nutarimus.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad išvadą dėl pareiškėjo materialinio suinteresuotumo nebuvimo teismas galėtų padaryti tik išnagrinėjęs ginčą, tačiau to negali konstatuoti skundo priėmimo stadijoje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kadangi skunde suformuluoti reikalavimai nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, laikydamasis pozicijos, kad Nutarimas dėl tyrimo pradėjimo ir Nutarimas dėl tyrimo nutraukimo akivaizdžiai daro įtaką jo teisinei padėčiai, jo nurodyti skunde argumentai ir įrodymai leidžia įtarti jo (pareiškėjo) teisės į privatumą pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartis paneigia jo (pareiškėjo) teisę į teisminę gynybą, o išvadą dėl pareiškėjo materialinio suinteresuotumo nebuvimo galima padaryti tik išnagrinėjus ginčą, t. y. to negalima konstatuoti skundo priėmimo stadijoje.

Dėl skundo reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo nutraukimo

Atsisakydamas priimti Reikalavimą 1 (panaikinti Nutarimą dėl tyrimo nutraukimo), pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimo tvarka įtvirtinta MPĮNVDĮ 11 straipsnyje, tačiau įvertinęs tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui šiuo nutarimu netaikytos neigiamo poveikio priemonės, atsakovas tyrimą prieš pareiškėją nutraukė, pareiškėjas teismo neprašo pakeisti / panaikinti nutraukto tyrimo pagrindo, sprendė, kad Nutarimas dėl tyrimo nutraukimo pats savaime nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, dėl ko teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl šio nutarimo panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti skundo reikalavimą panaikinti Nutarimą dėl tyrimo nutraukimo, pirmiausia pažymi, kad MPĮNVDĮ 11 straipsnyje expresis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, jog Konkurencijos tarybos nutarimai, priimti pagal šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, 91 straipsnio 3 dalį ir 10 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus, per 30 dienų nuo jų įteikimo dienos gali būti skundžiami teismui ABTĮ nustatyta tvarka. ABTĮ 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą ne teismo tvarka išnagrinėjus administracinį ginčą, galima skųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip. MPĮNVDĮ 91 straipsnio 3 dalis nustato atvejus, kai Konkurencijos taryba priima nutarimus pažeidimo tyrimą nutraukti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, jog pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009; kt.).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarimo dėl tyrimo nutraukimo turinį, aptartą MPĮNVDĮ 11 straipsnio nuostatą, kurioje nėra nurodyta jokių išimčių, kas reiškia, kad administracinis teismas yra kompetentingas nagrinėti šio nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.), o pareiškėjas turi teisę skųsti tokio pobūdžio nutarimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje be jokio teisėto pagrindo vertino, ar šis nutarimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes.

Akcentuotina, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010; kt.). Skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo nutraukimo.

Dėl skundo reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo Reikalavimas 2 (panaikinti Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo) nepriimtinas nagrinėti, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kadangi Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo pradedamas tyrimas, yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kuriais atliekamas reikšmingų aplinkybių tyrimas, o tokie dokumentai pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas atliekamo tyrimo metu, nesutikdamas su atsakovo pareigūnų veiksmais / neveikimu, turėjo teisę Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų tyrimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus apskųsti pirmiausia Konkurencijos tarybai, o nesutikdamas su Konkurencijos tarybos nutarimu, – teismui (Konkurencijos įstatymo 32 str. 1 d.).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad jis turi teisę kartu su Nutarimu dėl tyrimo nutraukimo skųsti ir Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo, t. y. reikšti savarankišką skundo reikalavimą dėl Nutarimo dėl tyrimo pradėjimo panaikinimo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti nagrinėti skundo reikalavimą dėl Nutarimo dėl tyrimo pradėjimo panaikinimo, kaip savarankišką skundo reikalavimą (savarankišką skundo objektą), kadangi jis turi suinteresuotumą skųsti šį nutarimą, nes jis akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, šis tarpinis (procedūrinis) Konkurencijos tarybos dokumentas sukėlė materialiąsias pasekmes (nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-178-178-525/2018). Pareiškėjas akcentuoja naujausią EŽTT praktiką, t. y. 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje UAB Kesko Senukai Lithuania prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 19162/19).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad MPĮNVDĮ nenustato teisės pareiškėjui paduoti skundą dėl Nutarimo dėl tyrimo pradėjimo. Šiuo atveju yra aktualios ABTĮ nuostatos, nustatančios asmenų teisę kreiptis į teismą su skundu dėl administracinių aktų apskundimo.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, tačiau ši teisė gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-178-178-525/2018 yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pavyzdžiui, tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialiųjų teisinių pasekmių nesukelia.

Apibendrinant darytina išvada, kad sprendžiant, ar tarpinis (procedūrinis) dokumentas gali būti savarankišku skundo dalyku, vertinama, ar toks dokumentas sukelia asmeniui materialiąsias teisines pasekmes. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, jog tam, kad teisė į teismą būtų veiksminga, asmuo turi turėti aiškią, realią galimybę ginčyti aktą, kuriuo yra paveikiamos jo teisės (žr., pvz., 2003 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją (pareiškimų Nr. 2672/03 ir 69829/01); 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Lupeni Greek Catholic Parish and Others prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 76943/11)).

ESTT yra nurodęs, jog remiantis nusistovėjusia šio teismo praktika dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo, darytina išvada, kad vertinant ginčijamus aktus reikia remtis jų turiniu ir autorių tikslais; šiuo atžvilgiu priemonės, kuriomis galutinai nustatoma Komisijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, darančių įtakos ieškovo interesams, iš principo pripažintinos aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokios pasekmės nesukeliamos (žr. 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją, C‑521/06 P 42 p. ir jame nurodytą teismų praktiką). ESTT, pasisakydamas apie aktus, kurių rengimas apima kelis etapus, ypač vidaus procedūros pabaigoje, yra pažymėjęs, kad aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, iš principo gali būti tik priemonės, šios procedūros pabaigoje galutinai nustatančios atitinkamos institucijos poziciją, o ne tarpinės priemonės, kurių tikslas – parengti galutinį sprendimą (žr. 2000 m. birželio 22 d. sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją C‑147/96 26 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Konkurencijos tarybos nutarimai dėl tyrimo pradėjimo ar jo papildymo teismui yra neskundžiami (žr., pvz., 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-387/2011; 2011 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-227/2011; 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-662/2011). Tokios pozicijos, jog vien sprendimas pradėti tyrimą nėra savarankiškas administracinės bylos dalykas, yra laikomasi ir kitų kategorijų (pvz., mokesčių, reklamos) Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamose bylose (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1466/2010 (dėl nutarimo pradėti tyrimą dėl veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymui); 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–145/2011 (dėl pavedimo atlikti operatyvų mokestinį patikrinimą); 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 (dėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą); 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1110/2011 (dėl nutarimo pradėti tyrimą dėl reklamos atitikties Reklamos įstatymui); 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-662/2011 ir kt. (dėl nutarimo ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus); 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-502/2019 (dėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą)).

Nagrinėjamu atveju įvertinus Nutarimo dėl tyrimo pradėjimo, kuris yra tarpinio pobūdžio procedūrinis dokumentas, turinį, darytina išvada, kad šiuo nutarimu pareiškėjui nebuvo sukeltos tokio pobūdžio materialiosios pasekmės, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas turi teisę reikšti savarankišką skundo reikalavimą dėl šio nutarimo panaikinimo. Šios išvados nepaneigia EŽTT 2023 m. balandžio 4 d. sprendime UAB „Kesko Senukai Lithuania“ prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 19162/19) nustatytos aplinkybės ir pateikti išaiškinimai. EŽTT šiame sprendime nustatė, jog atliktas UAB „Kesko Senukai Lithuania“ patikrinimas turėjo įtakos jai ir todėl ji turėjo pagrįstą interesą, jog pareigūnų veiksmų teisėtumas būtų patikrintas pagal Konvencijos 8 straipsnį, kad nesant ex post facto teisminės kontrolės dėl to, kaip Konkurencijos taryba atliko bendrovės patikrinimą, reiškia, kad nebuvo pakankamų ir veiksmingų saugiklių nuo piktnaudžiavimo ir savavališkumo; įsikišimas į pareiškėjo būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą nelaikytinas proporcingu siekiamam tikslui ir būtinu demokratinėje visuomenėje, kaip reikalauja Konvencijos 8 straipsnis. Pažymėtina, jog šioje byloje minėta bendrovė skundėsi, kad nacionaliniai teismai nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundus dėl Konkurencijos tarybos pareigūnų bendrovės būstinėje atlikto patikrinimo veiksmų ir priimtų sprendimų, laikydami, kad skundžiamas nutarimas yra tarpinio pobūdžio procedūrinis dokumentas ir pareiškėjui materialiųjų teisinių pasekmių nesukelia, o bendrovė galės skųsti galutinį Konkurencijos tarybos nutarimą arba inicijuoti ginčą dėl žalos atlyginimo.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo yra pagrįsta ir teisėta, ir atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

Dėl skundo reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus

Pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą įpareigoti Konkurencijos tarybą pašalinti visą Konkurencijos tarybos vykdyto tyrimo prieš jį (pareiškėją) (bylos indeksas 11.4-36) metu surinktą ir Konkurencijos tarybos žinioje esančią informaciją bei dokumentus, įskaitant turimus elektroninius duomenis bet kokiose Konkurencijos tarybos valdomose laikmenose, kadangi nustačius Nutarimo dėl tyrimo pradėjimo neteisėtumą, Konkurencijos taryba privalo pašalinti šio tyrimo metu surinktą medžiagą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šis skundo reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo, todėl atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, išvestinį skundo reikalavimą taip pat atsisakoma priimti.

Atskirajame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi visa apimtimi, tačiau nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl ši nutarties dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl teisėjų kolegija neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindų konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti skundo dalį dėl šio reikalavimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo nutraukimo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama, t. y. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo nutraukimo, panaikinama, klausimas dėl šios skundo dalies priėmimo perduodamas nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, o kita nutarties dalis paliekama nepakeista.

Dėl prašymo neviešinti bylos medžiagos bei neleisti susipažinti su ja tretiesiems asmenims

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pripažinti nevieša bylos medžiagą – pirmosios instancijos teismui pateikto skundo priedus Nr. 1–6 bei skunde ir atskirajame skunde pateiktą informaciją apie Konkurencijos tarybos tyrimų pradėjimo faktą ir Konkurencijos tarybos tyrimų aplinkybes – bei neleisti susipažinti su ja tretiesiems asmenims ABTĮ 49 straipsnio 2 dalies pagrindu.

ABTĮ 49 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagą, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį.

Taigi ABTĮ 49 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai bylos nagrinėjimo metu teismui pateikiamų dokumentų viešumas ir teisė su jais susipažinti yra ribojami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (žr., pvz., 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-193-552/2018; 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-314-415/2021; kt.), kad teismas, gavęs proceso šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo bylos nagrinėjimo metu, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jeigu teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Vien informacijos, kuri vienos iš proceso šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar kitokią paslaptį nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą dėl skunde ir jo prieduose nurodytos informacijos apsaugos yra suformulavęs skunde, todėl pirmosios instancijos teismas ir turi šį prašymą išnagrinėti. Vertinant pareiškėjo prašymą tuo aspektu, kad prašoma pripažinti nevieša ir atskirajame skunde pateiktą informaciją apie Konkurencijos tarybos tyrimų pradėjimo faktą ir Konkurencijos tarybos tyrimų aplinkybes, akcentuotina, jog pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad šioje informacijoje esanti informacija sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar kitokią paslaptį.

Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad būtina apsaugoti jo interesus, tačiau, kaip jau minėta, pagal ABTĮ 49 straipsnio 2 dalį, galima prašyti apsaugoti teismui teikiamuose dokumentuose ar medžiagoje esančią informaciją, kuri sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, tačiau šiuo atveju pareiškėjas tokio pobūdžio duomenų nenurodo, todėl prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Maximos LT atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2023 m. balandžio 20 d. nutarimą Nr. 1S-65 (2023) „Dėl Maxima LT, UAB, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“, ir šios skundo dalies priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė