2018-01-09 Nr. AB-801-3-61-3-02559-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5324-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02559-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. R. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. R. R. R. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-100 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

1.1. Nurodė, jog nesutinka su skundžiamu Sprendimu, kadangi Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

1.2. Pažymėjo, jog Departamentas, vertindamas pareiškėjo teiginius, nurodė, jog pareiškėjas savo teiginius apie naujai atsiradusius tariamus grasinimus (kad jo šeima iki šiol yra persekiojama ir jai (įskaitant ir jį) kilmės valstybėje gresia realus pavojus) grindžia išimtinai trečiųjų asmenų (mamos), kurių pasakojimų neįmanoma patikrinti bei kurių neįmanoma apklausti kaip pirminį informacijos šaltinį, tariamai pateikta informacija, jie nėra patvirtinti dokumentiniais įrodymais, tačiau šios išvados prieštarauja byloje esančiai informacijai, kadangi pats Departamentas nurodė, kad byloje yra dokumento kopija, vėliau buvo pateiktas šio dokumento originalas, kurį jam atsiuntė pareiškėjo mama. Neatsižvelgęs į šiuos savo prieštaravimus, Departamentas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo mamos atsiųstas dokumentas nebus vertinamas bylos kontekste, nes nėra susijęs su prieglobsčio prašytoju individualiai. Be to, paskesnį prieglobsčio prašymą grįsdamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis – pokalbio su motina metu sužinota informacija, jog jo šeimos nariai yra persekiojami, jiems grasinama iš jo tėvą nužudžiusių asmenų (tiksliau iš asmens, kuris nubaustas laisvės atėmimo bausme giminių), bendradarbiaudamas su Departamentu, pareiškėjas pateikė jam rašytinį įrodymą – Kurdistano regiono Teisėjų tarybos Baudžiamojo (duomenys neskelbtini) miesto teismo pranešimą (duomenys neskelbtini) Saugumo departamentui, kuriame nurodoma saugoti pareiškėjo namus, kadangi jo šeimai gresia pavojus. Pareiškėjo nuomone, pateiktas rašytinis įrodymas tiesiogiai pagrindžia pareiškėjo apklausų metu nurodytus teiginius dėl naujų paaiškėjusių aplinkybių, t. y. dėl gresiančio realaus pavojaus yra saugoma visa pareiškėjo šeima. Akivaizdu, kad Departamentas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles bei perspektyvaus grėsmių vertinimo reikalavimą, nepagrįstai atmetė pareiškėjo įrodymą, kaip nesusijusį su pareiškėjo prašyme nurodytais motyvais ir bylos nagrinėjimo esme.

1.3. Teigė, jog, atsižvelgiant į tai, jog esminiai prieglobsčio prašymo motyvai susiję būtent su traumuojančia patirtimi (pareiškėjo tėvo nužudymas įvyko pareiškėjui būnant šalia), apribojamos jo galimybės paaiškinti, prisiminti prašymą pagrindžiančią informaciją, todėl suprantama, kad gebėjimas atsiminti praeities įvykius, sutelkti dėmesį į konkrečią temą ir pateikti rišlų pasakojimą gali būti ribotas ar apskritai neįmanomas. Juolab, kai ankstesniuose teisminiuose procesuose buvo pateikti medicininiai dokumentai (2016 m. liepos 19 d. Klinikinio psichologo S. D. Išrašas iš individualaus psichologinio konsultavimo kliento kortelės), patvirtinantys, jog pareiškėją buvo ištikusi psichologinė krizė, jis patyrė adaptacinius sutrikimus. Patirtos traumos taip gali lemti baimę ir nepasitikėjimą, o tai gali turėti įtakos informacijos, kurią prieglobsčio prašytojas yra pasirengęs pateikti, kiekiui ir kokybei. Departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, turėjo atsižvelgti į tai ir atitinkamai vertinti pareiškėjo teiginių patikimumą.

1.4. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju Departamentas neatliko pareigos surinkti naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma, parengta atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, kaip yra nurodyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 167 ir 168 punktuose, t. y. nerinko ir nevertino informacijos apie teisėsaugos institucijų efektyvumą, galimybę apskritai kreiptis gynybos savo kilmės valstybėje. Departamentas, nesurinkęs informacijos apie nurodytas aplinkybes, iš pareiškėjo atėmė teisę į išsamų ir objektyvų jo bylos išnagrinėjimą.

1.5. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog Departamentui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) Respubliką jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

2. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Paaiškino, jog ginčijamu Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė patirti persekiojimą ar smurtą kilmės valstybėje yra pagrįsta. Atlikus tyrimą nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas, jog jis bijo grįžti į kilmės valstybę dėl grasinimų iš privačių asmenų (tėvo žudikų), pasižymi rimtais trūkumais, yra prieštaringas, todėl mažai tikėtinas. Atsižvelgus į tai, kad dokumentiniais įrodymais nepatvirtintas pareiškėjo pasakojimas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, jis nebuvo vertinamas jo naudai ir nebuvo nagrinėjamas sprendžiat dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo. Atlikus tyrimą nustatyta, kad nėra jokių objektyvių ir svarių argumentų, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę jam grėstų jo nurodyti veiksmai, todėl ginčijamame sprendime konstatuota, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

2.2. Pažymėjo, jog Išvadoje, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Sprendimas, pateiktas dokumentas nebuvo vertinamas bylos kontekste, kadangi jis nėra susijęs su pareiškėju individualiai. Pateiktame dokumente nėra nurodytas pareiškėjas, taip pat nėra kitų duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad dokumentas yra susijęs su pareiškėju. Todėl Departamentas pagrįstai šį dokumentą įvertino kaip nesusijusį su pareiškėju ir nevertino kaip įrodymo, pagrindžiančio pareiškėjo prieglobsčio prašymo pagrįstumą.

2.3. Nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimų nesutapimai susiję su esminėmis aplinkybėmis (pvz., ar pareiškėjas kreipėsi į policiją, dalyvavo teisme; kiek ir kokių grasinančių laiškų pareiškėjas gavo ir pan.). Šios aplinkybės yra susijusios su pareiškėjo nurodomų persekiotojų ir jo paties veiksmais, pareiškėjo asmenine patirtimi. Departamento nuomone, asmeniui neturėtų būti sudėtinga vienodai apibūdinti tokio pobūdžio aplinkybes net ir praėjus tam tikram laiko tarpui, kadangi šios aplinkybės susijusios su asmenine žmogaus patirtimi ir kelia asmeniui persekiojimo baimę. Apklausų metu pareiškėjas nebuvo prašomas nurodyti konkrečias datas ar vietas, kas tikėtina, praėjus keleriems metams po įvykių galėtų pasimiršti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš viso buvo atliktos 5 pareiškėjo apklausos (2014 m. lapkričio 26 d., 2015 m. vasario 28 d., 2016 m. sausio 8 d., 2017 m. birželio 21 d., 2017 m. birželio 27 d.), jam suteikta reali galimybė nuosekliai išaiškinti, dėl kokių priežasčių jis negali grįžti į kilmės valstybę, paaiškinti jo pasakojime atsiradusius nesutapimus. Todėl Departamentas, atsižvelgdamas į klausimų pobūdį, įvertinęs atsakymuose esančius prieštaravimus ir jų nenuoseklumą, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai netaikė abejonių privilegijos ir pagrįstai atmetė pareiškėjo pasakojimą apie jam gresiantį persekiojimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą bei Išvadoje detaliai nurodė, kodėl pareiškėjo pasakojimas nebuvo vertintas jo naudai – pareiškėjo pasakojimas nepasižymėjo nuoseklumu, išsamumu bei detalumu, buvo prieštaringas, todėl įvertintas kaip labiau netikėtinas nei tikėtinas. Pavyzdžiui, pareiškėjas apklausų metu teikė skirtingus ir prieštaringus paaiškinimus apie kreipimąsi į policiją, dalyvavimą teisme, gautus grasinimus. Be to, pareiškėjas savo teiginius apie naujai atsiradusius grasinimus grindė išimtinai trečiųjų asmenų (mamos), kurių pasakojimų neįmanoma patikrinti ir kurių neįmanoma apklausti kaip pirminio informacijos šaltinio, tariamai pateikta informacija, o ne savo asmenine patirtimi.

2.4. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai apie privačių asmenų grasinimus buvo atmesti (atsižvelgiant į paaiškinimų prieštaringumą, nedetalumą, neišsamumą), todėl nagrinėjamu atveju nebuvo poreikio ir būtinybės rinkti tokią kilmės valstybės informaciją. Be to, priimant ginčijamą Sprendimą, buvo įvertinta aktuali kilmės valstybės informacija, pagal kurią konstatuota, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nei pareiškėjo išvykimo iš šalies metu, nei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Nors pareiškėjas skunde teigia, kad įrodinėjimo lygis prieglobsčio bylose yra žemesnis nei tikimybių pusiausvyra, taikomas civilinėse bylose, tačiau, kaip nustatyta, pareiškėjo paaiškinimai, kuriais remiantis buvo vertinama jo individuali situacija, buvo prieštaringi, nenuoseklūs (dėl to atmesti). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo deklaruojama baimė grindžiama išimtinai šiomis atmestomis aplinkybėmis, ji negali būti laikoma visiškai pagrįsta. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindžia bendro pobūdžio teiginiais, bendra situacija kilmės valstybėje, tačiau ne individualaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios būtų susijusios su konkrečiai jam gresiančiu persekiojimu.

2.5. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė galimas jo deportacijos pasekmes. Kadangi pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos buvo vertintos tos pačios aplinkybės kaip ir sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos pareiškėjui priimtas dėl to, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai: pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Taip pat Departamentas konstatavo, kad pareiškėjui kilmės šalyje negresia pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais. Įvertinęs susijusias aplinkybes, Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį bei šio prašymo motyvai neatitinka UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-8286-629/2016, kurį nepakeistą paliko galioti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3034-662/2017, konstatuota, kad „nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjui gali kilti asmeninė grėsmė jo kilmės valstybėje. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodomos priežastys akivaizdžiai nėra susijusios su tarptautinės apsaugos teikimu.

Išanalizavus pareiškėjo byloje esančius rašytinius įrodymus, nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas orumas ar bus kokiu būdu nepagrįstai baudžiamas. Įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, taigi pabėgėlio statusas jam nebuvo suteiktas pagrįstai.“. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas taip pat nesugebėjo teismo posėdyje paaiškinti, kas jį persekioja jo kilmės valstybėje.

Teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė patirti persekiojimą ar smurtą kilmės valstybėje yra pagrįsta. Pareiškėjo pasakojimas, jog jis bijo grįžti į kilmės valstybę dėl grasinimų iš privačių asmenų (tėvo žudikų), pasižymi rimtais trūkumais, yra prieštaringas, todėl mažai tikėtinas. Pareiškėjas apie jo galimą persekiojimą sužinojo iš motinos, t. y. iš šalutinio šaltinio, kurio negalima patikrinti.

Dar daugiau, Migracijos departamentas pagrįstai nevertino pareiškėjo pateikto dokumento, nes jis nėra susijęs su pareiškėju individualiai. Pateiktame dokumente nėra nurodytas pareiškėjas, taip pat nėra kitų duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad dokumentas yra susijęs su pareiškėju. Todėl Departamentas pagrįstai šį dokumentą įvertino kaip nesusijusį su pareiškėju ir nevertino kaip įrodymo, pagrindžiančio pareiškėjo prieglobsčio prašymo pagrįstumą. Vadinasi, jokių papildomų įrodymų (nors teismas įvertino visas pareiškėjo pateiktas naujas ir Migracijos departamento vertintas faktines aplinkybes), kad pareiškėją persekioja jo kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, pilietybės, tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, šioje byloje nėra pateikta.

5. Teismo vertinimu, priimant ginčijamą Sprendimą, buvo įvertinta aktuali kilmės valstybės informacija, pagal kurią konstatuota, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nei pareiškėjo išvykimo iš šalies metu, nei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).

6. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-100 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą – įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

7. Kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje buvo nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybai, jos struktūriniams padaliniams išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki tol, kol šioje administracinėje byloje įsiteisės teismo procesinis sprendimas, netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų, minėta reikalavimo užtikrinimo priemonė panaikinta.

III. 8. Pareiškėjas K. R. R. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles bei perspektyvaus grėsmių vertinimo (į ateitį nukreipto prieglobsčio prašymo motyvų vertinimo) reikalavimą, atmetė pareiškėjo įrodymą (Kurdistano regiono Teisėjų tarybos Baudžiamojo (duomenys neskelbtini) miesto teismo pranešimą (duomenys neskelbtini) Saugumo departamentui, kuriame nurodoma saugoti K. R. W. namus, kadangi jo šeimai gresia pavojus bei įpareigoja informuoti apie rezultatus), kaip nesusijusį su pareiškėjo prašyme nurodytais motyvais ir bylos nagrinėjimo esme. Tačiau pateiktas rašytinis įrodymas tiesiogiai pagrindžia pareiškėjo apklausų metu nurodytus teiginius dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. dėl gresiančio realaus pavojaus yra saugoma visa pareiškėjo šeima.

8.2. Atkreiptinas teismo dėmesys, jog pareiškėjo tėvo nužudymas įvyko pareiškėjui būnant šalia, kas yra pripažintina traumuojančia patirtimi, įvykusia prieš keletą metų. Atsižvelgiant į tai, apribojamos jo galimybės paaiškinti, prisiminti prašymą pagrindžiančią informaciją, todėl, logiška, kad gebėjimas atsiminti praeities įvykius, sutelkti dėmesį į konkrečią temą ir pateikti rišlų pasakojimą gali būti ribotas ar apskritai neįmanomas. Juolab, kai ankstesniuose teisminiuose procesuose buvo pateikti medicininiai dokumentai (2016 m. liepos 19 d. Klinikinio psichologo S. D. Išrašas iš individualaus psichologinio konsultavimo kliento kortelės), patvirtinantys pareiškėją ištikusią psichologinę krizę bei jo adaptacinius sutrikimus (sudėtingą pareiškėjo psichologinę būklę patvirtino ir pats pareiškėjas apklausos metu (7 p.). Patirtos traumos taip gali lemti baimę ir nepasitikėjimą, o tai gali turėti įtakos informacijos, kurią prieglobsčio prašytojas yra pasirengęs pateikti, kiekiui ir kokybei. Į tai turėjo atsižvelgti ir atsakovas, vertindamas pareiškėjo teiginių patikimumą. Nagrinėjamu atveju šie argumentai buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat paminėti ir sprendime, be to, pareiškėjo įsitikinimu, yra pripažintini esminiais, kadangi paneigia jo pasakojimo prieštaringumą bei nenuoseklumą, tačiau nurodyti motyvai ginčijamame teismo sprendime apskritai nebuvo nagrinėti, kas turėjo esminės reikšmės nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui.

8.3. Pareiškėjas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nei pareiškėjo išvykimo iš šalies metu, nei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), tačiau nurodo, jog, jo įsitikinimu, Migracijos departamentas neatliko pareigos surinkti naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma, parengta atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus (t. y. aktualią informaciją), kaip yra nurodyta Aprašo 167 ir 168 punktuose, t. y. nerinko ir nevertino informacijos apie teisėsaugos institucijų efektyvumą, galimybę apskritai kreiptis gynybos savo kilmės valstybėje. Nesurinkus informacijos apie nurodytas aplinkybes, iš pareiškėjo buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jo bylos nagrinėjimą.

9. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Kaip ir nurodyta 2017 m. liepos 3 d. Išvadoje Nr. (15/6-9) 13PR-100RN, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Sprendimas, pateiktas dokumentas nebuvo vertinamas bylos kontekste, kadangi jis nėra susijęs su pareiškėju individualiai. Pateiktame dokumente nėra nurodytas pareiškėjas, taip pat nėra kitų duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad dokumentas yra susijęs su pareiškėju. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai šį dokumentą įvertino kaip nesusijusį su pareiškėju ir nevertino kaip įrodymo, pagrindžiančio pareiškėjo prieglobsčio prašymo pagrįstumą. Teismas argumentuotai sprendime motyvavo savo išvadas dėl pateikto dokumento.

9.2. Pareiškėjas analogiškus argumentus (dėl tėvo nužudymo jo akivaizdoje įtakos jo atminčiai, parodymų nuoseklumui ir psichologinės būklės) teikė ir nagrinėjant jo skundą dėl ankstesnio Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimo (administracinė byla Nr. eA-3034-662/2017). Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo užduodami patikslinantys klausimai, prašyta detalizuoti pasakojimą, apie tam tikras aplinkybes klausta po kelis kartus, skirtingose apklausos vietose, pareiškėjui siūlyta pateikti papildomus paaiškinimus ir užduoti klausimus. Pareiškėjo bylos medžiaga rodo, kad jam ir 2017 m. birželio 27 d. apklausos metu buvo užduoti patikslinamieji klausimai, suteikta reali galimybė pateikti paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir jo pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų. Nei apklausos metu, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas įtikinamai nepaaiškino šių nesutapimų. Migracijos departamento vertinimu, esant tokioms faktinėms aplinkybėms (atlikta ne viena pareiškėjo apklausa, jam užduoti patikslinantys klausimai, nustatyti pareiškėjo paaiškinimų esminiai nesutapimai, šie nesutapimai susiję su esminėmis aplinkybėmis ir asmenine pareiškėjo patirtimi), ir šioje byloje pagrįstai netaikyta abejonių privilegija ir pagrįstai atmestas pareiškėjo pasakojimas apie jam gresiantį persekiojimą.

9.3. Teisės aktų nuostatos nenustato, kad visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Kaip rodo Išvados turinys, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją. Ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai apie privačių asmenų grasinimus buvo atmesti (atsižvelgiant į paaiškinimų prieštaringumą, nedetalumą, neišsamumą), todėl nagrinėjamu atveju nebuvo poreikio ir būtinybės rinkti tokią kilmės valstybės informaciją. Priimant ginčijamą Sprendimą, buvo įvertinta aktuali kilmės valstybės informacija, pagal kurią konstatuota, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nei pareiškėjo išvykimo iš šalies metu, nei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių šią Migracijos departamento išvadą galinčių paneigti argumentų, skundo teiginiai yra labiau deklaratyvaus pobūdžio, nesusiję su individualia pareiškėjo situacija, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.

9.4. Migracijos departamento tyrimas atliktas surinkus Aprašo 99, 101, 102 ir 114 punktuose nurodytą informaciją, apklausus pareiškėją, atsižvelgus į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Vadovaujantis Aprašo 115 punkto nuostatomis, nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) teisėtumo ir pagrįstumo bei Migracijos departamento pareigos išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

11. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė, nurodęs, jog atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka teisės aktų nuostatų, numatančių pabėgėlio ir papildomos apsaugos suteikimą.

12. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo nurodytus argumentus bei įrodymus, Migracijos departamento atliktą tyrimą (surinktą naujausią informaciją) apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka teisės aktų nuostatų, numatančių pabėgėlio ir papildomos apsaugos suteikimą.

13. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.

14. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl prieglobsčio jam suteikimo, teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčui spręsti aktuali Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 1 d.) 1 dalis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

15. Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 1 d.) 1 dalis įtvirtina, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

17. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad valstybės turi pareigą, spręsdamos dėl asmens grąžinimo į atitinkamą valstybę, atsižvelgti į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 2, 3 straipsnių nuostatas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. liepos 8 d. sprendimą M.E. prieš Daniją). Iš EŽTT 2016 m. kovo 23 d. sprendime byloje F. G. prieš Švediją pateiktų išaiškinimų matyti, kad institucijoms, sprendžiančioms asmenų prieglobsčio, jų grąžinimo į kilmės valstybę klausimus, tenkančios pareigos įvertinti aplinkybes, su kuriomis yra siejamas tarptautinės apsaugos poreikis, apimtis skiriasi priklausomai nuo tokių aplinkybių pobūdžio. Šioje byloje EŽTT akcentavo, jog tuo atveju, kai prieglobsčio prašymas yra grindžiamas individualizuota rizika, prieglobsčio siekiantis asmuo turi pagrįsti tokias aplinkybes. Jeigu asmuo pasirenka tokiomis aplinkybėmis nesiremti ir neatskleisti specifinių individualių aplinkybių dėl prieglobsčio suteikimo, iš valstybės institucijų negali būti tikimasi tokių aplinkybių įvertinimo. Tačiau atsižvelgus į absoliutų EŽTK 2 ir 3 straipsniuose numatytų teisių pobūdį, įvertinus prieglobsčio prašytojų pažeidžiamumą, institucijos savo iniciatyva įvertina, ar kilmės valstybėje nebus pažeistos EŽTK 2, 3 straipsniuose nurodytos žmogaus teisės. Tai ypatingai pasisakytina apie situacijas, kai nacionalinėms institucijoms yra žinoma apie tai, kad prieglobsčio prašytojas yra grupės, kuri sistemiškai yra veikiama netinkamo elgesio tam tikroje valstybėje, narys (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimą byloje F. G. prieš Švediją). Kita vertus, EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje savaime nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėto EŽTK 3 straipsnio pažeidimas.

18. Taigi pirmiau nurodytas reguliavimas ir teismų praktika lemia poreikį įvertinti individualią asmens prašančio tarptautinės apsaugos situaciją ir spręsti dėl apsaugos jam suteikimo.

19. Pastebėtina, jog pareiškėjo atveju Migracijos departamentas 2016 m. birželio 23 d. jau yra priėmęs sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-52 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo Lietuvos Respublikoje ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“, kuris galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3034-662/2017 yra paliktas galioti, t. y. įsiteisėjęs. Minėtu sprendimu atsakovas atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad pareiškėjo prašyme dėl patirto persekiojimo kilmės valstybėje esantys prieštaravimai yra esminiai (dėl gautų grasinančių laiškų skaičiaus, tėvo žūties aplinkybių ir galimos grėsmės pačiam pareiškėjui), todėl pareiškėjo teiginiai apie persekiojimą kilmės valstybėje ar ten patirtus smurtinius veiksmus laikytini neįrodytais, o baimė – nepagrįsta, taip pat šiuo sprendimu nuspręsta pareiškėją išsiųsti į autonominę Kurdistano sritį, kuri, Departamento vertinimu, yra pakankamai saugi. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, šie faktai iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant šią administracinę bylą.

20. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas Migracijos departamento 2017 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-100 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kurį atsakovas priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. birželio 14 d. paskesnį prieglobsčio prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas. Šiame paskesniame prieglobsčio prašyme pareiškėjas nurodė, kad po pirminio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėjimo paaiškėjo naujos, iki tol jam nežinomos aplinkybės, kurios pagrindžia, kad jam turėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nes kilmės valstybėje jis bus ne tik persekiojamas, bet ir galimai nužudytas; po galutinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties sužinojo, kad jo šeima iki šiol yra persekiojama ir jai kilmės valstybėje gresia pavojus; jo šeimos nariai matė juos sekantį automobilį, labai išsigando ir kreipėsi į kompetentingą instituciją, pastaroji, atsižvelgdama į nurodytas baimes, faktines aplinkybes, 2017 m. balandžio 19 d. priėmė patvarkymą, kuriuo įpareigojo saugumą prižiūrėti / apžiūrėti / sekti jo šeimos namą, nes jo šeimai gresia pavojus; faktą, kad jo šeimai ir jam gresia pavojus konstatavo ir kilmės valstybės kompetentingos institucijos.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi paskesniame pareiškėjo prieglobsčio prašyme nurodytas aplinkybes, bylos medžiagą bei pareiškėjo individualią situaciją, sutinka tiek su skundžiamame atsakovo Sprendime pateiktais, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo nurodytų naujų aplinkybių, neva pagrindžiančių, kad jam turėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, neatitikties UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose numatytiems pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindams, t. y. šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas naujų aplinkybių prieglobsčio suteikimui paskesniame prieglobsčio prašyme nepateikė. Atsižvelgdama į ABTĮ 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, jų nekartoja, jomis remiasi ir jas tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

22. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

23. Atsižvelgdama į šias procesines nuostatas, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pareiškėjo pateikto įrodymo – Kurdistano regiono Teisėjų tarybos Baudžiamojo (duomenys neskelbtini) miesto teismo pranešimo (duomenys neskelbtini) Saugumo departamentui, kuriame nurodoma saugoti K. R. W. namus, kadangi jo šeimai gresia pavojus bei įpareigoja informuoti apie rezultatus, teisėjų kolegija vertinti kitaip, nei jį įvertino pirmosios instancijos teismas, taip pat neturi pagrindo. Sutiktina, kad šis įrodymas nėra susijęs su prieglobsčio prašytoju (pareiškėju) individualiai, be to, pareiškėjas tuo metu, kai šis dokumentas išduotas, jau ilgą laiką iki tol buvo ir iki šiol tebėra išvykęs iš namų, taip pat šis dokumentas nepagrindžia naujų aplinkybių nei tos, kurios jau buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3034-662/2017 nagrinėjant ankstesnio Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui nesuteikimo tomis pat aplinkybėmis teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su išvada, jog pareiškėjo pasakojimas, jog jis bijo grįžti į kilmės valstybę dėl grasinimų iš privačių asmenų pusės (tėvo žudikų), pasižymi rimtais trūkumais bei yra prieštaringas, todėl yra mažai tikėtinas. Tai susiję su esminių pareiškėjo nurodomų aplinkybių (dėl jo persekiojimo, tėvo žūties aplinkybių ir galimos grėsmės pačiam pareiškėjui) prieštaringumu, todėl pareiškėjo (traumuojanti) patirtis – tėvo žūtis jo akivaizdoje ir dėl to kilusi ypatinga psichologinė būklė, teisėjų kolegijos vertinimu, negalėjo padaryti tokios įtakos, dėl kurios jis nebūtų tiksliai atsiminęs ar nebūtų galėjęs paaiškinti minėtų esminių prašymą pagrindžiančių faktinių aplinkybių. Tai, kad pareiškėjui 2016 m. liepos 19 d. buvo nustatyti tam tikri psichiniai sutrikimai, vienareikšmiškai nepatvirtina to, jog jis tokios būsenos buvo ir jo 2017 m. birželio 14 d. paskesnio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu bei 2017 m. duotų paaiškinimų metu. Kaip teisingai nurodė ir atsakovas, apklausų metu pareiškėjas nebuvo prašomas nurodyti konkrečias datas ar vietas, prašoma buvo tik nurodyti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nurodomų persekiotojų ir jo paties veiksmais, pareiškėjo asmenine patirtimi, keliančias jam persekiojimo baimę. Taip pat apklausų (2017 m. birželio 27 d. apklausos) metu pareiškėjui buvo užduoti ir patikslinamieji klausimai, suteikta reali galimybė pateikti paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir jo paaiškinimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų. Nei apklausos metu, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas įtikinamai nepaaiškino šių nesutapimų. Tokiu būdu visa tai nepaneigia pareiškėjo pasakojimo prieštaringumo bei nenuoseklumo.

25. Dėl Migracijos departamento pareigos surinkti naujausią informaciją apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje pažymėtina, jog, viena vertus, Migracijos departamentas Išvadoje surinko aktualią ir išsamią informaciją apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje (t. y. kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nei pareiškėjo išvykimo iš šalies metu, nei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), su kuo pareiškėjas ir pats sutinka, kita vertus, atsakovas neturėjo pagrindo rinkti informaciją apie konkrečiai su pareiškėju susijusias faktines aplinkybes, t. y. kaip pareiškėjas nurodo apeliaciniame skunde, apie jo gyvenamosios vietos teisėsaugos institucijų efektyvumą, galimybę apskritai kreiptis gynybos savo kilmės valstybėje, kadangi pareiškėjas nei savo paskesniame prieglobsčio prašyme, nei apklausų metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nenurodė, kad prieglobstis Lietuvos Respublikoje jam būtinas dėl kilmės valstybėje egzistuojančių teisėsaugos sisteminių problemų, politinės situacijos ar teisės į teismą ribojimų. Priešingai, apklausų metu pareiškėjas pats nurodė, kad pateikė ieškinį prieš žmones, nužudžiusius jo tėvą, kad policija tuos žmones sulaikė ir įkalino, pati policija taip pat buvo atvažiavusi į jo namus ir klausė, ar nenori pateikti ieškinio, pati valstybė tyrė jo tėvo nužudymo bylą, nes jis buvo policininkas, vienas iš jo tėvą nužudžiusių asmenų buvo įkalintas iki gyvos galvos ir pan. Taigi, įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo pažeistos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrinės taisyklės, susijusios su informacijos apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje surinkimu.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais, teisinio pagrindo nėra. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. R. R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius