2021-08-18 Nr. AB-16179-3-61-3-01153-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3426-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01153-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (15/6-14)12PR-29 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje jam nesaugu, jis, tikėtina, bus persekiojamas, patirs smurtą ir kankinimus. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepakankamai įsigilino į faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo situacija bei situacija jo kilmės valstybėje, neatliko visų būtinų veiksmų šiai situacijai nustatyti, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju yra pagrįsta tikimybė, jog jis gali tapti smurto auka, būti pagrobtas ar kankinamas, jo gimtinėje nesaugu, vyksta karas, teroristiniai veiksmai bei išpuoliai nukreipti prieš civilius gyventojus, dėl sugriautų namų pareiškėjas su šeima buvo priverstas išvykti, po kurio laiko grįžo į gimtąjį miestą, bet ten gyventi buvo neįmanoma. Pareiškėjas pažymėjo, jog fiksuojant jo paaiškinimus buvo naudotasi dviejų vertėjų pagalba, dėl to perteikiama informacija galėjo tapti netiksli. Pareiškėjo manymu, atsakovas neįvertino, kad jo kilmės valstybėje itin plačiai taikomas jaunų žmonių grobimas ir prievartinis vertimas tapti konkrečios politinės grupuotės kovotoju. Nors skundžiamame sprendime atsakovas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo atsakovas pareiškėjui netaikė. Atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjo situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos (taip pat ir neoficialios), dėl kurios jam daromas poveikis ar jis patiria ekonominį nepriteklių, ar kilmės valstybėje kaip nors sprendžiamas klausimas dėl tokių grupių, kurioms priklauso pareiškėjas (persikėlęs iš karinio konflikto rajono), integracijos ir pagalbos pragyvenant, tokių asmenų nediskriminavimo. Atsakovas neatliko tyrimo dėl to, kokios ekonominės priemonės taikomos pareiškėjo kilmės valstybėje, kokios yra persikėlusių asmenų integracijos galimybės, valstybės pagalba jiems ir apsiribojo konstatavimu, kad pareiškėjas atvyko dėl ekonominių priežasčių.

3. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad Sprendimo priėmimo metu Lietuvos teritorijoje buvo teisėtai, nes buvo prieglobsčio prašytojas, Sprendimas nesuteikti prieglobsčio nebuvo įsiteisėjęs, todėl nebuvo teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo išsiuntimą. Be to, nuo 2021 m. kovo 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nepriimamas tol, kol nagrinėjamas jo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį pagal šio Įstatymo IV skyrių. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, taikė seną Įstatymo 125 straipsnio redakciją ir neatsižvelgė į jo pakeitimą, galiojusį atsakovui nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir Sprendimo priėmimo metu.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas neslėpė, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą lėmė sunki jo šeimos materialinė padėtis. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl individualių asmens savybių. Tyrimo metu nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgęs į individualias pareiškėjo savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, Departamentas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. 2021 metų EPPB ataskaitoje nurodyta, kad šiuo metu pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė kilmės valstybėje vykstančiais konfliktais ir sunkia finansine būkle. Jokių aplinkybių, susijusių su baime būti verčiamam prisijungti prie politinių grupuočių, nenurodė. Įvertinęs surinktą informaciją, Departamentas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, nėra pažeidžiamas asmuo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Tverečiaus pasienio užkardos pareigūnai 2021 m. vasario 9 d. sulaikė pareiškėją, kuris nelegaliai kirto Lietuvos Respublikos sieną; pareiškėjas žodžiu pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, prašymą motyvavo tuo, kad dėl sunkios finansinės padėties atvyko dirbti, padėti savo šeimai; 2021 m. vasario 17 d. apklausoje pareiškėjas nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl šalyje vykstančių konfliktų ir sunkios finansinės padėties, jo šeima kilusi iš (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojo šeimos namai buvo sugriauti, jie prarado visą turtą ir buvo priversti bėgti, apsigyveno (duomenys neskelbtini), gyveno palapinėse tarp griuvėsių, (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašytojas dienomis dirbo plytelių (mozaikos) klojėju, vakarais – vyrų kirpėju, tačiau gaunamų pinigų neužteko šeimai išlaikyti, šeima nusprendė, kad pareiškėjas turi keliauti į Europą, susirasti darbą ir pradėti remti šeimą; Departamentas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (15/6-14)12PR-29 nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

8. Remdamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, persekiojimo baimė turi būti reali, persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie persekiojimo baimę, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo, tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) vietoves bei gyventojų persikėlimą iš paveiktų teritorijų. Įvertinęs pareiškėjo apklausose surinktą informaciją, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pats prieglobsčio prašytojas patvirtino, jog su persekiojimu kilmės valstybėje nebuvo susidūręs, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, jog nors pareiškėjo šeima buvo paveikta kovų (duomenys neskelbtini) bei priversta pakeisti gyvenamąją vietą, negalima tvirtinti, jog pareiškėjui grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų; pagrindinis pareiškėjo atvykimo tikslas – rasti darbo bei padėti šeimai dėl jos sunkios materialinės padėties.

9. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų savo prašymui pagrįsti, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata neįvykdyta, o pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo argumentų, kad dėl galbūt netikslaus vertimo apklausose nebuvo tinkamai atskleistos aplinkybės, pirmosios instancijos teismas nelaikė pagrindu abejoti jo prašymo tyrimo išsamumu – rašytinė bylos medžiaga ir apklausos vaizdo įrašas patvirtina, kad vertėjai tiksliai ir nuosekliai vertė pareiškėjo pasakojimą, pareiškėjas pretenzijų dėl netinkamo vertimo nereiškė.

10. Remdamasis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 2 straipsnio (e) punktu ir 15 straipsniu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

11. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nelegaliai kirto Lietuvos Respublikos sieną, be to, siekė neteisėtai išvykti į Lenkijos Respubliką, todėl sprendė, kad pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo nagrinėjamos bylos kontekste yra proporcinga priemonė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčijamame Sprendime konkrečiai ir argumentuotai nurodytos aplinkybės, kuriomis remiantis pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), jam pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 str. 1 d.), atsakovas pagrįstai įvedė perspėjimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje dvejus metus nuo išsiuntimo dienos.

III. 12. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas atliko išsamų ir visapusišką tyrimą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, pareiškėjas pažymi, jog sudėtine tyrimo dalimi yra informacijos apie kilmės valstybę surinkimas, analizė, vertinimas bei taikymas kiekvienam atvejui, o tam reikia surinkti tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Šios pareigos atsakovas neatliko, nes neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjo atveju nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos (įskaitant neoficialią), dėl kurios pareiškėjui daromas poveikis ar jis patiria ekonominį nepriteklių, ar kilmės valstybėje kaip nors sprendžiamas klausimas dėl tokių grupių, kaip pareiškėjas (persikėlęs iš karinio konflikto rajono), integracijos ir pagalbos pragyvenant, tokių asmenų nediskriminavimo lyginant su kitais gyventojais. Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimą ir perduoti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo atsakovui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo standartus – teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą vadovaudamasis netinkamu standartu, kad aplinkybė turėtų būti labiau tikėtina nei netikėtina, pagrįsta rašytiniais įrodymais. Teisės aktai įtvirtina, kad grėsmė neprivalo būti labiau tikėtina negu netikėtina ar būtinai pagrįsta rašytiniais įrodymais (prieglobsčio prašytojui negalint pateikti rašytinių įrodymų, jo prašymas nagrinėjamas naudojant kitas reglamentuotas priemones – nėra imperatyvaus reikalavimo teikti tik rašytinius įrodymus, o jų nesant, prašymą atmesti). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo pasakojimą vertino pernelyg griežtai, o tai lėmė neteisingą aplinkybių vertinimą bei neteisingo sprendimo priėmimą.

15. Anot pareiškėjo, skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais yra neryškus, ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Atsakovas bei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė, ar pareiškėjo ekonominės priežastys neturi diskriminacinio elemento.

16. Pasak pareiškėjo, apstu duomenų, jog (duomenys neskelbtini) yra paplitęs beatodairiškas smurtas, dėl išpuolių žūva civiliai gyventojai, jame vis dar veikia teroristinės organizacijos. Dėl šalyje vyraujančios konfliktinės situacijos ir savo asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) pareiškėjas tikėtina bus priverstas prieš savo valią pasirinkti kariaujančiąją pusę ir aktyviai įsijungti į veiksmus, kurie iš esmės prieštarauja jo įsitikinimams. Atsakovo surinktoje informacijoje apie (duomenys neskelbtini) gausu objektyvių faktų, liudijančių, kad šalyje nėra saugu gyventi. Aplinkybė, kad atsakovas nenustatė individualios asmeninės grėsmės pareiškėjui grįžti į kilmės šalį, yra netinkamai atlikto tyrimo pasekmė. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepatikrino ir nepasisakė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos papildomos apsaugos suteikimo galimybės.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo skundo argumentų, susijusių su senos Įstatymo 125 straipsnio redakcijos taikymu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi žemesnės teisinės galios poįstatyminiais teisės aktais ir neišaiškino aktualios nuo 2021 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 125 straipsnio 4 dalies redakcijos taikymo.

18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) prašymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šį savo prašymą motyvuoja aplinkybe, kad jis turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir turėti galimybę paaiškinti savo motyvus jam itin reikšmingu tarptautinės apsaugos suteikimo klausimu.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

22. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Pareiškėjas nepaaiškino, kokias konkrečiai aplinkybes, kurių nenurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis norėtų paaiškinti ir kodėl to negalėjo padaryti anksčiau arba raštu. Pažymėtina, kad byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie apeliacinėje instancijoje negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga bei proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui ar išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Todėl pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, pareiškėjas su persekiojimu kilmės valstybėje nebuvo susidūręs, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, o pagrindinis pareiškėjo atvykimo tikslas – rasti darbo bei padėti šeimai dėl jos sunkios materialinės padėties.

24. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, vadovavosi netinkamu įrodymų vertinimo standartu, taip pat nepasisakė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos papildomos apsaugos suteikimo galimybės bei neišaiškino aktualios nuo 2021 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 125 straipsnio 4 dalies redakcijos taikymo.

25. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

26. Ginčo santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

28. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) dėl saugumo persikėlė į (duomenys neskelbtini), kur neturi jokio turto, gyvenamosios vietos, gyvenimo sąlygos buvo blogos, todėl į Europą atvyko susirasti darbą ir padėti savo 8 asmenų šeimai.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos (taip pat Departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtam, kankinamam ar priverstam tapti politinės grupuotės kovotoju. Pareiškėjas savo pasakojimo dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus niekaip nedetalizavo ir neindividualizavo, jam (pasakojimui) trūksta konkretumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę jo sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus. Kita vertus, pažymėtina, jog apklausoje kelis kartus paklaustas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko išimtinai dėl finansinės naudos, t. y. siekdamas Europoje susirasti darbą ir materialiai padėti kilmės valstybėje likusiai savo šeimai, pažymėjo, kad jei šeimos materialinė padėtis nebūtų buvusi tokia sunki, jis būtų pasilikęs (duomenys neskelbtini) su šeima. Departamento pateiktoje užsieniečio byloje taip pat yra pareiškėjo prašymas grąžinti (deportuoti) jį į (duomenys neskelbtini) pas ten likusią šeimą.

32. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, savaime, nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Juo labiau, kad pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė duomenų, kad kilmės valstybėje jis buvo persekiojamas. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugus, baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės.

33. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas turėjo, tačiau nesurinko informacijos apie tai, ar (duomenys neskelbtini) nevykdo politikos ir netaiko poveikio priemonių, siekiant daryti įtaką pareiškėjui, ar dėl to jis nepatiria nepritekliaus, ar (duomenys neskelbtini) kaip nors sprendžiamas klausimas dėl tokių grupių, kurioms priklauso pareiškėjas, integracijos ir pagalbos pragyvenant bei nediskriminavimo lyginant su kitais gyventojais, tačiau konkrečiai nepaaiškina, kaip konkrečiai ir kada tokia (duomenys neskelbtini) valdžios tariamai diskriminacinė politika jo, kaip asmens, pasitraukusio iš karinio konflikto teritorijos, atžvilgiu pasireiškė, nepateikė jokių su tuo susijusių duomenų. Įvertinus pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį turinį bei apklausose nurodytas aplinkybes, klausimas dėl (duomenys neskelbtini) valdžios veiksmų kokiu nors būdu persekiojant ar diskriminuojant asmenis, pasitraukusius iš karinio konflikto teritorijos (įskaitant pareiškėją), nebuvo keliamas. Šiuo atveju pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (ypač, jei tokių aspektų pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausose net nenurodė).

34. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

35. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, priešingai, nei teigia pareiškėjas, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Kaip apklausose nurodė pats pareiškėjas, gyventi (duomenys neskelbtini), kuriame šiuo metu gyvena pareiškėjo šeima, yra sudėtinga ne dėl ten vykstančių karo veiksmų (beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu), o dėl blogos šeimos finansinės padėties.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, nes faktinės bylos aplinkybės nėra analogiškos. Pareiškėjo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pats ginčijamas Departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

37. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad priimant ginčijamą Sprendimą turėjo būti taikomos nuo 2021 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 125 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nepriimamas tol, kol nagrinėjamas jo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį pagal šio Įstatymo IV skyrių. Šiuo atveju pažymėtina, jog Įstatymo 125 straipsnis aptariama 4 dalimi buvo papildytas nuo 2021 m. kovo 1 d. įsigaliojusiu 2020 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu Nr. XII-3412, kurio 61 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas“ įtvirtinta, kad užsieniečių prašymai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai dėl pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis (4 d.). Taigi pareiškėjo argumentai, esą priimant Sprendimą turėjo būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 125 straipsniu, nelaikytini pagrįstais.

38. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė