2021-04-14 Nr. AB-7817-3-61-3-01578-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-1010-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01578-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų V. P. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovams V. P. ir V. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovų V. P. ir V. P. (toliau – ir atsakovai) 1 601,76 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. Vilniaus rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) įvedė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95 buvo patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai. Šie dydžiai 2012–2016 m. iš dalies buvo keisti Savivaldybės tarybos sprendimais. Vietinės rinkliavos mokėtojams siunčiant informacinius pranešimus dėl vietinės rinkliavos, vietinės rinkliavos dydžiai yra perskaičiuojami pagal tuo metu nustatytus tarifus. Mokėtina vietinė rinkliava atsakovams apskaičiuota remiantis Vilniaus rajono savivaldybės sprendimu patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto plotą.

3. Pagal turimus duomenis atsakovui nuo 1995 m. rugpjūčio 17 d. priklauso 1/3 pastato-kartonažo cecho, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo pastatas); nuo 2013 m. balandžio 15 d. – 2/3 pastato-kartonažo cecho, esančio (duomenys neskelbtini); nuo 2014 m. birželio 2 d. – 2/3 pastato-kartonažo cecho, esančio (duomenys neskelbtini), o likusi 1/3 dalis atsakovams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

4. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovams nuosavybės teise priklauso nurodytas turtas, jie yra rinkliavos mokėtojai ir jiems tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą į Savivaldybės biudžetą nuo 2012 m. gegužės 1 d. pagal Savivaldybės administracijos vienam iš sutuoktinių siunčiamus mokėjimo pranešimus. Atsakovų įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susidarė už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir yra 1 601,76 Eur. Atsakovams kartu su mokėjimo pranešimais buvo siunčiami priminimai dėl skolos sumokėjimo, tačiau atsakovai susidariusio įsiskolinimo nepadengė ir vietinės rinkliavos nesumokėjo.

5. Atsakovai atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

6. Atsakovai paaiškino, kad pastate (duomenys neskelbtini), jokia veikla, reikalaujanti komunalinių atliekų tvarkymo ir išvežimo, nevyko, nes pastato patalpos nebuvo naudojamos. Laikotarpiu nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2014 m. kovo mėn. buvo vykdoma ribota veikla. 2012 m. kovo mėn. – 2013 m. sausio mėn. patalpos buvo atnaujinamos, o 2013 m. sausio mėn. vietinis jaunimas įrengė (63,06 kv. m plotas) sporto salę, kurioje jie sportavo. Pastate nėra vandens, nuotekų šalinimo, o nuo 2014 m. kovo mėn. beveik nenaudojama elektra energija. Iš atsakovams priklausančių patalpų nebuvo išvežtos jokios atliekos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendimu atsakovo prašymą tenkino ir priteisė jam solidariai iš atsakovų 1 601,76 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

8. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovų.

9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė jokių objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų, kurie leistų teigti, jog ginčo laikotarpiu komunalinės atliekos nebuvo tvarkomos ar buvo tvarkomas tik konkretus atitinkamas atliekų kiekis. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų abejoti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintuose Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose (toliau – ir Nuostatai, su vėlesniais pakeitimais) nurodytų vietinės rinkliavos dydžių pagrįstumu, kiek tai susiję su galinčiu susidaryti atliekų kiekiu valdant, naudojant ar disponuojant atitinkamos paskirties nekilnojamuoju turtu ir šių atliekų tvarkymu. Pagal pareiškėjo pateiktą 2019 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą atsakovams bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nuo 2014 m. birželio 2 d. priklauso 1/3 dalis pastato-kartonažo cecho, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat atsakovui V. P. nuo 1995 m. rugpjūčio 17 d. priklausė 1/3 pastato dalis, nuo 2013 m. balandžio 15 d. priklauso 2/3 pastato dalys.

10. Teismas įvertino, kad atsakovai laikytini vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojais (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 3 str.). Teismas pažymėjo, kad nors atsakovai teigė, jog ginčo laikotarpiu jokios atliekos iš šių patalpų nebuvo išvežtos, tačiau tokiems teiginiams pagrįsti jie nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Teismo nuomone, atsakovų pateikti raštai su informacija apie tai, kad tam tikrais laikotarpiais nebuvo suvartotas joks elektros energijos kiekis, savaime nepagrindžia, jog atsakovų komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Teismas pažymėjo, kad pagal pačių atsakovų atsiliepime nurodytas aplinkybes tam tikrais laikotarpiais vyko sporto salės įrengimas, kurioje vėliau buvo leista sportuoti, o tai, kad nuo 2015 metų nebuvo naudojama elektros energija, savaime nesuponuoja išvados, kad jokia veikla nebuvo ar negalėjo būti vykdoma dienos metu.

11. Teismas nurodė, kad susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovams suformuoti ir siųsti raginimai Nr. 1852, Nr. A33(1)-814(4.21), kuriuose nurodyti priminimai dėl skolos sumokėjimo, taip pat vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. vasario 4 d., 2014 m. spalio 16 d., 2015 m. kovo 20 d., 2015 m. liepos 27 d., 2016 m. kovo 3 d., 2017 m. balandžio 6 d., 2018 m. kovo 29 d. siųsti mokėjimo pranešimai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovai būtų sumokėję visą ar dalį prašomos priteisti vietinės rinkliavos.

12. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad nesant duomenų, leidžiančių nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, nėra pagrindo nukrypti nuo Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų ir Rinkliavų įstatymo. Pareiškėjas pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomos priteisti 1 601,76 Eur sumos apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Teismas nurodė, kad tenkina pareiškėjo prašymą iš atsakovų solidariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.109, 6.6.1 straipsniai) priteisti 1 601,76 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

III. 13. Atsakovai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat atsakovai, atsižvelgę į tai, kad Administracija atgaline data pastato paskirties, sąžiningumo deklaracijos ir elektros suvestinių nepriima, mano, kad pirmosios instancijos teismas turi įpareigoti Administraciją minėtus dokumentus priimti ir perskaičiuoti vietinės rinkliavos dydį nuo 2012 m. gegužės 1 d. Atsakovai pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kad Administracija atsakytų, kodėl esant dviem bendrasavininkiams ir žinant atsakovo tikrąjį gyvenamosios vietos adresą, septynis metus sąskaitos buvo siunčiamos kitu adresu, taip pat visiškai neatsižvelgiant į bendrasavininkės gyvenamą vietą ir interesus.

14. Atsakovai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, t. y. neatsižvelgė į tai, jog ginčo kontekste atsakovai yra silpnesnė pusė ir turi ribotas galimybes įrodyti, kad negeneruoja šiukšlių pastate, kuriame patys negyvena ir jokios veiklos nevykdo. Atsakovai pateikė elektros sunaudojimo išklotines nuo 2007 metų, patvirtinančias, kad nebuvo suvartojama elektros energija, kas yra pagrindas atleisti savininkus nuo mokesčio mokėjimo, tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, sutarčių ar kitokių dokumentų apie atliekų tvarkymą pastate. Atsakovai pateikia šalia pastato esančios Vilniaus rajono Šatrininkų kaimo seniūnijos seniūno liudijimą, kad per visus tuos metus, už kuriuos reikalaujama sumokėti vietinę rinkliavą, jokios atliekos nebuvo išvežamos, prie atsakovų pastato nėra jokių šiukšliadėžių ar šiukšlių konteinerių, nėra pasirašyta jokia atliekų tvarkymo sutartis su UAB „Nemėžio komunalininkas“, kuri teikia atliekų išvežimo paslaugas Administracijai. Atsakovai taip pat pateikia atsakymą iš UAB „Nemėžio komunalininkas“ apie tai, kad pastato adresu komunalinių atliekų surinkimo paslauga nėra teikiama, dėl konteinerio gavimo nebuvo kreiptasi.

15. Atsakovai nurodo, kad jiems deklaravus ir pateikus pažymą už elektros suvartojimą už 2018 metus, skola sumažėjo nuo 1 601,76 Eur iki 1 398,75 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo prašymą, priteisė daugiau nei atsakovai būtų skolingi.

16. Pareiškėjas, reikalaudamas per visus tuos metus susidariusios sumos iš atsakovų, elgiasi nesąžiningai, nes pastatas priklauso abiem bendrasavininkiams, o visus septynis metus skolos pranešimai buvo siunčiami tik V. P., adresu, kuriuo nė vienas iš atsakovų negyvena. Vienintelis dokumentas, kurį gavo atsakovai savo gyvenamosios vietos adresu, yra pareiškėjo prašymas teismui dėl vietinės rinkliavos iš atsakovų priteisimo. Pareiškėjas ne tik tinkamai neinformavo atsakovų apie mokėtiną vietinę rinkliavą, bet ir visus septynis metus tikslingai leido skolai kauptis, nesiimdamas jokių papildomų priemonių. Jei atsakovai būtų tinkamai informuoti apie susiklosčiusią padėtį, jie būtų galėję imtis atitinkamų veiksmų – atsakovas, 2019 m. sužinojęs apie skolą, iš karto kreipėsi į Šatrininkų seniūniją ir sužinojo, kad, užpildžius sąžiningumo deklaraciją ir pateikus elektros sunaudojimo išklotines, jis gali būti atleistas nuo prievolės mokėti rinkliavą, ką ir padarė. Taip pat atsakovas pakeitė pastato paskirtį iš gamybos ir pramonės paskirties į sandėliavimo, kas žymiai sumažino pastatui taikomą vietinės rinkliavos tarifą.

17. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu vertinimu, kad pagal pačių atsakovų atsiliepime nurodytas aplinkybes tam tikrais laikotarpiais vyko sporto salės įrengimas, kurioje vėliau buvo leista sportuoti, o tai, kad nuo 2015 metų nebuvo naudojama elektros energija, savaime nesuponuoja išvados, kad jokia veikla nebuvo ar negalėjo būti vykdoma dienos metu. Atsakovų nuomone, tokia logika lemia, kad bet kokiame pastate, kurio nuomos sutartis baigėsi, gali būti vykdoma veikla bet kuriuo metu, su ar be savininkų žinios, veikla gali būti vykdoma net pastate be elektros.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymo įsiskolinimo priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovų 1 601,76 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Atsakovai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodydami, kad pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), komunalinės atliekos nesusidaro, nes pastatas yra nenaudojamas, ir tą patvirtina išrašai apie elektros energijos suvartojimą.

20. Kaip minėta, atsakovai taip pat nurodė, kad pageidauja asmeniškai dalyvauti nagrinėjant jų apeliacinį skundą. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytiniai proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Faktų vertinimo ir teisės aiškinimo bei taikymo šioje byloje aspektais išanalizavusi žodinio bylos nagrinėjimo poreikį šiam ginčui išspręsti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokio poreikio nėra, todėl atsakovų prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmetamas.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Minėto įstatymo 12 straipsnis numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose, be kita ko, nustato vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką.

23. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (su vėlesniais pakeitimais), kuriuose nustatė vietinę rinkliavą visiems atliekų turėtojams Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje ir privalantys mokėti vietinę rinkliavą (Nuostatų 9 p.), taip pat buvo patvirtintas vietinės rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, rinkliavos mokėtojų teisės ir pareigos. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galioja Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. T3-514 (toliau – ir 2016 m. Nuostatai).

24. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai neįrodė aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu jokios atliekos iš jiems priklausančių patalpų nebuvo išvežtos, t .y. atsakovai nesinaudojo komunalinių atliekų išvežimo paslaugomis.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. (žr. 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovai pagal Nuostatų 9 punktą ir 2016 m. Nuostatų 10 punktą yra laikytini ginčo vietinės rinkliavos mokėtojais, negali paneigti apeliacinio skundo argumentai, kad jie nuosavybės teise valdomu turtu nesinaudoja ir atliekų tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos. Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012).

26. Byloje esantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad atsakovui nuo 1995 m. rugpjūčio 17 d. priklauso 1/3 pastato – kartonažo cecho, esančio (duomenys neskelbtini); nuo 2013 m. balandžio 15 d. – 2/3 šio pastato – kartonažo cecho; nuo 2014 m. birželio 2 d. – 2/3 pastato – kartonažo cecho, o likusi 1/3 dalis atsakovams priklauso bendrąja jungtinės nuosavybės teise. Tai leidžia pripažinti, jog atsakovai atitiko vieną iš ginčo vietinės rinkliavos požymių – nuosavybės ar kita teise valdyti ir naudoti nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad prašoma priteisti vietinės rinkliavos suma už ginčo laikotarpį apskaičiuota Nuostatuose ir 2016 m. Nuostatuose nustatyta tvarka ir taikant šiuose norminiuose aktuose nustatytą dydį. Atsakovų, kaip vietinės rinkliavos mokėtojų, statuso bei pareigos mokėti ginčo rinkliavą negali paneigti aplinkybė, jog jie, kaip teigia, turinti mokėti už atliekas, kurių ginčo pastate objektyviai negalėjo susidaryti. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai sprendė, jog atsakovai pagrįstai pareiškėjo buvo pripažinti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojais.

27. Atsakovai skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodė, kad sužinoję apie vietinės rinkliavos už ginčo pastatą įsiskolinimą, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai pateikė sąžiningumo deklaraciją ir pažymą už elektros suvartojimą už 2018 metus, ir įsiskolinimas už komunalinių atliekų tvarkymą buvo sumažintas nuo 1 601,76 Eur iki 1 398,75 Eur, todėl, atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo prašymą, priteisė daugiau nei atsakovai būtų skolingi, kadangi atsakovų pateiktos AB „Energijos skirstymo operatorius“ pažymos apie elektros energijos suvartojimą ginčo pastate laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. (b. l. 104–109) patvirtina, kad ginčo pastate minėtu laikotarpiu elektros energija nebuvo naudojama.

28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų pateiktus duomenis apie elektros energijos suvartojimą, nurodė, kad atsakovų pateikti raštai, kad tam tikrais laikotarpiais nebuvo suvartotas joks elektros energijos kiekis, savaime nepagrindžia, kad atsakovų komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog nuo 2015 metų ginčo pastate nebuvo naudojama elektros energija, savaime nesuponuoja išvados, kad jokia veikla ginčo pastate nebuvo ar negalėjo būti vykdoma dienos metu.

29. Kolegija pažymi, kad jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatuota, kad vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovų pateiktus įrodymus dėl ginčo pastato nenaudojimo spręsdamas ne tik dėl galimo komunalinių atliekų susidarymo, bet ir dėl galimybės taikyti vietinės rinkliavos lengvatas atsakovams.

30. Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu.

31. Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319 (toliau – ir Aprašas) (su vėlesniais pakeitimais, galiojo laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2015 m. birželio 30 d.), 13 punktas nustatė, kad asmenys, norintys pasinaudoti Aprašo 5.3. punkte nustatyta lengvata (kai nekilnojamojo turto objektas nenaudojamas), seniūnijai pagal objekto buvimo vietą arba Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriui turi pateikti prašymą, sąžiningumo deklaraciją ir AB „Lesto“ pažymą apie suvartotą elektros energijos kiekį už metus, kai nebuvo naudojamasi nekilnojamuoju turtu ir sunaudota elektros energijos per metus ne daugiau kaip 140 kWh. Sunaudojus elektros energijos daugiau kaip 140 kWh per metus, privaloma pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad nekilnojamojo turto objektas buvo nenaudojamas. Tokia pati nuostata buvo įtvirtinta Aprašo, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287 (su vėlesniais pakeitimais, galiojo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 10 punkte, papildomai įpareigojant pateikti seniūnijos pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą pažymą, jog nekilnojamojo turto objektas nenaudojamas (išskyrus gyvenemosios paskirties objektus).

32. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galioja Aprašas, patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-515, kurio 10 punkte nustatyta, kad 50 proc. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą pastoviosios dalies lengvata taikoma nenaudojamo negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektų savininkams ar įgaliotiems asmenims. Ši lengvata taikoma pateikus prašymą, sąžiningumo deklaraciją, elektros energijos tiekėjo pažymą, atitinkančia reikalavimus, nustatytus Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose; seniūnijos pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą pažymą, jog nekilnojamojo turto objektas nenaudojamas (Aprašo 19 p.).

33. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo tirtos aplinkybės, susijusios su vietinės rinkliavos už ginčo laikotarpį lengvatos taikymo galimybe atsakovams, byloje nėra pateikta pareiškėjo pozicija dėl lengvatų taikymo. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodė, kad pasinaudojus Apraše nustatyta lengvata už 2018 metus, įsiskolinimas sumažėjo nuo 1 601,76 Eur iki 1 398,75 Eur, jie į bylą pateikė prašymo dėl lengvatų taikymo ir reikalingų dokumentų kopijas, tačiau byloje nėra pateikti pareiškėjo priimti sprendimai dėl lengvatos taikymo atsakovams, kurie patvirtintų atsakovų teisę naudotis lengvatomis ir leistų spręsti dėl pareiškėjui priteistino vietinės rinkliavos įsiskolinimo dydžio. Įvertinus, kad byloje būtina rinkti papildomus įrodymus, konstatuotina, kad bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

34. Atsakovai taip pat teigia, kad pareiškėjas nebuvo sąžiningas, 7 metus siųsdamas sąskaitas adresu, kuriuo nei vienas iš atsakovų negyvena, taip užkirsdamas kelią atsakovams laiku kreiptis dėl teisės mokėti mažesnio dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą ar būti atleistiems nuo jos mokėjimo ir už ankstesnius laikotarpius.

35. Minėta, kad Nuostatai reglamentuoja aptariamos rinkliavos mokėjimo sąlygas ir tvarką, o Nuostatų IV skyrius reglamentuoja rinkliavos mokėtojų registravimą į Vietinės rinkliavos mokėtojų registrą (toliau – ir Registras). Pagal Nuostatų 19 punktą, į Registrą įtraukiami duomenys apie rinkliavos subjektą (asmens vardas, pavardė), objektą (nekilnojamąjį turtą) (jo buvimo savivaldybės teritorijoje vieta, dydis, naudojimo paskirtis), ir kt. Duomenys apie vietinės rinkliavos mokėtojo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą į Registrą įtraukiami tik esant poreikiui. Pagal Nuostatų 25 punktą, mokėjimo pranešimas vietinės rinkliavos mokėtojui pateikiamas pagal Registre turimą adresą. Jei mokėtojas nurodo gauti pranešimus gyvenamosios vietos adresu, turi kreiptis į savivaldybės administraciją raštu. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir 2016 m. Nuostatuose (33 p., 53 p.).

36. Pareiškėjas, reikalaudamas sumokėti vietinę rinkliavą ar siekdamas ją išsiieškoti / prisiteisti, privalo laikytis Nuostatuose įtvirtintos vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo ir vietinės rinkliavos mokėtojų informavimo apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą tvarkos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1411-442/2019).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tinkamas pranešimas apie rinkliavos mokėjimą laikytinas reikšminga aplinkybe sprendžiant, ar pareiškėjas, siekdamas surinkti vietines rinkliavas, ir veikdamas, kaip savivaldybės administravimo subjektas, nepažeidė viešojo administravimo principų, kurie apibrėžti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, iš jų objektyvumo, proporcingumo, efektyvumo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Kai nustatoma, kad atsakovų deklaruota gyvenamoji vieta nesutampa su siekiamo apmokestinti nekilnojamojo turto buvimo vieta, nėra aišku, kokiu adresu mokėjimo pranešimai buvo siųsti, tada pagal bylos įrodymus nėra pagrindo spręsti, jog atsakovai galėjo numanyti, jog jie pareiškėjo pripažįstami vietinės rinkliavos mokėtojais už nekilnojamojo turto objektą, bei, atitinkamai, kreiptis dėl lengvatų suteikimo (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-701-438/2016, 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1877-520/2020).

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui mokėjimo pranešimus 2012–2013 metais siuntė ginčo pastato adresu, o nuo 2014 m. pranešimai atsakovui buvo siunčiami adresu: (duomenys neskelbtini), pastaruoju adresu buvo siunčiami ir 2017 m. kovo 8 d. bei 2019 m. vasario 1 d. raginimai dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą įsiskolinimo padengimo Nr. 1852 ir Nr. A33(1)-814(4.21) (šis raginimas grįžo neįteiktas); tuo tarpu abiejų atsakovų deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovams buvo siunčiami raginimai dėl skolos sumokėjimo, taip pat vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimo pranešimai, siųsti 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. vasario 4 d., 2014 m. spalio 16 d., 2015 m. kovo 20 d., 2015 m. liepos 27 d., 2016 m. kovo 3 d., 2017 m. balandžio 6 d., 2018 m. kovo 29 d., netyrė atsakovų nurodytų aplinkybių, kad jie minėtų pranešimų ir raginimų nėra gavę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė visų reikšmingų bylos aplinkybių, ir tai galėjo nulemti nepagrįstą pareiškėjui priteistino vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą įsiskolinimo dydžio apskaičiavimą.

39. Pasisakydama dėl atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyto reikalavimo pirmosios instancijos teismui įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją priimti pastato paskirties keitimo dokumentus, sąžiningumo deklaracijas ir elektros suvestines už ankstesnius laikotarpius ir perskaičiuoti vietinės rinkliavos dydį nuo 2012 m. gegužės 1 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalį nauji reikalavimai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme negali būti keliami.

40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

41. Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), o pirmosios instancijos teismas privalo nustatyti ir ištirti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei jas teisiškai įvertinti. Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai, objektyviai (ABTĮ 80 str.), apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

42. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, t. y. nepatikrino lengvatos taikymo atsakovams galimybių, neįvertino ir nepadarė išvadų dėl tinkamo / netinkamo informavimo apie įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl šių priežasčių atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų V. P. ir V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius