2022-05-17 Nr. BB-3459-1-01-1-37247-2019-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-132-387/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37247-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1;

2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam R. Ž., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Žviniui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Žvinio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžiu R. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo atmestas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį apribojimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą.

Iš nuteistojo R. Ž. priteista civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai 15,26 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 15,26 Eur sumos, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško jo įvykdymo dienos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Žvinio, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės Laimos Milevičienės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. Ž. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, nežymiai sužalojo žmogų: R. Ž. 2019 m. rugpjūčio 20 d. apie 14 val., būdamas UAB „L.“ priklausančioje automobilių plovykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju H. Č., po to, kai tyrimo metu nenustatytas asmuo, priėjęs prie nukentėjusiojo iš už nugaros, sudavė jam vieną smūgį į galvos sritį ir, pargriovęs ant žemės, pradėjo mušti kumščiais per galvą, R. Ž. taip pat sudavė kelis smūgius kumščiu nukentėjusiajam į galvą, bendrai sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius, po to R. Ž. dujų balionėliu tris kartus papurškė nukentėjusiajam H. Č. į veidą, taip padarydami nukentėjusiajam H. Č. veido ir kairės akies nubrozdinimus bei akių junginių paraudimą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs R. Ž. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, jų tarpusavio sąsajas ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas ir įrodymais nepagrįstas išvadas dėl R. Ž. išteisinimo.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. Ž. ir jo gynėjas advokatas K. Žvinys prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių, BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

3.2. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo byloje. Pažymima, kad teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, jog įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs (BPK 6 straipsnio 2 dalis). Todėl, teismui nagrinėjant bylą, draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties (BPK 6 straipsnio 3 dalis).

3.3. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį visiškai neišsiaiškinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepašalinęs dėl jų abejonių, tačiau privilegijuotą reikšmę suteikdamas tik nukentėjusiojo H. Č. parodymams. Kasatorių nuomone, byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis R. Ž. su tyrimo metu nenustatytu asmeniu buvo 2019 m. rugpjūčio 20 d. apie 14 val. UAB „L.“ priklausančioje automobilių plovykloje susitikęs su nukentėjusiuoju, kuriam sudavė smūgius ir iš dujų balionėlio papurškė į veidą, t. y. nežymiai jį sužalojo. Šių aplinkybių nepatvirtino nei pats nuteistasis, nei liudytojai (A. C. (A. C.) ir kt.) parodymų metu, nei kita bylos medžiaga. Akivaizdu, kad, neįrodžius R. Ž. susitikimo su nukentėjusiuoju, nėra pagrindo jį kaltinti ir veikos padarymu. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

3.4. Nuteistojo R. Ž. kaltės nepatvirtina ir nukentėjusiajam H. Č. nustatyti veido ir kairės ausies nubrozdinimai, taip pat akių junginių paraudimas. Byloje nebuvo paneigta, kad nukentėjusysis įvykio dieną nuo 14 val. iki 19.46 val. galėjo susižaloti visiškai kitomis aplinkybėmis. Be to, iš liudytojo A. C. parodymų turinio matyti, kad nukentėjusysis yra skolingas daugumai žmonių, todėl neatmetama galimybė, jog H. Č. galėjo sužaloti ir kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis taip pat paaiškino, kad akių paraudimą galėjo sukelti daug įvairių veiksnių (prakaitas ir paprasčiausias mechaninis patrynimas; kažkokia uždegiminė reakcija; sudirginimas dujomis ar kita chemine medžiaga ir kt.).

3.5. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes ir remiantis in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai, kasatorių nuomone, nagrinėjamoje byloje turi būti paliktas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato K. Žvinio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. Ž. kaltė dalyvavus padarant nusikalstamą veiką neįrodyta. Byloje yra prieštaravimų, kurių pašalinti neįmanoma, o baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kaltinimas iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, kurie nėra patvirtinti jokiais abejonių nekeliančiais objektyviais duomenimis. Be to, paties nukentėjusiojo elgesys, t. y. kreipimasis pagalbos tik praėjus ženkliam laiko tarpui po įvykio, proceso dalyvių konfliktiški santykiai nesudaro pagrindo nukentėjusiojo parodymus laikyti teisingesniais ir vadovautis vien jais.

6. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas R. Ž. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį aplinkybes, nusprendė priešingai, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į visus byloje surinktus duomenis, juos netinkamai įvertino. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybių, kuriomis nuosprendyje grindžiamas R. Ž. išteisinimas, išnagrinėjimas atskirai nuo kitų byloje esančių duomenų bei pastarųjų neįvertinimas bendrame bylos kontekste esmingai nulėmė teismo išvadas ir yra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad R. Ž. yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, šio teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

7. Sprendžiant dėl priešingų teismų sprendimų šioje byloje, kasacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti, ar abiejų instancijų teismai tuos pačius byloje esančius duomenis įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo.

8. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

9. Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).

10. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Taigi kasacinio skundo argumentai, kuriais remiantis prašoma, atsižvelgiant į atskiras nustatytas ar savaip interpretuojamas bylos aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl teismo išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje teisėjų kolegijos nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, o išvadas padarė remdamasis visomis bylai teisingai išspręsti reikšmingomis aplinkybėmis, vertindamas proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų visumą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylai reikšmingi faktai būtų nustatyti nesilaikant įrodinėjimo tvarkos.

12. Iš bylos duomenų ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo kasatoriai, teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, ne tik atliko dalinį įrodymų tyrimą (t. y. papildomai apklausė nukentėjusįjį H. Č., teismo medicinos specialistą J. M. Paliulį), bet ir iš naujo vertino visus bylos duomenis, surinktus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, kurios turėjo reikšmės kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, įvertino byloje esančius įrodymus (paties nuteistojo R. Ž. parodymus, nukentėjusiojo H. Č., liudytojo A. C. parodymus, 2019 m. rugpjūčio 20 d. medicinos dokumentų išrašą, asmens ambulatorinio gydymo statistinę kortelę, specialisto J. M. Paliulio paaiškinimus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teisme, akistatų protokolus, kitus rašytinius įrodymus), patikrino kiekvieno jų tikrumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą ir jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam H. Č., pagrindžiančias nuteistojo R. Ž. kaltę. Be to, skundžiamame sprendime įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio pažeidimus.

13. Nepagrįstas kasatorių teiginys ir dėl asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo. Šio principo pažeidimą kasatoriai kildina iš to, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo H. Č. parodymus vertino kaip patikimus, o kaltinamojo R. Ž. – kaip gynybinę poziciją. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas išdėstė teisinius argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo, vadovavosi įrodymų visumos vertinimo taisykle ir pagrįstai nusprendė, kad būtent nukentėjusiojo parodymai yra patikimesni. Jokių duomenų (to nenurodė ir kasatoriai), kad kaltinamasis būtų diskriminuojamas dėl kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo ar kitų aplinkybių, byloje nėra. Taigi, pripažįstant R. Ž. kaltu dėl jam inkriminuoto kaltinimo buvo išsamiai aprašytos nusikalstamos veikos aplinkybės, o išvados pagrįstos ištirtais ir įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia kasatoriai, R. Ž. kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį įrodyta tinkamai, nenustatyta nei įrodymų vertinimo, nei teisės taikymo klaidų.

14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje būtent apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluota išvada atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sukritikavo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad yra nepašalintų abejonių dėl R. Ž. kaltės. Dėl to kasaciniame skunde nurodytais pagrindais naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Žvinio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Rima Ažubalytė

Algimantas Valantinas