2019-02-20 Nr. AB-4993-3-62-3-01200-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-194-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01200-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2017 m. vasario 3 d., pažeidžiant nustatytus reikalavimus, buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei teisės aktuose numatyta minimali norma. Be to, kamerose nebuvo įrengta mechaninė ventiliacija, kai kuriose kamerose neatsidarė langai, todėl trūko oro, taip pat nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, veisėsi pelėsis ir kaupėsi drėgmė. Pažymėjo, kad atvykęs etapu į Kauno TI, pareiškėjas neturėjo galimybės nusiprausti. Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir tai, jog jam nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas pagal gydytojų rekomendacijas. Dėl nurodytų veiksnių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime (b. l. 17–23) su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Atsiliepime atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu didžiąją laiko dalį tekdavo didesnis plotas, nei reglamentuojama teisės aktuose. Kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, įrengti skaidraus stiklo langai, o trečiojo aukšto kamerose, vadovaujantis teisės aktais, langai dengti tamsinta plėvele. Kamerose, kurių langai neatsidaro, įrengta mechaninė ventiliacija. Dirbtinio apšvietimo parametrai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Esant reikalui, kalinčių asmenų prašymu, kamerose dienos metu papildomai įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Pareiškėjas su tokiu prašymu į įstaigos administraciją nesikreipė. Sanitariniai mazgai atskirti 2,1 m aukščio sienele, juose įrengta mechaninė ventiliacija. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę maudytis duše. Pareiškėjo prašymai skirti dietinį maitinimą visada buvo operatyviai tenkinami. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė nei į Sveikatos priežiūros tarnybos, nei į Psichologinės tarnybos specialistus. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas nekonkrečiai argumentavo savo patirtą neturtinę žalą, nurodė nepagrįstas aplinkybes, neįrodė kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto. Atsakovo atstovas prašė skundą atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 24 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

7. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2017 m. vasario 3 d., o skundą teismui pateikė 2017 m. birželio 12 d. (b. l. 14). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė, todėl, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2014 m. birželio 12 d.

8. Pagrindiniu skundo argumentu dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.

9. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kameras Nr. 349, 204, 141, 205, 237 (b. l. 25–26). Atsižvelgdamas į tai, kad minėtų kamerų plotai buvo nuo 14,16 kv. m iki 16,53 kv. m, o jose buvo laikoma nuo 1 iki 5 asmenų, teismas darė išvadą, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. birželio 21 d., taigi iš viso 6 paras. Minėti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 6 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerose (trūko nuo 0,77 kv. m iki 0,06 kv. m ploto).

10. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, apšvietimo, trečiojo aukšto kamerų langai buvo purvini, tamsinti ir neatsidarantys, veisėsi pelėsis ir kaupėsi drėgmė.

11. Teismas vadovavosi HN 76:2010 26, 56, 6, 22 punktais, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16, 47, 39, 12, 14 punktais ir pažymėjo, kad abejose higienos normose įtvirtinta, jog laisvės atėmimo įstaigose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose, kuriose neatsidaro langai, yra įrengta mechaninė ventiliacija, kitos kameros vėdinamos natūraliai per langus, o sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema (b. l. 18–20). Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 28–36), todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, kurie nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, atmesti.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie kamerų apšvietimo atitikimą teisės aktų reikalavimams bei duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl drėgmės kamerose, pelėsių veisimąsi. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją ar Kauno visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus kameroje, kurioje gyveno. Nors atsakovas pažymėjo, kad gavus kalinčių asmenų prašymus, kamerose papildomai įjungiamas dirbtinis apšvietimas, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas tokį prašymą būtų išreiškęs. Taip pat nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl pablogėjusio regėjimo arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad tardymo izoliatoriaus trečiojo aukšto kamerų langai dėl saugumo yra padengti tamsinta plėvele, tačiau pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.1 punktą, kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti šį pažeidimą. Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsių veisimąsi bei purvinus langus, teismas vadovavosi HN 76:2010 58 punktu bei HN 134:2015 37 punktu ir pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą (b. l. 43), kuriame nustatyta, kad rytinio patikrinimo metu būrio viršininkas paskiria suimtąjį ar nuteistąjį atsakingu už kameros tvarkymą; atsakingas už tvarkymą asmuo patikrinimų metu praneša, be kita ko, apie kameros techninę būklę, įvardija trūkumus ir gedimus. Taigi teismas darė išvadą, kad švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Kauno TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

14. Nors byloje nėra pakankamai duomenų apie gyvenamųjų patalpų apšvietimą, drėgmės koeficientą, apšvietimo intensyvumą ir tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų nepatogumų, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl minėtų aplinkybių būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos ar kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Priešingai, vadovaujantis bylos duomenimis, pareiškėjas Kauno TI tvarką įvardijo kaip „geriausią“ ir pažymėjo, jog jaučiasi saugus, norėtų visą bausmę atlikti šioje įstaigoje (b. l. 27). Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl minėtų aplinkybių galimai kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

15. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas. Iš atsakovo atstovo pateiktų pareiškėjo prašymų kopijų bei atsakymų į juos matyti, kad kaskart pareiškėjui išreiškus pageidavimą gauti dietinį maitinimą, toks prašymas būdavo nedelsiant patenkinamas (b. l. 66–71). Jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo laikė nepagristais.

16. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas darė išvadą, kad Kauno TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą, ir dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas pažymėjo, kad aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis.

17. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 6 paras, t. y. trumpiau, nei administracinėje byloje Nr. A-101-146/2017, šis laikotarpis nebuvo tęstinis, o buvo įsiterpęs tarp ilgų intervalų, kurių metu pareiškėjui buvo užtikrinamas tinkamas kameros plotas (dažniausiai beveik trigubai didesnis, nei teisės aktuose numatyta minimali norma). Įvertinus pažeidimo trukmę ir pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Kauno TI administraciją, Psichologinę tarnybą ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 24 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo.

18. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 91–94), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista.

20. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas nurodo, jog nagrinėjamoje byloje teisės pažeidimo pripažinimo pakaktų pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo įvertinti pažeidimo intensyvumą, mažareikšmiškumo kriterijų, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos atlyginimo būdą, nes neatsižvelgė, kad 33 iš 39 dienų pareiškėjui buvo užtikrintas didesnis nei minimalus plotas kameroje, pareiškėjo sveikatos istorijoje ar kituose dokumentuose nefiksuota nusiskundimų fizine ar psichine sveikata. Teismas neįvertino galimybės pareiškėjui naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase, pasivaikščiojimo kiemais su sportine įranga, biblioteka, laisvalaikio užimtumo programa. Be to, pareiškėjo patirti nepatogumai truko trumpą laiko tarpą, nebuvo tęstiniai, todėl žalai atlyginti būtų užtekę pažeistos teisės pripažinimo.

21. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 130–131), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymi, kad atsakovo atstovas žinojo, jog pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą bus pažeista. Pareiškėjas buvo paskirtas į drausmės grupę, todėl į skaityklą ir kitus užsiėmimus nebuvo vedamas.

22. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118–120), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui prašomą neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23. Pareiškėjas nurodo, kad dėl oro vėdinimo sistemos pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktomis nuotraukomis, bet neatkreipė dėmesio į sprendimą kitoje byloje, kur buvo konstatuota, jog sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacija. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo atstovo teiginiai dėl galimybės pasinaudoti pirtimi nepagrįsti įrodymais, nes pirties nuotraukų nepateikta. Atsakovo atstovas nepateikė teismui pareiškėjo rašytų skundų, prašymų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Pareiškėjas mano, jog jam turėjo būti skirtas dietinis maitinimas, o aplinkybes dėl dietinio maitinimo skyrimo turėjo įrodyti atsakovo atstovas.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 126–129), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymi, kad Kauno TI pateikė visus įrodymus dėl ventiliacijos sistemos įrengimo, dietinio maitinimo, kalinimo sąlygų bei kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2017 m. vasario 3 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 24 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pritaikė ieškinio senaties terminą ir ginčą nagrinėjo tik nuo 2014 m. birželio 12 d.

27. Apeliacinius skundus padavė tiek atsakovo atstovas, manydamas, jog nagrinėjamu atveju būtų užtekę pažeidimo pripažinimo, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais nebuvo būtinas, tiek pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl oro vėdinimo sistemos, galimybės pasinaudoti pirtimi ir dietinio maitinimo.

28. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Kauno TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

30. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kameras Nr. 349, 204, 141, 205, 237 (b. l. 25–26). Reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. birželio 21 d., taigi ginčo laikotarpiu 6 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerose (trūko nuo 0,77 kv. m iki 0,06 kv. m ploto). Minėtas pažeidimas apeliaciniuose skunduose iš esmės nėra ginčijamas.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo paaiškinimus ir į bylą pateiktus įrodymus, pažymėjo, kad Kauno TI kameros vėdinamos natūraliai per langus, o ten, kur neatsidaro langai, įrengta mechaninė ventiliacija, sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema (b. l. 18–20). Minėtas aplinkybes pagrindė byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 28–36), todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, atmesti kaip nepagrįsti. Iš atsakovo atstovo pateiktų pareiškėjo prašymų kopijų bei atsakymų į juos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaskart pareiškėjui išreiškus pageidavimą gauti dietinį maitinimą, toks prašymas būdavo nedelsiant patenkinamas (b. l. 66–71). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginius dėl netinkamos oro vėdinimo sistemos ir dietinio maitinimo neužtikrinimo paneigia į bylą atsakovo atstovo pateikti įrodymai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris šiuos pareiškėjo paaiškinimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus.

33. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018). Vadovaujantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 172 p.).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 24 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar turėjo priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius