2021-07-07 Nr. AB-14088-3-61-3-01378-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1976-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas), 11 521,23 Eur turtinės žalos ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. balandžio 13 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Nusikaltimų tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį. Šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje A. K. buvo pareikšti įtarimai tuo, kad jis sukurstė valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Šių įtarimų pagrindu nuo 2011 m. gegužės 11 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas, jam paskirta piniginė bauda, o Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apkaltinamąjį nuosprendį paliko galioti. Dėl šių priežasčių Departamento Generalinio direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti generalinio direktoriaus pareigas, 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1668 ir patikslintu 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1P-1678 nuo 2011 m. gegužės 10 d. atleido pareiškėją iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 17 d. išnagrinėjo A. K. kasacinį skundą ir jį patenkino – Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/13 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-757-195/13 panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė, pareiškėjui nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. birželio 23 d. raštu kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti įsakymą dėl atleidimo iš pareigų ir, atsižvelgiant į tai, kad visas nušalinimo nuo pareigų laikas įskaičiuojamas į stažą pensijai gauti, prašė atleisti jį dėl išėjimo į pensiją. Tačiau Departamentas 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1P-1668 nepanaikino, tik pakeitė, t. y., vadovaudamasis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 44 straipsniu, 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/14 bei pareiškėjo 2014 m. liepos 10 d. prašymą, atleido jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų nuo 2011 m. gegužės 10 d.

Pareiškėjo teigimu, kadangi Departamento 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1668 iš pareigų jis buvo atleistas priėmus teismo nuosprendį, kuris vėliau buvo panaikintas, jis turėjo būti sugrąžintas į Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigas automatiškai panaikinus minėtą įsakymą. Kadangi pareiškėjas jau dirbo kitame darbe, o sugrįžtant į savo pareigas turėtų būti atleistas pareigūnas, dirbantis šiose pareigose, nebuvo tikslinga grįžti į savo pareigas ir dėl šių priežasčių pareiškėjas prašė Departamento atleisti jį savo noru; toks prašymas buvo įteiktas 2014 m. liepos 10 d.

Pareiškėjo manymu, Departamento administracija šiuo atveju galėjo jį atleisti iš pareigų tik po šio prašymo įteikimo dienos, o ne nuo 2011 m. gegužės 10 d., kadangi tuo metu jis tokio prašymo nebuvo įteikęs. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi konstatavo, kad A. K. Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-952 2 punktu iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų atleistas nuo 2014 m. birželio 17 d. pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. atsistatydinus savo noru.

Pareiškėjo teigimu, jo faktinio nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu, t. y. iki 2014 m. birželio 17 d., jo padarytoje veikoje nebuvo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo faktas, todėl pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. laikytinas nepagrįstu, o pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laiką teisė atsiranda pasibaigus nušalinimo laikui.

4. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir teigė, kad jo nušalinimas nuo pareigų šiuo atveju prilygsta nuteisimui, o nutraukus baudžiamąją bylą, nesant nusikalstamos veikos požymių, jis buvo reabilituotas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad šiuo atveju jis buvo nušalintas nuo pareigų už padarytą nusikalstamą veiką, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jį išteisino.

Pareiškėjas vadovavosi Pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos, ir teigė, kad jis tokią teisę įgijo 2014-aisiais metais. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis 2015 m. balandžio 27 d. ir 2015 m. gegužės 27 d. įteikė Departamentui prašymus skirti jam pareigūnų valstybinę pensiją už tarnybą muitinėje, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti prašymus, motyvuodamas, kad jam trūksta darbo stažo muitinės sistemoje.

Pareiškėjo manymu, Departamento 2015 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1P-654 ir 2015 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. (5.34) 3B-7349 prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, taip pat neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos ir pažeidžia pareiškėjo teisę į valstybinę pensiją. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 18 d. trečią kartą kreipėsi į Departamentą dėl jam priklausančios valstybinės pensijos. Pensijos skyrimo klausimą sprendė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) Utenos skyrius, kuris 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (10.15) VPE SP5-623 atsisakė skirti pareiškėjui valstybinę pensiją, kadangi jo darbo stažas muitinės sistemoje yra tik 19 metų ir 5 mėnesiai, t. y. trūksta darbo stažo; dėl šio sprendimo buvo paduotas skundas.

Valdybos Utenos skyrius 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (10.15) VPE SP5-553 pareiškėjui skyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. neterminuotai, t. y. pagal pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 18 d. prašymą, kadangi ankstesnių jo prašymų Departamentas nepridėjo prie pensijos bylos. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl Departamento sprendimų buvo teikiami prašymai juos peržiūrėti, kadangi A. K. darbo stažas muitinėje buvo 21 metai 11 mėnesių ir 24 dienos, ir šios aplinkybės Departamento specialistams yra žinomos.

Pareiškėjas darė išvadą, kad dėl atsakovo darbuotojų kaltės pareiškėjui pensija paskirta tik nuo 2017 metų, o ne nuo 2014 metų, t. y. negauta pensija už 29 mėnesius po 174,87 Eur, viso – 5 071,23 Eur, ir šią sumą turi apmokėti būtent Departamentas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 metų jį ginčuose dėl pensijos atstovauja advokatas, kuris jam teikė teisines paslaugas, už kurias pareiškėjas sumokėjo 6 450 Eur. Todėl iš viso pareiškėjas patyrė 11 521,23 Eur turtinės žalos. Taip pat jis kurį laiką gyveno tik iš savo šeimos santaupų ir tikėjosi, kad jam bus laiku paskirta užtarnauta pensija. Vykstant ginčams dėl pensijos jam ne kartą teko lankytis Departamente, gaišti savo laiką bei patirti psichologinę įtampą bendraujant su šios įstaigos pareigūnais, kurie ignoravo jo reikalavimus. Visas bylinėjimasis su atsakovu iš pareiškėjo pareikalavo didelių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, kurio metu prarado pasitikėjimą valstybine institucija. Todėl pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą vertino 10 000 Eur suma ir prašė ją priteisti iš Departamento.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3152-815/2016 patvirtino A. K. ir Departamento 2015 m. gruodžio 28 d. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią laikoma, jog yra išspręsti visi šalių ginčai, susiję su A. K. atleidimu iš darbo pagal Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 su vėlesniais pakeitimais ir su tuo susiję pareiškėjo reikalavimai, o įvykdžius susitarimo sąlygas šalys jokių pretenzijų viena kitai neturės (3 p.). Be to, taikos sutarties 5 punktu susitarta, kad pakartotinai dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu šalys nebegalės kreiptis į teismą. Minėtos sąlygos buvo įvykdytos, su pareiškėju visiškai atsiskaityta ir ginčo dėl to byloje nėra.

8. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. balandžio 27 d. pareiškėjas Departamentui įteikė prašymą skirti jam valstybinę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Departamentas generalinio direktoriaus 2015 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (5.34)3B-7717 paprašė patikslinti prašymą, kadangi jis neatitiko nustatytų reikalavimų; 2015 m. gegužės 27 d. pareiškėjas prašymą patikslino. Departamento generalinio direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1P-654 buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kadangi pareiškėjas neturėjo 20 metų tarnybos stažo. Pareiškėjas dėl priimto sprendimo kreipėsi į Departamento generalinį direktorių su 2016 m. birželio 23 d. skundu, kuriame pateikė poziciją, kad, atsižvelgiant į tai, jog jis teismo sprendimu buvo reabilituotas, nušalinimo laikotarpiai turėtų būti įskaityti į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Departamentas 2015 m. liepos 20 d. raštu Nr. (5.34)3B-7349 pareiškėjui paaiškino, kad, norint įtraukti nušalinimo laikotarpius į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, turi būti pateiktas teismo sprendimas, kuris konstatuotų, kad pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėtas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento pozicija, sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-10586-331/2015 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi buvo praleistas terminas skundui paduoti. Pareiškėjas 2018 m. spalio 30 d. raštu dar kartą kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. 1P-654. Departamentas 2018 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (5.34)3B-9982 informavo pareiškėją, kad nėra teisinio pagrindo minėtą įsakymą panaikinti.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis Pensijų įstatymo 12 straipsniu, pareigūnų ir karių valstybines pensijas skiria ir moka Valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, t. y. Departamentas nuo 2017 m. gruodžio 7 d. nebeturėjo teisės skirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kadangi ši teisė suteikta kitam subjektui. Atsakovas nurodė, kad Departamentas nedarė jokios įtakos sprendimui skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo konkrečios datos, kadangi įstatymų įgaliotas subjektas, šiuo atveju – Valdybos Utenos skyrius, kiekvienu konkrečiu atveju įvertina, ar jam užtenka turimų duomenų, kad būtų paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, ir savarankiškai priima sprendimus. Departamentas tolesniame procese dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo nedalyvavo. Be to, Valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendime (10.15)VPE_SP5-553 yra nurodyta, kad, jei asmuo nesutinka su priimtu sprendimu, jis galėjo per 6 mėnesius apskųsti jį Valdybai. Departamentas darė išvadą, kad pareiškėjas be pagrindo skundžia visiškai su sprendimo priėmimu nesusijusio subjekto, t. y. Departamento, veiksmus.

10. Atsakovas pažymi, kad, nors pareiškėjas nurodė, jog nuo 2014 m. jį atstovauja advokatas, kuris rengė visus procesinius dokumentus, konsultavo ir teikė kitas teisines paslaugas, dėl ko pareiškėjas patyrė 6 450 Eur išlaidų, tačiau pateikta teisinių paslaugų sutartis Nr. 15/6 sudaryta tik nuo 2015 m. birželio 1 d., sąskaitoje už teisines paslaugas Nr. 19-10-1 nurodomas laikotarpis tik nuo 2015 m., o ne nuo 2014 m., pareiškėjas už 2015–2018 metais suteiktas atstovavimo paslaugas buvo paprašytas susimokėti tik 2019 m. spalio 1 d., o kitų dokumentų, patvirtinančių patirtas išlaidas ir jų pagrįstumą, pareiškėjas nepateikė. Atsakovo vertinimu, dėl šių aplinkybių nėra aišku, iš kur susidarė naujai atsiradusioje sąskaitoje nurodyta 6 450 Eur suma. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atstovui buvo suteikti platesni įgaliojimai nei teigia pareiškėjas, dėl ko kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjo nurodytos patirtos išlaidos nėra susijusios ir su teismuose nagrinėtomis bylomis bei bylinėjimosi išlaidomis. Atsakovo manymu, pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur neturtinė žala nėra pagrįsta, pareiškėjas apsiriboja vien abstraktaus pobūdžio argumentais, be to, neturtinę žalą įvardijo praėjus ilgam laiko tarpui.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 5 071,23 Eur turtinei žalai atlyginti ir 360 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso nuo pareigų buvo nušalintas laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d., kai įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis. Teismas nurodė, kad šiam ginčui teisingai išspręsti svarbu išsiaiškinti, ar Departamentas 2015 metais pagrįstai atsisakė įskaičiuoti pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, t. y. nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d., į jo tarnybos laiką pensijai gauti, kas lėmė, kad buvo konstatuota, jog pareiškėjo tarnybos laiko trukmė yra tik 19 m. 4 mėn. 28 d., t. y. trūksta kiek daugiau nei septynių mėnesių iki būtino 20 metų tarnybos stažo pensijai gauti (Pensijų įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pareiškus skundą dėl žalos atlyginimo dėl to, kad Departamentas nepagrįstai jam atsisakė skirti pareigūno valstybinę pensiją, nėra būtina pareiškėjui nuginčyti atsakovo 2015 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. 1P-654 ir 2015 m. liepos 20 d. raštą (sprendimą) Nr. (5.34)3B-7349. Teismas pažymėjo, kad, konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, nebūtų kliūčių, esant kitoms civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms, tenkinti pareiškėjo skundą ir jam priteisti žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1289-502/2018 šiam ginčui yra aktuali, ja turi būti vadovaujamasi.

13. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui 2015 metais pateikus prašymus dėl jam pareigūno valstybinės pensijos skyrimo, jo nušalinimo nuo pareigų laikotarpis (nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.) turėjo būti įskaičiuotas į stažą pareigūno valstybinei pensijai gauti, t. y. laikotarpis nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. liepos 19 d. turėjo būti įtrauktas į pareiškėjo stažą pagal tuo metu galiojusių Statuto redakcijų 28 straipsnio 7 dalį, o laikotarpis nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. – pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ištarnautas laikas jo atleidimo iš tarnybos metu, t. y. 2014 m. birželio 17 d., buvo 21 metai 11 mėnesių 24 dienos, o ne 19 metų 4 mėnesiai 28 dienos, kaip nepagrįstai nustatė atsakovas. Tuo pačiu tai lėmė, kad atsakovo veiksmai, kuriais jis 2015 metais atsisakė pareiškėjui skirti pareigūno valstybinę pensiją dėl tarnybos stažo trūkumo, buvo neteisėti, nes pareiškėjui tuo metu jau pakako būtino 20 metų tarnybos stažo pareigūno valstybinei pensijai gauti, tad jam minėta pensija privalėjo būti paskirta. Konstatavęs vieną iš būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, t. y. Departamento neteisėtus veiksmus, teismas vertino kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (žalą ir priežastinį ryšį).

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigia, jog jam dėl neteisėtų Departamento veiksmų pareigūno valstybinė pensija buvo paskirta ne nuo 2014 metų, o tik nuo 2017 metų, t. y. negauta pensija už 29 mėnesius po 174,87 Eur, viso 5 071,23 Eur. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas realiai savo patirtą žalą skaičiuoja nuo 2015 m. balandžio mėnesio, kai pirmą kartą Departamentui buvo pateiktas jo prašymas dėl pensijos skyrimo, iki 2017 m. rugsėjo 25 d., kai jam Valdybos Utenos skyrius skyrė pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą; pareiškėjo nuostoliai pasireiškė 174,87 Eur per mėnesį negauta pensija už minėtą laikotarpį, iš viso 5 071,23 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovė minėto paskaičiavimo ir pareiškėjo nurodytos žalos dydžio neginčija. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas įrodė jam padarytą žalą, kurios dydis yra 5 071,23 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 str.).

15. Teismas nurodė, kad yra neabejotina, jog tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos (5 071,23 Eur) yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), nes jeigu Departamentas būtų tinkamai paskaičiavęs tarnybos laiką pensijai gauti ir jam būtų laiku paskyręs pareigūno valstybinę pensiją, tai nebūtų atsiradę nuostoliai negautos pensijos forma; pareiškėjui už minėtą laikotarpį kas mėnesį būtų mokama po 174,87 Eur pareigūno valstybinė pensija.

16. Pasisakydamas dėl Departamentas nurodytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3152-815/2016 patvirtintos A. K. ir Departamento 2015 m. gruodžio 28 d. sudarytos taikos sutarties, teismas atkreipė dėmesį, kad šia taikos sutartimi šalys susitarė dėl darbo užmokesčio už pareiškėjo priverstinę pravaikštą ir jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir jokie klausimai, susiję su pareiškėjo pensija ir jos mokėjimu, taikos sutartimi nebuvo sprendžiami. Teismas darė išvadą, kad minėta šalių sudaryta taikos sutartis šiai bylai neturi jokios teisinės reikšmės.

17. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo 2019 m. spalio 10 d. advokatui sumokėta pinigų suma – 6 450 Eur, yra priežastiniame ryšyje su atsakovo atstovo šioje byloje nustatytais neteisėtais veiksmais, kadangi sprendžiant ginčą dėl pensijos pareiškėjas buvo atstovaujamas advokato nuo 2014 metų, tačiau pati teisinių paslaugų sutartis sudaryta tik 2015 m. birželio 1 d. Be to, teisinių paslaugų sutarties grafoje „Sutartas užmokestis“ nėra nurodyta jokių duomenų, taip pat nėra jokių duomenų apie atsiskaitymo už suteiktas teisines paslaugas tvarką ir laiką, nenurodyta, kad atsiskaityta bus tik tada, kai pareiškėjui bus paskirta pareigūno valstybinė pensija ir pan., tiek sąskaita už teisines paslaugas, tiek ir pats apmokėjimas buvo padarytas praėjus beveik metams po teisinių paslaugų teikimo pabaigos. Teismas pažymėjo, kad teisinių paslaugų sutartyje, be kita ko, nurodyta, jog advokatui pavedama atstovauti visuose teismuose išieškant padarytą žalą dėl nepagrįsto nušalinimo nuo pareigų, tačiau šis pavedimas nėra susijęs su pareiškėjo šioje byloje keliamu ginču, t. y. nesusijęs su Departamento atsisakymu pareiškėjui skirti pareigūno valstybinę pensiją.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl neturtinės žalos patyrimo ir darė išvadą, kad pareiškėjui neturtinė žala nepriteistina, kadangi pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus įstatymo, kuriame būtų nustatyta, kad esant tokiai situacijai, t. y. neteisėtai atsisakius skirti pareigūno valstybinę pensiją, asmuo turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodomas aplinkybes dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir psichologinio sukrėtimo; pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindžia išimtinai tik savo subjektyviais ir abstrakčiais paaiškinimais, tačiau nenurodo, ar dėl bylinėjimosi proceso jam pablogėjo sveikata, dėl ko jis kreipėsi į gydymo įstaigą; jei taip, kada konkrečiai kreipėsi, ar jam buvo paskirtas gydymas, nustatyta diagnozė ir pan. Be to, pareiškėjas visiškai nepagrindė priežastinio ryšio tarp konkrečių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos bei jos dydžio.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad, nors pats bylinėjimosi procesas natūraliai yra nemalonus ir gali sukelti tam tikrus neigiamus pojūčius bei išgyvenimus, tačiau šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais, o pareiškėjo išgyvenimai nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, kad dėl užtrukusio bylinėjimosi ir savo pažeistų teisių gynimo pareiškėjas iš esmės yra ir pats kaltas, kadangi dėl savo nepakankamo atidumo ir aplaidumo praleido terminą skundui į teismą paduoti dėl Departamento sprendimų, kuriais buvo atsisakyta skirti jam pareigūno valstybinę pensiją, panaikinimo.

Be to, pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo taip pat delsė kreiptis, t. y. į teismą kreipėsi po daugiau nei ketverių metų po to, kai buvo atsisakyta priimti jo skundą dėl Departamento sprendimo panaikinimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jam patirtą neturtinę žalą įvardija praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės realiai nesąlygojo jam tokių neigiamų fizinių ir dvasinių išgyvenimų, jog būtų pagrindas konstatuoti ir neturtinės žalos padarymo faktą.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teisės yra apgintos, konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai ir pareiškėjui priteista turtinė žala, susijusi su neišmokėta pareigūno valstybine pensija (satisfakcija už tai, kad jam nebuvo laiku paskirta ir išmokėta pensija). Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog pareiškėjas nuo 2011 metų buvo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, buvo teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažintas kaltu ir tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartimi buvo išteisintas, neabejotinai turėjo įtakos pareiškėjo savijautai ne tik minėto proceso metu, bet ir po to, tačiau jos nėra susijusios su šia nagrinėjama byla.

Teismas pripažino, kad esama situacija, kai pareiškėjui buvo atsisakyta skirti pareigūno valstybinę pensiją, jam galėjo sukelti tam tikrus pergyvenimus, įtampą, nepatogumus, tačiau ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinę žalą.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1, 5 dalimis, nurodė, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, tad jis turi teisę į dalį savo patirtų bylinėjimosi išlaidų, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 360 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-10586-331/2015 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi buvo praleistas terminas skundui paduoti, todėl, atsakovo manymu, teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 12-3276-860/2020, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas, siekdamas išspręsti ginčą dėl pensijos skyrimo, negali būti verčiamas kreiptis į teismą ir inicijuoti bylą dėl žalos iš valstybės prisiteisimo už galimai neteisėtą procesinės prievartos priemonės (nušalinimo nuo tarnybos) pritaikymą. Kadangi pareiškėjas praleido visus terminus skundui paduoti dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo, o administracinėje byloje Nr. 12-3276-860/2020 buvo sprendžiamas klausimas tik dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią turi atlyginti valstybė, atlyginimo, atsakovo manymu, minėti klausimai turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose.

22. Atsakovas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi ir paaiškina, kad baudžiamojo proceso metu pareiškėjas nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. buvo nušalintas nuo užimamų pareigų. Departamentas 2015 m. liepos 22 d. raštu Nr. (5.34)3B-7349 informavo pareiškėją apie minėtą Valstybės tarnybos įstatymo nuostatą ir nurodė, kad teismas turi konstatuoti, jog pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų buvo nepagrįstas, o teismui konstatavus nušalinimo neteisėtumą būtų sprendžiamas klausimas dėl nušalinimo laikotarpių įskaitymo į tarnybos stažą, t. y. pareiškėjui pateikus prašymą dėl pensijos skyrimo minėtas pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų buvo teisėtas. Atsakovas daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai atsisakė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui ir teisei priešingų veiksmų neatliko, o vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nustatytu draudimu, kuris neleido įskaityti pareiškėjo nušalinimo laikotarpių į tarnybos stažą. Atsakovo teigimu, pagrindo įskaityti pareiškėjui nušalinimo laikotarpį į tarnybos stažą nebuvo, o ir pats pareiškėjas nesiėmė tinkamų veiksmų, kad savo teises apgintų teismuose dėl Departamento atsisakymo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškoje byloje, priimtoje praėjus keliems metams po atsisakymo skirti pareigūnų valstybinę pensiją pareiškėjui, todėl Departamentas neturėjo galimybės remtis minėta nutartimi.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 25 d., kai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-10586-331/2015 atsisakė priimti pareiškėjo A. K. skundą, jokių veiksmų, susijusių su patirtos žalos atlyginimu, nesiėmė, ir į teismą kreipėsi tik Valdybai paskyrus pareigūnų ir karių pensiją nuo 2017 m., todėl pats pareiškėjas tiesiogiai lėmė skundžiamame teismo sprendime nurodytą 29 mėn. laikotarpio ištęsimą, kai pareiškėjui nebuvo mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

25. Atsakovas pabrėžia, kad sprendimą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2017 m. priėmė Valdyba, o ne Departamentas, kuris niekaip nelėmė sprendimo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo konkrečios datos (2017 m.). Valdybos Utenos skyriaus 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. (10.15)VPE_SP5-553 yra nurodyta, kad jei asmuo nesutinka su priimtu sprendimu, jis galėjo per 6 mėnesius apskųsti jį Valdybai. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai skundžia su sprendimo priėmimu nesusijusio subjekto – Departamento, veiksmus.

26. Pareiškėjas A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jo naudai 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.

27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo skundas grindžiamas ne CK 6.272 straipsnio, o CK 6.271 straipsnio pagrindu, t. y. nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo priteisimo, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, t. y. nepagrįsto atsisakymo skirti jam pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą nuo 2014 m. iki 2017 metų, todėl pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą ši byla teisminga administraciniam teismui.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-797/2005 ir pažymi, kad jo faktinio nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu, t. y. iki 2014 m. birželio 17 d., jo veikoje nebuvo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo faktas. Todėl jo nušalinimas nuo pareigų nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. laikytinas nepagristu ir reikalavimo išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laiką teisė atsiranda pasibaigus nušalinimo laikui. Pareiškėjas remiasi Pensijų įstatymo 1 straipsnio 7 punktu ir teigia, kad nušalinimas nuo pareigų šiuo atveju prilygsta nuteisimui, o nutraukus baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nesant nusikaltimo požymių, jis buvo reabilituotas.

29. Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią laikotarpis, kurį valstybės tarnautojas buvo nušalintas nuo pareigų, į tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai pripažįstama, kad valstybės tarnautojas buvo nušalintas nepagrįstai, arba kai nepasitvirtina aplinkybės, lėmusios valstybės tarnautojo nušalinimą. Pareiškėjas pažymi, kad šioms aplinkybėms nustatyti nereikalingas papildomas teismo procesas, kadangi nuo pareigų jis nušalintas tariamai už padarytą nusikalstamą veiką, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog jo veikoje nėra nusikaltimo požymių, ir jį išteisino. Pareiškėjas vadovaujasi Pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos, ir daro išvadą, kad jis tokią teisę įgijo 2014-ais metais.

30. Pareiškėjo manymu, ginčytini Departamento 2015 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 1P-654 ir 2015 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. (5.34) 3B-7349 prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo, Statuto bei Pensijų įstatymo nuostatoms, taip pat neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos bei pažeidė jo teises į užtarnautą valstybinę pensiją.

31. Pareiškėjo teigimu, dėl Departamento specialistų kaltės jam pareigūno pensija buvo paskirta ne nuo 2014 metų, o tik nuo 2017 metų, t. y. negauta pensija už 29 mėnesius po 174,87 Eur, viso 5 071,23 Eur. Pareiškėjo manymu, Departamento pareigūnai pažeidė įstatymų reikalavimus skirti jam pareigūno pensiją ir neteisėti sprendimai negali būti laikomi teisėtais, o tai, kad administracinis teismas atsisakė priimti skundą dėl šių sprendimų, neatleidžia Departamento nuo atsakomybės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Turtinės žalos atsiradimą pareiškėjas grindžia tuo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nuo 2014 m. iki 2017 m. nemokėjo jam pareigūno valstybinės pensijos už tarnybą. Atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjas kildina iš atsakovo 2015 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1P-654 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą“, kuriuo ir buvo atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūno valstybinę pensiją, nes į stažą pensijai Departamentas neįskaitė pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpio nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.

33. Byloje nustatyta, kad pareigūno valstybinės pensijos skyrimo klausimą sprendė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, kuris 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (10.15) VPE SP5-623 atsisakė skirti pareiškėjui valstybinę pensiją, kadangi jo darbo stažas muitinės sistemoje yra tik 19 metų ir 5 mėnesiai, t. y. kad trūksta darbo stažo. Vėliau VSDFV Utenos skyrius 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (10.15) VPE SP5-553, išnagrinėjus pareiškėjo skundą, jam buvo skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. neterminuotai, į stažą pensijai gauti įskaitant pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d..

34. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad šioje byloje yra sprendžiami klausimai dėl to paties laikotarpio vertinimo ir jo įskaitymo/neįskaitymo pareiškėjui į stažą pareigūno valstybinei pensijai gauti, dėl kurio VSDFV Utenos skyrius 2018 m. ir 2019 m. priėmė atitinkamus sprendimus.

35. Tai lemia, kad šioje byloje sprendžiami klausimai dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo, kurios gali turėti įtakos VSDFV Utenos skyrius 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, nes yra pažeisti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimai, kadangi pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylos nagrinėjimą VSDFV Utenos skyriaus, kurio teisėms ir pareigoms įtakos gali turėti teismo sprendimas.

36. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

37. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas savo subjektines teises, kad nušalinimo nuo pareigų laikotarpis (nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.) būtų įskaitytas į stažą pareigūno valstybinei pensijai gauti, 2015 m. bandė ginti teismine tvarka, remdamasis teisės normomis, kurios tiesiogiai reglamentuoja pareigūnų valstybinės pensijos skyrimo klausimus, tačiau netinkamai įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą. Šioje byloje šias savo subjektines teises gina remdamasis teisės normomis, kurios reglamentuoja žalos atlyginimo institutą. Tačiau skirtingi gynybos būdai nulemia ir skirtingas sąlygas, pagal kurias gali būti apginta tikrai ar tariamai pažeista asmens subjektinė teisė, nes šias sąlygas apsprendžia tų teisės normų dispozicijos, kuriomis (teisės normomis) remdamasis asmuo siekia apginti savo teises. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1289-502/2018, buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens subjektinių teisių gynybos, remiantis teisės normomis, kurios tiesiogiai reglamentuoja pareigūnų valstybinės pensijos skyrimo klausimus. Kaip minėta, pareiškėjas šioje byloje savo teises gina remdamasis teisės normomis, kurios reglamentuoja žalos atlyginimo institutą, dėl ko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje sukurtas precedentas ir šios bylos fabula, kiek tai susiję su materialinių teisės normų taikymu, nėra tapačios. Žalos atlyginimo instituto ir teisės normų, tiesiogiai reglamentuojančių pareigūnų valstybinės pensijos skyrimo klausimus, taikymo sąlygos yra skirtingos, pavyzdžiui, žalai atlyginti būtina nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos atsiradimo, žalos dydį, įtakos gali turėti ir senaties terminų taikymo klausimai (CK 1.125; 1.126; 6.246–6.250 str.). Ir priešingai, teisės normos, kurios tiesiogiai reglamentuoja pareigūnų valstybinės pensijos skyrimo klausimus, tokių sąlygų nenumato, jos yra taikomos remiantis viešosios teisės principais ir pan.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas