2017-05-17 Nr. AB-12757-3-61-3-03087-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3592-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03087-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM, Departamentas), 2 444,10 Eur turtinei ir 23 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 25 kartus buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir buvo kalinamas iš viso 171 dieną (145 pilnas paras) nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises. KD prie TM neužtikrino reikiamo skaičiaus kalinimo vietų įrengimo, nepagrįstai nustatė didžiausią įkalinimo įstaigoje galimų laikyti asmenų skaičių nei pagal ploto normą gali būti įrengta miegamųjų vietų. Departamento veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad Departamentas, kuris pagal savo kompetenciją turi spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų gyvenimo sąlygų užtikrinimu, naujų įkalinimo vietų statyba, šių klausimų nesprendė. Būtent prieštaringo įsakymo priėmimas buvo viena pagrindinių priežasčių, sąlygojusių pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kalinimo laikotarpiu kamerose buvo laikomas pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų plotą mažina prie grindų pritvirtinti baldai bei nepagrįstai į plotą įskaičiuojamas sanitarinis mazgas. Be to, dėl mažo kamerų ploto trūksta spintelių daiktams susidėti, stalų, kėdžių. Sanitariniai mazgai kamerose neatitverti nuo gyvenamosios zonos, neturi oro šalinimo sistemos, ventiliacijos, vėdinimas per langus buvo apsunkintas. Vasaros laikotarpiu kamerose būdavo tvanku, žiemą - šalta, temperatūra neatitiko nustatytos minimalios, kamerose buvo drėgna, nuo lubų krito tinkas, kalkės, dažų atplaišos, grindys suirusios, išdaužytos betono. Valymo, dezinfekavimo priemonės nebuvo išduodamos, kamerose buvo įsiveisę parazitai. Pareiškėjo teigimu, jam atvykus į Lukiškių TI-K niekada nebuvo tikrinama jo sveikata. Būnant karantine nėra galimybės išsikviesti gydytojo, o prašymai suteikti medicininę pagalbą Lukiškių TI-K administracijoje nėra registruojami. Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos, pasinaudojimas dušu tik formalus, kadangi nei muilas, nei rankšluostis neišduodami. Be to, atvykus į Lukiškių TI-K ir einant į dušą, tenka neštis visus daiktus, kurie vėliau tampa šlapi, tai prilygsta kankinimui. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas su asmenimis, kuriems nebuvo sudaryta galimybė naudotis dušu ir kurių sveikata atvykus nebuvo patikrinta. Pareiškėjui teko kalėti kameroje kartu su sergančiais įvairiomis ligomis. Pažymėjo, kad jo atžvilgiu buvo nesilaikyta Higienos normos HN 76:2010 63 punkto, nes nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis (muilu, dantų šepetėliu, tualetiniu popieriumi, skutimosi reikmenimis ir pan.). Lukiškių TI-K taip pat nėra išduodamas ir privalomas lovos inventorius (paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai), o čiužiniai išduodami nevalyti, antisanitarinės būklės, nesudarytos galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužių.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad maitinimo organizavimas Lukiškių TI-K nenumato galimybės gauti didesnį kiekį maisto nei numatyta teisės aktais. Pareiškėjo poreikiai didesni, todėl pastoviai teko jausti alkį. Valgiaraščių skirstymą į dirbantiems, nedirbantiems bei pagal lytį vertino kaip diskriminuojantį. Be to, pareiškėjo kalinimo laikotarpiu jam nebuvo mokamos socialinės pašalpos ir nebuvo teikiama tikslinė parama iš paramos nuteistiesiems fondų, todėl jam buvo apribota galimybė išlaikyti savo šeimą. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 3 d. buvo paskelbęs badavimą, tačiau rašytinis pranešimas apie badavimą privaloma tvarka užregistruotas nebuvo, Departamentas apie tai informuotas taip pat nebuvo. Apie badavimą pareiškėjas taip pat buvo paskelbęs ir 2012 m. spalio 17 d., tačiau šį prašymą administracija taip pat ignoravo, pagal įstatymą per 12 val. apklaustas nebuvo, Departamento direktoriui pranešta taip pat nebuvo. Apie badavimą buvo pranešęs ir 2012 m. spalio 18 d., apklausai buvo iškviestas po paros, per kurią buvo liepta pasirašyti armatūrinėje kortelėje. Tačiau vėliau kortelė buvo suklastota, įrašant joje 2012 m. spalio 16 d. datą. Ignoruojamas buvo ir pareiškėjo 2012 m. spalio 23 d. rašytinis pranešimas apie badavimą. Pareiškėjas skunde teigė, kad 2013 m. kovo 12 d. raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu informuoti dėl kokių priežasčių įstaigoje pažeidinėjamos higienos normos, tačiau pareiškėjui buvo atsakyta akivaizdžiai melagingu 2013 m. balandžio 3 d. atsakymu. Teigė, kad 2013 m. gegužės 30 d. buvo atvežtas į Lukiškių TI-K, tačiau 2013 m. gegužės 31 d. išvežtas į pataisos namus, pareiškėjui buvo atsisakyta paaiškinti, kokiu tikslu yra laikomas Lukiškių TI-K. Taip buvo pažeisti Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 83 straipsnio 3 dalis bei 89 straipsnis. Kadangi pareiškėjui taip pat nebuvo išduoti patalynės užvalkalai, higienos priemonės, todėl pareiškėjas 2013 m. gegužės 31 d. raštu paskelbė apie badavimą ir badavo iki 2013 m. birželio 11 d. Kol badavo, su juo niekas nepasikalbėjo, badavimo priežasčių nesiaiškino. Tuo tarpu Lukiškių TI-K 2013 m. gegužės 31 d. rašte Nr. 9-11659 melagingai nurodė, kad su pareiškėju buvo kalbėtasi. Be to, pareiškėjui badaujant, jo sveikata, kaip nustatyta teisės aktuose, per tris dienas patikrinta nebuvo.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad melagingai buvo atsakyta ir į jo 2013 m. rugsėjo 16 d. skundą bei 2014 m. vasario 10 d. skundą. Turtinę žalą prašė priteisti už jam priklausytas išduoti, tačiau neišduotas higienos priemones ir dalį baldų, kadangi neišduodant pareiškėjui higienos priemonių bei baldų, patalynės ir lovos inventoriaus komplektų, Lukiškių TI-K sutaupė 2 444,10 Eur. Neturtinę žalą pareiškėjas vertina 23 000 Eur.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kokiose ir kokio ploto kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad ne visą laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir pagal turimus materialinius resursus. Už švarą ir tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji, reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Taip pat Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei UAB „Dezinfa“, kurios nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams bei higienos reikmenims susidėti. Dėl mažo ploto kamerose nėra galimybės papildomai įrengti lentynų, spintelių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1.5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu – per langus. Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal teisės aktų nustatytas normas, sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius yra sudarytos, be to, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartį dėl skalbimo paslaugų su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbimo paslaugas. Neturint sąskaitoje lėšų, nuteistasis turi raštu kreiptis į būrio viršininką dėl viršutinių drabužių skalbimo nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos nuteistiesiems grąžinami sausi.

Lukiškių TI-K dėl naudojimosi dušu nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl Lukiškių TI-K šios tvarkos pareiškėjo atžvilgiu nepažeidė. Asmenims taip pat yra išduodamos higienos priemonės: vyrams du kartus per mėnesį išduodamas muilas ir tualetinis popierius, kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Pateikti duomenis, patvirtinančius patalynės, asmens higienos priemones išdavimą Lukiškių TI-K neturi galimybės, kadangi suimtųjų/nuteistųjų armatūrinės kortelės, kuriose daromos atžymos apie minėtų daiktų išdavimą, saugomos vienerius metus.

Lukiškių TI-K dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su maitinimu, nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami pagal teisės aktuose nustatytas maitinimo normas. Nedirbantiems vyrams per parą teisės aktai nustato ne mažiau kaip 2 298 kcal mitybos normos energetinę vertę. Atlikus 2013 m. gruodžio 19 d. maisto laboratorinius tyrimus nustatyta, kad maisto davinio energetinė vertė sudaro 2 856 kcal.

Atsakovas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, jos nepagrindė jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Lietuvos valstybės atstovas Departamentas pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad Departamentas pareiškėjo skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų nenagrinėjo, pareiškėjas su skundais į Departamentą nesikreipė, todėl nesilaikė Bausmių vykdymo kodekse nustatytos privalomos ginčų nagrinėjimo tvarkos.

Pažymėjo, kad pareiškėjas šiuo atveju nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji, jokių išimčių jo atžvilgiu nebuvo daroma. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų laikymo sąlygas nustato teisės aktai, kurių buvo laikomasi, o pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kokios higienos priemonės jam nebuvo išduotos, tačiau savo teiginiams patvirtinti nepateikė jokių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą tariamą žalą, nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis apskaičiuotas, todėl teigė, kad pareiškėjas nepatyrė skunde nurodytų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

Akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį ir pateikti patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. pareiškėjas iš viso 72 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkantį 3,6 kv. m. ploto reikalavimą. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsakovą atstovaujančios institucijos argumentus, be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu pažeidė jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomus argumentus vertino kaip pagrįstus. Teismas pažymėjo, kad tam tikrų baldų neužtikrinimas kamerose susijęs su ploto kamerose trūkumu, todėl šią aplinkybę vertino ploto kamerose neužtikrinimo apimtyje.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad sanitarinis mazgas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto, todėl šiuo aspektu pareiškėjo nurodytus argumentus vertino kaip nepagrįstus. Vertindamas pareiškėjo teiginius, susijusius su tuo, kad į kameros plotą įskaičiuojami ir kamerose esantys prie grindų pritvirtinti baldai (stalai, gultai ir kt.), teismas pažymėjo, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Tačiau šis reikalavimas savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas. Baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Pareiškėjo teiginius, kad sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos, vertino kaip pagrįstus ir pažymėjo, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunktį, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nors teisės aktai numato galimą sanitarinio mazgo atkyrimą 1,5 m. tvorele, tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti.

Dėl ventiliacijos trūkumo teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šios Higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ši norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tuo tarpu jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Neatliekant patalpų rekonstravimo, kapitalinio remonto darbų, patalpų vėdinimas per langus neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjo teiginius, kad kameros neatitiko ir kitų higienos reikalavimų (netinkama temperatūra, kamerose tvyranti drėgmė, pelėsis, atsilupę dažai, išdaužytas betonas ir pan.), teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 str. 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareigą paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovui. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatyta, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (pateikti duomenys tvirtina apie kamerų būklę, kuriose pareiškėjas nebuvo kalinamas arba pateikti duomenys apibūdina kamerų būklę tuo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs), jog kameros, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos tam tikros higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose pilna parazitų. Byloje pateiktos Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ bei UAB „Dezinfa“ sudarytos paslaugų teikimo sutartys, kuriose minėtos bendrovės įsipareigojo Lukiškių TI-K teikti dezinfekcijos, graužikų ir kitų kenkėjų naikinimo paslaugas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo abejoti Lukiškių TI-K administracijos veiksmais, siekiant užtikrinti graužikų ir kitų buitinių kenkėjų naikinimą.

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl suimtųjų asmenų maitinimo, remdamasis šį klausimą reglamentuojančiomis teisės normomis, nurodė, jog teisės aktais nustatytos tiekiamo maisto normos yra suderintos taip, kad jos atitiktų fiziologines mitybos normas. Atitinkamai įstatymais yra suderinti ir skiriamų produktų vidutiniai žmogui reikalingi paros kiekiai. Kaip nurodė Lukiškių TI-K, vidutinė nedirbančio vyro per parą mitybos norma yra 2298 kcal. Atlikus maisto laboratorinius tyrimus 2013 m. gruodžio 19 d. buvo nustatyta, kad nedirbančio vyro maisto paros norma siekė 2 856 kcal, todėl nėra pagrindo abejoti Lukiškių TI-K veiksmais užtikrinant maisto tiekimą pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K išduodamas maistą pagal atskirus valgiaraščius, parengtus Valstybinio aplinkos sveikatos centro, laikosi teisės aktais nustatytų reikalavimų, todėl diskriminavimo apraiškų šiuo aspektu nenustatyta. Teismas papildomai pažymėjo, kad vyrai ir moterys turi fiziologinių skirtumų, todėl jų mityboje taip pat galima nustatyti skirtumus. Tuo tarpu dirbančiam asmeniui reikalinga daugiau energijos, todėl reikalingas ir didesnis maisto kiekis, atsižvelgdamas į tai, teismas pažeidimų šiuo aspektu nenustatė.

Teismas, remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K aprūpinti suimtųjų, nuteistųjų, atitinkamai jų šeimų darbinėmis pajamomis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomi Konstitucijos 38 straipsnis ir Konvencijos 12 straipsnis suteikia teisę į šeimos kūrimą. Pareiškėjui esant įkalinimo įstaigoje, t. y. jam negalint finansiškai pasirūpinti vaiku, tokią pareigą vykdo valstybė mokėdama pašalpą, o aprūpinti pareiškėją darbinėmis pajamomis neturi pareigos, todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomus argumentus vertino kaip nepagrįstus.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su į Lukiškių TI-K atvykstančių asmenų sveikatos patikrinimu, pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – gydomi), ir privalo nusiprausti duše. Utėlėtų ir niežais sergančių asmenų drabužiai ir asmeniniai daiktai nukenksminami. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo pristatomas iš kitų laisvės atėmimo vietų (Kauno TI, Vilniaus pataisos namų), todėl jam taikyti švaryklos procedūros nebuvo būtina.

Nuo niežų ir utėlių jis jau buvo patikrintas ankstesnio kalinimo metu. Higienos normos HN 76:2010 50 punktas taip pat įtvirtina, kad tardymo izoliatorių ir areštinių karantino (izoliavimo) patalpose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 darbo dienas, per šį laiką turi būti patikrinta jų sveikata. Tik po sveikatos patikrinimo asmenys perkeliami į bendras gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas skundėsi, kad į Lukiškių TI-K jis buvo pristatytas apie 25 kartus, tačiau nei karto nebuvo patikrinta jo sveikata. Kadangi pareiškėjas buvo vežiojamas po laisvės atėmimo vietas, tai kartu buvo vežama ir jo medicininė kortelė.

Laisvės atėmimo vietose veikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir darbo tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrų 2009-03-18 įsakymu Nr. V-195/1R-76, 11 punkte nurodoma, kad į laisvės atėmimo vietą atvykus naujam asmeniui, tarnybos specialistai užpildo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr. 025-1/ap), jeigu ji nebuvo užpildyta kitoje laisvės atėmimo vietoje, ir per tris dienas patikrina atvykusiojo sveikatą. Pagal to paties teisės akto 13 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų sveikata profilaktiškai patikrinama ne rečiau kaip vieną kartą per metus.

Taigi, teisės aktai nenumato reikalavimo kiekvieno pervežimo atveju tikrinti kalinamojo sveikatą. Pareiškėjas skunde tik bendrai aprašė, kad karantine nėra galimybės išsikviesti gydytojo, prašymai neregistruojami, tačiau šių aplinkybių neindividualizavo, t. y. nenurodė, kada ši pareiškėjo teisė ir kokiomis aplinkybėmis realiai buvo pažeista.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su higienos priemonių neišdavimu bei vertimu pasirašyti tuščiose grafose, teismas pažymėjo, kad vertimo pasirašyti faktas byloje nėra patvirtintas įrodymais, todėl vadovautis vien tik pareiškėjo paaiškinimais nebūtų objektyvu. Armatūrinėje kortelėje nurodyta, kad pareiškėjui buvo išduodamas čiužinys, paklodė, pagalvė, užvalkalai, antklodė, rankšluostis, puodukas, dubenėlis, šaukštas, šis faktas patvirtintas pareiškėjo parašu. Aplinkybė, kad parašai apie minėtų daiktų gavimą išgauti grąsinimo būdu, neįrodyta. Teismas iš pareiškėjo skundo nustatė, kad Lukiškių TI-K priklausomais daiktais aprūpindavo, tačiau pareiškėjas skundžiasi tuo, kad jam nebuvo išduota antra paklodė, užvalkalas, rankšluostis, neišduoti čiužinio ir anklodės užvalkalai. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą, nenustato, kad kalinami asmenys aprūpinami antklodžių užvalkalais. Įstaigos administracija gali pasirinkti ir vietoje dviejų paklodžių išduoti antklodės užvalkalą. Kaip matyti iš skundo argumentų, pareiškėjui šios teisės yra žinomos, todėl pasirašant armatūrinėje kortelėje asmuo turėtų pareikalauti, kad tokie daiktai jam ir būtų išduoti.

Teismas pažymėjo, kad Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose yra įtvirtinta, kad dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.) yra išduodami suimtiesiems. Iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens kortelės nustatė, kad pareiškėjas buvo nuteistas Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu. Taigi pagal jo statusą, higienos daiktai, kaip dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.) turėjo būti išduodami iki jam būnant suimtuoju (iki 2012 m. lapkričio 21 d.). Pareiškėjo teigimu, jis apie badavimą buvo paskelbęs 2012 m. rugsėjo 3 d., 2012 m. spalio 17 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. spalio 23 d., 2013 m. gegužės 31 d. ir nurodė, kad šie jo rašytiniai pranešimai įstatymų nustatyta tvarka užregistruoti nebuvo ir Departamentas apie tai informuotas nebuvo. Byloje pateiktas 2015 m. gegužės 31 d. pranešimas patvirtina, kad Lukiškių TI-K informavo Departamentą apie pareiškėjo badavimą. Lukiškių TI-K daugiau įrodymų, paneigiančių arba patvirtinančių šiuos pareiškėjo teiginius nepateikė, todėl nepaneigus šių pareiškėjo teiginių, jie vertinami pareiškėjo naudai ir sprendžiant dėl žalos atlyginimo dydžio, į šias aplinkybes bus atsižvelgta.

Dėl argumentų, susijusių su Lukiškių TI-K 2013 m. balandžio 3 d., 2013 m. gegužės 31 d., 2013 m. spalio 7 d. ir 2014 m. vasario 10 d. melagingais atsakymais pareiškėjui, teismas pažymėjo, kad šių atsakymų pareiškėjas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nebuvo apskundęs, todėl tyrimas dėl šių atsakymų teisėtumo nebuvo atliktas. Neatlikus tyrimo, teismas iš esmės neturi pagrindo vadovautis vien tik pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiais, kad informacija melaginga.

Teismas dėl pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos, kurią pareiškėjo teigimu jis patyrė dėl to, kad jam kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo išduota: 40 ritinėlių tualetinio popieriaus, 1 600 g tualetinio muilo, 800 g skalbimo miltelių, 4 dantų šepetėliai, 200 g dantų pastos, 20 vnt. skutimosi priemonių, 50 indų plovimo priemonių, 33 veidrodžiai, 33 spintelės, 25 kėdės, 15 komplektų valymo priemonių, dėl to jis prašė priteisti 2 444,10 Eur turtinės žalos atlyginimą, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jis šias prekes yra įsigijęs, todėl neįrodė, kad dėl to turėjo išlaidų. Daiktų trūkumas pareiškėjui galėjo sukelti tik bendro pobūdžio nepatogumus, išgyvenimus, kurie yra atlyginami neturtinės žalos instituto priemonėmis. Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, turtinė žala tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas jokių turtinių nuostolių neturėjo, teismui įrodymų dėl to nepateikė, todėl turtinė žala jam negali būti atlyginama.

Dėl argumentų, kuriais pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindžia Departamento neteisėtais veiksmais, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės kalėjimo metu buvo pažeistos ne dėl iš esmės priimtų teisės aktų, kuriuos pareiškėjas įvardina kaip neteisėtus, tačiau dėl šių teisės aktų nesilaikymo (pareiškėjo patalpinimas į perpildytas kameras ir pan.). Už nepatogumus, sveikatos sutrikdymą ir pan., kurie patirti kalint teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginama priteisiant neturtinę žalą. Tuo pagrindu teismas sprendė, kad Departamentas vien tik priimdamas teisės aktus jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl tiek turtinės, tiek neturtinės žalos pareiškėjui iš Departamento nepriteisė, nenustatęs Departamento veiksmuose neteisėtų veiksmų.

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kurios galimai neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, taip pat buvo pažeisti kiti higienos normų reikalavimai, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (atsakovo atstovas šių aplinkybių nepaneigė). Teismo sprendimu nustačius, kad aptarti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo padaryti Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais (pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis), neturtinės žalos atlyginimas priteistinas iš Lukiškių TI-K. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, taip pat į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašomą priteisti neturtinės žalos sumą mažino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai bei priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia Konstitucijos 30 str. įtvirtintą absoliučią piliečio teisę kreiptis į teismą pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjas teismo posėdyje prašė priteisti jam procesines palūkanas, tačiau teismas šio pareiškėjo prašymo sprendime neišsprendė, dėl jo nepasisakė, tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, teisė į teisingą teismą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo jo skundo argumentą ir pateiktus įrodymus, kad kalinimas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios neatitinka teisės aktų reikalavimų, t. y. neužtikrinant asmeniui teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimus.

Visiškai nesuprantamas pareiškėjui yra pirmosios instancijos teismo vadovavimasis Departamento įsakyme Nr. V-124 nustatytu 3,6 kv. m ploto normatyvu, nes šio įsakymo tariamas pateisinamumas būtinuoju reikalingumu (iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo) jau senai yra diskredituotas. Atsakovas Lietuvos valstybė ne tik nevykdo Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plano, bet ir neketino jo vykdyti jau tuomet, kai šis Vyriausybės nutarimas buvo priimtas.

Higienos norma HN 76:1999 patvirtino jo teisę į kameros plotą ne mažesnį kaip 5 kv. m asmeniui, ši norminiu teisės aktu patvirtinta teisė iš pareiškėjo atimta galėtų būti tiktai įstatymo lygmens teisės aktu, ir tik laikantis konstitucinio proporcingumo principo. Todėl vadovaujantis bendruoju teisės principu non reformatio in peyus, bei konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu, nesant jo teisę į tinkamą patalpos plotą ribojančio įstatymo, pareiškėjas turi teisę į ne mažesnį kaip 5 kv. m žmogui kameros plotą.

Pažymi, kad Kankinimų prevencijos Komitetas (CPT) dar 1990 metais išplėtojo taisyklę, jog vienam kalinamam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m. patalpos ploto ir ši taisyklė iš rekomendacijos tapo privalomu reikalavimu. CPT rekomendacijos, kurios yra teikiamos ratifikuotos Konvencijos pagrindu, Lietuvos Respublikai yra ne rekomendacinio pobūdžio, o privalomos. Todėl teismo išvados, kad kameros ploto norma vienam asmeniui buvo pažeista tik 72 paras, yra nepagrįsta. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiu, kad iš kameros ploto neturi būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas, kadangi iš gyvenamojo kameros ploto privalo būti išskaičiuojamas neteisėtai įrengtų, t. y. perteklinių baldų užimamas plotas, nes šie neteisėtai įrengti (pertekliniai) baldai gyvenamąjį kameros plotą mažina neteisėtai.

Pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo skundo argumentus, jog Lukiškių TI-K nėra sudarytos sąlygos vėdinti kameras per langus - dėl neteisėtai įrengtų perteklinių grotų (kurių įrengimas nenumatytas teisės aktuose), galimybės pasiekti langus nėra. Nesant galimybės pasiekti langus, neįmanoma patalpų vėdinti šiltuoju metų laiku, taip pat neįmanoma langų užsandarinti šaltuoju metų laiku. Pirmosios instancijos teismo pasisakymai šiuo klausimu skundžiamame sprendime yra akivaizdžiai neteisingi.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo skundo argumentus, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo parazitų (tarakonų). Higienos normos imperatyviai reikalauja, kad buitinių parazitų kamerose neturi būti. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, esą Lukiškių TI-K administracija tinkamai vykdo teisės aktų nuostatas, yra nepagrįsti. Teisės aktai reikalauja ne sudarinėti sutartis su profilaktinės dezinfekcijos stotimi ar imtis kitų priemonių, o reikalauja užtikrinti galutinį rezultatą, t. y., kad gyvenamosiose kamerose buitinių parazitų nebūtų. Pirmosios instancijos teismas taip pat ignoravo skundo argumentus, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo maitinamas pagal diskriminacinius valgiaraščius. Skunde buvo nurodyta, jog pareiškėjas buvo maitinamas pagal ribojančius valgiaraščius, kurie yra skirtingi vyrams ir moterims, dirbantiems ir nedirbantiems asmenis, o šie valgiaraščiai yra patvirtinti ne įstatymu, o norminiais (poįstatyminiais) teisės aktais. Pareiškėjo teigimu, bet kokie jo teisių ribojimai yra galimi tik įstatymo pagrindu, laikantis konstitucinio proporcingumo principo. Joks įstatymas nenumato galimybės nustatyti diskriminacinį maitinimą asmenims nei pagal lytį, nei pagal socialinį požymį (dirbantis/nedirbantis). Taigi viso kalinimo metu pareiškėjas buvo kankinamas alkiu bei diskriminuojamas, todėl teismo išvados šiuo klausimu nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo skundo argumentus dėl atsakovo (valstybės) įsipareigojimų pagal Europos socialinę Chartiją ir Tarptautinį socialinių, kultūrinių ir ekonominių teisių Paktą, nevykdymo. Visiškai nepagrįstomis laiko teismo išvadas, neva valstybė vykdo Konstitucijos 38 straipsnio ir Konvencijos 12 straipsnio apibrėžtas pareiškėjo pareigas mokėdama pašalpas - tokios išvados prieštarauja faktinėms aplinkybėms (šiuo metu skaičiuojama pareiškėjo skola Vaikų išlaikymo fondui). Taip pat nepagrįstos yra teismo išvados, neva valstybė nėra įpareigota aprūpinti pareiškėją darbinėmis pajamomis, kadangi tokiais pareiškimais teismas neigia bendruosius teisės principus, valstybės prisiimtus įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo skundo argumentus dėl medicinos pagalbos nesuteikimo ir šiuo klausimu nepasisakė. Teismas taip pat ignoravo pareiškėjo skundo argumentus, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo suteiktas privalomas materialinis buitinis aprūpinimas, o teikiamas materialinis buitinis aprūpinimas buvo diskriminacinis. Pirmosios instancijos teismas nevertino skundo argumentų ir pateiktų įrodymų dėl kalinimo sąlygų minusinėje temperatūroje, taip pat Konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintą teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę, Lukiškių TI-K administracijos vadovui melagingai atsakant į pareiškėjo skundus, bei ignoravo prašymą priteisti už šiuos teisių pažeidimus 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėjo, kad pagal ABTĮ 18 str. 2 d. 4 p., jokios privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos tokio pobūdžio ginčuose nėra. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai ignoruodamas skunde nurodytą teismų praktiką bei pateiktus argumentus ir įrodymus, padarytą žalą sumažino net keletą kartų.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo atstovas, remdamasis valstybės civilinę atsakomybę bei žalos atlyginimą reglamentuojančiais teisės aktais, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl jo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K ir KD prie TM neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. gegužės 28 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde prašė teismo priteisti jam 2 444,10 Eur turtinę ir 23 000 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto reikalavimo, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, ventiliacijos, temperatūros ir drėgmės kamerose, neaprūpinant higienos priemonėmis, patalyne, reikiamu baldų kiekiu, neužtikrinant tinkamo maitinimo, pajamų, taip pat neužtikrinant kitų higienos normos reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto neužtikrinimo, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, temperatūros ir drėgmės kamerose neužtikrinimo, nepranešimo teisės aktuose nustatyta tvarka dėl badavimo, kitų pareiškėjo nurodytų higienos normų reikalavimų pažeidimų nepripažino pagrįstais, o pareiškėjo teiginius dėl neįrengtų spintelių, stalų ir kėdžių kamerose nevertino kaip savarankiškų pažeidimų ir sprendė, kad baldų trūkumas kamerose vertinamas jau konstatuoto ploto vienam asmeniui neužtikrinimo apimtyje, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 000 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo. Reikalavimo priteisti turtinę žalą netenkino pareiškėjui neįrodžius, kad jis patyrė turtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo priteisti procesines palūkanas, nepagrįstai prašomą priteisti neturtinės žalos sumą sumažino net kelis kartus, neteisingai vertino pareiškėjo skundo teiginius dėl maitinimo neužtikrinimo, perteklinių baldų kamerose, vedinimo, temperatūros kamerose, parazitų naikinimo, tinkamo maitinimo ir darbinių pajamų neužtikrinimo, kitus skundo teiginius, susijusius su higienos normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kokiais byloje pateiktais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, padarytos išvados atitinka faktines aplinkybes ir bylai reikšmingą reguliavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu kamerose, minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, tinkamos temperatūros kamerose neužtikrinimo, nepranešimo Departamentui apie pareiškėjo badavimą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl šių pareiškėjo nurodytų pažeidimų išsamiai pasisakė ir juos įvertino bei pripažino pagrįstais, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su teismo vertinimu ir papildomai šiuo klausimu nepasisako.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, susijusio su kamerose esančių baldų užimamu plotu, pažymi, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, susijusių su higienos normų pažeidimais (vedinimu kamerose, parazitų naikinimo), ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju nebuvo pažeistos, pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, iš esmės nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo įrodymus vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismo vertinimu, kad Lukiškių TI-K teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl mitybos normų pareiškėjo atžvilgiu nepažeidė. Teismas pagrįstai vertino, kad mitybos normos energetinė vertė nedirbančiam vyrui ginčijamu laikotarpiu sudarė apie 2 856 kcal, šią aplinkybę patvirtina byloje esantys įrodymai, todėl pagrįstai pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo maitinimo vertino kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl įstaigos pareigos aprūpinti pareiškėją darbinėmis pajamomis, pakankamomis ne tik jo paties, bet ir šeimos išlaikymui, nevykdymo, yra nepagrįsti, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, išreiškė norą dirbti, o Lukiškių TI-K šį pareiškėjo prašymą ignoravo. Pažymėtina, priverčiamas darbas Lietuvos Respublikoje yra draudžiamas (Konstitucijos 48 str. 3 d.). Nors priverčiamuoju darbu nelaikomas įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas (Konstitucijos 48 str. 3 d.) ir kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija (BVK 125 str. 1 d.), savaime suprantama, kad į darbą visų pirma įtraukiami nuteistieji, kurie nori dirbti ir yra motyvuoti jį atlikti tinkamai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su pareiškėjo galimybe pasinaudoti medicinine pagalba, vertinimu. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su teise pasinaudoti medicinine pagalba ir kt. nedetalizavo, nenurodė, kada konkrečiai ir kokia pareiškėjo teisė buvo pažeista. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tik deklaratyviai teigia, kad teismas ignoravo jo skundo argumentus dėl medicininės pagalbos nesuteikimo, tačiau jo teisių pažeidimo konkrečiai neįvardija. Aplinkybė, kad teismas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus vertino ne taip, kaip pageidauja pareiškėjas, nereiškia, jog teismas apskritai jų nevertino ar neteisingai juos įvertino.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pareiškėjo nurodyta, jo teigimu, patirta turtine žala pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog savo lėšomis jis įsigijo higienos, kamerų valymo priemonių, baldų (spintelių, kėdžių, veidrodžių ir pan.) ir dėl to turėjo išlaidų, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo šių aplinkybių vertinimu ir papildomai jų nekartoja ir dėl jų nepasisako. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, nešališkai neišaiškino bei neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių ir taip šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą, nešališką, objektyvų, nepriklausomą bylos išnagrinėjimą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Pažymėtina, kad pareiga nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.). Tačiau EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų atskirai ir dėl jų visumos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas.

Dėl neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimų aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisinga ir pakankama neturtinės žalos suma yra 1 000 Eur. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir teigė, kad teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teismo posėdžio metu pareikštą prašymą priteisti 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir dėl jo teismo sprendime nepasisakė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 16 d. teismo posėdyje pareiškė prašymą priteisti iš atsakovo 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 procentų dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos; procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015 ir jame nurodytą teismų praktiką). Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2015 m. birželio 2 d. (I t., b. l. 87), administracinė byla teisme buvo iškelta 2015 m. birželio 15 d. nutartimi (I t., b. l. 88). Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2015 m. birželio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015 m. birželio 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė