2016-09-28 Nr. AB-18501-3-61-3-01889-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-715-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01889-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2016 m. kovo 30 d. sprendimus Nr. 1A-140 ir Nr. 1A-141; 2) įpareigoti Klaipėdos teritorinę muitinę pakeisti 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 1(LM19)-152, perskaičiuojant mokestį pagal pateiktus paaiškinimus, taip pat panaikinant baudą ir delspinigius.

Kadangi pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamus reikalavimus, todėl teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi (b. l. 11-12) nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti ir įpareigojo pareiškėją pateikti teismui skundą su tinkamai, atsižvelgiant į teismo pateiktą aiškinimą, suformuluotu skundo reikalavimu, įrodymus, patvirtinančius Muitinės departamento 2016 m. kovo 30 d. sprendimų Nr. 1A-140 ir Nr. 1A-141 gavimo datą, taip pat Muitinės departamento 2016 m. kovo 30 d. sprendimus Nr. 1A-140 ir Nr. 1A-141, išreikšti poziciją dėl procesinių dokumentų gavimo elektroninių ryšių priemonėmis.

Pareiškėjas L. M. 2016 m. birželio 2 d. pateikė teismui skundą (b. l. 14-17), prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. kovo 30 d. sprendimus Nr. 1A-140 ir Nr. 1A-141 ir įpareigoti Klaipėdos teritorinę muitinę atnaujinti terminą bei išnagrinėti pareiškėjo skundus iš esmės. Kartu su skundu pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą jam paduoti, nurodydamas, kad jį praleido dėl žmogiškos klaidos, nes susipainiojo, kada ginčijami sprendimai buvo gauti. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad terminas praleistas nežymiai – tik dvi dienas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi (b. l. 31-32) pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 146 straipsnio 1 dalį ir ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį skundas dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. kovo 30 d. sprendimų Nr. 1A-140 ir Nr. 1A-141 panaikinimo teismui turėjo būti paduotas per vieną mėnesį nuo jų gavimo. Kartu su skundu pateiktas pašto vokas, kuriame buvo siųsti Muitinės departamento 2016 m. kovo 30 d. sprendimai Nr. 1A-140 ir Nr. 1A-141, patvirtina, kad jie pareiškėjui buvo įteikti 2016 m. balandžio 2 d. Vadinasi, skundas teismui turėjo būti paduotas iki 2016 m. gegužės 2 d. Skundą teismui pareiškėjas paštu padavė 2016 m. gegužės 4 d., t. y. praleidęs vieno mėnesio terminą.

Remdamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl praleisto termino atnaujinimo, teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad objektyvių ir nuo jo valios bei pasirinkto elgesio būdo nepriklausiusių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamuose Muitinės departamento sprendimuose yra aiškiai nurodyta jų apskundimo tvarka. Siekdamas savo teises realizuoti laiku ir tinkamai, pareiškėjas turėjo atidžiai įvertinti reikšmingas faktines aplinkybes ir skundą teismui paduoti laiku. Aplinkybė, kad terminas praleistas nežymiai, nesant kitų objektyvių priežasčių, negali būti vieninteliu pagrindu patenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai vienareikšmiškai patvirtina, kad terminą skundui paduoti jis praleido dėl pasirinkto savo teisių gynimo būdo, o ne dėl realių kliūčių.

Atsižvelgus į tai, kad teismas nenustatė objektyvaus pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas L. M. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 37-38), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. kovo 30 d. sprendimus Nr. 1A-140 bei Nr. 1A-141 ir įpareigoti Klaipėdos teritorinę muitinę atstatyti terminą išnagrinėti pareiškėjo skundus iš esmės dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimų Nr. 1(LM 19)-152 ir 1(LM 19)-153.

Mano, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia proporcingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo atveju buvo būtina įsigilinti į pareiškėjo pateiktą informaciją bei priimti atitinkamus sprendimus, neprisidengiant formaliais terminais dėl termino praleidimo, juo labiau, kad muitinės atliekami tyrimai buvo beveik 5 metų senumo įvykiai (sandoriai).

Pažymi, kad teismo nutartį gavo 2015 m. balandžio 2 d. (šeštadienį), tai formaliai traktuojant terminas skundo padavimui buvo praleistas 2 dienas, dėl to prašė teismo šį terminą atstatyti, kadangi jis buvo praleistas nežymiai (tik 2 dienas, be to, buvo savaitgalis) ir dėl svarbių priežasčių, o būtent dėl to, kad tuo panašiu metu pareiškėjas buvo gavęs kelis laiškus, taip pat vieną iš jų su gavimo data 2015 m. balandžio 4 d., dėl to sumaišė vokus ir susipainiojo datose (žmogiška klaida), tačiau atsižvelgiant į ankstesnius argumentus dėl to, kad muitinė pateikė pretenzijas dėl vykusių sandorių už beveik 5 metų laikotarpį, vadovaujantis proporcingumo bei protingumo kriterijumi, bei dėl to, kad terminas praleistas labai nežymiai – tik 2 dienos, atstatyti terminą skundo padavimui. Taip pat pamini svarbią priežastį – tuo laikotarpiu (2016 m. balandžio 5 d. mėn.) rūpinosi savo tėvu, kuriam buvo nustatyti širdies ritmo sutrikimai, dėl to reikėjo nemažai laiko rūpintis bei vežioti po gydymo įstaigas. Ankstesniame skunde pareiškėjas to neminėjo, kadangi manė, kad terminas praleistas nežymiai, bei teismas gilinsis į teikiamus argumentus dėl sprendimo peržiūrėjimo, atsižvelgiant į tai, kad muitinė pateikė beveik 5 metų senumo sandorio apmokestinimą, taip pat pažymi, kad pareiškėjas nėra verslininkas bei negalėjo aktyviai domėtis byla, kadangi neužsiima komercine veikla bei nėra profesionalus teisininkas.

Taip pat pamini, kad muitinės vienašališkai nustatyta mokesčių suma yra labai didelė ir ženkli pareiškėjo finansinei padėčiai, bei galimai gali privesti prie bankroto. Todėl labai prašo teismo atsižvelgti ir į šį argumentą, įvertinti pateiktus paaiškinimus dėl termino atstatymo, taip pat byloje esančius pareiškėjo paaiškinimus dėl muitinės sprendimų teisėtumo, jų pateikto apskaičiavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atskirasis skundas, paduotas 2016 m. birželio 22 d., išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą netenkintas ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pažymėtina, jog šiuo atveju ginčo dėl to, kad pareiškėjas praleido skundo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. kovo 30 d. sprendimų Nr. 1A-140 ir Nr. 1A-141 panaikinimo padavimo terminą nėra. Pareiškėjas teigia, kad skundo padavimo terminą praleido supainiojęs sprendimų gavimo datas (žmogiška klaida) bei jį praleido nežymiai (tik 2 dienas), todėl, vadovaujantis proporcingumo ir protingumo kriterijais, praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Be to, atskirajame skunde nurodo, kad sprendimų apskundimo mėnesį (2016 m. balandžio mėn.) turėjo rūpintis sergančiu tėvu, vežioti į gydymo įstaigas, todėl tai sutrukdė laiku kreiptis į teismą su skundu. Priduria, jog nėra teisininkas, neturi teisinių žinių, todėl jo suklydimas yra pateisinama priežastis, dėl kurios buvo praleistas skundo padavimo terminas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Pareiškėjo nurodoma termino praleidimo priežastis – jo žmogiška klaida, dėl kurios jis supainiojo gautų dokumentų gavimo datas ir praleido terminą kreiptis į teismą, šiuo atveju negali būti vertinama kaip svarbi termino praleidimo priežastis, ji laikytina subjektyvia, būtent nuo pareiškėjo valios priklausančia aplinkybe. Aplinkybės, susijusios su pareiškėjo nepakankamu atidumu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nelaikomos pagrindu atnaujinti praleistą terminą ir pripažintinos subjektyvaus pobūdžio priežastimi (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA442-81/2011).

Taip pat ir teisinių žinių trūkumas ar pareiškėjo nekompetentingumas. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjo užimtumas ar poilsio dienos savaime taip pat nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą (2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA143-84/2010, 2011 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA143-50/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-74/2011). Termino praleidimas, be kita ko, dažniausiai negali būti pateisintas švenčių ar poilsio dienomis (2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-127/2012, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-32/2012).

Savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, ir maža termino praleidimo trukmė (tai pagal teismų praktiką nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-19/2012). Tik atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių tai, kad terminas yra praleistas nedaug, apskritai gali turėti reikšmės vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti terminą (2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-294/2012).

Nagrinėjamu atveju nežymi skundo padavimo termino praleidimo trukmė, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių, savaime nelaikytina svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą šį terminą atnaujinti, kadangi kitos pareiškėjo prašyme dėl termino atnaujinimo ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, visiškai nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios.

Net ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas skundo padavimo laikotarpiu (2016 m. balandžio mėn.) turėjo rūpintis sergančiu tėvu, šiuo atveju nelaikytina svarbia priežastimi, kadangi kito asmens priežiūra administracinių teismų praktikoje dažniausiai nėra vertinama kaip objektyvaus pobūdžio priežastis, dėl kurios galėjo būti praleistas skundo padavimo terminas (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA442-81/2011).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. Tačiau pareiškėjas prieš pat apeliacinės instancijos teismo posėdį pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą (posėdį), kadangi jis ruošia dokumentus, pagrindžiančius, jog skundo padavimo laikotarpiu (2016 m. balandžio mėn.) turėjo rūpintis sergančiu tėvu (t. y. tėvo medicininius dokumentus ir pan.). Pažymėtina, jog tiek aplinkybes dėl rūpinimosi sergančiu tėvu, tiek tai pagrindžiančius įrodymus pareiškėjas pirmiausia turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 138 str. 3 d.). Šiuo atveju aplinkybės apie tėvo sveikatą ir rūpinimąsi juo pareiškėjui buvo žinomos jau nagrinėjant jo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teisme ir šiuo metu nėra jokio pagrindo teigti, kad šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik dabar. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl to nepadarė pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl posėdžio atidėjimo bei prie jo pridėtos dokumentų kopijos nepriimami ir nevertinami.

Pažymėtina, jog tokios pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kaip muitinės pareigūnų galimai neteisėti veiksmai, pateikus beveik 5 metų senumo sandorio apmokestinimą, nėra susiję su pareiškėjo praleistu terminu skundui paduoti bei jo atnaujinimu, o susiję su pareiškėjo skundu ir jo reikalavimais, kurie gali būti nagrinėjami iš esmės tik priėmus skundą. Šiuo atveju skundas nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra vertinamas atsakovo priimtų sprendimų ir atliktų veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau sprendžiamas tik pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, kuris išspręstas iš esmės pareiškėjo nenaudai.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra subjektyvios ir priklausančios išimtinai nuo paties pareiškėjo valios, nurodytos skundo padavimo termino praleidimo aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, pagrįstomis ir pateisinančiomis skundo padavimo termino praleidimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo L. M. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas