2020-09-09 Nr. AB-16196-3-61-3-04239-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1526-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04239-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.4; 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alpha Baltic Vilnius“, atstovaujamos uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alpha Baltic Vilnius“, atstovaujamos uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“, skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas BUAB „Alpha Baltic Vilnius“ (toliau – ir Bendrovė), atstovaujama UAB „Tytus“ (toliau – ir Bankroto administratorius), padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 331C-80354 „Grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas“ (toliau – ir VMI sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. S-200 (7-180/2018) (toliau – ir MGK sprendimas); 3) tenkinti 2018 m. liepos 23 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. (17.16-40) GES-308664 (toliau – ir Prašymas), grąžinant susidariusią 1 057 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoką. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Bendrovė pateikė VMI Prašymą, kuriuo prašė grąžinti susidariusią 1 057 Eur PVM permoką už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. kovo mėn. VMI priėmė sprendimą, kuriame nurodė, jog susidariusi permoka nebus grąžinta, kadangi nebuvo pateiktos visos reikalautos deklaracijos ar mokesčių apyskaitos, kurias, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 6 dalimi, privaloma pateikti. Dėl VMI sprendimo buvo paduotas skundas MGK, kuri VMI sprendimą pripažino teisėtu. Tačiau MGK neįvertino visų reikšmingų teisės normų ir formuojamos teismų praktikos.

1.2. Neginčijama mokesčių administratoriaus teisės nustatyti prašymų dėl mokesčio grąžinimo (įskaitymo) pateikimo tvarką (formas) bei paprašyti pateikti papildomus dokumentus. Vykdydamas centrinio mokesčių administratoriaus įpareigojimus, Bankroto administratorius savo kompetencijos ribose pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus. Tačiau mokesčių administratoriaus reikalavimas pateikti deklaraciją už laikotarpį iki Bendrovės bankroto, konkrečiu atveju – už 2017 m. liepos mėn., išeina už bankroto administratoriaus įgalinimų ribų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatomis, iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento finansinė atskaitomybė ir atitinkamų mokesčių deklaracijų sudarymas bei pateikimas – įmonės vadovo, o ne bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga. Bankroto administratorius neturi pareigos vesti buhalterinės apskaitos ir teikti deklaracijų už laikotarpį iki bankroto proceso, o tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1616/2008). Jokie teisės aktai nenustato pareigos bankrutuojančios įmonės administratoriui vykdyti kitų asmenų (buvusio vadovo) pareigas ir prisiimti atsakomybę už atitinkamų laikotarpių mokestines deklaracijas, jų pateikimą ar nepateikimą. Teisės aktai numato įpareigojimą bankroto administratoriui sudaryti galimybes atitinkamoms institucijoms atlikti dokumentinius patikrinimus ir revizijas duomenims, teiktiniems nepateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, nustatyti (ĮBĮ 11 str. 5 d. 16 p.). Todėl MGK netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias bankroto ir mokesčių administravimo teisinius santykius.

2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. VMI 2018 m. liepos 27 d. raštu Nr. (17.17-40) RES-237379 (toliau – ir 2018 m. liepos 27 d. raštas) nurodė pareiškėjo atstovui, jog jo prašymui grąžinti mokesčio permoką nagrinėti yra reikalingi papildomi dokumentai (duomenys) ir nurodė, be kita ko, paaiškinti, kodėl skiriasi 2013, 2014, 2015, 2016 ir 2017 m. pelno mokesčio deklaracijų pajamos ir PVM deklaracijų pardavimų sumos, taip pat pateikti PVM deklaraciją už 2017 m. liepos mėn. Minėtame rašte VMI nurodė, jog, negavus prašomų dokumentų ir informacijos, bus priimtas sprendimas negrąžinti (neįskaityti) mokesčio permokos skirtumo. Pareiškėjo atstovas PVM deklaracijos už 2017 m. liepos mėnesį nepateikė ir nurodė, jog visas deklaracijas, taip pat ir prašomą pateikti 2017 m. liepos mėn. PVM deklaraciją, iki bankroto proceso turėjo pateikti Bendrovės vadovas, o ne Bankroto administratorius.

2.2. MAĮ 77 straipsnyje yra išdėstyti išimtiniai atvejai, kai mokesčių mokėtojas laikinai gali būti atleidžiamas nuo mokesčio deklaracijos ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo: a) kai mokesčių mokėtojai laikinai nevykdo veiklos; b) kai mokesčių administratorius teisės aktuose nustatytą mokesčių administratoriui pateiktiną informaciją gauna iš trečiųjų šaltinių; c) kitais atvejais, kai mokesčio deklaraciją ir (arba) kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus pateikti netikslinga. Pareiškėjas, kuriam bankrutuojančios įmonės statusas įregistruotas 2017 m. liepos 21 d., o bankrutavusios įmonės statusas įregistruotas 2017 m. gruodžio 6 d., nebuvo laikinai atleistas nuo mokesčių deklaracijų ir (ar) kitų dokumentų pateikimo, todėl privalėjo jas teikti. Pareiškėjas ir jo atstovas nevykdė MAĮ ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – ir PVMĮ) nustatytos prievolės pateikti PVM deklaraciją už 2017 m. liepos mėn. Pagal VMI viršininko 2014 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. VA-2 patvirtintų Atsiskaitymo su valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymų išdavimo taisyklių (2014 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. VA-2 redakcija) 8 punktą mokesčių mokėtojas laikomas neatsiskaičiusiu su valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetais ir pinigų fondais, jeigu nėra pateikęs visų privalomų mokesčių deklaracijų. Kadangi nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepateikė nurodytų dokumentų, nevykdė MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos pareigos laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 6 dalimi bei VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (2016 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. VA-166 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 16 ir 17 punktais, Bendrovei buvo negrąžinta PVM permoka.

2.3. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra ginčo dėl to, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareikalavo iš pareiškėjo pateikti PVM deklaraciją už 2017 m. liepos mėn., siekdamas įsitikinti PVM permokos pagrįstumu, nes nepateikus minėtos deklaracijos, nėra galimybės nustatyti, ar per šį laikotarpį neatsirado Bendrovės mokestinė nepriemoka, kuriai padengti turi būti įskaitytos pareiškėjo nurodytos už 2017 m. rugsėjo–2018 m. kovo mėn. laikotarpį susidariusios PVM permokos. Nors ginčo atveju pareiškėjas (Bankroto administratorius) įrodinėja, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-4544-781/2017 (toliau – ir 2017 m. liepos 10 d. nutartis) iškelti pareiškėjui bankroto bylą įsiteisėjo tik 2017 m. liepos 21 d., todėl Bankroto administratorius neprivalo vesti buhalterinės apskaitos ir teikti deklaracijų už Bendrovės veiklos laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau MGK šio aspektu nurodė, kad pagal PVMĮ 85 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d., todėl būtent Bankroto administratorius privalėjo pateikti PVM deklaraciją už 2017 m. liepos mėn.

2.4. Be to, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3146-575/2017, pareiga įrodyti permokos realumą, tenka mokesčių mokėtojui, o ne mokesčių administratoriui. Ūkio subjekto bankroto procedūra yra specifinė įmonės procedūra, tačiau ji nesudaro pagrindo tokį statusą turinčiam ūkio subjektui, siekiančiam susigrąžinti deklaruotą mokesčio permoką (skirtumą), taikyti kitokias permokos (skirtumo) grąžinimo taisykles nei kitiems mokesčių mokėtojams, priešingu atveju būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas (MAĮ 7 str.). Kitaip vertinant įmonės bankroto administratoriaus pareigas, susidarytų situacija, kai netinkamai mokestines pareigas vykdžiusių mokesčių mokėtojų padėtis taptų geresnė už mokesčių mokėtojų, vykdančių savo pareigas pagal teisės aktus ir tinkamai bei laiku teikiančių visus finansinės atskaitomybės dokumentus ir deklaracijas.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl VMI sprendimo negrąžinti Bendrovei 1 057 Eur PVM permokos pagrįstumo, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pagal MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką pareiškėjas ir jo atstovas nepateikė visų pareikalautų dokumentų, t. y. deklaracijos ar mokesčių apyskaitos, kurias, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 6 dalimi, privaloma pateikti.

5. Teismas nustatė, kad 2018 m. liepos 23 d. buvo pateiktas Prašymas mokesčių administratoriui grąžinti 1 057 Eur permoką. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Rajonų mokesčių mokėtojų skyriaus Ukmergės poskyris 2018 m. rugpjūčio 20 d. dėl Prašymo parengė 2018 m. rugpjūčio 20 d. išvadą dėl mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo). VMI priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė negrąžinti (neįskaityti) 1 057 Eur, motyvuodama tuo, kad nepateiktos visos pareikalautos pateikti deklaracijos ar mokesčių apyskaitos, kurias, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 6 dalimi, privaloma pateikti. MGK sprendimu patvirtino VMI sprendimą.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi Bendrovei iškelta bankroto byla ir UAB „Tytus“ paskirta Bendrovės administratoriumi. Šalys pripažįsta ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartis įsiteisėjo 2017 m. liepos 21 d., o bankrutavusios bendrovės statusas įregistruotas 2017 m. gruodžio 6 d. Bankroto administratorius siekia susigrąžinti 1 057 Eur PVM permoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., dėl ko ir buvo kreiptasi į centrinį mokesčių administratorių su Prašymu.

7. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo, jog Prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti reikalingi dokumentai. Bankroto administratorius pripažįsta, kad Bendrovės PVM deklaracija už 2017 m. liepos mėnesį nepateikta, tačiau ją atsisako pateikti, motyvuodamas tuo, jog pareigą pateikti PVM deklaraciją už 2017 m. liepos mėnesį turėjo bankrutavusios įmonės vadovas, o ne bankroto administratorius.

8. Teismas nurodė, kad byloje pripažįstama aplinkybė, jog nagrinėjamo ginčo atveju PVM laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, todėl PVM deklaracija už 2017 m. liepos mėn. turėjo būti pateikta iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. (PVMĮ 85 str. 1 d.) Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad PVM deklaraciją už 2017 m. liepos mėnesį privalėjo pateikti Bankroto administratorius, t. y. Bendrovės atstovas.

9. Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 87 straipsnio 6 dalį pareiga įrodyti permokos realumą tenka mokesčių mokėtojui, o ne mokesčių administratoriui. Mokesčių mokėtojas savo poziciją dėl permokos realumo turi teisę grįsti bet kokia leistina įrodomąja medžiaga. Bankroto administratorius jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama įrodyti permokos susidarymo realumą ar sudaryta galimybė mokesčių administratoriui susipažinti su informacija, susijusia su tais mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos nebuvo pateikta mokesčių deklaracija (apyskaita) (ĮBĮ 11 str. 5 d. 16 p.), neatliko; mokesčių administratoriui jo reikalaujamos informacijos nepateikė. Bankroto procedūrą vykdančiam ūkio subjektui nei MAĮ, nei ĮBĮ nenumato jokių išimčių dėl mokesčio permokos susigrąžinimo. Pagrindų atleisti pareiškėjo atstovą nuo PVM deklaracijos pateikimo taip pat nėra (MAĮ 77 str.).

10. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad Bankroto administratorius jam tenkančios pareigos įrodyti Prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, neįvykdė; neįrodė, jog jis neturėjo galimybės pateikti VMI prašomų dokumentų. Teiginys, kad Bankroto administratorius tokios pareigos neturi, yra nepagrįstas, o pareiškėjo atstovo skundo argumentas, jog bankroto administratorius negali būti atsakingas už bankrutavusios įmonės buvusių atsakingų asmenų surašytus dokumentus, jų teisingumą, nepaneigia pareiškėjo atstovo pareigos pateikti mokesčių administratoriui jo reikalaujamus dokumentus. Tai, kad mokesčio administratorius neatliko Bendrovės mokestinio patikrinimo, nesudaro pagrindo prielaidai, jog Prašymas susigrąžinti mokestinę permoką yra pagrįstas.

11. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo atstovas 2018 m. liepos 23 d. VMI pateikė prašymą grąžinti ir 265,05 Eur permoką, susidurią už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. VMI priėmė 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą NR. 331C-799924, kuriuo nusprendė negrąžinti (neįskaityti) 265,05 Eur, motyvuodama tuo, kad nepateiktos visos pareikalautos pateikti deklaracijos ar mokesčių apyskaitos, kurias, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 6 dalimi, privaloma pateikti. VMI šiame sprendime nurodė ir papildomus jo priėmimo motyvus. Kaip matyti iš Bankroto administratoriaus (pareiškėjo) skundų, adresuotų tiek MGK, tiek teismui turinio, Prašymo susigrąžinti 1 057 Eur mokestinę permoką tiek faktinis, tiek teisinis įvertinimas pareiškėjo atstovui taip pat buvo suprantamas. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad VMI, nagrinėdama Prašymą, išsamumo ir kitų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų principų nepažeidė.

12. Teismas konstatavo, kad MGK, nagrinėdama pareiškėjo atstovo skundą ir priimdama sprendimą, vadovavosi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjo skunde nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje A556-1616/2008, nepaneigia MGK sprendimo motyvų. VMI sprendimas ir MGK sprendimas yra teisėti ir pagrįsti. Panaikinti juos remiantis skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas Bendrovė, atstovaujama Bankroto administratoriaus, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas skunde nurodo, kad:

13.1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad PVM deklaracija už 2017 m. liepos mėn. turėjo būti pateikta iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir ją pateikti privalėjo Bankroto administratorius, o pagrindų atleisti pareiškėją nuo pareigos pateikti PVM deklaracijas nėra. Teismas nepaneigė pareiškėjo išdėstytų argumentų, jog mokesčių administratoriaus reikalavimas pateikti deklaraciją už laikotarpį iki bankroto proceso, konkrečiu atveju – už 2017 m. liepos mėn., išeina už Bankroto administratoriaus įgalinimų. Iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius neturi minėtos pareigos. Bankroto administratoriaus įgalinimų, teisių bei pareigų pradžia siejama su juridiniu faktu – nutarties dėl bankroto bylos įsiteisėjimo momentu, o konkrečiu atveju – nuo 2017 m. liepos 21 d. Tai atitinka ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

13.2. Teismas formaliai įvertino galiojančias teisės normas ir visiškai neatsižvelgė į tai, jog Bendrovei atstovauja teismo paskirtas Bankroto administratorius, turintis specialiame įstatyme, t. y. ĮBĮ, apibrėžtas teises ir pareigas. Todėl Bendrovės situacija yra ypatinga ir reikalaujanti papildomo vertinimo. Tokį vertinimą yra pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-1616/2008. Šiame sprendime teismas, be kita ko, išaiškino, kad, nesant kitų nuostatų, aiškiau ir tiksliau reglamentuojančių deklaracijų pateikimą už laikotarpį, kada įmonė dar neįgijo bankrutuojančios įmonės statuso, nesuponuoja teiginio, kad būtent bankrutuojančios įmonės administratorius turi pareigą pateikti PVM deklaracijas už laikotarpį iki teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo; paneigiant bankroto administratoriaus pareigą teikti deklaracijas už laikotarpi, kurį įmonei dar nebuvo suteiktas bankrutuojančios įmonės statusas, atsižvelgtina ir į teisingumo kriterijų; todėl būtų neteisinga įpareigoti asmenį atlikti tokį veiksmą, kurio nėra teisės aktais jam nustatytų pareigų sąraše. Bet kokie mokesčių administratoriaus nurodymai privalo atitikti teisės aktus.

13.3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad Bankroto administratorius jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama įrodyti permokos susidarymo realumų ar sudaryta galimybė mokesčių administratoriui susipažinti su informacija, susijusia su tais mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos nebuvo pateikta mokesčių deklaracija (apyskaita), neatliko. Bendrovė nuo pat pradžių neneigė centrinio mokesčių administratoriaus teisės nustatyti prašymų pateikimo tvarką (formas) bei paprašyti pateikti papildomus dokumentus. Vykdydamas centrinio mokesčių administratoriaus įpareigojimus, Bankroto administratorius pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus. Bankroto administratorius taip pat būtų sudaręs centriniam mokesčių administratoriui visas galimybes susipažinti su Bendrovės dokumentais tam, kad būtų atliktas mokestinis patikrinimas, siekiant nustatyti, ar nėra mokesčio nepriemokos, kuri turėtų būti įskaityta į permoką. Tačiau mokesčių administratorius niekada nesikreipė į Bankroto administratorių, nesiekė atlikti mokestinio patikrinimo ir neprašė pateikti dokumentų patikrinimui. Todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad Bendrovė (Bankroto administratorius) nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sudaryta galimybė mokesčių administratoriui susipažinti su informacija, susijusia su tais mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos nebuvo pateikta mokesčių deklaracija. Negana to, Bendrovė (Bankroto administratorius) yra paskaičiavęs PVM permokos dydį, kurį ir prašo grąžinti. Mokesčio nepriemoka nėra nustatyta, o nesant nustatytos (paskaičiuotos) nepriemokos, mokesčių administratorius turi pareigą grąžinti Bendrovei paskaičiuotą mokesčio permoką.

13.4. MAĮ 114 straipsnis, numatantis, kad mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką, nepaneigia pozicijos, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turi teisę (galimybę) patikrinti Bendrovės dokumentus ir paskaičiuoti galimas mokesčio nepriemokas, tačiau nagrinėjamu atveju tokia galimybe nebuvo pasinaudota. Tais atvejais, kai įmonė nėra pateikusi mokesčių deklaracijų ir kitų dokumentų, bankroto administratorius privalo suteikti galimybę atitinkamoms institucijoms atlikti dokumentinius patikrinimus ir revizijas duomenims, teiktiniems nepateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, nustatyti (ĮBĮ 11 str. 5 d. 16 p.). Ši įstatymo leidėjo formuluotė pakankamai aiškiai apibrėžia situaciją, kai įmonė nėra pateikusi atitinkamų deklaracijų, iki pasikeičia jos teisinis statusas į bankrutuojančios bendrovės statusą. Minėtos teisinės nuostatos pagrindu bankroto administratorius nėra įpareigojamas teikti atitinkamas mokesčių deklaracijas, o tik privalo suteikti galimybę atitinkamoms institucijoms atlikti jau minėtus dokumentinius patikrinimus. Teismas nepasisakė dėl minėtos ĮBĮ įtvirtintos normos.

13.5. Nėra aišku, kokiomis galiojančiomis teisės normomis grindžiama pirmosios instancijos teismo pozicija, t. y. argumentas, jog bankroto administratorius turi pareigą pateikti deklaraciją už laikotarpį, kai jis neturėjo įgaliojimų pagal ĮBĮ veikti, ir kaip būtų vertinama situacija, jeigu bankroto administratoriui visgi pateikus deklaraciją už laikotarpį iki įmonės bankroto proceso, vėliau paaiškėtų, jog duomenys, kurių pagrindu deklaracija pateikta, yra neteisingi. Iš pateikto teismo vertinimo taip pat nėra aišku, kas būtų atsakingas už tokių duomenų klaidingumą.

13.6. Nurodyti argumentai, susiję su Bendrovės (kaip bankrutuojančios (bankrutavusios) ypatingu statusu, taip pat būtinybe nagrinėjamu atveju vertinti ne tik MAĮ nuostatas, tačiau ir ĮBĮ įtvirtintas normas (tarp jų ir ĮBĮ 11 str. 5 d. 16 p. nuostatą). Pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika atitinka aktualias ĮBĮ normas (tarp jų ir 11 str. 5 d. 16 p.). Todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nurodyta teismo praktika šioje byloje nesivadovautina.

13.7. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias bankroto bei mokesčių administravimo teisinius santykius, todėl yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Mokesčių permokų grąžinimo klausimus reglamentuoja MAĮ ir su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio administracinėje byloje yra nurodęs, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo prasme pareiga įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą tenka bankrutuojančios įmonės administratoriui, o jam šios pareigos neįvykdžius, jis, kaip taisyklė, praranda teisę į mokesčio permoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-182-438/2016).

17. Tačiau, kita vertus, mokesčių administratorius, paneigdamas MAĮ 87 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintos nuostatos realizavimą, turi aiškiai bei konkrečiai nurodyti, kodėl atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką. Pagal MAĮ 87 straipsnio 6 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą MAĮ nustatyta tvarka ir terminais; jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju, priimant VMI sprendimą, VAĮ 3 straipsnyje išdėstyti principai nebuvo pažeisti – mokesčių mokėtojui buvo suprantamas atsisakymo grąžinti mokestinę permoką tiek faktinis pagrindas, tiek teisinis pagrindas (žr. nutarties 11 p.), bet apeliacinės instancijos teismas šios pozicijos palaikyti negali.

19. Skundžiamame VMI sprendime, kuriuo nuspręsta negrąžinti (neįskaityti) mokestinės permokos, tiesiog nurodyta, jog nepateiktos visos pareikalautos pateikti deklaracijos ar mokesčių apyskaitos, kurias privaloma pateikti. Iš tokio faktinio pagrindimo lieka neaišku, kada ir kokie dokumentai prašyti pateikti mokesčių mokėtojo. Neaišku, ar buvo nepateiktos deklaracijos ar (ir) mokesčių apyskaitos bei už kokius laikotarpius.

20. Tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas Bendrovės neįvykdytą pareigą bei suvokimą, kodėl netenkintas Prašymas dėl mokestinės permokos grąžinimo, sieja su VMI 2018 m. liepos 27 d. raštu (MGK b. l. 24).

21. Susipažinus su VMI 2018 m. liepos 27 d. raštu matyti, kad mokesčių administratorius dėl permokėtos 265,05 Eur sumos grąžinimo prašo Bendrovės nurodyti šios permokos susidarymo priežastis, pateikti paaiškinimus, pateikti PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d., sumokėti GPM nepriemoką.

22. Dėl 265, 05 Eur sumos grąžinimo VMI 2018 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 331C-79924. Jame nurodė, jog atsisako grąžinti (įskaityti) mokestinę permoką (265, 05 Eur) bei išdėsto motyvus, kodėl atsisakoma tai padaryti. Šis VMI sprendimas yra detaliai motyvuotas bei suprantamas, galėtų būti patikrintas teismine tvarka, tačiau jis nebuvo apskųstas ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas – skundžiamas VMI sprendimas priimtas 2018 m. rugpjūčio 21 d., kuriame, kaip jau buvo minėta, nėra jokios konkrečios atsisakymo motyvacijos dėl 1 057 Eur mokestinės permokos grąžinimo (įskaitymo), be kita ko, ir nuorodos į VMĮ 2018 m. liepos 27 d. raštą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pastarajame dokumente pasisakoma apie Bendrovės prašymą, kurio Nr. (17.16-40) GES-308643, o VMI sprendime kalbama apie visai kitą Bendrovės prašymą – Nr. (17.16-40) GES-308664.

23. Vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą – įstatymo viršenybės principas (VAĮ 3 str. 1 p.) – reikalavo ir reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

24. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš pareiškėjui (apeliantui) pateiktų ir jo gautų dokumentų pastarasis negalėjo suprasti dalyko esmės bei aktyviai ginti savo teises, o pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės patikrinti, ar atsisakymas tenkinti Prašymą dėl ginčo mokestinės permokos grąžinimo (įskaitymo) buvo pagrįstas ir teisėtas. Turimos medžiagos nepakako visapusiškam bei objektyviam teismo sprendimui priimti.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, dėl to kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą; šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti apskųsto VMI teisės akto trūkumai laikytini esminiais, sukliudę teisės akto adresatui suprati ginčijamo teisės akto esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą. Esant tokiai situacijai teisminė gynyba buvo apribota.

27. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014, 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015). Gero viešojo administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimant sprendimą, jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų, kurių pagrindu priimtas sprendimas, visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013).

28. Kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto, jį priėmęs subjektas ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir (ar) teisme negali nurodyti priimto akto motyvų (jei aktas buvo be motyvų), papildyti ar pakeisti akte nurodytus motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-313-146/2016).

29. Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies. Skundžiami teisės aktai (nutarties 1 p.) yra naikintini ir Bendrovės 2018 m. liepos 23 d. prašymas grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. (17.16-40) GES-308664 perduotinas nagrinėti iš naujo VMI.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alpha Baltic Vilnius“, atstovaujamos uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. S-200 (7-180/2018) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 331C-80354 „Grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas“ bei bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alpha Baltic Vilnius“ 2018 m. liepos 23 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. (17.16-40) GES-308664 perduoti nagrinėti iš naujo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius