2021-01-13 Nr. AB-806-3-62-3-00740-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-18-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00740-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 30 d. Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose jis buvo laikomas netinkamomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. T. G. teigimu, Lukiškių TI-K kameroje Nr. 300 nebuvo elektrinio virdulio ir neveikė radijo imtuvas. Pareiškėjas nurodė, kad paprašius duoti virdulį, jis buvo duotas tik po dviejų savaičių, radijo imtuvas iš viso nebuvo sutaisytas, o T. G. dėl to parašius skundą, jis buvo perkeltas į kitą Lukiškių TI-K kamerą, kurioje kalinimo sąlygos buvo dar prastesnės.

3. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo įrengtas netinkamas apšvietimas, prastai veikė vėdinimo sistema, o vėdinti patalpas per langus buvo sudėtinga dėl ant jų buvusių grotų, taip pat nebuvo išduodamos valyti skirtos priemonės, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. T. G. taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai netvarkingi, jose tvyrojo labai nemalonus kvapas. Nurodė, kad nebuvo reaguojama į asmenų prašymus pasivaikščiojimo metu nuvesti į tualetą, todėl asmenys, negalėdami kentėti valandą, gamtinius reikalus atlikdavo pasivaikščiojimo kiemelyje.

4. Dėl nurodytų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas teigė patyręs psichologinių ir dvasinių išgyvenimų bei sukrėtimų.

5. Teismo posėdyje pareiškėjas T. G. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Vilniaus PN paaiškino, kad T. G. skirtingose Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 14 d. iki kovo 28 d. Pažymėjo, kad įstaigos gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis buvo aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti radijo taškai, tačiau pažymėjo, kad kamerose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji juos dažnai gadina bei naikina. Pabrėžė, kad sugadinti radijo taškai nedelsiant pataisomi arba pakeičiami naujais. Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langai yra pritaikyti vėdinti patalpas, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Grotos ant langų yra įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

8. Vilniaus PN nurodė, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m), tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad priežiūros posto pareigūnas, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Vilniaus PN akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Teigė, kad priešingu atveju pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi, o esant būtinybei – barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis, o jam padeda nuteistieji. Jie taip pat privalo palaikyti tvarką kiemeliuose. Asmeniui pasivaikščiojimo metu norint pasinaudoti tualetu tokia galimybė yra sudaroma.

10. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teigė, kad T. G. savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo pretenzijos yra bendro pobūdžio, o patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nėra įrodytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjo T. G. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėją nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 28 d. laikant Lukiškių TI-K, jo teisė į privatumą buvo pažeista, o T. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

12. Teismas aptarė su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką. Aptaręs su patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog gyvenamosios kameros yra aprūpinamos elektriniais virduliais, tai patvirtina ir pateiktas Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimas. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K kameros buvo aprūpintos elektriniais virduliais, o T. G., teigdamas, jog kameroje Nr. 300, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo virdulio, jokių aplinkybių, pagrindžiančių šį teiginį, neišdėstė. Dėl šio kameros trūkumo pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas T. G. argumentą dėl virdulio Lukiškių TI-K kameroje Nr. 300 nebuvimo atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimu, buvo nustatyta, jog Lukiškių TI-K yra išduodamas kameroms valyti skirtas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, šluostė, valikliai (geriamoji soda, skystas universalus valiklis)). Teismas akcentavo, kad skunde pareiškėjas nusiskundimą dėl valymo priemonių trūkumo išdėstė abstrakčiai, nenurodė nei konkretaus laikotarpio, nei kamerų, kurių negalėjo išvalyti, nei, kad kreipėsi į įstaigos administraciją ir prašė išduoti papildomas valymo priemones, o jo prašymas nebuvo patenkintas. Teismo nuomone, atsakovo atstovas, nežinodamas apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų pašalinti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, buvo padaryta išvada, kad T. G. šiuo pagrindu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neįrodė.

14. Teismas akcentavo, kad Vilniaus PN nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti radijo taškai, tačiau pažymėjo, kad juos dažnai gadina ir naikina kamerose apgyvendinti suimtieji bei nuteistieji, o sugadinti radijo taškai yra nedelsiant pataisomi arba pakeičiami naujais. Teismas nurodė, kad T. G. nepateikė įrodymų, jog dėl neveikiančio radijo taško jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, ar kad pareiškėjas dėl radijo taško įrengimo būdo būtų patyręs žalos. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad jeigu pareiškėjas būtų kreipęsis dėl neveikiančio radijo taško kameroje, Lukiškių TI-K administracija būtų jį pataisiusi ar pakeitusi nauju. Teismas nenustatė pakankamo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir akcentavo, kad T. G. skunde nedetalizavo ir konkrečiai nenurodė, kokius neigiamus išgyvenimus dėl galbūt kamerose neveikusio radijo taško patyrė, todėl šį pareiškėjo nusiskundimą laikė neįrodytu.

15. Aptaręs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015) 14 ir 15 punktų bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo bei eksploatavimo taisyklės 14.1 bei 14.3 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime yra nurodyta, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus (kamerose yra įrengti lengvai atidaromi patalpoms vėdinti pritaikyti langai); gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimai atitinka teisės aktų normas. Teismas pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) patikrinimo aktuose dėl Lukiškių TI-K patalpų atitikties higienos normų reikalavimams yra nustatyta, jog yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Atsižvelgęs į tai, teismas T. G. teiginius dėl vėdinimo laikė objektyviai nepagrįstais. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose T. G. buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, jis nedetalizavo, kada ir kuriose kamerų tipo patalpose apšvietimas neatitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad T. G. turėjo galimybę dėl kalinimo sąlygų rašyti skundus, taip pat ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų, kad tai būtų buvę daroma, byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad temperatūra, dirbtinė dieninė ir naktinė apšvietos neatitiko reikalavimų, ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai jis juto minėtus nepatogumus, kreipėsi į atsakovo atstovą, o teismas, neturėdamas galimybės nustatyti, kokia temperatūra ir apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ir žalos faktą.

16. Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyrius 2019 m. gegužės 7 d. pranešime nurodė, jog tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir užuolaida, kuri visiškai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Šiame pranešime taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atskirta 1,5 m. aukščio pertvara; gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo, visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Vilniaus PN pateikti duomenys patvirtina, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (kameros Nr. 105, Nr. 204, Nr.299, Nr. 300 ir Nr. 330), nebuvo įrengtų sanitarinio mazgo kabinų, sanitarinio mazgo patalpos nuo likusio kameros ploto buvo atskirtos1,5 m. aukščio pertvara, privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Teismo vertinimu, pareiškėjui reikiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo užtikrintas kamerose, kuriose buvo įrengtos užuolaidos ir jose jis buvo laikomas vienas. Pagal bylos duomenis, T. G. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 204, Nr. 299, Nr. 300 ir Nr. 330 buvo laikomas vienas. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista 2019 m. vasario 14 d., kai jis Lukiškių TI-K kameroje Nr. 105 buvo laikomas dar su vienu asmeniu. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atskyrimas iš dalies neužtikrino T. G. teisės į minimalų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir pažeidė jo orumą (iš viso 1 parą).

17. Aptaręs su pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu bei asmenų pasivaikščiojimu kiemelyje susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateiktame pranešime „Dėl T. G. skundo“ yra nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinybei, jie visada yra barstomi; pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir byloje nesant duomenų, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tvarkomi ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismo nuomone, nesant T. G. nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipus, buvo nuspręsta, kad jis nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu T. G. nurodytų faktų dėl netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių būklės nustatymas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio būtų teisiškai nereikšmingas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių buvo atmesti kaip nepagrįsti.

18. Atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju buvo pažeista pareiškėjo T. G. teisė į privatumą.

19. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisykle, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Aptaręs neturtinės žalos apibrėžimą ir aktualią teismų praktiką, teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

20. Nustatydamas T. G. patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų (teisės į privatumą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į privatumą buvo pažeista 1 parą), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę ir kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Taip pat nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti T. G. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs nurodytus kriterijus, teismas sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo nuomone, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai bei diskomfortas nors intensyvumu ir viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, tačiau nesudaro pagrindo T. G. priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

III. 21. Pareiškėjas T. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

22. T. G. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą peržiūrėti ir iš naujo įvertinti visas aplinkybes. Nurodo, kad į teismą jis kreipėsi dėl nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 30 d. Lukiškių TI-K jam neužtikrintų kalinimo sąlygų. Pažymi, kad šiuo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Akcentuoja, kad ne vieną kartą buvo, jog pareigūnai pakeldavo stebėjimo langelį, kai T. G. naudojosi tualetu, ir tai jam buvo labai nemalonu. Teigia, kad toks stebėjimas žemino pareiškėjo orumą.

23. T. G. taip pat akcentuoja, kad nurodytu laikotarpiu, net paprašius išduoti virdulį, jis pareiškėjui nepagrįstai nebuvo išduotas. Neturėdamas virdulio, T. G. negalėjo išsivirti arbatos ir sušilti, o tai jam sukėlė nepatogumų.

24. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu neveikė nei radijo taškas, nei pareigūnų iškvietimo sistema. Akcentuoja, kad iš įkalinimo įstaigos turtą naikinančių asmenų administracija turi teisę išsireikalauti padarytos žalos atlyginimą. T. G. pažymi, kad Vilniaus PN nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog Lukiškių TI-K kameroje Nr. 300 buvo atliekami taisymo darbai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo pripažinti, kad yra įrodyta, jog nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 30 d. jis buvo kalinamas techniškai netvarkingoje kameroje, kurioje neveikė radijo taškas ir pareigūnų iškvietimo sistema.

25. T. G. nurodo, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo išduodamas valymo inventorius, o atsakovas šių jo argumentų jokiais įrodymais nepaneigė. Pareiškėjas prašo pripažinti aplinkybę, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas valymo inventoriumi.

26. T. G. taip pat teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tvarkingi, juose buvo primėtyta nuorūkų, kiemeliai nebuvo tvarkomi, juose tvyrojo nemalonūs kvapai.

27. Pareiškėjo nuomone, visos jo nurodytos aplinkybės patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio pažeidimą.

28. Atsakovo Lietuvos valstybė atstovas Vilniaus PN prašo pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Vilniaus PN paaiškina, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo jokiais įrodymais nepagrindė.

30. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, atsakovo atstovas pažymi, kad savo skundą T. G. grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai T. G. padarytos neturtinės žalos, o jo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusia neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent jam tariamai padaryta neturtinė žala pasireiškia, ir nepateikia jokių faktinių aplinkybių bei kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Vilniaus PN akcentuoja, kad yra būtina įrodyti, jog tam tikri apelianto skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką ir tokia įtaka T. G. sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.

31. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

32. Vilniaus PN teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, T. G. nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turėtų būti laikomas nepagrįstu bei traktuojamas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo T. G. prašymo priteisti jam 1 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad T. G. nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 28 d. laikant Lukiškių TI-K, jo teisė į privatumą buvo pažeista, o T. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą peržiūrėti ir iš naujo įvertinti visas jo nurodytas aplinkybes.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos T. G. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

36. T. G. apeliacinio skundų turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo skunde nurodytų aplinkybių vertinimu. Teigia, kad atsakovo atstovas ne tik neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, bet ir padarė kitus pažeidimus: pareiškėjui nebuvo išduotas virdulys, nebuvo taisomas neveikiantis radijo taškas ir pareigūnų iškvietimo sistemos bei jam nebuvo išduotos valymo priemonės. T. G. taip pat akcentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, juose tvyrojo nemalonūs kvapai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

38. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje T. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde T. G. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą, virdulio nedavimą, radijo taško netvarkymą, tinkamų apšvietimo ir patalpų vėdinimo neužtikrinimą, valymo priemonių neišdavimą ir tvarkos pasivaikščiojimo kiemeliuose neužtikrinimą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną T. G. nurodytą galimą pažeidimą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista tik pareiškėjo teisė į privatumą. Kitų T. G. skunde nurodytų pažeidimų teismas nenustatė.

40. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pirmiausia nesutinka su teismo atliktu jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu vertinimu.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

42. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas T. G. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, T. G. neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 41 dieną Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, o vieną dieną Lukiškių TI-K kameroje Nr. 105 jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Aplinkybė, kad asmuo kameroje buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020, 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad T. G. teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista tik vieną parą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas tualete galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau šių aplinkybių T. G. nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį tualetu, matė.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

44. Nors pareiškėjas nesutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo įvertintomis kalinimo sąlygomis ir teigia, kad atsakovo atstovas jam nepagrįstai neišdavė virdulio bei valymo priemonių, netvarkė neveikiančio radijo taško ir neužtikrino tvarkos pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ar pagrįstų argumentų nenurodo. Jis nepaaiškina nei kada, nei į ką kreipėsi dėl virdulio ar valymo priemonių išdavimo, kokias konkrečias patalpas norėjo išvalyti, kokias konkrečias valymo priemones prašė išduoti, į ką ir kada kreipėsi dėl neveikiančio radijo taško ar kiemelių netvarkingumo. Atsižvelgus į tai, T. G. argumentai laikytini per daug abstrakčiais ir deklaratyviais; darant išvadą, kad Vilniaus PN privalo tokius nekonkrečius teiginius paneigti, atsakovo atstovui būtų nustatoma neproporcinga pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nurodo iš esmės tas pačiais aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertintos. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde prašymo iš naujo įvertinti visas aplinkybes T. G. nepagrindė – jis nedetalizavo ir nenurodė, kodėl konkrečios, jo nuomone, netinkamos kalinimo sąlygos buvo išanalizuotos netinkamai. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo aplinkybių įvertinimo. Pažymėtina ir tai, kad argumentas dėl pareigūnų pagalbos mygtuko neįrengimo yra nurodyti tik T. G. apeliaciniame skunde, todėl teisėjų kolegijos nėra vertinamas, kadangi kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas vertina tik skundžiamame sprendime padarytas išvadas, tačiau pareiškėjui pirmosios instancijos teismui nurodytos galbūt netinkamos kalinimo sąlygos neginčijant, ji, neviršijant T. G. skundo ribų, pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinta.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-492/2020, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2065-624/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-789-502/2020, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių būtų nepaisęs ir pareiškėjui taikęs per didelę įrodinėjimo naštą. Iš T. G. nebuvo reikalaujama pateikti įrodymų, kurių jis objektyviai negalėtų pateikti, o pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamai aiškios bei detalios ir vien tokio aplinkybių nurodymo atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti nepakanka.

46. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o T. G. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui.

47. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad T. G. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir T. G. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

49. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

50. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog T. G. nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė trumpesnį pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo laikotarpį, todėl spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjui pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma yra 50 Eur.

52. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Lukiškių TI-K pareigūnų padaryto pažeidimo laikotarpį, todėl nepagrįstai T. G. nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundą tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, nustatant, kad T. G. turi būti priteista 50 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, kuri yra proporcinga atsakovo atstovo padarytam pažeidimui kompensuoti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo T. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui T. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė