2K-583/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-583/2012

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00396-2011-7 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.2.3; 1.2.7.2.2.3 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam A. B.,

uždarame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Dariaus Alinsko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 10 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria A. B. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: A. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių; panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto taikymo. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. B., prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 12 d., apie 20.30 val., vaikų lopšelio–darželio „Žemuogėlė“, esančio Klaipėdoje, Statybininkų pr. 20, teritorijoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas V. M., gimusios 1997 m. spalio 2 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės ir psichikos būsenos, panaudodamas fizinį smurtą, paguldė nukentėjusiąją ant žemės, praskėtė nukentėjusiosios kojas, atsagstė jos drabužius, numovė kelnes ir kelnaites, glamonėjo ir bučiavo jos krūtinę, ranka dirgino mažametės makštį, trynė savo lytinį organą į mažametės kūną bei, užgulęs nukentėjusiąją, bandė įvesti savo lytinį organą į jos makštį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo pastebėtas pašalinio asmens.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai išteisino A. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, padaręs neteisingą išvadą dėl šio nusikaltimo sudėties požymių jo veiksmuose nebuvimo.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pašalino A. B. inkriminuotus veiksmus (nukentėjusiosios krūtinės laižymą ir liepimą mažametei liesti jo lytinį organą). Kasatorius pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą; visi įrodymai, tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai, turi būti įvertinti ir jų visumos pagrindu daromos atitinkamos išvados. Mažametės nukentėjusiosios motina L. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dukra pasakojusi, jog A.

B., paguldęs ją ir atsigulęs šalia, glamonėjo jos krūtinę, dirgino spenelius, laižė juos ir bučiavo, kartu glostė savo lytinį organą, kurį liepė liesti rankomis ir dukrai, sakydamas „jis švarus, nebijok“, tačiau ši nelietė, o jis trynė varpą į dukros kūną. Šiuos savo parodymus nukentėjusiosios motina patvirtino ir teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino L. K. parodymų, taip pat nukentėjusiosios V. M. sveikatos būklės duodant parodymus praėjus kelioms dienoms po įvykio (po įvykio nukentėjusioji pradėjo blogiau jaustis).

Be to, ir liudytoja K. L. teisme parodė, kad mergaitė jai sakiusi, jog ją bučiavo, lietė. Pasak kasatoriaus, net ir sutikus su apeliacinio teismo išvada, kad nėra patikimų faktinių duomenų, patvirtinančių, jog A. B. atliko pirmiau nurodytus veiksmus su nukentėjusiąja, kiti jo veiksmai su mažamete (glamonėjimas, krūtinės bučiavimas, dirginimas makšties ranka, trynimas savo lytinio organo į jos kūną), kuriuos apeliacinės instancijos teismas įvardijo kaip formaliai atitinkančius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, negali būti vertinami kaip padaryti tam, kad būtų pasiektas atitinkamas lytinio susijaudinimo laipsnis, kaip būtina sąlyga lytiškai santykiauti.

Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad A. B. tyčia buvo nukreipta lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią, neįvertino ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. birželio 15 d. A. B. duotų parodymų, kuriuose jis nurodė ne tik norėjęs suartėti su mergaite, bet kartu teigė ir tai, kad jam patiko glostyti jos kūną. Tai, kad glostė mergaitės krūtis, spenelius, pilvą žemiau bambos, A. B. parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Pasak prokuroro, įvertinus liudytojos K. L. parodymus, kad viskas truko gerą pusvalandį, A.

B. pirmiau nurodytus parodymus, darytina išvada, jog A. B., pasinaudodamas bejėgiška V. M. būkle dėl mažametystės ir psichikos būsenos, panaudodamas fizinį smurtą paguldė nukentėjusiąją ant žemės, praskėtė nukentėjusiosios kojas, atsagstė jos drabužius, numovė kelnes ir kelnaites, glamonėjo ir bučiavo jos krūtinę, ranka dirgino mažametės makštį, trynė savo lytinį organą į mažametės kūną, t. y. įvykdė savarankišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje – tenkino savo lytinę aistrą su mažamete prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šiuos A. B. veiksmus pagrįstai įvertino kaip baigtą nusikaltimą, kuris yra pavojingesnis, ir už jį paskyrė didesnę bausmę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai įvertinęs pirmiau nurodytus A. B. veiksmus kaip dalį sunkesnio nusikaltimo, tačiau nutrūkusio pasikėsinimo stadijoje, ir kvalifikavęs šiuos jo veiksmus tik pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to A. B. paskirta bausmė sušvelnėjo.

Kasatorius pažymi, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, jeigu kaltininkas, panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, tenkino su nukentėjusiuoju lytinę aistrą, tačiau lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnio atitinkamą dalį kaip baigtas seksualinis prievartavimas ir pagal BK 22 straipsnį bei 149 straipsnio atitinkamą dalį kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-725/2007). Remdamasis tuo kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas A. B. veiksmus netinkamai kvalifikavo tik pagal BK 22 straipsnio l dalį, 149 straipsnio 4 dalį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – A. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 22 straipsnio l dalį, 149 straipsnio 4 dalį bei taikė BK 63 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro kasacinis skundas netenkintinas

Dėl A. B. veiksmų kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, savo sprendimą pagrindė tuo, kad A. B. veiksmai, tokie kaip nukentėjusiosios lytinių organų dirginimas ranka, savo lytinio organo lietimas, nukentėjusiosios kūno užgulimas vertintini kaip savarankiškas nusikaltimas – seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nukentėjusiosios krūtinės laižymą ir liepimą liesti jo lytinį organą, laikė neįrodytais, o kitus jo veiksmus – mažametės glamonėjimą, krūtinės bučiavimą, dirginimą ranka nukentėjusiosios makšties, lytinio organo trynimą į mažametės kūną, kuriuos pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs atitinkančiais BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, pripažino sudėtine A. B. veiksmų, nukreiptų išžaginti mažametę V. M., dalimi. Šios instancijos teismas išvadą, kad A. B. taip elgėsi, norėdamas pasiekti atitinkamą lytinio susijaudinimo laipsnį, kuris yra būtina lytinio santykiavimo sąlyga, motyvavo tuo, kad visi A. B. veiksmai buvo padaryti tuo pačiu metu per labai neilgą laiko tarpą, be to, byloje nėra duomenų, jog A. B. būtų siekęs tenkinti lytinę aistrą ir natūralaus lytinio akto, ir kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir jų pagrindimu. Byloje nustatyta, kad nuteistojo tikslas buvo tenkinti lytinę aistrą ne kitokiu negu lytinis santykiavimas būdu, t. y. būtent lytinio santykiavimo būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 2 ir 3 punktuose teismams išaiškinta, kad lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, vyro ir moters, lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Vyro lytinis aktas su vyru ar moters su moterimi, esant kitiems išžaginimo požymiams, neatitinka BK 149 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Tuo tarpu lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.).

Iš principo kai kurie A. B. inkriminuoti veiksmai, kuriuos nurodo kasatorius, kaip antai: kito asmens lytinių organų dirginimas, lytinio organo trynimas į kito asmens kūną, atitinka seksualinio prievartavimo objektyviuosius požymius ir galėtų būti laikomi atskiru nusikaltimu – seksualiniu prievartavimu. Tačiau tam, kad tokia veika būtų vertinama kaip atskiras nusikaltimas ir kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnį, turi būti nustatyti ne tik objektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai, bet ir subjektyvieji, t. y. kaltininko tyčia tenkinti savo lytinę aistrą seksualiai prievartaujant asmenį kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje. Kadangi ir išžaginimo, ir seksualinio prievartavimo tikslas yra tenkinti asmens lytinę aistrą įstatymu draudžiamu būdu, veikai kvalifikuoti kaip dviejų nusikaltimų sutaptį būtina nustatyti savarankišką tyčią kiekvieno nusikaltimo atžvilgiu, t. y. suvokimą ir norą tenkinti lytinę aistrą lytiškai santykiaujant ir norą tenkinti lytinę aistrą kitokiu negu lytinis santykiavimas būdu. Nuteistasis neparodė, kad, dirgindamas lytinius organus ar liesdamas savo lytiniu organu mergaitės kūną, siekė tenkinti lytinę aistrą. Jo tikslas buvo lytinis santykiavimas. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo atlikti veiksmai, pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, neturėjo savarankiško pobūdžio, o buvo skirti pasirengti lytiniam santykiavimui. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad išžaginimo metu beveik visada atliekami veiksmai, būdingi nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnyje, objektyviesiems požymiams, tačiau jeigu jie daromi kaip preliudija natūraliam lytiniam aktui, o ne lytinei aistrai patenkinti kitokio sąlyčio būdu, veika kvalifikuojama kaip išžaginimas (pasikėsinimas išžaginti), o ne kaip dviejų nusikaltimų – išžaginimo ir seksualinio prievartavimo – sutaptis.

Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nėra pagrindo keisti šio teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Vladislovas Ranonis

Vytautas Piesliakas