2017-02-20 Nr. AB-4268-3-64-3-02852-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-508-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02852-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Kalinamas tokiomis netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. skirtingose kamerose vienas arba su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,28 iki 17,6 kv. m ploto, o tai pagrindas išvadai, jog tik tam tikromis retomis dienomis pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas. Pažymėjo, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą, bet tokia situacija nėra nuolatinė, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras jo laikymo kamerose patikrinimų neatliko. Nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Atkreipė dėmesį, kad asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui tai negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Šiaulių TI pažymėjo, kad 2014 m. vasario 21 d. pareiškėjas pateikė prašymą, jog sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nebuvo pateikęs. Šiaulių TI vertinimu, pareiškėjo argumentai nepagrįsti ir nesuteikiantys pagrindo laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Todėl nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., 331 dieną pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 16 dienų pareiškėjui nuolat teko mažiau negu 3,6 kv. m kameros ploto, o dar 5 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktų duomenų tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiomis dienomis nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybės, todėl šiuos duomenis teismas vertino pareiškėjo naudai. Teismas konstatavo, kad nustatytas ploto trūkumas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Įvertinęs duomenis, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kameroje Nr. 103, neatitinkančioje 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 56 ir 62 punktų nuostatų, t. y kameroje Nr. 103 ant lubų buvo pelėsio, nuo lubų byrėjo tinkas, kamerai buvo reikalingas paprastasis remontas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2014 m. spalio 15 d. ir buvo nuolat laikytas iki 2015 m. rugsėjo 30 d., t. y. išvyko tik 2015 m. rugsėjo 30 d. Todėl jo asmens krata 2015 m. kovo 4 d., t. y. nustatyto pažeidimo dėl nešvarių vonelių metu, nebuvo atliekama. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pagrindo konstatuoti, kad dėl nešvarių vonelių daiktams sudėti jis galėjo patirti nepatogumus ir dėl to jam galėjo kilti neturtinė žala. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matosi, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas prie savo žalingų įpročių nurodė ir rūkymą, o 2014 m. vasario 21 d. pareiškėjas užpildė prašymą, kuriame nurodė esąs rūkantis ir sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose kartu galėjo patirti neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis turėjo kalėti per mažo ploto sąlygomis, kadangi jis prašė skaičiuojant jam tekusį kalinimo plotą, taikyti „europietišką standartą“, t. y., kad vienam asmeniui turi tekti bent 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nesutinka su visais teismo argumentais, kurių pagrindu teismas netenkino pareiškėjo skundo. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė priimdamas sprendimą vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad pareiškėjo dėstomi argumentai nepagrįsti įrodymais, o bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai susiję su laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai, kad asmuo turėtų kalėti ne mažesniame nei 4 kv. m plote, nenustatė nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Todėl, Šiaulių TI teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visus bylos duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui laisvės atėmimo vietose, nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punktas įtvirtino, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, esą jam turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas 21 parą buvo laikomas Šiaulių TI kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant minėto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kameros Nr. 103, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., neatitikimo higienos normų reikalavimams ir dėl jų papildomai nepasisako.

Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti kitus Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl neteisėto pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis bei dėl nešvarių vonelių daiktams sudėti išvykstančiųjų apžiūros patalpose yra nepagrįstos.

Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat konstatuota, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 103, kurioje buvo pelėsio, nuo lubų byrėjo tinkas. Todėl Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas mažesnėmis nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis Šiaulių TI buvo laikomas tik 21 parą, o kameroje Nr. 103, kurioje buvo nustatyti higienos normų pažeidimai – 14 parų. Kitų pažeidimų, padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta. Taip pat byloje nėra duomenų, kad būtent pareiškėjui tam tikru metu tekęs per mažas kalinimo plotas būtų pakenkęs jo sveikatai. Įvertinus minėto pažeidimo sunkumo pobūdį ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priteisė pakankamą sumą pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos, tinkamai įvertinęs pareiškėjo patirtos neturtinės žalos pobūdį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė