2015-11-30 Nr. AB-23212-3-61-3-04847-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2140-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04847-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 13–15, 41–43, 52–53), prašydamas: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8639, 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-9878 ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti jo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas visą tą laiką laukė, kol neišmokėta senatvės pensijos dalis jam bus kompensuota, tačiau to nepadarius, jis kreipėsi į VSDFV, kuri jo skundą nagrinėti atsisakė, nustačiusi, kad praleistas kreipimosi terminas. Pareiškėjo manymu, jis neturėjo teisės prašyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kol nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, todėl termino jis nepraleido.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 27–31, 57–61) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV pirmą kartą kreipėsi su 2014 m. rugsėjo 23 d. skundu, tai yra praleidęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatytą 3 metų terminą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, senaties terminas skundui dėl negautos kompensacijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos kompensacijos išmokėjimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 3 metų terminą jis praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 70–72) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8639 (b. l. 8–9) ir dėl 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. (6.5)I-9878 (b. l. 50), kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą. Nustatyta, kad pareiškėjui pirma sumažinta senatvės pensija išmokėta už 2010 m. sausio mėn. (b. l. 6–7). Į VSDFV Vilniaus skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi su 2014 m. rugsėjo 23 d. skundu (b. l. 34–35), kuris VSDFV Vilniaus skyriaus buvo persiųstas į VSDFV (b. l. 33). VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8639 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nustačiusi, jog praleistas kreipimosi terminas ir pasiūlė pateikti pareiškėjui įrodymus dėl svarbių termino praleidimo priežasčių (b. l. 8–9). Pareiškėjui nustatytu terminu jokių papildomų įrodymų nepateikus, VSDFV 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9878 atsisakė nagrinėti jo 2014 m. rugsėjo 23 d. skundą (b. l. 50).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Išaiškino, kad kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. <...> Pareiškėjai dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. minėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi.

Pirma sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn. (b. l. 6–7). Į VSDFV dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 23 d. skundu (b. l. 34–35), tai yra, pagal aukščiau pateiktą LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškinimą, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Prašymo dėl termino atnaujinimo nepadavė, jokių pagrįstų motyvų, leidžiančių atnaujinti terminą, pareiškėjas nepateikė, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti jo 2014 m. rugsėjo 23 d. skundą. Skunde teismui pareiškėjas taip pat nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, be to, nesutinka su padaryta išvada, kad terminą jis praleido. Pareiškėjo žinojimas apie senatvės pensijos sumažinimą, tačiau delsimas kreiptis su prašymu dėl jos išmokėjimo, laikytinas pareiškėjo nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju terminas pareikšti reikalavimui buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Tokia teismo išvada grindžiama LVAT formuojama praktika (2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-355/2014).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, LVAT išaiškinimu, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad skundžiami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti jo skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 76–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pareiškėjas pažymėjo, kad iš VSDFV teritorinio skyriaus jokio rašytinio sprendimo dėl pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas jis negavo. Asmens teisė reikalauti, kad jam būtų išmokėta paskirta pensija, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Paskirta pensija yra pareiškėjo nuosavybė, kurią valstybė turi ginti. Taigi pirmosios instancijos teismas į šiuos aspektus neatsižvelgė.

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 84–88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir išvadomis, o atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo V. K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu (bei teismo argumentais), kuriuo atsisakyta atnaujinti jo praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių individualių priežasčių nenurodė, o jo skunde bei apeliaciniame skunde nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (LVAT nutartys administracinėse bylose: 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė