2016-08-23 Nr. AB-16132-3-61-3-02317-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1132-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02317-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybės pensijos dalį – 6 242,18 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. bei priteisti iš atsakovo atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo paskirta 896,11 Lt dydžio valstybinė pensija, kuri, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatoms, buvo ribojama ir mokama sumažinta, dėl to susidarė valstybinės pensijos nepriemoka. Pareiškėjo manymu, valstybinė pensija jam buvo perskaičiuota neteisėtai, iki šiol nėra nustatytas jos kompensavimo mechanizmas, todėl tokiu būdu yra pažeidžiamos jo teisės. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) atsisakymas išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką atitiko ir atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi ji neturi teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką, nes nėra nustatytas kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises. Pareiškėjas skundą taip pat grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo paskirta nuo 2003 metų, taip pat paskirtas socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas iki 2013 m. gruodžio 31 d., kitais pagrindais valstybinė pensija nebuvo perskaičiuojama. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu valstybinė pensija buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsniu buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nurodė, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, nustatė, kad iš byloje esančios 2014 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. PAS-519 apie pareiškėjo valstybinės pensijos dydį, pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo ribojama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., dėl to susidarė valstybinės pensijos nepriemoka. Pastaboje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 3 d. įgijo teisę į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, todėl valstybinė pensija nuo 2013 m. liepos mėnesio perskaičiuota be valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo.

Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas, kurios nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o nuo 2014 m. sausio 1 d. valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas neperskaičiuojamos, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

III. Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 6 242,18 Lt (1 807,86 Eur) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pažymi, kad Vyriausybė nevykdo Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyto įpareigojimo, numatančio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, yra numatytas tik dalinis, nedirbusių pensijos gavimo metu pensininkų, senatvės pensijų, nepriemokos grąžinimo mechanizmas. Pareiškėjas daro išvadą, kad valstybė nevykdo Konstitucinio Teismo nutarimų, todėl yra pagrindas tenkinti jo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus. Pareiškėjas nurodo, kad dalies neišmokėtos pensijos, kuri buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nepriteisimas motyvuojant, jog esant ekonominiam sunkmečiui (krizei), šis sumažinimas neprieštarauja Konstitucijai, yra klaidingas. Pareiškėjas pažymi, kad ekonominis sunkmetis baigėsi, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartyje įtvirtinta nuostata nebegalioja ir sumažinta bei išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybinės pensijos dalis turi būti grąžinta, nes ji buvo nusavinta neprieštaraujant Konstitucijai tik esant ekonominiam sunkmečiui. Pareiškėjas vadovaujasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir pabrėžia, kad negalima mažinti paskirtos „pensijos iki gyvos galvos“. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nebūtų atnaujinęs termino skundui paduoti, jei skundas būtų nepagrįstas. Pareiškėjas pabrėžia, kad nėra nusikaltęs valstybei, nebuvo teisinamas už nusikaltimą ir teismas sprendimu jo pensijos nesumažino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstitucinio teismo nutarimus, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, lyginant asmenis, gaunančius socialinio draudimo pensijas su asmenimis, gaunančiais valstybines pensijas.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskirtos pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (pareiškėjo pensija buvo sumažinta apie 15 procentų.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su Ministerijos veiksmų neteisėtumu, jam 2010 – 2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.)

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan Dalia Višinskienė