2016-09-27 Nr. AB-18407-3-61-3-03393-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1020-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03393-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 2 896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. ir nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gegužės 29 d. Kamerose Nr. 322 ir Nr. 258 buvo laikomas su trimis ar keturiais asmenimis, trūko vietos, taip pat kalėjo kartu su rūkančiaisiais, nors pats nerūko. Be to, nurodė, kad Lukiškių TI-K karantine nebuvo išduota priklausanti patalynė. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelę moralinę žalą, taip pat pablogėjo regėjimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10-13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio 5 d. – 2013 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2014 m. gegužės 26 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Teigė, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punktu, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti daugiau kaip 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo, jog kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą: gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 68-72) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui priteisė 14 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Teismas pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi padaryta išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas – 7,31 kv. m, iš viso kameroje buvo 1 asmuo. 2013 m. gruodžio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 322, kurios plotas – 7,77 kv. m, kameroje tą dieną buvo 1 asmuo; nuo 2013 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. joje buvo 2 asmenys; 2013 m. gruodžio 11 d. – 3 asmenys. 2013 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus. 2014 m. gegužės 22 d. atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 2 asmenys. 2014 m. gegužės 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 258, kurios plotas – 34,71 kv. m, kameroje tą dieną buvo 5 asmenys; 2014 m. gegužės 24 d. joje buvo 9 asmenys; 2014 m. gegužės 25 d. – 10 asmenų; 2014 m. gegužės 26 d. – 9 asmenys; 2014 m. gegužės 27 d. – 7 asmenys; 2014 m. gegužės 28 d. – 8 asmenys. 2014 m. gegužės 29 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus. Taigi iš šių duomenų nustatyta, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 2013 m. gruodžio 11 d. (kameros Nr. 322 plotas – 7,77 kv. m / 3 asmenų = 2,59 kv. m 1 asmeniui) ir 2014 m. gegužės 25 d. (kameros Nr. 258 plotas – 34,71 kv. m / 10 asmenų = 3,471 kv. m 1 asmeniui).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.3 punktą Lukiškių TI-K didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 625 asmenų. Lukiškių TI-K nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kalėjimai yra perpildyti. Kalėjimo perpildymas, visų pirma, lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamas plotas, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Šio komiteto 2008 m. balandžio 21–30 d. raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos (2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo. To paties raporto 44 punkte pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K, Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pažymėjo, kad iš esmės kalėjimo perpildymas ir skurdžios sąlygos gali būti laikomos nežmonišku ir žeminančiu elgesiu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tai įvertinus, konstatuota, kad, vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas plačiau aplinkybių dėl rūkančiųjų laikymo atskirai nuo nerūkančiųjų nepaaiškino, tik nurodė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Kadangi nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus ar prašymus laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų, pareigūnai negalėjo žinoti, kad asmuo yra nerūkantis, ir neturėjo įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Taigi, aptartas Lukiškių TI-K pareigūnų pažeidimas laikytas neįrodytu.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K karantine nebuvo išduodama priklausanti patalynė (užvalkalas antklodei). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 93-3422) nustato, kad vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Dėl to padaryta išvada, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos pareiškėjui suteikti užvalkalą antklodei.

Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas parodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų. Lukiškių TI-K teigia, kad tinkamai laikytis kalinimo tvarkos trukdė per mažas finansavimas. Ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, o atlyginant žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, kaltė nėra svarbi. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Motyvas dėl galimumo daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui galėtų būti reikšmingas sprendžiant Lukiškių TI-K, o ne valstybės atsakomybės klausimą. Valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas ir vykdyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus.

Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas akinių receptas, rodantis pablogėjusį regėjimą, palyginti su sveikatos pažyma (b. l. 4, 63), neįrodo, kad tarp padarytų pažeidimų dėl gyvenamojo ploto ir pareiškėjo sveikatos pablogėjimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir prastai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala neatsižvelgiant į tai, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas bei taip sukėlus jam nepatogumus ir emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir rašytinius įrodymus, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą (mažas), intensyvumą (nedidelis) ir trukmę (2 dienos), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, padaryta išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis yra 14 Eur.

III. Pareiškėjas K. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti kamerų korteles, kuriose būtų nurodyta, kiek ir kuriuo metu kamerose buvo žmonių, priimti pareiškėjo pridėtas medicinines pažymas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė aplinkybes dėl netinkamo ploto, trukmės. Atsakovo atstovo pateiktuose duomenyse apie kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių asmenų skaičius kameroje yra nurodytas be pareiškėjo. Be to, kamerų plotas buvo nustatytas neįvertinus jose esančių baldų ir kitų buities reikmenų. Todėl tikrasis plotas kamerose buvo dar mažesnis. Jose neįmanoma buvo judėti.

2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tą faktą, kad pareiškėjas yra kalinamas pakartotinai perpildytame kalėjime, kurio perpildymas lėmė Higienos normos HN 76:2010 6 punkto pažeidimus. Be to, teismas nurodė, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 2008 m. balandžio 21–30 d. raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, tačiau išvadų nepadarė. Iš tikrųjų kalėjimų perpildymas ir skurdžios sąlygos turi būti laikomos nežmonišku, žeminančiu elgesiu.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, jog pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareigūnai turėjo atskirti pareiškėją nuo rūkančių asmenų.

4. Teismui buvo pateikti duomenys, medicininė sveikatos kortelė, akinių receptas, kas ir įrodo, kad dėl padarytų pažeidimų, ploto, netinkamų sąlygų yra tiesioginis priežastinis ryšys.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė mažesnį žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, motyvuodamas Lietuvos ekonominėmis, darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygomis. Toks argumentavimas yra diskriminacinis, pažeidžiantis asmenų, gaunančių mažas pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsniu.

6. Iš pareiškėjo pridėtų medicininių pažymų matyti, jog dėl pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K jam sutriko rega, atsirado nerimas, nemiga, prasidėjo nugaros skausmai, ilgą laiką negalėjo vaikščioti į profesinę mokyklą, mokytis, pradėjo jausti baimę aplinkai, tapo sunku bendrauti su aplinkiniais, mokytojais, pareigūnais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija ir 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kilusios iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes ir tai turėjo įtakos atlygintinos žalos dydžiui.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Tik nustačius faktines aplinkybes gali būti teisingai kvalifikuotas pažeidimas ir nustatyta atsakomybės apimtis.

Dėl pareiškėjo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu pažymėtina, kad teismų praktikoje, kuri pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) yra privaloma teismams, nagrinėjant panašias ar analogiškas bylas, konstatuojama, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr. administracinę bylą Nr. A4-1212/2006). Todėl pareiškėjo nesutikimas dėl pažeidimo aplinkybių kvalifikavimo ir dėl teismo pateikto teisės aiškinimo bei taikymo nepaneigia teismo motyvų, kurie yra pagrįsti ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis ir, nesant pagrįstų paneigimo įrodymų, nėra pagrindo nustatytas faktines aplinkybes tirti iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos tesimo išvadomis ir, jų nekartodamas, tik papildo motyvus, atsakydamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Dėl pareiškėjo teisės būti atskirtam kameroje nuo rūkančiųjų pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracijos turi pareigą užtikrinti, jog asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013; 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013; 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013; 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1386/2012).

Vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Tokia išvada grindžiama ir tuo, kad, remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 14-17 punktu (aktuali ginčui teisės akto redakcija), tardymo izoliatoriaus įskaitos tarnyba tikrina suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo į tardymo izoliatorių pagrįstumą, direktoriaus budinčiojo padėjėjo pateiktas įskaitos tarnybai suimtųjų ir nuteistųjų asmens bylas ir kitus šios instrukcijos 13 punkte nurodytus dokumentus. Tai suponuoja pareigą įstaigos administracijai patikrinti priimamo asmens į izoliatorių asmens duomenis, reikšmingus jo laikymui izoliatoriuje. Tačiau informuoti administraciją apie aplinkybes, reikšmingas jo laikymui izoliatoriuje, kaip šio ginčo atveju, privalo pats kalinamas asmuo. Todėl įstaigos administracijos neteisėti veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais tik esant duomenų, kad kalinamas asmuo informavo administracija apie jo pageidavimą būti patalpintam į gyvenamąją kamerą atskirai nuo rūkančių ir toks prašymas nebuvo patenkintas. Šioje byloje nėra duomenų, kad administracijai buvo žinomas pareiškėjo pageidavimas būti atskirtam nuo rūkančiųjų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nepripažino administracijos veiksmų neteisėtais.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad teisinis reglamentavimas nenustato kameroje esančių baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos kameros gyvenamajam plotui. Ši išvada formaliai yra teisinga, tačiau teismų praktikoje, vertinant kalinamajam tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams tuo atveju, jei teisės aktais nustatytas mažiausias privalomas plotas tenkantis vienam asmeniui yra nedaug mažesnis už nustatytą. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad kameros plotas taip pat buvo užstatytas suimtųjų lovomis, jose įrengtas tualetas, kriauklė, pastatytas stalas, spintelės daiktams susidėti, darė išvadą, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Todėl kameros plotas turi būti siejamas ne tik su formaliu plotu, tenkančiu vienam asmeniui, bet ir su galimybę jam judėti, laisvai tenkinti kasdienius poreikius. Tokiu atveju, turi būti vertinama, koks realus plotas teko asmeniui, ar mažesnis gyvenamas plotas už nustatytą minimalų plotą jo nesuvaržė ir ar dėl to jis galėjo patirti CK 6.250 straipsnyje numatytas pasekmes.

Šio ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl pareiškėjo pažeistos teisės į tinkamą gyvenamosios kameros plotą ir su atlygintinos žalos dydžiu, kurį nulėmė pažeidimo mažas mastas, nedidelis intensyvumas, nedidelė pažeidimo trukmė (2 dienos).

Kiekvienas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra vertinamas individualiai (CK 6.250 str. 2 d.) ir, vadovaujantis teismų praktikoje suformuotais vertinimo kriterijais, todėl negali būti neturtinės žalos dydis aritmetiškai lyginamas su kitose bylose priteistomis neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis sumomis. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė diskriminaciją dėl nepriteisto jo prašomo žalos atlyginimo.

Taip pat pagrįsta teismo išvada, jog tarp minėtų įstaigos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo sveikatos pablogėjimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio, todėl sveikatos pablogėjimas nepatenka į šios bylos pareiškėjo reikalavimą ir nekeičia priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas