139bbc74-6569-44b2-ac8b-2fcaee523107 · Vilniaus apygardos teismas

Pranešėja Daiva Kazlauskienė                                                                                                                                                NuorašasPranešėjas Stasys Punys                                                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-166/2014Teisėjas R.

Rainys              Teisėjas Olegas Zaicevas                                                    Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01594-2011-6                                                                                           Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.5.;2.4.7. (S) 2.1.7.4.; 2.4.5., 2.4.7.             2.4.5., 2.4.7.             VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S 2014 m. gegužės 19 d.Vilnius              Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,teisėjų Angelės Ikasalienės, Reginos Pocienės,sekretoriaujant Jolitai Žylienei,dalyvaujant prokurorui Linui Gružui, Sigitui Jankauskui,nuteistajam V.

P.,gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui,nukentėjusiojo atstovui advokatui Daliui Poviliui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:                          V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. ir paskirta jam 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis LR BK 68 str. uždrausta jam naudotis specialia teise – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų laikotarpiui.

                          Nukentėjusiojo V. Ž. civilinis ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies ir priteisti jo naudai:                                       - iÅ¡ AB „Lietuvos draudimas“ 5165,64 Lt turtinei žalai ir 8632 Lt neturtinei žalai atlyginti;                 - iÅ¡ V. P. priteista 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.                           Kolegija, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ,             n u s t a t ė :

             V. P. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisykles (KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, o bÅ«tent:              jis 2011-12-09, apie 17.30 val. Vilniuje, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį TOYOTA AVENSIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Upės gatve link Žvėryno mikrorajono, pažeidė KET 133 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas turi sulėtinti greitį ir net sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas ir 134 punkto reikalavimus, numatančius, kad jeigu atsirado kliÅ«tis ar iÅ¡kilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį ar net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti liÅ«tį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tai yra, jo vairuojamo automobilio kelyje atsiradus kliūčiai, - už ties Upės gatvės pastatu Nr. 6 esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ribų, per Upės gatvės važiuojamÄ jÄ dalį, jo važiavimo krypties atžvilgiu iÅ¡ kairės pusės į deÅ¡inę, einančiam pėsčiajam V.

Ž., jis savalaikiai nesustabdė vairuojamo automobilio, nors tokiÄ galimybę turėjo, partrenkė pėsčiÄ jį V. Ž., kuriam dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.             Šiais savo veiksmais V. P. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 3 d.                           Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-16 nuosprendį panaikinti ir jį iÅ¡teisinti, nukentėjusiojo V.

Ž. ieÅ¡kinį atmesti. Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad jis yra neteisėtas, nepagrįstas, kad teismas padarė esminius BPK pažeidimus, netinkamai vertino įrodymus, kas sukliudė iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ , priimti teisingÄ nuosprendį, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ . Pažymima, kad teismas pripažindamas apeliantÄ kaltu vadovavosi ne teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais, o tik prielaida. Atkreipiamas dėmesys, kad ekspertas nepateikė kategoriÅ¡kos iÅ¡vados, kas kaltas dėl įvykusio eismo įvykio, o teismas, pripažindamas apeliantÄ kaltu, vertino tik tÄ ekspertizės dalį, kad jis tinkamai neatsižvelgė į eismo sÄ lygas, dėl ko nepastebėjo pėsčiojo bei nesugebėjo sustabdyti automobilio, apvažiuoti pėstįjį ir jo nepartrenkti.

Taip pat nurodoma, jog tai, kad pėsčiasis nėjo per perėjÄ , nustatyta bylos medžiaga. Pažymima, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu akcentavo, kad ėjo per pėsčiųjų perėjÄ , bet Å¡ias aplinkybes paneigė ne tik liudytojai, bet ir ekspertizės aktas. Pasak apelianto jis važiavo laikydamasis visų KET reikalavimų, o avarija įvyko dėl to, kad pėsčiasis V. Ž. kirto gatvės važiuojamÄ jÄ dalį ne per pėsčiųjų perėjÄ ir bėgdamas.                          Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė skundÄ atmesti.                          Nuteistojo V.

P. apeliacinis skundas atmestinas.Lietuvos Respublikos BPK 332 str. 3 ir 5 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktikÄ BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga nutartyje pateikti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymÄ Ä¯ kiekvienÄ apeliacinio skundo motyvÄ , pakanka to, jog pateikiami argumentai dėl esminių apeliacinio skundo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesÄ apeliacinės instancijos teisme“ 6 ir 25 punktai), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl visų V.

P. apeliacinio skundo motyvų nepasisako ir, kolegijos vertinimu, aptaria tik esminius skundo argumentus.              IÅ¡nagrinėjęs bylÄ apeliacine tvarka, aukÅ¡tesnės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , jog apylinkės teismas pakankamai iÅ¡samiai iÅ¡tyrė byloje esančius įrodymus, visapusiÅ¡kai juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį V. P. atžvilgiu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendis yra iÅ¡ esmės motyvuotas, pakankamai iÅ¡analizuoti nuteistojo, liudytojų, specialisto parodymai, kita raÅ¡ytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta iÅ¡vada, V.

P. pažeisdamas KET 133 p., 134 p. reikalavimus ir savalaikiai nesustabdęs vairuojamo automobilio, nors tokiÄ galimybę turėjo, partrenkė pėsčiÄ jį V. Ž., tai yra nuteistojo V. P. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d.             Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Å iame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma iÅ¡vada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo iÅ¡vadas, iÅ¡dėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė iÅ¡samia įrodymų visumos analize bei iÅ¡dėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir pripažindamas V. P. kaltu, rėmėsi ne teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais, o prielaida, netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ bei padarė esminius BPK pažeidimus. Pripažindamas apeliantÄ kaltu padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ , teismas motyvuotai rėmėsi objektyviais byloje esančiais duomenimis, o padaryta teismo iÅ¡vada, kuri neatitiko apelianto lÅ«kesčių, negali bÅ«ti vertinama kaip netinkamas įrodymų vertinimas.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. AukÅ¡tesnės instancijos teismas patikrinęs baudžiamÄ jÄ bylÄ bei skundžiamÄ nuosprendį esminių BPK pažeidimų nenustatė.              Dėl nuteisimo pagal LR BK 281 straipsnio 3 dalį              Apeliaciniame skunde ginčijama V.

P. kaltė padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , visgi kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai nuodugniai iÅ¡analizuotos įvykio aplinkybės bei pateiktos iÅ¡vados, kodėl, teismo nuomone, V. P. vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata ir jo veika atitinka BK 281 str. sudėtį. Nors apeliantas savo kaltės dėl eismo įvykio nepripažįsta ir nurodo, kad jis važiavo laikydamasis visų KET reikalavimų, o eismo įvykį sÄ lygojo tai, jog pėsčiasis V.

Ž. kirto gatvės važiuojamÄ jÄ dalį ne per pėščiųjų perėjÄ ir bėgdamas, tačiau tokie nuteistojo parodymai vertintini kaip pasirinktas gynybos bÅ«das bei mėginimas iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamÄ veikÄ . Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai įvertino įvykio aplinkybes bei padarė prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ , jog pats V. P. pažeisdamas KET 133 p., 134 p. reikalavimus ir savalaikiai nesustabdęs vairuojamo automobilio, nors tokiÄ galimybę turėjo, partrenkė pėsčiÄ jį V.

Ž.. Su tokia teismo iÅ¡vada kolegija sutinka.              PrieÅ¡ingai nei mano apeliantas jo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis, tai yra, iÅ¡ dalies paties nuteistojo V. P. parodymais, nukentėjusiojo V. Ž., dalyje liudytojų V. P., G. G. parodymais, įvykio vietos apžiÅ«ra, LTEC ekspertizės aktu Nr. 11-1618 (12) bei kitais byloje esančiais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei atskleidžia pakankamai iÅ¡samų padaryto nusikaltimo vaizdÄ .

             IÅ¡ esmės nuteistasis V. P. neigdamas savo kaltę dėl eismo įvykio, apeliuoja į tai, kad pats pėsčiasis keliÄ kirto ne per perėjÄ ir bėgdamas. Nors apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad pėstysis keliÄ kirto bėgdamas, tačiau Å¡is skundo argumentas paneigiamas tiek paties nuteistojo V. P. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek liudytojų V. P., G. G. parodymais. Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos, apklaustas pirmosios instancijos teisme V.

P. parodė, jog pėsčiojo nematė, jis iÅ¡niro netikėtai, kad kai pamatė pėsčiÄ jį jis buvo arti, ar ėjo, ar bėgo – pasakyti negalėjo (t 2 b.l. 113). Apklaustas liudytoju 2011-12-29 V. P. nurodė, jog kaip per gatvę, kokiu tempu, iÅ¡ kurios pusės ėjo pėsčiasis jis nematė ir to nurodyti negali, nes pėsčiÄ jį pamatė jau prie pat priekinio automobilio kairiojo kampo ir tuo metu jis partenktas užkrito ant automobilio priekinio stiklo (t 1 b.l. 151). Papildomai apklaustas 2012-04-06 V.

P. taip pat parodė, jog negali nurodyti, kokiu tempu judėjo pėstysis prieÅ¡ kertant gatvę (t 1 b.l. 159). Apklaustas įtariamuoju 2013-01-30 V. P. parodė, kad kaip per gatvę ir kokiu tempu ėjo pėsčiasis jis nematė ir to nurodyti negali. (t 1 b.l. 164).              Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog pėsčiasis bėgo, patvirtina liudytoja V. P., tačiau kaip matyti iÅ¡ Å¡ios liudytojos duotų parodymų teisme, ji tik nurodė, kad pravažiavus perėjÄ , porÄ metrų, kaip iÅ¡ „dangaus nukrito“ ant kapoto vyras (t 1 b.l. 66).

Ikiteisminio tyrimo metu 2011-12-21 apklausta liudytoja V. P. parodė, kad kaip per gatvę, kokiu tempu, iÅ¡ kurios pusės ėjo pėsčiasis ji nematė (t 2 b.l. 68-70). Tai pat apelianto manymu, tai, jog pėsčiasis bėgo, iÅ¡ dalies patvirtino ir liudytojas G. G.. Tačiau minėtas liudytojas teismo posėdžio metu nurodęs remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, iÅ¡ kurių matyti, kad kaip per gatvę ėjo pėsčiasis liudytojas nematė, negali nurodyti kokiu tempu jis ėjo, kad tik įvažiavus į Upės gatvę bei neprivažiavus „Baltojo tilto“, jis staiga pamatė, priekyje važiavusio automobilio kažkÄ skrendant ir nukrentant už važiuojamosios dalies (t 1 b.l. 80-81).             Vertinant nukentėjusiojo V.

Ž. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis iÅ¡ esmės apie eismo įvykio aplinkybes pasakyti nieko negalėjo, nes dėl patirtų sužalojimų, paties eismo įvykio neprisimena, tik nurodė, kad nors neprisimena, kaip įžengė į Upės gatvę, kaip ja ėjo, tačiau pasak nukentėjusiojo, jis turėjo eiti kaip įprastai kiekvienÄ dienÄ , tai yra per nereguliuojama pėsčiųjų perėjÄ . Be to nukentėjusysis parodė, kad tÄ dienÄ , jis ėjo neskubėdamas, normaliu tempu (t 1 57-59;64-65).

Nors nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusysis į teismo posėdžius neatvyko, nebuvo apklaustas teisme, o teismas tik vadovavosi jo parodymais, duotasi ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tokie apelianto argumentai nepaneigia jo kaltės. Kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiojo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, apie eismo įvykio aplinkybes jis neprisimena ir nieko negali paaiÅ¡kinti. Be to, nukentėjusysis pats pareiÅ¡kė norÄ , jog byla bÅ«tų nagrinėjama jam nedalyvaujant. Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas nutardamas bylÄ nagrinėti be nukentėjusiojo, nei BPK nuostatų nei apelianto teisių nepažeidė.

             Taigi kaip matyti tiek pats apeliantas, tiek apelianto minimi liudytojai, betarpiÅ¡kai negalėjo nurodyti, kad pėstytis bėgo. Aukščiau aptartų parodymų analizė neleidžia kolegijai daryti kategoriÅ¡kos iÅ¡vados, jog nukentėjusysis bėgo ar ne. Nors iÅ¡ byloje esančių policijos pareigÅ«nų R. R. ir R. K. parodymų matyti, kad atvykus į įvykio vietÄ , pilietis V. P. paaiÅ¡kino, kad pertrenkė pėsčiÄ jį, kuris bėgo skersai kelio už perėjos, tačiau toliau duodamas parodymus, V.

P. aiÅ¡kino, kad, kaip per gatvę, kokiu tempu, iÅ¡ kurios pusės ėjo pėsčiasis jis nematė ir to nurodyti negali. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo parodymai yra prieÅ¡taringi, kolegija negali jais remtis ir tuo pagrindu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Å iuo atveju byloje, be nuteistojo prieÅ¡taringų parodymų, kitų objektyvių duomenų, jog nukentėjusys kirto keliÄ bėgdamas - nėra.              Siekiant nustatyti daugiau eismo įvykio aplinkybių bei spręsti apie pėsčiojo V.

Ž. ir transporto priemonę vairavusio V. P. veiksmų atitikimÄ kelių eismo taisyklių reikalavimams, byloje buvo paskirta ekspertizė. IÅ¡ eksperto paskaičiavimų matyti 40-50 metų amžiaus vyrų greitis einant ramiu tempu 4,5-4,8 km/h, einant greitu tempu 6,0-7,2 km/h, bėgant ramiu tempu – 7,6-11,1 km/h, bėgant greitu tempu 11,3-17,0 km/h. Kaip matyti iÅ¡ įvykio schemos (t.1, b.l. 8), Upės gatvės plotis įvykio vietoje sudaro 12 m, t.y. 5,7 m. pločio juosta nuo Žvėryno iki Kalvarijų g. ir 6,3 m. pločio juosta nuo Kalvarijų g. iki Žvėryno.

Apeliantas nurodė, kad važiavo 40-50 km/ h bei tai, kad pėsčiasis buvo partrenktas 2,3 m. atstumu nuo deÅ¡iniojo kelkraščio. Taigi ekspertas įvertinęs pėsčiojo partrenkimo vietÄ važiuojamojoje dalyje (kelio pločio atžvlgiu), galimus pėsčiojo judėjimo tempus iki partrenkimo bei automobilio „Toyota Avensis“ nurodytÄ jo važiavimo greitį prieÅ¡ partrenkimÄ (40-50 km/h), nustatė, kad V. P.: važiuodamas jo nurodytu 40 km/h greičiu turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo laiku stabdydamas, jeigu Å¡ioje kelio situacijoje pėsčiasis automobilio vairuotojo objektyvaus matomumo zonoje apie 10,3 m. atstumÄ iki partrenkimo veitos įveikė eidamas arba bėgdamas nedidesniu kaip 17,7 km/h greičiu; važiuodamas jo nurodytu 45 km/h greičiu turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo laiku stabdydamas, jeigu Å¡ioje kelio situacijoje pėsčiasis ėjo arba bėgo ne didesniu kaip 16,8 km/h greičiu; važiuodamas jo nurodytu 50 km/h greičiu turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo laiku stabdydamas, jeigu Å¡ioje kelio situacijoje pėsčiasis ėjo arba bėgo ne didesniu kaip 15,9 km/h greičiu.

Automobilio vairuotojo techninė galimybė iÅ¡vengti eismo įvykio priklauso nuo to, kokiu greičiu pėsčiasis ėjo iki partrenkimo vietos. Å iuo atveju, kuo didesnis pėsčiojo judėjimo greitis, tuo mažesnė techninė galimybė vairuotojui iÅ¡vengti jo partrenkimo. Taigi darytina iÅ¡vada, jog nuteistasis V. P. neturėtų techninės galimybės iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo tik tada, kai jis prieÅ¡ eismo įvykį važiuotų 40-50 km/h greičių ribose, o pėsčiasis važiuojamÄ jÄ dalų kirstų bėgdamas greitu tempu, ir tai, tik tuo atveju, jei jo judėjimo greitis bÅ«tų artimas maksimaliai ekspertinėje praktikoje taikomo 40-50 metų amžiaus vyro bėgančio greitu tempu greičių ribų reikÅ¡mei (17, 0 km/h).

Tuo tarpu jei pėsčiasis judėtų mažesniu tempu, V. P. turėtų techninę galimybę savalaikiu automobilio stabdymu iÅ¡vengti eismo įvykio, tai yra nukentėjusiojo partrenkimo. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis bÅ«tų keliÄ kirtęs labai dideliu greičiu, kas atimtų iÅ¡ V. P. galimybę savalaikiais, KET 134 p. reikalavimus atitinkančiais veiksmais iÅ¡vengti įvykio. Pastebėtina ir tai, kad prieÅ¡ingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas teisingai vertino eksperto iÅ¡vadÄ ir pagrįstai rėmėsi esmine iÅ¡vados dalimi, kadangi ji realiai atitiko nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, o ne prielaidomis ir versijomis, kurias kelia apeliantas.Å ioje baudžiamojoje byloje ginčas kyla ir dėl to, kurioje konkrečioje vietoje nukentėjusysis V.

Ž. kirto kelio važiuojamÄ jÄ dalį. Nuteistasis V. P. tvirtina, jog pėsčiasis per perėjÄ neėjo. Kaip matyti iÅ¡ nuteistojo V. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, kur jis parodė, jog jis prieÅ¡ pėsčiųjų perėjÄ persirikiavo kairėn, nes pirmoje juostoje buvo sustojęs automobilis, o kuomet jo vairuojamas automobilis jau kirto pėsčiųjų perėjÄ , jis netikėtai prieÅ¡ pat automobilį pamatė žmogų, kuris matomai kirto gatvę iÅ¡ kairės į deÅ¡inę.

Pasak apelianto pastarasis bėgo per gatvę už pėsčiųjų perėjos ribų. Kita vertus apklaustas teisme nuteistasis V. P. negalėjo konkrečiai pasakyti, ar pėsčiÄ jį jis pamatė, kai galiniai automobilio ratai jau buvo nusileidę nuo perėjos kalnelio ar ne. IÅ¡ esmės tapačius parodymus davė ir liudytoja V. P., nurodydama, jog kuomet jie pravažiavo pėsčiųjų perėjÄ , ant kapoto nukrito vyras. Pagal liudytojo G. G., važiavusio įvykio metu už V. P. automobilio, parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis nematė ar pėstysis ėjo per pėsčiųjų perėjÄ ar ne, tačiau matė, kad prieÅ¡ais važiuojantis automobilis užvažiavo ant pėščiųjų perėjos paaukÅ¡tinimo ir tuomet jis pastebėjo kažkÄ pakylant į orÄ .

Pasak liudytojo, kol automobilis važiavo per perėjÄ - nieko nebuvo, todėl jis daro iÅ¡vadÄ , kad pėščiasis per gatvę ėjo ne per pėščiųjų perėjÄ (t 1 b.l. 81-82). Ekspertas, kuris dėl objektyvių duomenų trÅ«kumo iÅ¡vadoms pateikti neturėjo galimybės tiksliai nustatyti kurioje kelio vietoje – perėjos ribose ar už jos ribų, buvo pertrenktas pėščiasis V. Ž., konstatavo, jog partrenkimas įvyko apie 10,3 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kraÅ¡to. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nurodė, jog pėsčiÄ jį jis pastebėjo tik likus 3-4, metrams iki jo vairuojamojo automobilio, kuris, kaip parodė apeliantas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Å¡is atstumas yra akivaizdžiai per mažas tam, kad sustabdyti 40-50 km/h važiuojantį automobilį.

Netgi sutinkant su versija, jog nuteistojo automobilio galinė dalis jau buvo nusileidusi nuo kelio dangoje esančio paaukÅ¡tinimo, kuomet apeliantas netikėtai pamatė pėsčiÄ jį, bet kuriuo atveju galima tvirtinti, kad pėsčiasis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos zonoje. Å iuo atveju nors kategoriÅ¡kai nėra nustatyta ar pėsčiasis kirto kelio važiuojamÄ jÄ dalį – pėsčiųjų perėjose ar Å¡alia pėsčiųjų perėjos, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos jog net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o Å¡alia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie pėsčiųjų perėjos laikytis visų bÅ«tinų atsargumų priemonių, kurias numato KET, ir ko Å¡iuo atveju nepadarė apeliantas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009, 2K-31/2013).Vertinant nuteistojo V.

P. galimybę iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo netikslinga iÅ¡imtinai sieti vient tik su techniniais dydžiais ir apskaičiavimais. Eismo įvykio kilimui didelės reikÅ¡mės turėjo ir tuo metu buvusios vairavimo sÄ lygos. Aplinkybę, jog eismo įvykio metu vairavimo sÄ lygos nebuvo geros ir dėl ko apeliantas privalėjo bÅ«ti atsargus, atidus bei važiuodamas pasirinkti saugų greitį, patvirtina ne tik kelių eismo įvykio vietos apžiÅ«ros protokole užfiksuoti duomenys, bet ir nukentėjusiojo, liudytojų, paties apelianto parodymai.

Nukentėjusysis V. Ž. parodė, jog prisimena, kad buvo tamsus paros metas, buvo Å¡labriba (t 1 b.l. 65). Liudytoja V. P. parodė, kad buvo tamsus paros metas, Å¡lapdriba, labai vejuota, matomumas blogas, asfaltas Å¡lapias, kad buvo labai blogos važiavimo sÄ lygos (t 1 b.l. 69). Tai, kad buvo tamsus paros metas, lijo, asfaltas Å¡lapias, matomumas labai blogas patvirtino ir liudytojai G. G. ir A. P. (t 1 b.l. 81; 86). IÅ¡ paties apelianto viso proceso metu duotų parodymų taip pat seka, jog eismo įvykio metu buvo sutemę, kad gatvės apÅ¡vietimas nebuvo įjungtas, buvo Å¡lapdriba, labai vejuota, Å¡lapias asfaltas, matomumas labai blogas.

Ekspertas savo iÅ¡vadas dėl V. P. galimybės iÅ¡vengti pėščiojo partrenkimo pateikė su sÄ lyga, kad pastarasis turėjo objektyviÄ galimybę pastebėti kliÅ«tį – į važiuojamÄ jÄ dalį įžengusį ir kelyje kliÅ«tį sudariusį pėsčiÄ jį. 2012-10-02 Nr. 11-1618 (12) ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog automobilio „Toyota avensis“ vairuotojas V. P., atsižvelgdamas į važiavimo ir meteorologines sÄ lygas privalėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sumažinti ar net sustabdyti vairuojamÄ transporto priemonę iki bet kurios iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties.

Vienas iÅ¡ KET 133 p., kurio pažeidimas inkriminuotas V. P., reikalavimų, numato, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, net nevirÅ¡ijantį maksimalų leistinÄ , vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sÄ lygas, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai yra blogas matomumas. Å iuo atveju, esant ribotam matomumui bei tokioms blogoms važiavimo sÄ lygoms, ypač, artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ties kurios bet kuria vieta, bet kuriuo metu, į važiuojamÄ jÄ dalį gali įeiti pėstieji, nuteistasis V.

P. vykdydamas KET 133 p. reikalavimus, privalėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kuris pėsčiojo įžengimo į važiuojamÄ jÄ dalį ar kitos kliÅ«ties atsiradimo kelyje atveju, užtikrintų jam galimybę saugiai ir savalaikiai sustabdyti vairuojamÄ automobilį. Esant nustatytoms aplinkybėms, jei apeliantas bÅ«tų buvęs pakankamai atidus ir bÅ«tų pasirinkęs atitinkamÄ greitį, jis galimai turėjo galimybę matyti pėsčiÄ jį, o artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, turėjo ir galėjo suvokti bei numanyti, kad perėjos zonoje gali bÅ«ti pėsčiasis.

Nors apeliantas ir nevirÅ¡ijo toje vietoje leistino greičio ir kaip pats nurodė važiavęs 40-50 km/h greičiu, tačiau toks važiavimo greitis nurodytomis aplinkybėmis bei artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, Å¡iuo atveju buvo aiÅ¡kiai netinkamas. Apeliantas tinkamai neįvertino susidariusiosios eismo situacijos, savalaikiais veiksmais, tai yra, važiavimo greičio mažinimu ar automobilio stabdymu (kaip nurodė apeliantas jis tik nuėmė kojÄ nuo akceleratoriaus), į jÄ nereagavo ir nepaisydamas labai blogo matomumo, tęsė važiavimÄ , dėl ko, kelių metrų atstumu nuo perėjos – perėjos zonoje, partrenkė per vėlai pastebėtÄ nukentėjusįjį V.

Ž.. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, jog pėstieji, kirsdami nereguliuojamÄ pėsčiųjų perėjÄ , privalo įvertinti atstumÄ iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pagal teismų praktikÄ eismo įvykių bylose vertinant KET nuostatas, vis tik pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutartys Nr. 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012).

Be to nors apeliantas tvirtina, kad nukentėjusysis V. Ž. staiga atsidÅ«rė jo automobilio važiuojamoje kelio dalyje, kad jis neturėjo techninės galimybės iÅ¡vengti susidÅ«rimo su juo, tačiau tai, kad važiuodamas pasirinktu nesaugiu greičiu pėsčiųjų perėjos akivaizdoje, neatleidžia nuteistojo V. P. nuo kaltės, o tik įrodo, kad buvo nesilaikoma saugaus eismo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad nuteistasis V. P. tinkamai neatsižvelgė į eismo salygas, dėl ko nepastebėjo pėsčiojo bei nesugebėjo sustabdyti automobilio ar apvažiuoti pėsčiÄ jį ir partrenkė jį.

Jei apeliantas bÅ«tų atsižvelgęs į eismo sÄ lygas, pasirinkęs tokį greitį, kuris nebÅ«tų kėlęs pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, bÅ«tų pakankamai atsidus ir atsargus, jis nebÅ«tų sukÅ«ręs situacijos, dėl kurios jis prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir iÅ¡vengti susidÅ«rimo su nukentėjusiuoju. Atsižvelginat į iÅ¡dėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvienÄ atskirai, tiek kaip visumÄ kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl nuteistojo V.

P. kaltės. Kaip ne kartÄ nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo iÅ¡vados neatitiko apeliantų lÅ«kesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas pažeidė įstatymų nuostatas. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų Å¡aliÅ¡kai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, taigi kvalifikacija teisinga. Taip pat pirmosios instancijos teismas skirdamas V. P. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų iÅ¡ esmės nepažeidė, bausmę paskyrė tinkamai įvertinęs nusikaltimo sunkumÄ ir pavojingumÄ , nuteistojo asmenybę bei veikos padarymo aplinkybes.

Su tokia teismo iÅ¡vada apeliacinės instancijos teismas sutinka. Konstatuotina ir tai, kad civilinio ieÅ¡kinio klausimas Å¡ioje baudžiamojoje byloje iÅ¡spręstas teisingai. Dėl proceso iÅ¡laidų už atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo V. Ž. atstovas advokatas prašė iÅ¡ nuteistojo V. P. nukentėjusiajam priteisti proceso iÅ¡laidas už atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme ir pateikė tai patvirtinantį dokumentÄ â€“ 2014-02-20 mokėjimo nurodymÄ 1200 Lt sumai.

Atsižvleginat į tai, kad nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas V. Ž. turėtas iÅ¡laidas dėl atstovo dalyvavimo apeliacinėje instancijoje pripažinti proceso iÅ¡laidomis ir iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ nuteistojo V. P. (Lietuvos Respublikos BPK 104 str. 2 d., 106 str. 2 d.). Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, praÅ¡oma priteisti suma yra akivaizdžiai per didelė ir neatitinka protingumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiojo atstovas dalyvavo bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir su bylos medžiaga ir esme yra susipažinęs, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme skundas buvo iÅ¡nagrinėtas viename posėdyje, o taip pat atsižvelgiant į nuteistojo V.

P. pensijinį amžių, į protingumo kriterijų, iÅ¡ V. P. priteistina 500 Lt suma.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė: nuteistojo V. P. apeliacinį skundÄ atmesti.Priteisti iÅ¡ V. P. V. Ž. naudai 500 (penkis Å¡imtus) Lt advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Kolegijos pirmininkas (paraÅ¡as)                                                                                    Stasys Punys Teisėjai (paraÅ¡ai)                                                                                                       Angelė Ikasalienė Regina PocienėNuoraÅ¡as tikras:Kolegijos pirmininkas                                                                                                 Stasys Punys