2017-09-13 Nr. AB-16585-3-61-3-01600-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-760-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01600-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. O. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2016 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 68-48 (toliau – ir VMI sprendimas), įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti 2015 m. gruodžio 21 d. pareikštą prašymą atnaujinti terminą ir 2015 m. lapkričio 18 d. skundą Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (41.2) FR0682-723 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-375-789/2017 pareiškėjo skundą tenkino.

2017 m. balandžio 4 d. gautas pareiškėjo A. O. M. atstovo advokato P. G. 2017 m. balandžio 4 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas patyrė 821 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro šios teisinės advokato paslaugos: 1) Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengtas ir pateiktas 2016 m. balandžio 20 d. skundas – 800 Eur (patvirtina PVM sąskaita–faktūra Serija EK Nr. 42 ir pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 776211); 2) žyminis mokestis – 21 Eur.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į 2017 m. balandžio 3 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašė prašymą atmesti arba sumažinti priteistiną sumą.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartimi pareiškėjo A. O. M. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino ir pareiškėjui A. O. M. iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteisė 821 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1–6 dalių bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Teismas atsižvelgė į tai, kad 2017 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-375-789/2017 pareiškėjo skundas buvo patenkintas ir galutinis sprendimas ginče tarp pareiškėjo ir VMI buvo priimtas pareiškėjo naudai.

Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 20 d. pareiškėjas sudarė teisinių paslaugų sutartį su Advokatų profesine bendrija „Kručkauskas, Blaškevičius, Gruodis ir partneriai ConsulTax“. Taip pat prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų nurodyta, jog buvo teikiamos tokios teisinės paslaugos: 1) skundo rengimas – 800 Eur (pagrindžia pridedamos PVM sąskaitos–faktūros Serija EK Nr. 42 ir pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 776211 kopijos); 2) žyminis mokestis – 21 Eur (pagrindžia pridėta sumokėjimą patvirtinančio dokumento kopija).

Teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punktu.

Nustatė, kad skundas teismui buvo pateiktas 2016 m. balandžio 20 d. Patirtas išlaidas už šias teisines paslaugas patvirtina 2016 m. birželio 22 d. PVM sąskaita–faktūra Serija EK Nr. 42 ir pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 776211 kopija. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje 2016 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 748 Eur. Atsižvelgęs į Rekomendacijų 8.2 punktą, konstatavo, kad maksimali priteistina suma šiuo atveju gali būti 1870 Eur (748 Eur x 2,5). Padarė išvadą, kad pareiškėjo atstovo prašoma suma, t. y. 800 Eur, už skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos, remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais prašoma suma yra adekvati ir pagrįsta, todėl ją priteisė pareiškėjui.

Atsižvelgęs į pareiškėjo prašyme išreikštą prašymą priteisti 21 Eur už žyminį mokestį, į šias išlaidas patvirtinančio dokumento kopiją bei į ABTĮ 44 straipsnio 2 ir 6 dalis, konstatavo, kad šis pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir jo naudai priteisė 21 Eur sumą už žyminį mokestį.

Teismas, įvertinęs bylos apimtį (3 tomai), rengtų procesinių dokumentų turinį, ir vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina suma yra 821 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė atsiliepimo, kuriame būtų nurodęs priežastis, dėl kurių teismas priteistiną sumą galėtų mažinti, padarė išvadą, jog pareiškėjas A. O. M. patyrė pagrįstas išlaidas, kurios jam turi būti atlygintos.

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis yra neteisėta bei nepagrįsta, teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, visiškai neatsižvelgė bei nepasisakė dėl VMI atsiliepime išdėstytų argumentų, bei nepagrįstai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos nagrinėjant šios kategorijos bylas.

Pabrėžia, kad procesinių terminų pasibaigimo teisinius padarinius, jų skaičiavimo tvarką reglamentuoja procesinės, o ne materialiosios teisės normos. Atnaujinus terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjui tik suteikiama galimybė ginti, jo manymu, pažeistas teises, bet ginčas iš esmės nesprendžiamas. Nagrinėjamu atveju būtent procesinio pobūdžio klausimas ir buvo sprendžiamas – dėl termino skundui paduoti.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-490/2011, 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1133-261/2015, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-253-575/2017) ir pažymi, kad ginčijamoje nutartyje teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kurioje nurodoma, kad nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kol nebus byloje priimtas galutinis sprendimas iš esmės ir visiškai neargumentavo dėl kokių priežasčių. Pabrėžia, kad tik išsprendus pareiškėjo pareikštus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus ir įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo pareiškėjas būtų laikomas laimėjusia šalimi, galėtų būti sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl VMI atsiliepime išdėstytų argumentų, tik deklaratyviai nurodė, jog atsakovas nepateikė atsiliepimo, kuriame būtų nurodęs priežastis, dėl kurių teismas priteistiną sumą galėtų mažinti. Mano, kad tokiu būdu teismas pažeidė pareigą tinkamai nurodyti priimto sprendimo motyvus, kadangi VMI teismui pateikė išsamų ir motyvuotą teisės aktais, teismų praktika bei faktinėmis aplinkybėmis atsiliepimą.

Pažymi, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog dėl kilusio ginčo kaltas pats pareiškėjas, kadangi laiku nerealizavo savo teisių, dėl ko VMI niekaip neprisidėjo. Akcentuoja, kad paties pareiškėjo elgesys šioje situacijoje lėmė bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, kadangi pats pareiškėjas nesilaikė skundų pateikimo terminų, dėl ko kilo ginčas ir pareiškėjui atsirado bylinėjimosi išlaidos kreipiantis į teismą.

Atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėjo atstovo prašoma suma, t. y. 800 Eur, už skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos, yra adekvati ir pagrįsta, todėl priteisiama. Teigia, kad nors ši suma (800 Eur) ir neviršija maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių, tačiau įvertinus skundo dalyką, ši suma vertintina kaip neadekvati. Teigia, kad ši byla nebuvo sudėtinga ar išskirtinė, byloje nebuvo sprendžiami jokie nauji ar išskirtiniai klausimai, būtinybės rinkti daug įrodymų nebuvo, specialių (ne teisinių) žinių poreikio taip pat nebuvo. Todėl vien ta aplinkybė, kad bylos šalies prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už advokato teisines paslaugas nėra didelė ir neviršija Rekomendacijose numatyto galimo maksimalaus dydžio, nereiškia, kad teismas tokiu atveju neturi tikrinti ir vertinti, ar bylos proceso šalis pagrįstai prašo priteisti iš kitos šalies jos nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1571-146/2016, 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1309-146/2016, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1631-146/2016).

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atstovas, rengdamas skundą teismui dėl VMI 2016 m. vasario 29 d. sprendimo Nr. 68-48, rėmėsi tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, todėl teigia, kad skundo parengimas bei atstovavimas byloje nereikalavo gilios teisės aktų analizės, išnagrinėta byla nesudėtinga, rengiant skundą negalėjo būti teikiamos kompleksiškos teisinės paslaugos ir šių paslaugų teikimas negalėjo pareikalauti daug pareiškėjo atstovo laiko sąnaudų, o sprendžiant procesinio pobūdžio klausimus, pareiškėjo atstovui nebuvo poreikio susipažinti su visa bylos medžiaga.

Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas A. O. M. prašo atsakovo atskirojo skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nesutinka su atsakovo argumentais, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio klausimas, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, jog ginčas administracinėje byloje buvo kilęs dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjo 2015 m. gruodžio 21 d. prašymas netenkintas ir neatnaujintas skundo dėl Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo padavimo terminas.

Atkreipia dėmesį, jog administracinėje byloje nebuvo ginčijamos pareiškėjo atžvilgiu Šiaulių AVMI sprendimu papildomai apskaičiuotos mokėtinos sumos. Priešingai, Pareiškėjo 2017 m. balandžio 20 d. skunde, kurio pagrindu ir buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-375-789/2017, buvo formuluojamas reikalavimas panaikinti VMI sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2015 m. gruodžio 21 d. prašymą atnaujinti terminą ir 2015 m. gruodžio 21 d. skundą dėl Šiaulių AVMI Sprendimo.

Pabrėžia, kad būtent ginčas, kilęs tarp atsakovo ir pareiškėjo dėl VMI sprendimo, kurio nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino pratęsimo, buvo išspręstas iš esmės, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus 2017 m. kovo 27 d. sprendimą.

Nesutinka su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pažymėdamas, kad atsakovas jo paties nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neteisingai interpretuoja. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2017 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje, kuris laikytinas baigiamuoju aktu, kuriuo buvo išspręstas konkretus tarp šalių kilęs ginčas – pareiškėjo ir atsakovo ginčas dėl termino nepratęsimo, pripažįstant pareiškėją teisia ginčo šalimi, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai sprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo atskirajame skunde nurodytu argumentu, kad „tik išsprendus pareiškėjo pareikštus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus ir įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo pareiškėjas būtų laikomas laimėjusia šalimi, galėtų būti sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisinimo klausimas“, ir nurodo, kad šis teiginys nėra paremtas jokia teisės akto nuostata ar teismų praktika.

Pažymi, jog atsakovo veiksmų neteisėtumą ir VMI sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti, neteisėtumą, bei nepagrįstumą pripažino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje, tenkindamas pareiškėjo 2016 m. balandžio 20 d. skundą, ir panaikindamas VMI sprendimą. Dėl paminėtų priežasčių, pareiškėjas mano, kad teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino pagrįstai, o priteista suma yra adekvati.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo teiginiais dėl bylos sudėtingumo bei pareiškėjo atstovo laiko sąnaudų rengiant skundą ir atstovaujant pareiškėją byloje. Pažymi, kad pareiškėjo atstovas, rengdamas skundą, rėmėsi ne tik MAĮ ir VAĮ nuostatomis, bet ir naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl praleisto termino atnaujinimo pagrindų, dėl viešojo administravimo subjektų priimamiems sprendimams keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl gero administravimo principo taikymo. Be to, siekiant pagrįsti skunde nurodomas aplinkybes, buvo renkami ir teikiami papildomi įrodymai (žr. Skundo priedą Nr. 3, priedą Nr. 4, priedą Nr. 5, priedą Nr. 6).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 31 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkintas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas A. O. M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VMI 2016 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 68-48, įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti 2015 m. gruodžio 21 d. pareikštą prašymą atnaujinti terminą ir 2015 m. lapkričio 18 d. skundą dėl Šiaulių AVMI sprendimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkino, skundžiamą VMI sprendimą panaikino ir įpareigojo VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. gruodžio 12 d. prašymą atnaujinti terminą ir skundą dėl Šiaulių AVMI sprendimo.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, teismas tenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir pareiškėjui iš atsakovo VMI priteisė 821 Eur.

ABTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. <...> Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtinta, jog nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Nagrinėjamu atveju atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą, nes atnaujinus terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjui tik suteikiama galimybė ginti, jo manymu, pažeistas teises, bet ginčas iš esmės nesprendžiamas. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju būtent procesinio pobūdžio klausimas ir buvo sprendžiamas – dėl termino skundui paduoti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, keliamų reikalavimų pobūdį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, pagrįstai konstatavo, jog 2017 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-375-789/2017 patenkinus pareiškėjo skundą, galutinis sprendimas ginče tarp pareiškėjo ir VMI buvo priimtas pareiškėjo naudai.

Teismo vertinimu, pareiškėjas savo skunde iškėlė konkrečius reikalavimus, susijusius su VMI sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, panaikinimu, ir VMI įpareigojimu jo prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo ir pateiktą skundą išnagrinėti iš naujo. Minėti reikalavimai pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo patenkinti. Kitų reikalavimų, susijusių su pareiškėjo skundo dėl Šiaulių AVMI sprendimo, kurį VMI laikė nepaduotu, nagrinėjimu iš esmės pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė. Todėl atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai, jog 2017 m. kovo 27 d. sprendimu buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio klausimas, ir pareiškėjas negali būti laikomas laimėjusia šalimi, nes ginčas iš esmės nėra išspręstas, laikytini nepagrįstais ir atmestini. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kuriomis atskirajame skunde remiasi atsakovas, nes nagrinėjamos bylos ir atskirajame skunde nurodytų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Atsakovo nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo kalte dėl paties kilusio ginčo, ir jo elgesio lėmusio bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamai bylai nėra aktualios, nes šioje byloje nėra sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas.

Dėl atsakovo atskirajame skunde išdėstytų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl VMI atsiliepime išdėstytų argumentų, pažymėtina, kad nesutikimo su pareiškėjui priteistomis bylinėjimosi išlaidomis argumentus atsakovas išdėstė atskirajame skunde, kurie nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo įvertinti.

Atsakovas atskiruoju skundu ginčija ir priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, nurodydamas, jog nors priteistos bylinėjimosi išlaidos ir neviršija Rekomendacijose numatyto galimo maksimalaus dydžio, nereiškia, kad tokiu atveju teismas neturi vertinti ir tikrinti, ar bylos proceso šalis pagrįstai prašo iš kito šalies priteisti jos nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiais įrodymais, taip pat atsižvelgdama į bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, ir pareiškėjo naudai priteisė adekvačią bylinėjimosi išlaidų sumą, kurios mažinti nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė