2019-01-30 Nr. AB-2986-3-63-3-01229-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1003-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01229-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, esančioje adresu Jūros g. 1, Klaipėdoje, (toliau – ir Areštinė) kurioje laikymo sąlygos neatitiko sveikatos ir higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, jog kamerose lubos ir sienos buvo supelijusios, atsilupęs tinkas, grindys buvo nuolat šlapios, o per mažą kameros langą nepatekdavo nei oras, nei šviesa. Kameroje esantys baldai buvo surūdiję, čiužinys ir patalynė buvo nešvarūs, drėgni ir dvokiantys. Pareiškėjas nurodė, kad dėl nepakankamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo pablogėjo jo regėjimas. Kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie kameros durų ir nebuvo atitvertas nuo likusios patalpos, todėl gamtinius reikalus tekdavo atlikti matant kitiems nuteistiesiems ir pareigūnams. Pareiškėjo teigimu, dušo patalpų lubos ir sienos buvo supelijusios, dažnai nebūdavo karšto vandens, prieš teismo posėdžius pareiškėjas negalėjo nusimaudyti duše, į kameras patekdavo automobilių išmetamos dujos, nes Areštinė buvo prie judrios gatvės. Dėl tokių antisanitarinių, žeminančių ir nepriimtinų laikymo sąlygų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, dėl ko jis ne kartą kreipėsi į psichologus. Pareiškėjui padaryta neturtinė žala pasireiškė emocine depresija, dvasiniu sukrėtimu, pablogėjusia sveikata.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Kauno AVPK nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas 9 paras. Areštinė, buvo rekonstruota, pripažinta tinkama eksploatacijai ir veikė iki 2015 m. gruodžio 27 d. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų apie patirtą žalą, nėra duomenų apie pareiškėjo sužalotą sveikatą būnant Areštinėje.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) nustatytus reikalavimus, taip pat nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai" (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus.

6. Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras (toliau – ir VSC) atliko patikrinimą 2015 m. spalio 2 d., kameroje Nr. 35, kurioje ir buvo laikomas pareiškėjas. Patikrinimo metu pažeidimų dėl ventiliacijos, oro temperatūros ir oro drėgmės, langų būklės nustatyta nebuvo. Neatitikimai nustatyti dėl dirbtinės apšvietos, tačiau tam, kad būtų atlikti apšvietos sistemos pakeitimai, būtina atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl nustatytas dirbtinės apšvietos neatitikimas HN 37:2009 21 punkto reikalavimams nevertintas kaip pažeidimas. Atsakovo teigimu, į kameras nepatenka transporto priemonių išmetamosios dujos, nes Areštinės pastatas yra toliau nuo gatvės.

7. Atsakovas nurodė, kad Areštinės kamerose yra atidaromi, skaidraus stiklo langai, įrengta mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, nuo lubų ir sienų tinkas nebyra, pelėsio nėra, grindų dangos pažeidimų nekonstatuota. Atsakovas neturi duomenų, ar ginčo laikotarpiu buvo sutrikęs karšto vandens tiekimas, karštą vandenį į Areštinę tiekia akcinė bendrovė „Klaipėdos energija“, todėl Klaipėdos AVPK už šios paslaugos tiekimą nėra atsakinga. Kamerose sanitariniai mazgai įrengti kiekvienos kameros kampe, o ne priešais įėjimo duris, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie yra atskirti 120–130 cm aukščio pertvara, įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl sanitarinių mazgų įrengimas atitinko HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

8. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, drėgmės ir aplinkos yra hipotetiniai. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą neturtinę žalą. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų ir įrodymų apie patirtą žalą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. 9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosiomis sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pareiškėjas Areštinėje 9 dienas buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, kuriuose užfiksuoti VSC patikrinimų rezultatai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos reikalavimų, galimybės pasinaudoti dušu netinkamo inventoriaus, bendros kamerų būklės buvo nepagrįsti. Teismas darė išvadą, kad VSC patikrinimo laikotarpis neapima pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpio, tačiau nuo atlikto patikrinimo iki pareiškėjo atvykimo į Areštinę asmenų laikymo sąlygos Areštinėje negalėjo iš esmės pasikeisti.

12. Teismas nurodė, kad teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Veiklos taisyklės). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teismas sprendė, kad byloje esantis 2005 m. vasario 18 d. rekonstrukcijos įvertinimo aktas patvirtina, jog unitazas ir praustuvė atskirti 1,20 aukščio pertvara nuo kameros bendro ploto.

13. Teismas nenustatė atsakovės veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų viešajai civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priteisti jam 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo įvardintų Areštinės kamerų įrengimo pažeidimų atsakovas nepaneigė. VSC patikrinimo aktuose buvo užfiksuota, kad dirbtinė apšvieta, oro judėjimo greitis kameroje neatitiko teisės aktų reikalavimų, Areštinė nustojo veikti 2015 metų pabaigoje, vadinasi, ji tikrai buvo netinkama naudoti ir buvo trikdoma pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepaneigė jo skundo teiginių dėl nešvarių ir nehigieniškų dušų, sanitariniai mazgai kamerose nėra atskirti iš visų pusių, atitvaros per žemos, buvo neužtikrinamas pareiškėjo privatumas. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų pažeidimų jį laikant Areštinės kameroje Nr. 32.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, patikslindamas skundą, patikslino ir skundžiamą laikotarpį, t. y. pareiškėjas skundė laikotarpį, kai Areštinėje buvo uždarytas 9 paras. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės, kurios nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teismui, negali būti vertinamos. Atsakovas nurodė, kad asmenų privatumui užtikrinti įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas užuolaida, tačiau ją suimtieji sąmoningai nuima, nuolat gadina Areštinės patalpas ir inventorių. Atsakovo teigimu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius reikalavimus ir pareiškėjo privatumas nors minimaliai buvo užtikrintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui V. S. iš Lietuvos valstybės dėl to, kad Klaipėdos AVPK neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

19. Teismas, išnagrinėjęs skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su higienos reikalavimų laikymusi kameroje Nr. 35, teise nusiprausti duše ir sanitarinio mazgo įrengimu, pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs Klaipėdos AVPK neteisėtų veiksmų.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

22. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui paduotame ir patikslintame skunde, t. y. dėl jo laikymo Klaipėdos AVPK Areštinės kameroje Nr. 32, dėl pertvaros, kuria atskirtas sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto, aukščio. Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės nenagrinėtinos.

24. Pirmosios instancijos teismo nagrinėtame skunde pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš atsakovo Klaipėdos AVPK Areštinės neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė pareiškėjo laikymu 9 dienas kameroje Nr. 35, kuri neatitiko higienos reikalavimų, minkštasis inventorius ir baldai buvo netinkami naudoti, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, dušo patalpos buvo nešvarios, pareiškėjui nesuteikta galimybė nusiprausti prieš teismo posėdį.

25. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

26. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

28. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybė, jog Areštinės pastatas nerekonstruotas, reiškia, jog savaime yra trikdoma jo sveikata. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokią konkrečiai neigiamą įtaką turėjo pareiškėjo sveikatai jo laikymo Areštinės sąlygos ginčo laikotarpiu, o apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais.

30. Vertindama atsakovo pareigą policijos areštinėse užtikrinti higienos reikalavimus atitinkančias sąlygas, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Analogiško turinio nuostata buvo įtvirtinta ir iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos HN 37:2002 2 punkte. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, atsakovo paaiškinimai vienareikšmiškai patvirtina, kad Areštinė veikė iki 2015 m. gruodžio 27 d., o VSC 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte konstatavo, kad Areštinėje nustatyti neatitikimai dėl dirbtinės apšvietos vertės ir oro judėjimo greičio negali būti vertinami kaip minėtų Higienos normų pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti VSC, kuriam teisės aktais suteikti įgaliojimai tikrinti teritorines policijos areštines, kaip jos laikosi savo veikloje higienos ir sveikatos saugos reikalavimų, išvadomis. Pareiškėjo teiginiai dėl nešvaraus, nehigieniško dušo paneigti VSC 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akto duomenimis, kuriame konstatuota, kad šios patalpos sienos ir grindys lygios, lengvai valomos ir dezinfekuojamos, valymo darbus atlieka samdoma įmonė, pelėsių ant dušinės paviršių nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus dėl higienos sąlygų Areštinės kameroje ir dušo patalpose, atmetami.

31. Pareiškėjas nurodė, kad neatitvertas („sumontuotas atviras“) sanitarinis mazgas neužtikrino pareiškėjo privatumo. Pirmosios instancijos teismas šį argumentą atmetė nurodęs, kad, bylos duomenimis, kameroje sanitarinis magas įrengitas jį atskiriant 1,2 m aukščio pertvara nuo likusio kameros ploto. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo laikymo Areštinės kameroje Nr. 35 laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustatė specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui areštinių, kitų laisvės atėmimo vietų kamerose. Iki 2015 m. lapkričio 1 d galiojusioje Higienos normos HN 37:2002 20 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Areštinės rekonstrukcijos įvertinimo aktas) patvirtina, kad sanitarinio mazgo įrengimas Areštinės kameroje atitiko formalius reikalavimus ir minimaliai užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo.

32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas itin trumpai, todėl net ir pripažinus, kad tomis dienomis jam naudojantis sanitariniu mazgu kamerose galėjo būti neužtikrinamas privatumas, tačiau tai galėjo su sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

33. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė