2022-03-16 Nr. AB-6070-3-61-3-04497-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1554-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04497-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. T. T. T. (G. T. T. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. T. T. T. (G. T. T. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja G. T. T. T. (toliau – ir pareiškėja) skunde teismo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34763 (toliau – ir Sprendimas), Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1575 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja teigė, kad ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Nurodė, kad savo prieglobsčio prašyme buvo nurodžiusi, jog yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), grėsmė jai kyla dėl to, kad jos uošvis, kuris 2018 m. ją išvarė iš namų ir atėmė vaikus, neleidžia matytis jai su vaikais. Ji nori gyventi ir būti laisva su savo vaikais. Taip pat teigė, kad atgal į (duomenys neskelbtini) grįžti nenori, nes iškiltų grėsmė, kad bus atimti jos vaikai. Ryšių su Europos Sąjunga, Lietuvos Respublika neturi.

3. Pareiškėja akcentavo, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – ekonomines aplinkybes. Jos pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę ekonominiai sunkumai, dėl kurių gresia pavojus jos sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Šios aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjos gyvybei ir sveikatai, todėl jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Komisija nepasisakė dėl jos išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jos išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjos veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

5. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jos išklausymas, prašė Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, tačiau negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

6. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją ir konstatavo, kad nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėja nurodė, kad ji su pilnamečiais vaikais iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes turėjo problemų šeimoje ir tai buvo vienintelė problema, kurią ji turėjo. Pareiškėja nurodė, kad jeigu ji grįžtų į (duomenys neskelbtini), tai bus atimti jos vaikai. Siekis būti laisvai ir gyventi kartu su savo vaikais yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Šeiminio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių. Aplinkybes, kurias ji nurodė, siekiant įrodyti tarptautinės apsaugos poreikį, neįrodo, kad kilmės valstybėje dėl asmens individualių savybių šiuo metu kiltų reali grėsmė ar pareiškėja būtų persekiojama. Nenustatyta aplinkybių, kurios lemtų padidintą riziką individualioje situacijoje. Tokių aplinkybių nenurodyta ir skunde.

8. Atsakovas pažymėjo, jog tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėja turėjo ekonominių sunkumų, tokių aplinkybių nenurodė ir pati pareiškėja. Vienintelis jos tariamas tikslas – pabėgti nuo šeimos narių, kad su savo vaikais galėtų gyventi laisvai, taip pat konkrečių individualių aplinkybių, kad yra diskriminuojama ar persekiojama, pareiškėja nenurodė.

9. Atsakovas akcentavo, kad iš pareiškėjos buvo tikimasi išsamaus ir detalaus pasakojimo apie priežastis, privertusias ją išvykti iš (duomenys neskelbtini), tačiau jos pasakojimas buvo abstraktus. Tyrimo metu individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo rizikos tikimybę, nenustatyta, o Departamentas nėra įpareigotas įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėja nesusidurs su persekiojimu ateityje), kadangi tai būtų neįveikiama užduotis ir per aukštas įrodinėjimo standartas. Tarptautinė apsauga suteikiama tuo atveju, jei yra reali individuali grėsmė, o pareiškėja neįrodė, kad (duomenys neskelbtini) asmeniškai susidūrė su realia fizine grėsme ar pavojumi gyvybei arba pagrįstai bijo susidurti su persekiojimo veiksmais grįžimo į kilmės valstybę atveju.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Dėl to, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsienietei prieglobstį, vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti. Pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, dėl ko buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėja nori savanoriškai grįžti, ji gali kreiptis į Departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, t. y. jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija galimo nustatyti maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti G. T. T. T., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo G. T. T. T., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 1 d. buvo sulaikyta kaip neteisėtai kirtusi Lietuvos Respublikos sieną ir tą pačią dieną pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvoje.

15. Teismas vertino pareiškėjos 2021 m. spalio 25 d. apklausos metu duotus paaiškinimus, skundžiamo Sprendimo motyvus ir išvadas, akcentavo Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99, 115, 116.1.1 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvuoja tuo, kad ji su pilnamečiais vaikais ((duomenys neskelbtini) amžiaus) iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes turėjo problemų šeimoje ir tai buvo vienintelė problema, kurią ji turėjo. Taip pat nurodė, kad jeigu ji grįžtų į (duomenys neskelbtini), tai bus atimti jos vaikai.

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Pažymėjo, kad Departamentas įvertino pareiškėjos paaiškinimų esminius argumentus.

18. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos nurodomos šeimos santykių problemos su uošviais ir pilnamečiais vaikais nėra susijusios nei su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Šiuo atveju pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačios pareiškėjos subjektyviomis prielaidomis dėl to, kad iš jos gali būti atimti pilnamečiai vaikai, kurios nelaikytinos pagrįstomis. Pareiškėjos motyvai ir paaiškinimai nepatvirtina objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjos pasakojimas neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Be to, abstrakti prieglobsčio prašytojos istorija nepaaiškina, kodėl gali būti atimti jos vaikai, kurie jau yra pilnamečiai. Taip pat nenurodė, kokią grėsmę jai kėlė uošvis (prieglobsčio prašytoja teigė, kad uošvis gali atimti jos vaikus). Pareiškėja neįrodė, kad tarp jos padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pabėgėlio statuso.

19. Teismas vertino, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjos kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjos padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjos pasakojime nurodytas aplinkybes.

20. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomos apsaugos. Nenustatė, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama, kad jos kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) kils pavojus. Taip pat nenustatė, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

21. Teismas Tvarkos aprašo 222 punkte įtvirtinti teisinio reglamentavimo kontekste nurodė, kad teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Be to, pareiškėja neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jos skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja žodžiu buvo išklausyta apklausų metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjos pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Pareiškėjai buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos ji pateikė ne vieną kartą, iš jų vieną kartą teismui. Taigi pareiškėjos teisė būti išklausytai (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

22. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsniu, sprendė, kad Departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėjo, kad nėra duomenų, jog pareiškėja pageidauja savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėja kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Atvyko iš saugios šalies. Yra tikimybė, jog pareiškėja slėpsis. Pareiškėja iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

23. Teismas, vadovaudamasis Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, vertino, kad pareiškėjai nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir jis turi būti mažinamas iki 2 metų. Teismas nenustatė, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, kurių pagrindų galima būtų manyti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui.

24. Teismas Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, 12 punkto, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14) 24 ir 25 straipsnių pagrindu vertino, kad pagrįstai pareiškėjos duomenys teiktini C.SIS.

25. Teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, keičiant laikotarpį į 2 metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Pareiškėjos teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų.

28. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas teismų praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai.

29. Pareiškėja akcentuoja, kad (duomenys neskelbtini) vienišos moterys, gyvenančios savarankiškai, dažnai susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu ir joms kyla ypač didelė smurto rizika. (duomenys neskelbtini) visuomenė nepriima vienišų žmonių, gyvenančių atskirai ar ne su kraujo giminėmis, ypač moterų. Vieniši žmonės, ypač moterys, dėl kultūrinių priežasčių negali savarankiškai išsinuomoti nekilnojamojo turto ir daugumoje viešbučių moterys negali apsistoti vienos. Be to, (duomenys neskelbtini) visuomenėje išsiskyrusi moteris stigmatizuojama. Mirus pareiškėjos vyrui, tiek uošvis, tiek brolis išvarė ją iš namų, neleidžia bendrauti net su vaikais. Teismas nepagrindė, kodėl šios aplinkybės nevertintos pareiškėjos naudai.

30. Pareiškėja teigia, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Pareiškėja apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausyta.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas.

V. 34. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai – (duomenys neskelbtini) pilietei – nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), uždraudžiant pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pritardamas atsakovo išvadai, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos nurodomos šeimos problemos nėra susijusios su persekiojimu dėl jos individualių savybių. Atsakovo surinkta medžiaga buvo pakankama individualaus atvejo kontekste priimti sprendimą. Tačiau teismas sprendė, kad yra pagrindas mažinti pareiškėjai nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto perspėjimo į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminus iki 2 metų, atitinkamai šioje dalyje pakeitė ir Komisijos sprendimą.

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos skundo reikalavimus tenkinti. Laikosi pozicijos, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo jos prašymą, nesurinko aktualios informacijos. Pabrėžia, kad (duomenys neskelbtini) gyvenančio vienišos moterys dažnai susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu ir joms kyla ypač didelė smurto rizika. Savo giminių buvo išvaryta iš namų, jai neleidžiama bendrauti su vaikais.

37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

39. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

40. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

41. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

43. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, prašydama jai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, rėmėsi aplinkybėmis, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl problemų šeimoje. 2021 m. spalio 25 d. apklausos metu pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad jos vyras yra dingęs be žinios, ji turi du vaikus ((duomenys neskelbtini) amžiaus), (duomenys neskelbtini) liko uošvio šeima ir broliai. Ji buvo išvaryta iš namų uošvio, kuris neleisdavo jai matytis su vaikais. Buvo persikėlusi pas brolį, tačiau brolis ją taip pat išvarė. Nori gyventi ir būti laisva su savo vaikais. Į (duomenys neskelbtini) grįžti nenori, nes iškiltų grėsmė, kad bus atimti jos vaikai.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jai reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, o pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra asmenino pobūdžio: pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, kad jos atžvilgiu kilmės šalyje buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Pažymėtina, kad iš esmės pagrindinis pareiškėjos argumentas, turėjęs patvirtinti jai kilmės valstybėje kylančią grėsmę, yra tai, kad iš jos bus atimti vaikai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į kompetentingas kilmės valstybes institucijas ir nebūtų gavusi reikiamos pagalbos, t. y. kad ji negalėjo gauti valstybės apsaugos nuo nevalstybinių subjektų ir toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Be to, kaip nustatė Departamentas, pareiškėjos vaikai yra pilnamečiai, todėl nėra aišku, kodėl jie gali būti atimti. Pareiškėjos pasakojimas dėl uošvio keliamos grėsmės, kuris, pareiškėjos teigimu, gali atimti jos vaikus, yra abstraktus, neatskleidžiantis tokios grėsmės motyvų.

45. Nustatytos aplinkybės neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme.

46. Pareiškėja taip pat nepateikė argumentų, pagrindžiančių jos kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą.

47. Iš skundžiamo Departamento Sprendimo matyti, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad atsakovas surinko ir vertino informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę, kuri taip pat neidentifikuoja faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

48. Konkrečiu atveju atsakovas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikio, vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (EPPB) 2021 m. paskelbta ataskaita, pagal kurią žmogaus teisių pažeidimai prieš moteris (duomenys neskelbtini) apima išprievartavimą, smurtą šeimoje, moterų lytinių organų žalojimą, garbės žudymą, laikinas santuokas, seksualinę prievartą ir diskriminaciją. Pareiškėja, teikdama prieglobsčio prašymą ir paaiškinimus Departamento apklausos metu, nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas EPPB ataskaitoje minimas pažeidimas. Nors pareiškėja priklauso EPPB nurodytai pažeidžiamų asmenų grupei (nurodė, kad yra vieniša moteris), tačiau nėra duomenų, kad dėl šios aplinkybės ji būtų patyrusi asmeninį persekiojimą ar grėsmę. Departamentas nustatė, kad nors beatodairiško smurto lygis pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Be to, pagal (duomenys neskelbtini) Vyriausybės nustatytus reikalavimus (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys (pareiškėja priskiria save (duomenys neskelbtini)) gali netrukdomai keliauti ir keisti savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

49. Pareiškėjos nurodytų prieglobsčio suteikimo priežasčių kontekste akcentuotina, kad gyvenimo standartų sumažėjimas, ekonominio ir socialinio pobūdžio sunkumai, atsižvelgiant į konkrečios kilmės valstybės kontekstą, nėra tokie, kad iš esmės paneigtų faktą, jog įmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą. Pareiškėjos nurodomi socialiniai motyvai negali būti pripažįstami pagrindu suteikti prieglobstį.

50. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamento surinkti duomenys nagrinėjamu atveju buvo aktualūs ir pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Departamentas pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Tai, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes ne taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko pareiškėjos atvejo teisinį vertinimą.

52. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei duomenų įvedimo į ISIS sistemą terminų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms nurodytais aspektais, todėl šias sprendimo dalis palieka nepakeistas.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. T. T. T. (G. T. T. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė