2019-03-13 Nr. AB-6491-3-61-3-01483-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-544-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01483-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (1.23)7R-3316; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 10 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Teisingumo ministerija 2017 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. (1.23)7R-3316 (toliau – ir Sprendimas), atsakydama į pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, nurodė, kad nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriame būtų konstatuota, jog antstolės apskaičiuotos vykdymo išlaidos yra nepagrįstos, negali spręsti dėl antstolės drausminės atsakomybės.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamame Sprendime netirti ir neįvertinti pareiškėjo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai dėl vilkinimo pateikti vykdyti dokumentus ir neteisėtas jų vykdymas suėjus vykdymo senaties terminui. Nuo 2011 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 606 straipsnio 2 dalyje nustatytas 5 metų senaties terminas pateikti vykdyti vykdomąjį dokumentą. 2006 m. kovo 21 d. išduotas vykdymasis dokumentas dėl 94 Lt skolos išieškojimo byloje Nr. 0064/07/00104 buvo pateiktas vykdyti tik 2014 m. spalio 6 d., t. y. buvo vilkinamas įvykdyti. Vykdymo išlaidos minėtoje vykdymo byloje buvo pakartotinai neteisėtai perskaičiuojamos ir išieškotos 2016 m. kovo 23 d., t. y. praėjus daugiau kaip 10 metų. Vykdymo išlaidos buvo neteisėtai padidintos nuo 50 Lt iki 20 Eur. Todėl skundžiamas Sprendimas neteisėtas ir pareiškėjui turėtų būti atlyginta žala dėl tyčinio atsisakymo atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus, „slepiant“ antstolį nuo atsakomybės, trukdant ir sudarant nepatogumus pareiškėjui ginti savo teises ir teisėtus interesus kitose civilinėse ir administracinėse bylose ir žeminant pareiškėjo asmenybę.

4. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas iš esmės kėlė ginčą dėl antstolio procesinių veiksmų teisėtumo, kurių vertinimas priskirtinas teismo, o ne Teisingumo ministerijos kompetencijai. Vien tik asmens skundo pateikimas Teisingumo ministerijai neįpareigoja atlikti neeilinio antstolio veiklos patikrinimo. Pareiškėjas skunde išdėstė savo nuomonę dėl antstolio veiksmų neteisėtumo, tačiau nepateikė įrodymų – įsiteisėjusių teismo sprendimų, kurie liudytų teisės aktų pažeidimus. Teisingumo ministerija atliko veiksmus, kurie priskirti jos kompetencijai (nevertinant procesinių veiksmų teisėtumo), išnagrinėjusi su skundu susijusią medžiagą, teisės aktų pažeidimų taip pat nenustatė, todėl pradėti antstolio neeilinį veiklos patikrinimą nebuvo pagrindo. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties), kuriuo būtų konstatuoti neteisėti antstolio veiksmai. Antstoliui drausmės byla dėl proceso teisės normų pažeidimo galėtų būti keliama tik tuo atveju, jeigu teismo sprendime būtų konstatuoti imperatyvių proceso teisės normų pažeidimai. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Teisingumo ministerija veikė pažeisdama teisės aktus ir dėl to pareiškėjui sukėlė žalą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (1.23)-7R-3316 teisėtumo ir pagrįstumo, o žalos atlyginimas kildinamas iš Teisingumo ministerijos veiksmų.

8. Nustatyta, kad pareiškėjas su 2017 m. balandžio 7 d. skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl antstolės R. M. neteisėtų veiksmų vykdymo bylose, taip pat prašė patraukti minėtą antstolę drausminėn atsakomybėn ir kreiptis į kompetentingas institucijas (b. l. 51).

9. Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, surinkusi įrodymus, 2017 m. balandžio 19. sprendime Nr. (1.23.)7R-3316 paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, antstoliui drausmės byla gali būti iškelta už Antstolių įstatymo, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusiosios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyvių proceso teisės normų pažeidimai. Jonavos rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, 2017 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė jį kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad antstolės veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, vykdymo išlaidos apskaičiuotos teisingai. Teisingumo ministerija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją pradėti ikiteisminį tyrimą. Išaiškino pareiškėjui, jog manydamas, kad antstolio veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, jis pats turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 49–66).

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio nuostatos laiduoja piliečiams teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Realizuodamas šią konstitucinę teisę, pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui (toliau – ir teisingumo ministras) dėl savo teisių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, privalėjo pareiškėjo skundą ištirti ir informuoti pareiškėją apie skundo nagrinėjimo rezultatus. Todėl nagrinėjant šį ginčą, būtina nustatyti, ar buvo garantuotos pareiškėjo teisės tiriant jo skundą pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, t. y. ar atsakovas tinkamai, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo normomis, ištyrė pareiškėjo skundą ir ar tinkamai jį informavo apie skundo tyrimo rezultatus.

11. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo skundo ir Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (1.23)-7R-3316, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo skundą, turinį, ir pažymėjo, kad Teisingumo ministerija įvertino visas skunde nurodytas aplinkybes bei dėl jų pateikė išvadas. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui pateiktas atsakymas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

12. Teismas akcentavo, kad kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų teisminio gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kuo skundžiamas administracinis aktas, viešojo administravimo institucijos veiksmas ar neveikimas pažeidžia jo materialaus pobūdžio teises.

13. Pareiškėjas skunde, į kurį buvo atsakyta 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (1.23)-7R-3316, paaiškino, kad antstolė R. M., suėjus 10 metų nuo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje ir vykdymo senaties terminui, 2016 m. balandžio 11 d. patvarkymu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriui vykdyti tą patį Kauno apylinkės teisme 2006 m. kovo 21 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1629-151/2006 vykdymo byloje Nr. 0064/07/00104, dėl kurio 2016 m. kovo 23 d. patvarkyme Nr. S-2890 priskaičiavo 45 Eur vykdymo išlaidų, tarp jų 20 Eur būtinų vykdymo išlaidų, todėl prašė R. M. iškelti drausmės ar baudžiamąją bylas ir klausimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo perduoti kompetentingoms institucijoms (b. l. 12).

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės dėl antstolės R. M. patvarkymų vykdomojoje byloje gali būti ginamos CPK nustatyta tvarka. Antstolės patraukimas drausminėn atsakomybėn, jos veiklos patikrinimas ar pranešimas institucijoms, kompetentingoms vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, apie jos veiksmus vykdymo procese, taip pat analogiški veiksmai R. M. atžvilgiu neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams vykdomojoje byloje.

15. Teismas akcentavo, kad nors administraciniai teismai, nagrinėdami bylas, vykdo teisminę vykdomosios valdžios kontrolę, tačiau ši kontrolė nėra savitikslė, bet yra susijusi su suinteresuoto asmens pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynyba. Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jo teisių pažeidimo, teismas pirmiausia įvertina skundo (prašymo) pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu). Taigi būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas, o ne vien tik viešojo administravimo srityje padarytas pažeidimas.

16. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. (1.23.)7R-3316 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra nustatyta, kokias pareiškėjo teises ar įstatymo saugomus interesus pažeidė skundžiamas Sprendimas, pareiškėjas taip pat nenurodė teisių ar teisėtų interesų, kurie būtų pažeisti minėtu Sprendimu, todėl sprendė, kad tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

17. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur žalos atlyginimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti pareiškėjui žalą, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą negali būti tenkinamas, todėl prašymas atlyginti žalą atmestas kaip nepagrįstas.

III. 18. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priimti atskirąją nutartį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo neteisėtų veiksmų.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte, nes teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis atmetami pareiškėjo skundo reikalavimai dėl Sprendimo. Teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo pagal jo dalyką ir pagrindą. Skundo pagrindas ir dalykas buvo pripažinti neteisėtu Sprendimą dėl to, kad buvo slepiami antstolės R. M. neteisėti ir nusikalstami veiksmai padidinus 2007 m. pripažintus vykdymo išlaidų dydžius. Anot pareiškėjo, Teisingumo ministerija „slėpė“ antstolę nuo drausminės ir baudžiamosios atsakomybės. Teismas pažeidė ABTĮ 36–87 straipsnius, nes sprendime nėra privalomų argumentų, kuriais atmetami su skundu pateikti rašytiniai įrodymai.

20. Atsakovas Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą ir tai padarė vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (1.23)7R-3316, kuriuo atsakyta į pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, netinkamai nagrinėjant pareiškėjo skundą, atlyginimo.

23. Pareiškėjas skunde, į kurį buvo atsakyta Sprendimu, nurodė, kad antstolė R. M. suėjus 10 metų nuo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje ir vykdymo senaties terminui, 2016 m. balandžio 11 d. patvarkymu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriui vykdyti tą patį 2006 m. kovo 21 d. Kauno apylinkės teisme išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1629-151/2006 vykdymo byloje Nr. 0064/07/00104, dėl kurio 2016 m. kovo 23 d. patvarkyme Nr. S-2890 priskaičiavo 45 Eur vykdymo išlaidų, tarp jų 20 Eur būtinų vykdymo išlaidų, todėl prašė R. M. iškelti drausmės ar baudžiamąją bylas ir klausimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo perduoti kompetentingoms institucijoms. Anot pareiškėjo, Teisingumo ministerija, atsisakydama atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, „slėpė“ antstolę nuo drausminės ir baudžiamosios atsakomybės.

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog atsakovas tinkamai, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo normomis, ištyrė pareiškėjo skundą ir ar tinkamai jį Sprendimu informavo apie skundo tyrimo rezultatus. Teismas nenustatė civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, todėl reikalavimą dėl žalos atlyginimo taip pat atmetė.

25. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Teisingumo ministerija Sprendime, atsakydama į pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, nurodė, kad nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriame būtų konstatuota, jog antstolio apskaičiuotos vykdymo išlaidos yra nepagrįstos, negali spręsti dėl antstolio drausminės atsakomybės.

26. Antstolių įstatymo 27 straipsnis numato, jog antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas (27 str. 1 d.). Kaip antstoliai (antstolių padėjėjai) laikosi Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija), Antstolių profesinės etikos kodekso, paskelbto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 1R-71 (toliau – Antstolių profesinės etikos kodeksas) ir kitų teisingumo ministro tvirtinamų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, ir vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pagal kompetenciją teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai (27 str. 2 d.).

27. Teisingumo ministrui priskirta kompetencija iškelti drausmės bylą antstoliui pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnį, kuriame nustatyta, kad iškelti antstoliui drausmės bylą teisingumo ministras gali už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai (Antstolių įstatymo 13 str. 1, 2 d.).

28. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 8.10 ir 8.32 punktus, ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad, kaip taisyklė, antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė Teisingumo ministerijos bei Antstolių rūmų iniciatyva yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Asmuo, nesutikdamas su procesiniais antstolio veiksmais, turi teisę juos ginčyti bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso tvarka, kartu prašydamas atlyginti ir dėl to patirtą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-601-602/2018).

30. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo Antstolių įstatyme įtvirtinto pagrindo sustabdyti antstolės įgaliojimus ar iškelti jai drausmės bylą, Teisingumo ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo skundą, paaiškindama Teisingumo ministerijos kompetenciją, antstolių įgaliojimų sustabdymo, drausmės bylos iškėlimo antstoliui tvarką, nurodydama, už ką antstoliams gali būti taikoma drausminė atsakomybė, ir kad ministerija neturi duomenų apie teismo priimtą sprendimą, kuriame būtų konstatuoti antstolio padaryti imperatyvių proceso teisės normų pažeidimai. Priešingai, Jonavos rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, 2017 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė jį kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad antstolės veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, vykdymo išlaidos apskaičiuotos teisingai. Byloje nenustatyta duomenų, kad Teisingumo ministerija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, būtų pažeidusi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, vilkinusi jos kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą ar atsisakiusi jas atlikti.

31. Kiek tai susiję su pareiškėjo pateikto skundo dalies dėl žalos atlyginimo vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

32. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti Teisingumo misterijos veiksmai, t. y. viena iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsirasti, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

33. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas nenurodė argumentų, kuriais remiantis atmetė su skundu pateiktus rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies tvarka įvertino byloje surinktus įrodymus, kilusiam ginčui spręsti pritaikė aktualias teisės normas. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą. Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo, kurių konkrečiai įrodymų teismas neįvertino ar netinkamai įvertino. Todėl, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėdama apeliacinį skundą pagrindo atlikti ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus nenustatė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius