2020-06-05 Nr. AB-11410-3-61-3-01728-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-819-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01728-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Delfi“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2018 m. gegužės 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. SPR-52 „Dėl Publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjo nuomone, Inspektorius nepagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto pažeidimą publikacijoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Publikacija) ir skyrė pareiškėjui už tai įspėjimą bei įpareigojo pašalinti pažeidimą. Paaiškino, kad Publikacijoje yra pacituotas futbolo klubo (toliau – ir FK) „(duomenys neskelbtini)“ pranešimas socialiniame tinkle Facebook: „(duomenys neskelbtini)“. Šis pranešimas skelbiamas iki šiol. Tiek FK „(duomenys neskelbtini)“ pranešime, tiek Publikacijoje nurodytos emocinės paramos telefonu ir internetu linijos. Apie E. D. savižudybę pranešė ir kiti pagrindiniai naujienų portalai. Naujienų portalai apie savižudybes pranešdavo ir anksčiau (pvz., pranešimai apie aktoriaus V. Š., laidų vedėjos I. N. savižudybes), tačiau Inspektorius šiuose pranešimuose nekonstatavo pažeidimo. Inspektorius ginčijamame Sprendime nemotyvavo, kokios išskirtinės faktinės aplinkybės nustatytos šįkart, tokiu būdu pažeisdamas teisinio apibrėžtumo ir teisėtumo principus. Sprendime taip pat nepasisakyta apie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, į kuriuos pareiškėjas buvo atkreipęs dėmesį pateiktuose paaiškinimuose.

3. Pareiškėjas nesutiko, kad Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkte įtvirtinto ribojimo (neminėti asmens duomenų skelbiant žinias apie savižudybes ir bandymus nusižudyti) tikslas yra savižudybių prevencija. Akivaizdu, jog minėta norma siekiama privatumo ir asmens duomenų apsaugos. Jei įstatymų leidėjas būtų siekęs savižudybių prevencijos, jis būtų išvis uždraudęs skelbti žinias apie savižudybes ir bandymus nusižudyti, bet šiuo atveju to nepadarė. Sprendime tik daroma prielaida apie egzistuojantį ryšį tarp informacijos apie įvykusią savižudybę paskelbimo ir savižudybių skaičiaus augimo, nepateikiant jokių konkrečių duomenų. Pareiškėjo įsitikinimu, svarbiausia viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareiga, pranešant apie savižudybę ar bandymą nusižudyti, yra informuoti skaitytojus apie teikiamą emocinę ir psichologinę pagalbą. Publikacija su tokia informacija ne kenkia, o apsaugo nuo savižudybių. Be to, Inspektorius, remdamasis šiais argumentais, nepagrįstai nusprendė nesivadovauti Konvencijos 10 straipsniu.

4. Pareiškėjas akcentavo, jog nėra duomenų apie E. D. artimųjų skundą ar kitaip išreikštą valią, kurios pagrindu Inspektorius pradėjo ar tęsė tyrimą. Inspektorius tyrimą savo iniciatyva pradėjo 2017 m. lapkričio mėn., kai pagal tuo metu galiojusias Įstatymo nuostatas (50 str. 2 d. 1 p.) buvo būtinas skundas. Tai, kad Inspektorius turėjo pirmiausiai nustatyti nusižudžiusio asmens artimųjų valią dėl publikacijų apie mirusįjį, patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas MAC TV s.r.o. prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 13466/12).

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatytas balansas tarp Konvencijos 8 ir 10 straipsniuose įtvirtintų vertybių, tokią poziciją grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2012 m. vasario 7 d. sprendimas Von Hannover prieš Vokietiją (No. 2) (pareiškimų Nr. 40660/08, 60641/08), 2012 m. vasario 7 d. sprendimas Axel Springer AG prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 39954/08), 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas Couderc prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40454/07) ir t. t.), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2004). Teigė, kad Inspektorius nepagrįstai siekia suabsoliutinti Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto nuostatas bei paneigti, kad Sprendimas riboja pareiškėjo saviraiškos laisvę.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad apie E. D. savižudybę, nurodant mirusiojo vardą ir pavardę, pirmiausiai viešai paskelbė FK „(duomenys neskelbtini)“. Nėra jokių prielaidų manyti, kad pareiškėjas Publikaciją paskelbė kitokiu tikslu nei FK „(duomenys neskelbtini)“. Užuojautos reiškimas yra žmogiškai suprantamas ir negali būti smerkiamas. Be to, pareiškėjo nuomone, mėginama jį patraukti atsakomybėn už kito asmens žodžius, nors Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje aiškiai išskiriami atvejai, kai atitinkamas subjektas ne pats yra vertinamų pastebėjimų autorius, o tik padėjo juos paskleisti, vykdydamas savo pareigą informuoti visuomenę (1994 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Jersild prieš Daniją (pareiškimo Nr. 15890/89), 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas Couderc prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40454/07) ir kt.). Be to, teismų praktika nesudaro pagrindo manyti, jog žiniasklaida negali aptarinėti savižudybės klausimo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. gruodžio 17 d. sprendimas Cumpana ir Mazare prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 33348/96), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009). Pareiškėjo vertinimu, sporto klubo, kuriam priklausė E. D., ir jo padėties klube nurodymas buvo pagrįstas ir proporcingas, juolab kad tai paskelbta ir FK „(duomenys neskelbtini)“ pranešime, o skelbiant, jog nusižudė FK „(duomenys neskelbtini)“ vartininkas, nebuvo jokios priežasties neskelbti jo vardo ir pavardės. Pareiškėjas pateikė pavyzdžių, kai buvo viešai aptarinėjamos savižudybės, mirusiojo vardą ir pavardę kartais nurodant ir publikacijos pavadinime (buvęs Bosnijos kroatų generolas S. P., modelis D. D., Indijos pareigūnas H. R.).

7. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas teisės normomis, atitinka faktinio ir teisinio pagrįstumo reikalavimus. Pažymėjo, kad Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto nuostata yra imperatyvi: viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai privalo saugoti ir gerbti žmogaus teisę į privatumą mirties ar ligos atveju, neminėti asmens duomenų skelbdami žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti. Šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas, skelbdamas žinią apie savižudybę, paskelbė nusižudžiusio žmogaus, t. y. E. D., asmens duomenis. Akivaizdu, kad pareiškėjui, kaip viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, gali ir turi būti taikoma atsakomybė už šios nuostatos pažeidimą. Pareiškėjo argumentai, kad Publikacijos pagrindas yra FK „(duomenys neskelbtini)“ pranešimas Facebook ir kad apie E. D. savižudybę pranešė visi pagrindiniai naujienų portalai, neatleidžia jo nuo pareigos, skelbiant informaciją, laikytis Įstatymo reikalavimų. Be to, už analogišką pažeidimą paskelbiant žinią apie E. D. savižudybę buvo įspėti dar 9 viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai): UAB „15min“, UAB „Lrytas“, UAB „Ali Media Lithuania“, UAB „Diena Media News“, UAB „Vakarų ekspresas“, UAB „Alfa Media“, VšĮ „Šiauliai plius“, UAB „Trakų žemė“, VšĮ „Sporto leidinių grupė“. Pareiškėjo minimos kelerių metų senumo publikacijos apie V. Š. ir I. N. neturi jokios reikšmės Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

9. Atsakovas akcentavo, jog Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė riboti saviraiškos laisvę. Nagrinėjamu atveju saviraiškos laisvės ribojimas yra teisėtas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, klaidingai aiškindamas taikomos teisės normos apsaugos objektą ir tikslą, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjama administracine byla. Pareiškėjo argumentai apie teisės į privatumą ir saviraiškos laisvės balanso paiešką bei su tuo susijusios Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos išaiškinimai šiuo atveju neaktualūs. Atsakovas teigė, kad ginčui aktualioje Įstatymo nuostatoje įtvirtinto ribojimo tikslas yra ne apsaugoti mirusio asmens privatumą, bet ginti visos visuomenės teises ir teisėtus interesus. Šio ribojimo tikslas – savižudybių prevencija, kad apie savižudybę galvojantys, sunkumus patiriantys, rizikos faktoriuje esantys žmonės nepadarytų to paties. Įstatymų leidėjas aptariamoje teisės normoje ne veltui išskyrė informacijos skleidimo kontekstą („skelbdami žinias apie savižudybes“), kuriame viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) negali minėti asmens duomenų. Taigi, Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto apsaugos ir gynybos objektas – ne E. D. privatus gyvenimas, o bendras visuomenės ir valstybės interesas užtikrinti savižudybių prevenciją. Atsakovas, remdamasis šiais argumentais, taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Inspektorius privalėjo nustatyti E. D. artimųjų valią dėl tyrimo atlikimo, papildomai pažymėdamas, jog nagrinėjamu atveju taikytas ne Įstatymo 14 straipsnis (privataus gyvenimo apsauga), kurio pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant suinteresuoto asmens arba jo teisėto atstovo skundui, o 22 straipsnio 11 dalis (jos 5 punktas), kurią Inspektorius įgaliotas taikyti savo iniciatyva. Be to, pareiškėjos pozicija dėl Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkte įtvirtintos teisės normos taikymo ir aiškinimo prieštarauja oficialiam šios teisės normos aiškinimui, kurį pateikė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1204-764/2018.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Delfi“ skundą.

11. Teismas nustatė, kad FK „(duomenys neskelbtini)“ socialiniame tinkle Facebook (duomenys neskelbtini) 13.40 val. viešai paskelbė šį pranešimą: „(duomenys neskelbtini)“.

12. Pareiškėjas savo portale (duomenys neskelbtini) 15.08 val. paskelbė ginčo publikaciją „(duomenys neskelbtini)“, kurioje paskelbti nusižudžiusiojo vardas, pavardė, amžius, jo nuotraukos.

13. Tarnyba 2017 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. S-864 informavo pareiškėją apie savo iniciatyva pradėtą tyrimą dėl Publikacijos, pažeidžiančios Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punktą, ir paprašė pateikti paaiškinimą.

14. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 4 d. paaiškinimuose prašė pripažinti, jog jis nepadarė pažeidimo.

15. Inspektoriaus ginčijamu 2018 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. SPR-52 nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Delfi“ dėl Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto pažeidimo Publikacijoje ir reikalauti pažeidimą pašalinti. Sprendime, be kita ko, nurodyta:

15.1. Inspektoriui atliekant viešosios informacijos visuomenės informavimo priemonėse stebėseną, buvo pastebėta, kad publikacijoje „(duomenys neskelbtini), skelbiant žinią apie savižudybę, paskelbti nusižudžiusio vaikino asmens duomenys: vardas, pavardė, amžius, nuotraukos, todėl Inspektorius savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto pažeidimo.

15.2. Informacijos laisvė yra pamatinė demokratinė vertybė, bet ji nėra absoliuti. Viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) savo veikloje privalo vadovautis įstatymuose įtvirtintais imperatyvais. Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto nuostata yra imperatyvi, jos įgyvendinimas nepaliktas paties viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nuožiūrai.

15.3. Publikacijoje paskelbti nusižudžiusio asmens duomenys: vardas, pavardė, amžius, jo nuotraukos, jame nurodyta, jog „Iš gyvenimo pasitraukė 19-metis <...>“, „Prieš save ranką pakėlęs iš gyvenimo pasitraukė <...> E. D.“, „E. D. buvo vos 19 metų“, ji iliustruota E. D. nuotraukomis. Iš paminėtos teisės normos turinio aišku, kad įstatymų leidėjas draudžia naudoti asmens duomenis tokiame kontekste. Skelbdamas žinias apie savižudybes, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) privalo užtikrinti asmens duomenų konfidencialumą, tačiau šiuo atveju tai nepadaryta, todėl konstatuotinas Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto pažeidimas.

15.4. Pareiškėjo argumentas, kad Publikacijos pagrindas yra FK „(duomenys neskelbtini)“ citata Facebook, be to, apie E. D. savižudybę pranešė visi pagrindiniai naujienų portalai, vertinamas kaip neatleidžiantis Bendrovės nuo pareigos, skelbiant informaciją, laikytis Įstatymo reikalavimų. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 80 dalį viešosios informacijos skleidėjas yra atsakingas už visuomenei skleidžiamos viešosios informacijos teisėtumą. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pareigos laikytis teisės aktuose nustatytų imperatyvių taisyklių nepašalina aplinkybė, kad tokios taisyklės nesilaikė kitas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas). Išimčių Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies normų taikymui įstatymų leidėjas nėra nustatęs. Pareiškėjas privalėjo užtikrinti, kad jo skelbiama informacija atitiktų įstatymų reikalavimus.

15.5. Taikomoje teisės normoje (aktualioje jos dalyje dėl savižudybės) įtvirtinto ribojimo tikslas nėra tik apsaugoti mirusio asmens privatumą, bet ginti visos visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teisės normoje įtvirtinto ribojimo tikslas – savižudybių prevencija. Svarbu tai, kad šiuo atveju kalbama ne apie bet kokią mirtį, o apie savižudybę. Įstatymų leidėjas aptariamoje teisės normoje ne veltui išskyrė informacijos skleidimo kontekstą („skelbdami žinias apie savižudybes“), kuriame viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) negali minėti asmens duomenų. Jokia kita mirties priežastis nedaro įtakos teisiniams santykiams ir neuždeda viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) papildomų pareigų, todėl akivaizdu, kad nagrinėjamoje teisės normoje eksplicitiškai numatydamas savižudybę, kaip mirties priežastį ir kontekstą, apie kurį skelbiant negalima minėti asmens duomenų, įstatymų leidėjas siekė ne savitikslio žiniasklaidos laisvės ribojimo, bet konkretaus visai visuomenei svarbaus tikslo – užkirsti kelią savižudybių plitimui. Taigi, pareiškėjo paaiškinimo argumentai dėl teisės į privatumą ir saviraiškos laisvės balanso paieškos bei su tuo susijusios Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos išaiškinimai nagrinėjamu atveju yra neaktualūs.

15.6. Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto apsaugos ir gynybos objektas – ne E. D. privatus gyvenimas, o visuomenės interesas užtikrinti savižudybių prevenciją, todėl pareiškėjo argumentas, jog Inspektorius privalėjo nustatyti E. D. artimųjų valią dėl tyrimo atlikimo, yra visiškai nepagrįstas.

16. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir konstatavo, kad pareiškėjas akivaizdžiai pažeidė imperatyvią Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto nuostatą, nes paskelbė apie savižudybę ir paminėjo asmens duomenis. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai apie netinkamą Konvencijos 10 straipsnio ir jį aiškinančios Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos taikymą šioje byloje visiškai nereikšmingi. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją riboti saviraiškos laisvę, laikydamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, proporcingai ir pagrįstai nustatė draudžiamojo pobūdžio imperatyvią nuostatą viešosios informacijos rengėjams ir / ar skleidėjams neminėti asmens duomenų skelbiant žinias apie savižudybes. Teismas sutiko su atsakovo įsitikinimu, kad ginčui aktualia Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto nuostatos formuluote „viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai privalo <...> neminėti asmens duomenų skelbdami žinias apie savižudybes <...>“ įstatymų leidėjas saugo ne asmenų privatų gyvenimą, o visos visuomenės teises ir teisėtus interesus, be kita ko, siekdamas užtikrinti savižudybių prevenciją. Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimą.

17. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog šią žinią jau buvo paskelbę kiti viešosios informacijos skleidėjai, neturi įtakos pareiškėjo tinkamų pareigų, nustatytų Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkte, vykdymui. Minėta įstatymo nuostata yra imperatyvi ir išimčių dėl jos laikymosi nėra nustatyta. Be to, teismo vertinimu, atsakovas turėjo galimybę pradėti tyrimą savo iniciatyva (Įstatymo 50 str. 2 d. 1 p.), jis tai ir padarė.

III. 18. Pareiškėjas UAB „Delfi“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

19. Pareiškėjas palaiko savo poziciją, jog Inspektorius 2017 m. lapkričio mėn. neturėjo teisės pradėti tyrimą nesant skundo. Pastebi, kad teismas sprendime nenurodė, kokia Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcija vadovaujasi konstatuodamas, jog atsakovas turėjo galimybę pradėti tyrimą savo iniciatyva, todėl manytina, kad buvo pažeistas principas lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje pažymima, jog visiški (absoliutūs) draudimai nėra būtini demokratinėje visuomenėje, jie neproporcingi (1999 m. liepos 8 d. sprendimas Surek prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 24122/94), 2000 m. spalio 3 d. sprendimas Du Roy ir Malaurie prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34000/96) ir t. t.). Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punktą aiškinant kartu su Konvencijos 10 straipsniu, negali būti laikoma, kad visais atvejais draudžiama nurodyti nusižudžiusio ar bandžiusio nusižudyti asmens duomenis, tai patvirtina Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose pateikiami asmens duomenys (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93), 2001 m. balandžio 3 d. sprendimas Keenan prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 27229/95) ir kt.). Pareiškėjas pateikia skunde jau minėtus ir kitus pavyzdžius, kai buvo viešai paskelbti kitų dėl savižudybės mirusių asmenų duomenys, kurių atveju, pareiškėjo teigimu, Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto pažeidimai nebuvo nustatyti

20. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad įstatymų leidėjas proporcingai ir pagrįstai nustatė draudžiamojo pobūdžio imperatyvią nuostatą viešosios informacijos rengėjams ir /ar skleidėjams neminėti asmens duomenų skelbiant žinias apie savižudybes. Teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl šioje konkrečioje byloje toks visiškas draudimas yra būtinas visuomenėje ir proporcingas siekiamam tikslui, juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje visiški draudimai pripažįstami prieštaraujančiais Konvencijos 10 straipsniui. Pareiškėjo nuomone, siekiant nustatyti, ar įsikišimas į saviraiškos laisvę būtinas demokratinėje visuomenėje ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui, šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad nebuvo nustatyta mirusiojo E. D. artimųjų valia dėl Publikacijos, kad apie įvykusią savižudybę pirmiau paskelbė FK „(duomenys neskelbtini)“, pranešime nurodydami mirusiojo vardą ir pavardę, taip pat naujienų portalas tv3.lt, kad svarbiausia viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareiga pranešant apie savižudybę ar bandymą nusižudyti yra informuoti skaitytojus apie teikiamą emocinę ir psichologinę pagalbą (Publikacijoje tokia informacija išsamiai pateikta), bei kad nėra duomenų apie dėl Publikacijos kilusias neigiamas pasekmes (Sprendime daroma tik prielaida apie egzistuojantį ryšį tarp informacijos apie įvykusią savižudybę paskelbimo ir savižudybių skaičiaus augimo).

21. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas apeliacinio skundo teiginius apie principo lex retro non agit pažeidimą laiko nepagrįstais, kadangi tiek dabartinė, tiek iki 2018 m. balandžio 1 d. galiojusi Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcija suteikia Inspektoriui teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva visais atvejais, kai pastebimi Įstatymo pažeidimai (išskyrus asmeninių neturtinių teisių gynimą). Inspektorius, kaip valstybės pareigūnas, pastebėjęs Įstatymo pažeidimą, kurio tyrimui nereikalingas skundas, turi reaguoti ir pradėti tyrimą savo iniciatyva. Atsakovas pakartoja, kad nagrinėjamu atveju taikytas ne Įstatymo 14 straipsnis (privataus gyvenimo apsauga), kurio pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant suinteresuoto asmens arba jo teisėto atstovo skundui, o 22 straipsnio 11 dalis (jos 5 punktas), kurią Inspektorius įgaliotas taikyti savo iniciatyva. Atsakovas nepritarė pareiškėjo įsitikinimui dėl visiško (absoliutaus) draudimo neteisėtumo. Teigia, kad pareiškėjo argumentai apie netinkamą Konvencijos nuostatų taikymą nereikšmingi, o apie kitus asmenis paskelbtos publikacijos nėra susijusios su nagrinėjama byla. Atsakovas pabrėžia, jog aplinkybė, kad pareiškėjas nėra pirmasis ir vienintelis, kuris paskelbė žinią apie E. D. savižudybę, nepaneigia jo pareigos užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumo, tai pagrįstai pripažino ir teismas. Tai, kad Publikacijoje buvo pateikta informacija apie emocinės ir psichologinės pagalbos linijas, taip pat neeliminuoja padaryto pažeidimo, nes Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto sudėtis yra formali. Atsakovo vertinimu, teismas pateikė pakankamus motyvus dėl saviraiškos laisvės ribojimo šiuo konkrečiu atveju. Teismas išnagrinėjo visas ginčo šalių nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, išdėstė išsamius motyvus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mirusiojo asmens duomenų paskelbimo naujienų portale esančioje publikacijoje apie įvykusią savižudybę atitikties teisės aktų reikalavimams.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai arba aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų; ji taikoma netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali žeisti, šokiruoti ar trikdyti. Bet kokios saviraiškos laisvės įgyvendinimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, o apribojant šią laisvę, privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai (žr., pvz., 1999 m. sausio 21 d. sprendimą Janowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 25716/94), 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nilsen ir Johnsen prieš Norvegiją (pareiškimo Nr. 23118/93), 2007 m. sausio 9 d. sprendimą Kwiecień prie Lenkiją (pareiškimo Nr. 51744/99).

26. Iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais. Iš Konstitucinio Teismo praktikos seka, kad ribojant informacijos laisvę būtina laikytis dviejų sąlygų: ji gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardintoms vertybėms apsaugoti ir ginti (žr., pvz., 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimą, 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, taip pat laikosi nuostatos, jog informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tuomet, kai toks ribojimas įtvirtintas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų (konkrečiai, valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą), o toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Aiškindamas pastarąją sąlygą Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog priemonė, kuria siekiama teisėto tikslo, turi būti proporcinga siekiamam tikslui, t. y. jos buvimui turi egzistuoti „rimtas (primygtinis) socialinis poreikis“ (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94).

27. Vis dėlto nurodydamas saviraiškos laisvės ribojimo galimybę, Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad informacijos laisvės ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė (žr., pvz., 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, jog Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje apibrėžti saviraiškos laisvės ribojimo pagrindai turi būti aiškinami griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (žr., pvz., 2012 m. vasario 7 d. sprendimą Axel Springer prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (pareiškimo Nr. 39954/08). Šio Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečiu atveju yra primygtinis socialinis poreikis riboti saviraiškos laisvę, privalo būti pateikiami svarūs ir pakankami motyvai ribojimo priemonėms pateisinti, o šios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Chauvy ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 64915/01). Pastebėtina, kad poreikį užtikrinti išskirtinę saviraiškos laisvės apsaugą savo praktikoje pabrėžia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pavyzdžiui, 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-193/2009) teismas, spręsdamas klausimą dėl pusiausvyros tarp viešojo asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės užtikrinimo, pažymėjo, kad kolizijos atveju pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei. Taigi, Konstitucijos 25 straipsnio bei Konvencijos 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui. Be to, teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasis nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.

28. Nagrinėjamoje byloje Žurnalistų etikos inspektorius savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl numanomo Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto pažeidimo, pastebėjęs, kad publikacijoje (duomenys neskelbtini), skelbiant žinią apie savižudybę, yra paskelbti mirusiojo duomenys: vardas, pavardė, amžius, nuotraukos. Inspektorius ginčijamame 2018 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. SPR-52 (b. l. 12–16) konstatavo, kad įstatymų leidėjas draudžia naudoti asmens duomenis tokiame kontekste, todėl buvo padarytas Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto pažeidimas, jokios išimtys iš šios teisės normos nėra nustatytos. Atsižvelgdamas į tai, Inspektorius nusprendė įspėti pareiškėją dėl Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto pažeidimo ir reikalauti pažeidimą pašalinti.

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau apeliaciniame teigiama, kad teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl šioje konkrečioje byloje toks visiškas draudimas yra būtinas visuomenėje ir proporcingas siekiamam tikslui, juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje visiški draudimai pripažįstami prieštaraujančiais Konvencijos 10 straipsniui.

30. Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija) 11 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai privalo saugoti ir gerbti žmogaus teisę į privatumą mirties ar ligos atveju, neminėti asmens duomenų skelbdami žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, taikomoje teisės normoje (aktualioje jos dalyje dėl savižudybės) įtvirtinto ribojimo tikslas nėra tik apsaugoti mirusio asmens privatumą, kaip paaiškinime teigia pareiškėjas, bet ginti visos visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teisės normoje įtvirtinto ribojimo tikslas – savižudybių prevencija.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisijos 2005 m. spalio 14 d. patvirtintoje Europos Sąjungos „Žaliojoje knygoje“ (Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos projektas) siūloma šiuolaikinėmis priemonėmis stiprinti visuomenės psichikos sveikatą, vykdyti savižudybių, prievartos, priklausomybių ir kitų visuomenės sveikatos problemų, tiesiogiai susijusių su psichikos sveikata, prevenciją, o viena iš specifinių iniciatyvų, atsižvelgiančių į įvairias Bendrijos politikos sritis, skirta informacinės visuomenės ir žiniasklaidos politikai. 1995–2005 metais, bendradarbiaujant Pasaulinei sveikatos organizacijai (toliau – PSO), Europos Sąjungos institucijoms, Pasaulio bankui, universitetams, pasaulyje ir Europoje iš naujo įvertintas psichikos sveikatos vaidmuo saugant ir stiprinant visuomenės sveikatą. Suomijai inicijavus šį svarbų psichikos sveikatos klausimą, buvo priimta keletas svarbių sveikatos politikos dokumentų: 2001 metais buvo paskelbtas PSO metinis pranešimas „Psichikos sveikata: naujas supratimas, nauja viltis“, o 2005 metais PSO Europos regiono sveikatos apsaugos ministrų konferencijoje Helsinkyje Europos valstybės, tarp kurių buvo ir Lietuva, priėmė Europos psichikos sveikatos apsaugos deklaraciją ir Veiksmų planą 2005–2010 metams. Pasaulio sveikatos organizacijos Psichinės sveikatos veiksmų plane 2013–2020 metams pabrėžiama savižudybių prevencijos prioriteto svarba ir atsakingas žiniasklaidos atstovų informacijos pateikimas. PSO savižudybių prevencijos specialistai, psichologai yra parengę rekomendacijas žurnalistams ir leidėjams, kaip atsakingai rengti ir skleisti informaciją apie savižudybes. PSO 2008 metų pranešimo apie savižudybes rekomendacijose žiniasklaidos profesionalams (World Health Organization. Preventing Suicide: A Resource for Media Professionals. Geneva: WHO Document Production Services, 2008) pažymima, kad pirmiausiai reikėtų pasinaudoti galimybe šviesti visuomenę apie savižudybes bei vengti pateikti jas sensacingai arba kaip normalų dalyką, taip pat nederėtų detaliai ir išsamiai aprašinėti savižudybės, minėti būdą, vietą ar poelgio motyvus, antraštes reikėtų parinkti gan apdariai, o filmuotos ar fotografuotos medžiagos geriau visai nenaudoti. Dar vienas svarbus dalykas – turėtų būti pateikiama informacija apie pagalbos suteikimą.

32. Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. X-1070 patvirtintoje Psichikos sveikatos strategijoje akcentuojama, kad psichikos sveikata yra neatskiriama bendrosios individo ir visuomenės sveikatos dalis. Jau 2003 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Savižudybių prevencijos 2003–2005 metų programoje buvo akcentuojama, kad žinybos ir visuomenė nebegali veikti izoliuotai. Vienas iš sektinų šios programos įgyvendinimo rezultatų – sustiprintas visuomenės informavimo priemonių vaidmuo savižudybių prevencijoje. Taip pat programos tiksluose įvardinta visuomenės informavimo priemonėmis skleisti informaciją, ugdyti nuostatą, kad savižudybės galima išvengti, bei nuolat teikti informaciją apie prevencijos priemones, psichologinę pagalbą teikiančias organizacijas ir pagalbos būdus sau. Kaip etiškai pateikti informaciją apie savižudybę žiniasklaidoje, nusako Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatos.

33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija) 11 dalies 5 punkte aiškiai numatytas draudimas minėti asmens duomenis, susijusius su savižudybe ir įstatymų leidėjas siekia ne savitikslio žiniasklaidos laisvės ribojimo, bet konkretaus visai visuomenei aiškaus ir svarbaus tikslo – užkirsti kelią savižudybių plitimui, tokiu būdu informacijos laisvės ribojimas konkrečiu atveju suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio, pateisinamas siekiamu tikslu ir pakankamai motyvuotas, pati priemonė proporcinga siekiamam tikslui. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pareiškėjo argumentai dėl teisės į privatumą ir saviraiškos laisvės balanso pažeidimo atmestini, nes aptariamas draudimas, siekiant visai visuomenei svarbaus tikslo – užkirsti kelią savižudybių plitimui (aptartas šios Nutarties 31 punkte), yra suderinamas su EZTT jurisprudencijoje formuojamomis taisyklėmis, kurios išdėstytos šios Nutarties 27 punkte, taip pat, kaip jau buvo minėta, proporcingas siekiamam tikslui.

34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 5 punkto apsaugos ir gynybos objektas – ne E. D. privatus gyvenimas, o visuomenės interesas užtikrinti savižudybių prevenciją, todėl pareiškėjo argumentas, jog Inspektorius privalėjo nustatyti E. D. artimųjų valią dėl tyrimo atlikimo, yra visiškai nepagrįstas.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, t. y. sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė