A-662-3159-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-3159/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00438-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, (t. I, b. l. 6-12, 72-78) prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorės 2011 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. AP-32 (toliau – ir Įsakymas Nr. AP-32) jam buvo pareikšta pastaba už netinkamai atliktas pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku pavedamas užduotis. Nurodė, kad minėtas įsakymas yra neteisėtas, nepagrįstas, kadangi jis nėra pagrįstas objektyviu įtariamo tarnybinio nusižengimo tyrimu ir pareiškėjo kalte. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjui nebuvo sudaryta jokia galimybė nei susipažinti su tyrimo eiga, nei duoti paaiškinimus ar kitą informaciją.

Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada nemotyvuota, iš jos negalima padaryti kategoriškos išvados dėl pareiškėjo kaltės, joje neaptarta nuobaudos skyrimo būtinybė. Nurodė, kad Administracijos direktorės 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. AP-149 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. AP-373 „Dėl A. K. perkėlimo“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir Įsakymas Nr. AP-149) pareiškėjas buvo atleistas iš Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės gydytojo) pareigų.

Nurodė, kad šis įsakymas visiškai nemotyvuotas, be to, su pareiškėju nebuvo derintas jo galimas perkėlimas į kitas pareigas, pareiškėjas nebuvo įspėtas apie darbdavio sprendimą ir darbo sąlygų pasikeitimą. Nurodė, kad 2011 m. sausio 18 d. Administracijai pateikė raštą, kad nesutinka toliau eiti pareigas dėl tokių savivaldybės administracijos išpuolių ir prašė nutraukti valstybės tarnybos teisinius santykius įstatymų nustatyta tvarka, nes suprato, kad jo pareigybė, į kurią turėtų būti grąžinamas panaikinus įsakymą, yra netapati tai, iš kurios buvo perkeltas, todėl turėtų būti atleistas taip, kaip numato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas.

Tačiau darbdavys priėmė sprendimą darbo santykius nutraukti savo nuožiūra. Administracijos direktorius 2011 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. AP-159 (toliau – ir Įsakymas Nr. AP-159) atleido pareiškėją iš pareigų kaip pačiam prašant, net nepaisydamas to, kad visa seka darbdavio veiksmų jam sukėlė reikšmingą sveikatos sutrikimą ir dėl staiga pablogėjusios sveikatos jis atleidimo (dieną) metu jau gulėjo ligoninėje. Kadangi pareiškėjas buvo atleistas 2011 m. sausio 18 d. įsakymu, bet tą dieną jau gulėjo ligoninėje, Įsakymas Nr. AP-159 jam nebuvo įteiktas darbovietėje, jį gavo paštu, be jokių paaiškinimų ir galimybių ginti savo pažeidžiamas teises.

Pareiškėjo teigimu, darbdavys nepaisė to, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 131 straipsnio 1 dalis numato draudimą atleisti darbuotoją jo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Tokią pačią prievolę darbdaviui nustato ir VTĮ 44 straipsnio 5 dalis. Atleidžiant valstybės tarnautoją laikino nedarbingumo laikotarpiu galima VTĮ 44 straipsnio 5 dalyje nurodytais pagrindais, bet tarp jų nėra pagrindo savo noru pačiam prašant. Priimdamas tokį sprendimą darbdavys pažeidė ir pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, socialines garantijas, numatytas VTĮ 40 straipsnyje, t. y. jis tapo neapdraustu valstybiniu socialiniu draudimu (jam neišduodamas nedarbingumo pažymėjimas ir nemokama dėl to socialinė pašalpa), liko neapdraustas privalomuoju sveikatos draudimu ir už tai turi susimokėti savo lėšomis.

Dėl nurodytų darbdavio veiksmų pareiškėjas buvo pažemintas, buvo pabloginta jo reputacija, sukeltas fizinis ir dvasinis skausmas, sutriko sveikatos būklė ir iki šiol ji nėra sugrįžusi į iki tol buvusią būseną. Be to, atsakovas viešai skelbė tikrovės neatitinkančius duomenis žiniasklaidai dėl žalos savivaldybei, iki šiol viešai skleidžia neteisingą informaciją apie atleidimą (pasitraukimo priežastis). Teigiama, jog pareiškėjas iš pareigų pasitraukė pats ir tuo sukėlė atsakovui problemų. Nurodė, kad atleidžiant jį iš pareigų, nebuvo atsižvelgta į tai, jog iki tol nebuvo baustas darbovietėje, jokių pastabų pareiškėjo atžvilgiu darbdavys nėra išsakęs, turi pakankamą kvalifikaciją, pakankamai praktinių įgūdžių ir patirties dirbti tokį darbą. Be to, atleidimas atėmė valstybės tarnautojo statusą, socialines garantijas, pajamas, karjeros galimybes, pasikėsino į gerą reputaciją. Šiuo metu valstybėje esančiomis ekonominėmis sąlygomis praktiškai neįmanoma surasti kitą darbą, be to, neapleidžia baimė dėl ateities, nes neteko vienintelio pajamų šaltinio. Neturtinę žalą įvertino 50 000 Lt.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu (t. I, b. l. 147-159) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą ir (ar) atleisdamas pareiškėją A. K. iš pareigų, atliko kaltus veiksmus. Atsižvelgdama į Socialinių reikalų departamento direktoriaus 2010 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. 700-5-296 išdėstytus teiginius, kad nepaisant nurodymų kuo skubiau užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros funkcijų vykdymą, atstovaujant teismuose neįgaliųjų asmenų teises, pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių - nepateikė sveikatos specialistų pareigybinių nuostatų, nedalyvavo Kauno miesto apylinkės teismo posėdyje (civilinė byla Nr. 2-10-75-329/2010 dėl globos nustatymo, globėjo bei turto administratoriaus paskyrimo), todėl 2010 m. gruodžio 6 d. teismo nutartimi A.

K. paskirta 500 Lt bauda, Administracijos direktorė 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. A-4152 sudarė komisiją tariamam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – ir Komisija). Viešosios vadybos ir personalo skyrius 2010 m. gruodžio 13 d. pranešimu Nr. 19 pasirašytinai informavo pareiškėją, jog jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą ir prašė pateikti paaiškinimą, todėl pareiškėjo argumentas, kad jam nebuvo suteikta galimybė teikti išsamius paaiškinimus, nepagrįstas. Skiriant tarnybinę nuobaudą buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas galiojančių nuobaudų neturi, iki nuobaudos skyrimo buvo skatintas, todėl buvo skirta pati švelniausia tarnybinė nuobauda - pastaba.

Pareiškėjo argumentas, kad Įsakyme Nr. AP-32 nėra įvardytas tarnybinis nusižengimas, už kurį jis yra baudžiamas, bei jo skyrimo pagrindas, todėl įsakymas yra neteisėtas, yra nepagrįstas, kadangi remiantis teismų formuojama praktika, laikytina, kad motyvuojamojoje išvadoje, esant aptartoms visoms komisijos nustatytoms įvykio aplinkybėms, tarnautojo padarytiems pažeidimams ir motyvams, kurių pagrindu buvo skirta tarnybinė nuobauda, papildomai nurodyti įsakyme nei faktinių aplinkybių, nei motyvų nereikia. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1075-329/2010 tenkino prašymą dėl baudos panaikinimo, tačiau teismo pozicija, jog A.

K. privalėjo dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti prašomus dokumentus, išliko nepakitusi. Be to, pareiškėjas Komisijai nepateikė Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutarties, todėl Komisija nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kadangi netinkamai vykdė Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės gydytojo) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. A-568, 7.1 ir 7.5 punktus, nevykdė Socialinių reikalų departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 18 d.

įsakymo Nr. 700-32 „Dėl H. G. pavadavimo” ir Socialinių reikalų departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 700-34 „Dėl pavedimo A. K.”, tuo neužtikrino Savivaldybės atstovo dalyvavimo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. posėdyje svarstant bylą dėl globos nustatymo, globėjo ir turto administratoriaus paskyrimo neveiksniai A. J..

Dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų nurodė, kad, atsižvelgiant į A. K. 2010 m. vasario 22 d. sutikimą, Administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. AP-197 Savivaldybės gydytojo tarnybos vedėjo (Savivaldybės gydytojo) pavaduotojas A. K. perkeltas į Socialinių reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigas. Pareiškėjas Administracijos direktoriui 2010 m. kovo 2 d. pateikė prašymą perkelti jį nuo 2010 m. kovo 2 d. į Administracijos Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (Savivaldybės gydytojo) pareigas. Administracijos direktorius 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. AP-373 laikinai, esant tarnybiniam būtinumui, perkėlė A. K. į šias pareigas. Nuo 2011 m. sausio 18 d. Administracijos direktorius Įsakymu Nr. AP-149 2010 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. AP-373, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į Socialinių reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo (savivaldybės gydytojo) pareigas, pripažintas netekusiu galios. Panaikinus šį įsakymą, pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 18 d. turėjo grįžti į jo iki tol eitas Socialinių reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigas, turėjo atlikti tas pačias iki perkėlimo buvusias funkcijas, todėl pagrindo teigti, jog jo darbo sąlygos buvo pakeistos, nėra. Tačiau pareiškėjas 2011 m. sausio 18 d. Administracijos direktoriui pateikė prašymą nutraukti darbo santykius nuo 2011 m. sausio 18 d. įstatymų nustatyta tvarka. Įstaigos vadovui sutikus, valstybės tarnautojas gali būti atleistas nuo jo prašyme nurodytos datos, nesilaikant VTĮ 44 straipsnio 4 dalyje numatyto 14 kalendorinių dienų termino. Remiantis šia nuostata, 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjas Įsakymu Nr. AP-159 buvo atleistas iš pareigų.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog jis dėl Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas teismui nenurodė, kodėl jis patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, t. y. 50 000 Lt. Visi pareiškėjo patikslintu skundu ginčijami Administracijos direktoriaus įsakymai yra galiojantys, t. y. nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl teisėti, pats jų priėmimas nereiškia, jog Administracija priimdama juos atliko kokius nors neteisėtus ir dėl to kaltus veiksmus. Priešingai, Kauno miesto savivaldybės administracija, priimdama pareiškėjo ginčijamus teisės aktus, veikė savo kompetencijos ribose ir elgėsi teisėtai, todėl negalima konstatuoti, jog dėl Administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė žalą. Nenustačius neteisėtų ir dėl to kaltų atsakovo veiksmų, negalima nustatyti ir priežastinio ryšio, sąlygojusio neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas A. K. neįrodė nei Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų ir dėl to kaltų veiksmų, nei priežastinio ryšio, tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos, t. y. neįrodė visų neturtinės žalos atsiradimui būtinų sąlygų viseto, todėl priteisti pareiškėjui A. K. 50 000 Lt neturtinės žalos nėra teisinio pagrindo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu (t. II, b. l. 72-79) nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė byloje nustatytas aplinkybes. Rėmėsi CK 6.271 ir 6.250 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1509/2012. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11).

Teismas nustatė, jog Kauno apygardos administraciniame teisme 2011 m. birželio 15 d. gautas pareiškėjo skundas, kuriame buvo keliami šie reikalavimai: 1) panaikinti Įsakymą Nr. AP-32, Įsakymą Nr. AP-149, Įsakymą Nr. AP-159; 2) įpareigoti Administraciją nutraukti valstybės tarnybos santykius su pareiškėju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu; 3) priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo naudai vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. birželio 18 d. – 15 540 Lt; 4) priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo naudai vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. birželio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) priteisti iš Administracijos pareiškėjo naudai 370 Lt privalomojo sveikatos draudimo mokesčių už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. birželio 18 d.; 6) priteisti iš Administracijos pareiškėjo naudai 50 000 Lt neturtinę žalą (t. I, b. l 72-81). Pareiškėjas taip pat teismui pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo skundui dėl Administracijos direktoriaus Įsakymo Nr. AP-32, Įsakymo Nr. AP-149, Įsakymo Nr. AP-159 panaikinimo, paduoti (t. I, b. l.80- 81). Teismas 2011 m. birželio 22 d. nutartimi neatnaujino skundo padavimo termino dėl Administracijos direktoriaus Įsakymo Nr. AP-32, Įsakymo Nr. AP-149, Įsakymo Nr. AP-159 panaikinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo A. K. skundo dalį dėl 1–5 reikalavimų (t. I, b. l. 2-4). Pareiškėjui apskundus šią nutartį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartį paliko nepakeistą (t. II, b. l. 26-31).

Teismas sprendė, kad pareiškėjui neįrodžius Administracijos neteisėtų veiksmų pažeidžiant pareiškėjo teises dėl aukščiau minėtų aplinkybių ir priežastinio ryšio tarp šios viešojo administravimo institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos, kurią jis kildino iš būtent neteisėtais ir nepagrįstais nepripažintų Administracijos direktoriaus Įsakymo Nr. AP-32, Įsakymo Nr. AP-149, Įsakymo Nr. AP-159, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, pripažintina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas negalimas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), ir kt.) ir vertino, jog šiuo atveju skunde pareiškėjas išdėstė abstrakčius teiginius, kuo pasireiškė jo patirta neturtinė žala ir kaip ji susijusi su atsakovo galimai neteisėtais veiksmais, tačiau pasiūlius pareiškėjui pateikti įrodymus patirtai žalai ir jos dydžiui pagrįsti, pareiškėjas šia teise nepasinaudojo (t. II, b. l. 60-62) (ABTĮ 10 str., 57 str. 1 d.). Tad nenustačius vieno iš viešosios atsakomybės elementų – viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų – likusių sąlygų vertinimas netenka reikšmės. Pareiškėjo skundas netenkintas.

III. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 83-92) prašo: 1) bylą pripažinti sudėtinga ir apeliacinio skundo išnagrinėjimui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis ir 34 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) – konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir netaikė tarptautinių teisės aktų reikalavimų aspektų, dėl kurių taikymo skundu buvo keliamas reikalavimas, tuo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio l dalį, taip pat pažeidė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką, dėl ko teismas yra ne kartą pasisakęs, kad tarptautinės teisės aktai Lietuvoje galioja. Pirmosios instancijos teismas nekėlė pareiškėjo tinkamo atstovavimo teisme klausimo, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo negalėjimą dalyvauti šioje byloje – tiek į žodinius, tiek ir į rašytinį prašymą bylą išnagrinėti jam nedalyvaujant teismas priėmė nutartį, kad jo dalyvavimas būtinas, tačiau kad atstovo (teisininko) dalyvavimas būtinas, teismas nepasisakė.

Mano, jog teismas neišnagrinėjo visų svarbių bylos aplinkybių ir dėl to priėmė klaidingą sprendimą. Teismas, nagrinėdamas bylą nesigilino nei į jo skundžiamų savivaldybės teisės aktų teisėtumą, nei į jų priežastinį ryšį, nei į priėmimo aplinkybes. Teismas nesiaiškino ir nepasisakė dėl jo prašymo atleisti iš valstybės tarnybos atsiradimo ir nagrinėjimo aplinkybių, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad valstybės tarnybos santykius sudaro teisinių santykių visuma, šiuo atveju susijusi ne tik su vidaus administravimo teisės aktu, net ir su pažeistais valstybės interesais viešojo administravimo srityje. Dėl Įsakymo Nr. AP-32 pažymi, kad šis įsakymas nėra pagrįstas objektyviu jo tarnybinio nusižengimo tyrimu ir jo kalte, bei nurodo kitus argumentus, susijusius su tarnybinio patikrinimo atlikimo aplinkybėmis. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, susijusių su Komisijos sudarymu, ir neišreikalavo jokių papildomų įrodymų. Taip pat nurodo argumentus, kodėl nesutinka su Įsakymu Nr. AP-149. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kreipimusi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Nurodo, jog liko neištirtas ir tas faktas, kad Administracijos direktorius savo sprendimą perkelti pareiškėją į kitas pareigas realizavo dviem ta pačia data, bet skirtingais numeriais pažymėtais įsakymais (Nr. AP-143 ir Nr. AP-149). Išdėsto nesutikimo su Įsakymu Nr. AP-159 argumentus. Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl darbdavio veiksmų ir sprendimų pareiškėjo sveikata ūmiai pablogėjo. Kauno apygardos administracinis teismas netyrė aplinkybių, susijusių su pareiškėjo prašymu nutraukti darbo santykius. Pažymi, kad prieš atleidžiant pareiškėją iš pareigų žiniasklaidoje pasirodė jį šmeižianti ir žeminanti informacija. Teigia, kad yra neabejotinas ryšys tarp straipsnių ir Administracijos sprendimų (vienas iš straipsnių netgi pavadintas taip: „Savivaldybės gydytojui už kalbas teko keisti kėdę“), bet teismas nevertino jo pateiktos informacijos ir nesiėmė iniciatyvos surinkti publikuotą medžiagą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių siekiant užtikrinti tinkamą šalių interesų gynybą, neužtikrino tinkamo pareiškėjo atstovavimo, tokiu būdu pažeidė ABTĮ 49 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Nurodo, kad, jo manymu, dėl įvykdyto susidorojimo, jam sutriko sveika ir sveikatos sutrikdymas apeliacijos teikimo momentu nėra praėjęs - sveikatos būklė nėra atsistačiusi iki šiol. Fizinio ir emocinio streso reiškiniai dar taip pat nėra praėję. Iki 2011 m. kovo 4 d. jam buvo tęsiamas nedarbingumo pažymėjimas. Tai, kad toliau jis netęsiamas lėmė ne sveikatos būklė, o susiklosčiusi teisinė bazė – asmeniui, atleistam paties prašymu iš darbo, jis gali būti tęsiamas ribotą laiką. Teigia, kad teismas nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo jo sveikatos būklė iki 2011 m. sausio 18 d., kaip darbdavio veiksmai galėjo paveikti (paveikė) jo sveikatą, kokias (trumpalaikes ar ilgalaikes) pasekmes tai lėmė. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad sveikata jam ūmiai pablogėjo 2011 m. sausio 18 d., prašymas nutraukti darbo santykius įstatymo nustatyta tvarka parašytas 2011 m. sausio 18 d., sprendimas atleisti iš darbo priimtas 2011 m. sausio 18 d. ir atleistas jis buvo nuo 2011 m. sausio 18 d. Net ir be specialių ekspertizių galima atlikti įrodymo tyrimą, t. y. įvertinti byloje pateiktą jo prašymo nutraukti darbo santykius kopiją ir pamatyti, kad tą prašymą parašė ne visai sveikas žmogus. Teigia, kad rašydamas prašymą jis jau nesuvokė grėsmės savo sveikatai rimtumo ir to, kad greitai atsidurs intensyvią pagalbą teikiančių specialistų rankose. Teismas nevertino net ir tos aplinkybės, kad teisės aktai nustato galimybę per tam tikrą laiką atšaukti savo pareiškimą, o kai žmogus atsiduria kritinėje būklėje, jis negali šia teise pasinaudoti. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, kodėl jis buvo atleistas iš valstybės tarnybos ligos metu, kai tą draudžia įstatymas. Daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neištyręs jo skundžiamų dokumentų teisėtumo ir nepriėmęs atitinkamų sprendimų jų atžvilgiu, negalėjo padaryti tinkamos išvados dėl nurodytų faktų priežastinio ryšio ir dėl neturtinės žalos buvimo.

Dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai - konstituciniam teisinės valstybės principui - nurodo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia, tai, kad teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia). Teigia, kad abejotina ir tai, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nereikalaujama dalykų, kurių įvykdymas negali visiškai priklausyti nuo asmens valios ir pastangų. Pažymi, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla imperatyvas su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą nustatyti tik įstatymu. Mano, kad ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatose užprogramuotas galimas subjektyvus požiūris ir klaidos, priimant sprendimus dėl praleisto termino atstatymo, tikimybė, ir tai yra galimi prieštaravimai konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 99-105) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime teigia, kad pareiškėjas nenurodo nei vieno konkretaus Lietuvos Respublikos ar tarptautinio teisės akto ar jo dalies, kurį pažeidė Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas ginčijamą 2012 m. liepos 2 d. sprendimą. Pažymi, kad, nors byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos pareiškėjui priteisimo, tačiau apeliaciniame skunde apie teismo galimai nepagrįstus ir (ar) neteisėtus motyvus, priimant ginčijamą 2012 m. liepos 2 d. sprendimą dėl žalos atsiradimo, jos dydžio ar pagrindimo iš esmės nepasisakyta, o tik reiškiamas nesutikimas su Administracijos priimtais sprendimais, kurių teisėtumas nėra nagrinėjamas šioje byloje. Mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neatitinkantis apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų (ABTĮ 130 str. 2 d. 6 p.). Teigia, kad pareiškėjas, siekdamas apginti pažeistą ar ginčijamą jo teisę arba įstatymų saugomą interesą (ABTĮ 5 str. 1 d.), turėjo ne teisę, o pareigą pasirūpinti tinkamu savo atstovavimu, jei laikė, kad pačiam nepakanka teisinių žinių. ABTĮ nuostatos nenumato teismui galimybės priversti asmenį pasirinkti atstovą ar uždrausti pačiam save atstovauti teisme. Be to, pareiškėjas teismą ne kartą informavo, jog atstovo, rašiusio skundą ir patikslintą skundą atsisakė, o naujo ieškotis neketina. Į teismo klausimus, ar jis mano, jog gali save byloje tinkamai atstovauti, pareiškėjas atsakė neigiamai, tačiau nesiėmė veiksmų, kad būtų užtikrintas tinkamas jo atstovavimas. Pažymi, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jam nėra suteikta teisė teikti prašymus dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo, nustatyti bylos sudėtingumo, kadangi šio klausimo sprendimas yra priskirtas išskirtinai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai.

Nesutinka su pareiškėjo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi šio prašymo pareiškėjas nekėlė pirmosios instancijos teisme. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1260/2010 ir pažymi, kad kreipimosi į teismą tvarkos elemento nesilaikymas sukelia įstatymo numatytas neigiamas pasekmes - skundo nepriėmimą nagrinėti teisme arba bylos nutraukimą. Mano, kad pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti teismine gynyba, tačiau ja pasinaudojo netinkamai, todėl laikyti, kad ABTĮ nustatytos skundo padavimo taisyklės prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nėra jokio teisinio pagrindo. Išdėsto argumentus, kodėl pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda, bei argumentus, susijusius su pareiškėjo atleidimu iš tarnybos. Pažymi, kad pareiškėjas iš darbo buvo atleistas vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu (pagal jo rašytinį prašymą). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui dėl Kauno miesto savivaldybės neveikimo atsirado jo nurodytos neigiamos pasekmės bei kad tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys. Nurodo, kad pareiškėjas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme teikdamas tiek procesinius dokumentus, tiek papildomus žodinius paaiškinimus iš esmės ginčija Administracijos direktoriaus sprendimus, tačiau visiškai nepasisako dėl jo patirtos neturtinės žalos kilimo priežasčių ir jos dydžio, t. y. nepateikia išsamių paaiškinimų ir įrodymų, dėl kokių Administracijos veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą, kaip ji pasireiškė ir kokie įrodymai patvirtina jo išdėstytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas A. K. prašo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų. Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 50 000 Lt.

Sprendžiant ginčus dėl žalos, atsiradusiosios dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų viešojo administravimo srityje, atlyginimo būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje straipsnio dalyje nurodyto „akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neįrodė Administracijos neteisėtų veiksmų pažeidžiant pareiškėjo teises. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo dėl tos priežasties, jog pareiškėjui neturtinę žalą kildinant iš Administracijos direktoriaus priimtų teisės aktų – Įsakymo Nr. AP-32, Įsakymo Nr. AP-149 ir Įsakymo Nr. AP-159 – šie teisės aktai nėra nuginčyti ir pripažinti neteisėtais įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vien tik ta aplinkybė, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neapskundė minėto administracinio akto, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo nurodomi ir, jo nuomone, neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai yra teisėti, t. y. atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus (2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2686/2011). Kitoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas (2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006). Teisės į žalos atlyginimą atsiradimui įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (2007 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-332/2007).

Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik ta aplinkybė, jog Administracijos direktoriaus priimti teisės aktai – Įsakymas Nr. AP-32, Įsakymas Nr. AP-149 ir Įsakymas Nr. AP-159 – nėra nuginčyti ir pripažinti neteisėtais įstatymų nustatyta tvarka, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo nurodomi ir, jo nuomone, neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai yra teisėti, t. y. atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Teismas šioje byloje, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turėjo išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, įvertinti, ar teisėtai ir pagrįstai Administracijos direktorius priėmė Įsakymą Nr. AP-32, Įsakymą Nr. AP-149 ir Įsakymą Nr. AP-159, t. y. analizuoti atsakovo veiksmus teisėtumo prasme. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar valdžios institucija ir jos valstybės tarnautojai (pareigūnai) pareiškėjo atžvilgiu veikė teisėtai ar neteisėtai ir savo argumentuotas išvadas dėl šių klausimų pateikti teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas Administracijos direktoriaus priimtų teisė aktų teisėtumo iš esmės nevertino ir apsiribojo konstatavimu, kad jie yra nėra pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais, t. y. jie nėra nuginčyti įstatymu nustatyta tvarka. Tad, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.246 ir 6.271 str.), tinkamai neatskleidė bylos esmės ir dėl jos teismo sprendime nepasisakė. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas ABTĮ 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai - konstituciniam teisinės valstybės principui, - netenkintinas, kadangi nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis, nei ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą nėra taikomos. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju byla yra grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija plačiau dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo nepasisako.

Teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė byloje surinktų įrodymų, teismo sprendime jų neįvertino bei taip pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, 81 straipsnį, 86 straipsnio 1 ir 2 dalis. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Skirgailė Žalimienė