2017-12-21 Nr. AB-24404-3-62-3-01955-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3899-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01955-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. G. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), (toliau – ir atsakovas) 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas savo skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. liepos 10 d. buvo kalinamas Marijampolės PN gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas apie 30 kv. m ir joje gyveno 18 ir daugiau nuteistųjų. Teigė, jog nebuvo kur pasidėti drabužių, todėl juos teko laikyti po lova. Patalpose buvo šalta, netinkama ventiliacija, norint patekti į tualetą, tekdavo laukti eilėse. Nurodė, kad dušu galima buvo naudotis tik vieną kartą per savaitę, kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nebuvo. Pažymėjo, kad pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, todėl kada vyksta dezinfekavimo darbai visi nuteistieji (apie 400 žmonių) priversti būti kiemelyje, kurio plotas yra per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Teigė, kad nors patalpos ir dezinfekuojamos, tačiau kamerose vis vien pilna parazitų, todėl neįmanoma miegoti. Taip pat nurodė, kad valgykla neprižiūrima, t. y. riebaluoti suolai, nešvarūs, atėjus valgyti suskrenda paukščiai, laksto katinai. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl to patyrė neturtinę žalą, emocinius, psichologinius, dvasinius išgyvenimus, diskomforto jausmą.

3. Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus atvyko 2013 m. balandžio 9 d., išvyko 2016 m. rugsėjo 2 d. ir gyveno šiuose būriuose: Nr. 11, Nr. 22, Nr. 16, Nr. 3, Nr. 9, Nr. 8, Nr. 1, Nr. 16, Nr. 21. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažo ploto, tenkančio vienam nuteistajam yra nepagrįsti, kadangi teisinis reglamentavimas nebuvo pažeistas. Kiekviename būryje yra daiktų laikymo patalpa. Sanitariniai reikalavimai pataisos įstaigoje užtikrinami. Akcentavo, kad 4 lokalinis sektorius, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, lankyti socialinės reabilitacijos programas, kurių metu, be kita ko, sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kt. problemos. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas. Nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo T. G. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 120 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą, nustatantį minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, ir 111.2 punktą – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

7. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 21 d. bausmę atliko 22 būryje 221 brigadoje, nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. gyveno 9 būrio 91 brigadoje. Pažymėjo, jog atsakovas nepateikia duomenų koks buvo šiose patalpose plotas bei kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) Taigi, būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Marijampolės PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 9 ir 22 būrių gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius bei patalpų plotas, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 21 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d., t. y. 189 dienas nebuvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota ploto norma. Remdamasis bylos duomenimis, teismas konstatavo, kad kitais laiko tarpais ploto norma pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad gyvenamosiose patalpose trūko oro, buvo šalta, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24, 26 punktų nuostatas bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17, 16 punktų nuostatas, tai pat į Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktą Nr. PT-342. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl netinkamo vėdinimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Marijampolės PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Pats pareiškėjas skunde neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė vėdinti gyvenamąją patalpą per atvirą langą. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo atmetė, kaip nepagrįstus.

9. Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl gyvenamosiose patalpose buvusios per žemos temperatūros, tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

10. Atsižvelgęs į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nustatančias, kad tualete turi būti įrengta po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, į atsakovo pateiktus duomenis, teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus. Tačiau sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

11. Nors pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl to, kad tik vieną kartą per savaitę galėjo nusiprausti duše, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkto norma nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje dažniau nei kartą per savaitę, todėl pareiškėjo skundo argumentus šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstus.

12. Atsižvelgęs į HN 76:2010 21 ir 27 punktų bei HN 134:2015 18 punkto nuostatas, skundo argumentą, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemelio teritorija per maža, jeigu juo vienu metu naudojasi 400 nuteistųjų. Atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18-21 punktų nuostatas, ir pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Sprendė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytą argumentą dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio vertino kaip deklaratyvų ir teisiškai nepagrįstą.

14. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo argumentus, kad kiekviename būryje yra daiktų laikymo patalpa, sprendė, kad jais netikėti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo teiginius dėl vietos susidėti rūbams nebuvimo, atmetė kaip neįrodytus.

15. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centro aktas patvirtina, jog visi asmenys, patekę į pataisos namus tikrinami ar neturi utėlių, neapsikrėtę niežais. Sergančių asmenų drabužiai bei daiktai yra nukenksminami. Pats pareiškėjas patvirtino, kad UAB „Dezinfa“ sutartiniai įsipareigojimai yra vykdomi. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, siejamos su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo, neįrodytos.

16. Teismas pažymėjo, kad maitinimas Marijampolės PN organizuotas, vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 bei 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, patvirtintais valgiaraščiais. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl netvarkos nuteistųjų valgykloje labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, kada konkrečiai buvo tokia aplinka, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Teismas padarė išvadą, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Be to, pareiškėjo nurodytas aplinkybes šiuo aspektu paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 20 d atlikto patikrinimo aktas Nr. PT-430, kuriame pažeidimų nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad bylos faktinės aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais, o ne prielaidomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Akcentavo ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamų laikymo sąlygų – valgyklos būklės, nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.

17. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas konstatavo, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 189 paras gyvenamosiose patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl Marijampolės PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

18. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

19. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę – 189 paros, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

20. Nustatydamas šioje byloje priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą. Byloje teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas pažymėjo, kad ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos – t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Sprendė, kad santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.

21. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 120 Eur ir šią suma priteisė iš atsakovo.

III. 22. Pareiškėjas T. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo nustatyta pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu trukme, nurodydamas, kad nuo pat pirmos jo atvykimo į Marijampolės PN dienos, jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

24. Apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas dėsto tas pačias aplinkybes, dėl ploto trūkumo, dėl vietos daiktams, rūbams pasidėti trūkumo, dėl prastos ventiliacijos, dėl parazitų kamerose, dėl higienos reikalavimus neatitinkančių sąlygų valgykloje, dėl žemos temperatūros.

25. Taip pat nurodo, kad gyvenamosios patalpose asmenys gamina maistą, virtuvės nėra. Patalpose drėgna, kaupiasi pelėsis.

26. Pažymi, kad valgykloje duodamas maistas yra prastas, dėl to ir pats pareiškėjas turi problemų su skrandžiu.

27. Pareiškėjo teigimu, jis yra rašęs prašymus, skundus būrio viršininkui, direktoriui, bet jo prašymai net nebuvo užregistruoti.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kur teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė neturtinę žalą 120 Eur, ir priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

30. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad į bylą atsakovas nepateikė duomenų apie pareiškėjo buvimo laikotarpiais būriuose Nr. 9 (91 brigada) ir Nr. 22 (221 brigada) buvusių asmenų skaičių bei patalpų plotus. Atkreipia dėmesį, kad Marijampolės PN teikdami atsiliepimą, manė, kad duomenų pakanka, tačiau teismas, manydamas, kad duomenų trūksta atsakovo atstovui nepasiūlė pateikti papildomų duomenų. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovas teikia papildomus duomenis, be kurių teismo sprendimas negali būti objektyvus ir teisingas.

31. Nurodo, kad nuteistasis T. G. į Marijampolės PN atvyko 2013 m. balandžio 9 d. ir išvyko 2016 m. rugsėjo 2 d. Nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. bausmę atliko 22 būryje ir nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. bausmę atliko 9 būryje.

32. Atkreipia teismo dėmesį, kad nuteistieji Marijampolės PN į būrius skirstomi po tiek asmenų, kiek patalpose yra įrengta miegamų vietų, todėl Marijampolės PN nuteistųjų skaičius neviršija miegamų vietų įrengimo skaičiaus.

33. Pažymi, kad patalpose realiai niekada nebūna tiek nuteistųjų, kiek jų yra paskirta į būrį, kadangi dalis nuteistųjų arba atsisako būrio ir eina bausmę atlikti kamerų tipo patalpose, dalis nuteistųjų, būna išvykę etapu arba būna pasimatymuose. Taip pat ir pareiškėjas, remiantis nuteistųjų uždarymo į baudos izoliatorių apskaitos žurnalo duomenimis, laikotarpiu nuo nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m lapkričio 10 d. bei laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. sausio 29 d. buvo baudos izoliatoriuje.

34. Pažymi, kad pataisos namuose nėra išlikę duomenų apie tai, kiek kiekvienoje 9 ir 22 būrio gyvenamojoje patalpoje tiksliai buvo asmenų laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d., tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Todėl šiam kalinimo tipui EŽTT yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją (pvz., 2001 m. liepos 24 d. EŽTT sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuva). Teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas nieko nepasisakė dėl tokios EŽTT praktikos. Nurodo, kad pareiškėjo atveju, esant tinkamam miegojimui skirtos patalpos užpildymui, negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes visos kitos higieninės sąlygos šioje patalpoje yra geros, jis didžiąją paros dalį gali laisvai naudotis eile kitų patalpų ir erdvių, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui.

35. Marijampolės PN nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl per mažo ploto tenkančio vienam, nuteistajam yra nepagrįsti.

36. Pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos.

37. Pažymi, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą (Psichologinės tarnybos pažyma, Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma pridedama). Todėl pataisos namų administracijos nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

38. Nurodo, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

39. Atsiliepime į atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinį skundą, pareiškėjas T. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

40. Atsiliepime į pareiškėjo T. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinį skundą tenkinti.

41. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) palaiko Marijampolės PN apeliacinį skundą ir pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams bei motyvams, dėl ko Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimas turi būti pakeistas, tačiau nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais.

42. Teigia, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodomi galimai įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, dėl laikymo Marijampolės PN sąlygų, Kalėjimų departamento nuomone, yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

43. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, jų negynė, skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praėjus daugiau nei 3 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios. Ši aplinkybė taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

44. Akcentuoja, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimus tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamu pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą,

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

46. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

47. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su teismo nustatyta pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu trukme. Teigia, jog netinkamai įvertintos reikšmingos aplinkybės.

48. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su aplinkybių vertinimu ir pažeidimo konstatavimu.

49. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

50. Byloje surinktų įrodymų pagrindu, vadovaujantis jų vertinimo taisyklėmis (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) bei pritariant pirmosios instancijos teismo nustatytam įrodinėjimo naštos paskirstymui, pritariama išvadai, jog pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 21 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d., t. y. 189 dienas nebuvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota ploto norma.

51. Nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamo patalpų vėdinimo ir netinkamos gyvenamųjų patalpų temperatūros, netinkamos valgyklos būklės, antisanitarinių sąlygų ir kitų skunde nurodytų pažeidimų, nepateikus į bylą jokių įrodymų dėl šių nepatogumų, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė pažeidimų bei neturtinės žalos padarymo fakto.

52. Atsižvelgęs į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nustatančias, kad tualete turi būti įrengta po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, į atsakovo pateiktus duomenis, teismas pagrįstai pripažino šio reikalavimo pažeidimą pataisos namuose ir jį vertino kaip neatsiejamai susijusį su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir tinkamai konstatavo, kad Marijampolės PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

53. Konstatavus pažeidimą sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino visas reikšmingas tam aplinkybes ir nustatė tinkamą priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Atsižvelgta, kad duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Akcentuota, kad ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos – t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose. Atsižvelgta į tai, kad buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu.

54. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindų nenustatyta. Todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė