13606446-6f96-460d-a8a1-e26d6d36b686 · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas Romualdas LincevičiusPranešėjas Jurgis Kiškis                                               Baudžiamoji byla Nr. 1A-601-290-2014Teisėjas Arturas Rauktys                                                      Proceso Nr. 1-40-3-00005-2013-9                                                        Procesinio sprendimo kategorija: (S)                                    1.2.4.8.; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. spalio 2 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio KiÅ¡kio, teisėjų Algerdo UrbÅ¡io ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Gintarei NorkeliÅ«naitei, dalyvaujant nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai L. K., jos atstovei advokatei Astai Vėbraitei, iÅ¡teisintajai R. K., jos gynėjui advokatui Gintui Byčiui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios, privačios kaltintojos L.

K. atstovės advokatės Dianos ViÅ¡inskienės apeliacinį skundÄ dėl Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. iÅ¡teisinta, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. požymių. L. K. civilinis ieÅ¡kinys paliktas nenagrinėtas.Teisėjų kolegija n u s t a t ė : kad L. K. kaltino R. K. tuo, kad ji 2013 m. kovo 2 d. apie 19-20 val. M. K. name, esančiame (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties deÅ¡inės rankos kumščiu vienÄ kartÄ trenkė L.

K. į veidÄ , padarydama jai kraujosruvÄ lÅ«pų deÅ¡inėje pusėje – kampe, poodinę kraujosruvÄ deÅ¡inės akies vokuose, virÅ¡ugalvio – pakauÅ¡io sumuÅ¡imÄ , kas buvo diagnozuota kaip nežymus sveikatos sutrikimas, t.y. kaltino padarius nusikaltimÄ numatytÄ BK 140 str. 1 d.Nukentėjusios, privačios kaltintojos atstovė advokatė D. ViÅ¡inksienė apskundė šį Å akių rajono apylinkės teismo 2014-05-15 nuosprendį, praÅ¡o jį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį – R.

K. pripažinti kalta padarius nusikalstamÄ veikÄ numatytÄ BK 140 str. 1 d. ir patenkinti L. K. civilinį ieÅ¡kinį.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios L. K. parodymais, kurie yra nuoseklÅ«s, nurodytas aplinkybes apie sužalojimo mastÄ ir pobÅ«dį patvirtina specialisto iÅ¡vada bei eksperto parodymai teisiamojo posėdžio metu. Be to, privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo E. M. parodymai, byloje nėra nustatyta, kad jis bÅ«tų sulaužęs priesaikÄ ir davęs melagingus parodymus, todėl nėra pagrindo jo parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Å is liudytojas betarpiÅ¡kai bendravęs su nukentėjusiÄ jÄ po įvykio, patvirtino matęs L.

K. sužalojimus ir nurodė sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Vien tai, kad Å¡is liudytojas nenuosekliai nurodė aplinkybes apie tai, kada vyko į A. ir M. K. namus aiÅ¡kintis dėl L. K. sumuÅ¡imo, nesuteikia pagrindo atmesti jo parodymus. Tai, jog R. K. nepripažino trenkusi L. K. nepaneigia nukentėjusiosios parodymų ir turėjo bÅ«ti vertinami kaip pasirinkta gynybinė taktika, siekiant suÅ¡velninti savo kaltę. Taikinamojo posėdžio metu R. K. prisipažino, kad koliojo L. K. bei jÄ iÅ¡stÅ«mė, neneigė, kad atvykusi pas M.

K. buvo įpykusi, todėl visiÅ¡kai realu, kad ji galėjo panaudoti neadekvačius veiksmus, smurtÄ . R. K. gynėjas taikinamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad kaltinamoji pripažįsta, kad pasakė negerai, kad iÅ¡grÅ«do L. K. ir dėl to labai gailisi. Tai, kad iÅ¡grÅ«dimo, iÅ¡stÅ«mimo R. K. nevertina kaip smurtinių veiksmų, neÅ¡alina jos atsakomybės.Skundo autorės teigimu, teismas vertindamas byloje liudijusių asmenų parodymus pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 str. 5 d.

Nors nukentėjusiosios parodymus paneigė R. K. iniciatyva apklausti liudytojai – S. K., M. K., A. K., A. K. ir A. M., tačiau neatsižvelgta į tai, kad minėtų liudytojų parodymai prieštaringi, nesutampantys tarpusavyje. Nagrinėjamoje byloje tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai nebuvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas atidžiai neanalizavo liudytojų parodymų visumos, skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kodėl R. K. teisinančius įrodymus priėmė, o kaltinančius atmetė.

Liudytojo A. M. parodymai turėjo būti atmesti kaip melagingi ir nepagrįsti, kadangi šio liudytojo įvykio metu nebuvo, tai patvirtina 2013 m. balandžio 3 d. Marijampolės apskr. VPK raštas. Šiame rašte yra užfiksuoti liudytojo S. K. paaiškinimai apie tai, kad pas M. K. atvažiavo tik S. K. ir L. K.. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. M. parodymai nėra tikslūs, jis nurodo, kad L. K. ir S. K. pas M. K. atvyko nuo pietų ir buvo iki vakaro. Tuo tarpu kiti liudytojai šių aplinkybių nepatvirtino, be to, S. K. paaiškinime, kuris užfiksuotas Marijampolės apskr.

VPK raÅ¡te, nurodyta, kad pas A. ir M. K. L. K. pabuvo apie 10-15 min. ir išėjo. Liudytojas A. M. taip pat negalėjo nurodyti aplinkybių ar tarp S. K. ir A. K. buvo kilęs konfliktas, nors kaip pats minėjo, visÄ laikÄ buvo virtuvėje (konflikto tarp S. K. ir A. K. faktÄ patvirtino liudytojai A. K., M. K., to neneigė ir pats A. K.). Tokie liudytojo A. M. parodymų netikslumai suteikia pagrindÄ abejoti jo parodymų patikimumu ir objektyvumu. Be to, liudytojas M. K., atsakydamas į teisėjo klausimÄ ir nurodydamas kokie asmenys įvykio metu buvo pas jį namuose, liudytojo A.

M. neįvardino. Apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojo M. K. parodymai nei patvirtina, nei paneigia aplinkybę apie kaltinamosios smurtinius veiksmus, todėl atsižvelgiant į jo giminingus ryÅ¡ius su kaltinamÄ ja, jo parodymų dalis, prieÅ¡taraujanti nuosekliems nukentėjusiosios parodymams, turėjo bÅ«ti atmesta kaip nepagrįsta. Å is liudytojas patvirtino, kad atvykusi R. K. buvo pikta. Å i aplinkybė patvirtina, kad R. K. bÅ«damas įpykusi galėjo pasielgti neadekvačiai ir suduoti L. K.. Liudytojos A.

K. parodymai nepaneigia privataus kaltinimo skunde nurodytų aplinkybių, ji patvirtino, kad virtuvėje nebuvo, konflikto nematė, parodė, kad L. K. prašė jÄ iÅ¡leisti, nes durys buvo užrakintos. Å iÄ aplinkybę nurodė ir nukentėjusioji L. K.. Nors A. K. nurodė, kad L. K. negalėjo iÅ¡eiti dėl girtumo, tačiau tai tik jos subjektyvi nuomonė. Be to, liudytojos A. K. parodymai iÅ¡ dalies paneigia pačios R. K. parodymus, nes liudytoja parodė, kad jos mažametė duktė G. buvo su ja, miegojo, tuo tarpu R.

K. parodė, kad jai atvykus, G. buvo virtuvėje. Å ios aplinkybės suteikia pagrindÄ abejoti kaltinamosios R. K. parodymų teisingumu ir objektyvumu. Liudytojo A. K. parodymai taipogi nei patvirtina, nei paneigia aplinkybę apie kaltinamosios smurtinius veiksmus, jis parodė, kad konflikto pabaigos tarp nukentėjusiosios L. K. ir R. K. nematė, tik girdėjo jų barnį. Tokiu bÅ«du Å¡io liudytojo parodymai, atsižvelgiant į jo giminingus ryÅ¡ius su kaltinamÄ ja, ta dalimi, kuria prieÅ¡tarauja nuosekliems nukentėjusiosios parodymams, turėjo bÅ«ti atmesti.

Liudytojo S. K. parodymai duoti teisme, atsižvelgiant į jo paaiškinimus, užfiksuotus Marijampolės apskr. VPK 2013 m. balandžio 3 d. rašte, yra prieštaringi. Liudytojas būdamas R. K. sūnus, ir siekdamas padėti motinai išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė melagingus parodymus apie kaltinamosios elgesį, todėl jo parodymai, patvirtinantys kaltinamosios parodymus, turėjo būti atmesti kaip nepagrįsti ir melagingi. Visuma šių aplinkybių įrodo, kad minėti liudytojai suinteresuoti duoti tokius parodymus, kurie padėtų R.

K. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Nepaneigus nukentėjusios L. K. parodymų, objektyviais ir patikimais duomenimis, teismas nepagrįstai jais nesivadovavo. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas A. J. patvirtino specialisto iÅ¡vadÄ paaiÅ¡kino, kad L. K. konstatuotas sužalojimas galėjo gautis jos nurodytomis aplinkybėmis. Byloje objektyvių duomenų apie tai, kad L. K. susižalojo kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis nėra, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad specialisto iÅ¡vados bei nukentėjusiosios ir eksperto parodymų nepakanka iÅ¡vadoms dėl R.

K. kaltės daryti.Kolegija, iÅ¡klausiusi teisėjo praneÅ¡imÄ , nukentėjusios, privačios kaltintojos ir jos atstovės advokatės praÅ¡ymus apeliacinį skundÄ tenkinti, iÅ¡teisintosios ir jos gynėjo praÅ¡ymus apeliacinį skundÄ atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus bei aplinkybes padarė iÅ¡vadÄ , kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iÅ¡ esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesÄ apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iÅ¡­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iÅ¡­va­das dėl apeliacinio skun­do es­mės neturi bÅ«ti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų atsaky­mÄ Ä¯ kiekvie­nÄ ar­gu­men­tÄ , bet turi bÅ«ti atsakyta į apeliacinio skundo praÅ¡ymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus.

IÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas, aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant R.

K. kaltės klausimÄ , pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino nesant R. K. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. požymių ir tuo pagrindu R. K. dėl jai pareikÅ¡to kaltinimo iÅ¡teisino. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad privačiai kaltintojai nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu.

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai bÅ«tini, kad pavojinga veika bÅ«tų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.R.

K. buvo kaltinama pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad ji kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis nežymiai sužalojo L. K.. Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius įrodymus, konstatuoja, kad privačios kaltintojos L. K. teiginio, jog R. K. 2013-03-02 panaudojo fizinį smurtÄ jos atžvilgiu, dėl kurio jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.

Nukentėjusiosios parodymų analizė ir gretinimas su iÅ¡teisintosios ir liudytojų parodymais rodo, kad kaltinime apraÅ¡yta R. K. inkriminuojama veika pagal BK 140 str. 1 d. neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaltinime nurodytas aplinkybes, kad R. K. kumščiu sudavė L. K. į veidÄ , viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu iÅ¡teisintoji nuosekliai neigė, teigdama, kad jokio fizinio smurto prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ nebuvo, prie jos neprisilietė, o nukentėjusiÄ jÄ iÅ¡ M. K. namų iÅ¡varė tik vartodama necenzÅ«rinius žodžius.

Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad įvykio metu, virtuvėje buvo A. M. ir A. K., tačiau jie apklausti teisiamajame posėdyje tokių privataus kaltinime nurodytų aplinkybių nepatvirtino ir kategoriškai teigė, kad fizinio kontakto tarp L. K. ir R. K. nematė. Nors skunde nesutinkama su nustatyta aplinkybe, kad A. M. galėjo matyti įvykį, tačiau tai patvirtina išteisintoji, liudytojai S. K., A. K., A. K., A. M.. Nors apeliaciniame skunde abejojama liudytojų S. K., M. K., A. K., A. K. ir A. M., parodymais, kadangi jie buvo kviesti išteisintosios iniciatyva, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso kodekso normomis, teisę apklausti kviestus liudyti asmenis, pateikti savo įrodymus užtikrino tiek išteisintajai, tiek ir privačiai kaltintojai, todėl faktas, kad tokia teise įrodinėti savo teiginius išteisintoji pasinaudojo, nesudaro pagrindo kritiškai vertinti teisiamo asmens pateiktus įrodymus vien dėl to, kad asmuo yra apkaltintas.

Be to, apeliantė taip pat pasinaudojo Å¡ia teise ir buvo apklaustas liudytojas E. M.. Teismas liudytojo E. M. paaiÅ¡kinimus vertino kritiÅ¡kai, motyvuotai iÅ¡dėstė tokio savo sprendimo iÅ¡vadas, aukÅ¡tesnysis teismas joms pritaria ir jų nebekartoja. Visgi, pripažintina, jog liudytojų parodymuose yra neatitikimų, kurie akcentuoti ir apeliaciniame skunde, tačiau pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino Å¡ių liudytojų parodymus, juos sugretino, analizavo ir atsižvelgė į tai, kad apklausiant liudytojus nuo įvykio buvo praėję daugiau nei metai laiko, įvykio metu dalis jų buvo apsvaigę nuo alkoholio, įvertino ir tai, kad tarp konfliktuojančių pusių yra užvesta ir nagrinėjama ne viena juos liečianti byla ir padarė pagrįstas iÅ¡vadas, kad negalima daryti besÄ lygiÅ¡kos iÅ¡vados, kad nusikalstama veika buvo padaryta.

Todėl nagrinėjamoje byloje ypatingai svarbÅ«s yra liudytoju apklausto policijos pareigÅ«no G. B. parodymai, kadangi jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi, yra paÅ¡alinis asmuo, vykdęs savo darbines funkcijas, teismo posėdyje paaiÅ¡kino, jog L. K. praÅ¡ymu apie 21 valandÄ nuvykus pas L. K. matėsi, jog ji buvo neblaivi (nustatytas 0,99 promilės girtumas), ji pagalbos nesikreipė, nesimatė jokių sumuÅ¡imo žymių, ji buvo rami. Jeigu bÅ«tų matę, kokias nors sumuÅ¡imo žymes, bÅ«tų paėmę pareiÅ¡kimÄ , nes galioja smurto artimoje aplinkoje įstatymas.

Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai E. K., J. L., taip pat patvirtino matę L. K. po tiriamo įvykio, tačiau nurodė, kad jokių sumušimų požymių nepastebėjo, matėsi jog ji buvo neblaivi.Taigi baudžiamojoje byloje be nukentėjusiosios parodymų, nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad R. K. kumščiu sudavė nukentėjusiajai į veido sritį. Vienintelis byloje nustatytas faktas, kurį patvirtina Specialisto išvada Nr. G 66-13(10) t.y. kad nukentėjusiajai L.

K. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas nėra pakankamas pagrindas iÅ¡vadai, kad dėl to kalta bÅ«tent R. K.. Vien byloje nustatytas faktas, kad R. K. vartojo necenzÅ«rinius žodžius nukentėjusiosios atžvilgiu negali bÅ«ti pagrindas iÅ¡vadai, kad dėl to L. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Be to, byloje nustatyta, kad po tiriamo įvykio M. K. namuose, Å akių rajono policijos komisariate buvo gautas praneÅ¡imas dėl L. K. dingimo, vėliau buvo praneÅ¡ta, jog ji atsirado. TÄ patį vakarÄ , praėjus ne daugiau nei trims valandoms nuo įvykio, į L.

K. namus atvykusiems policijos pareigÅ«nams, kaltinime dėstomų aplinkybių nukentėjusioji nenurodė, kas taip pat sustiprina abejones dėl sužalojimų atsiradimo laiko ir aplinkybių. Nors nagrinėjant bylÄ pirmos instancijos teisme nukentėjusioji paaiÅ¡kino, jog iÅ¡ karto policijos pareigÅ«nams nenurodė kaltinime dėstomų aplinkybių, nes iÅ¡ jos tyčiojasi, todėl nematė prasmės kreiptis, tačiau jau kitÄ dienÄ L. K. kreipėsi į policijÄ pateikdama pareiÅ¡kimÄ dėl pareigÅ«nų netinkamo elgesio, bei E. K., ir J.

L. veiksmų, kas paneigia nukentėjusiosios nurodomas priežastis dėl kurių ji nurodė nesikreipusi į policijos pareigÅ«nus, kai turėjo galimybę. Todėl vien tik tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, bei jos parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, negali savaime patvirtinti fakto, kad R. K. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis mušė nukentėjusiÄ jÄ ar kitokiu bÅ«du prieÅ¡ jÄ smurtavo ir tokių duomenų pagrindu negalima konstatuoti, kad dėl R.

K. veiksmų kilo BK 140 str. 1 d. numatyti padariniai. Nesant R. K. veikoje bÅ«tinų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, apylinkės teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ji pagal BK 140 str. 1 d. negali bÅ«ti patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, iÅ¡teisindamas R. K. pagal BK 140 str. 1 d. kadangi nepadaryta veika, turint nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jokio pagrindo nėra.Priėjus iÅ¡vados, kad R.

K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios L. K. civilinis ieÅ¡kinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., skundžiamame nuosprendyje pagrįstai paliktas nenagrinėtu.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str. n u t a r ė : nukentėjusiosios L. K. atstovės advokatės Dianos ViÅ¡inskienės apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                       Jurgis KiÅ¡kis Teisėjai:                                                    Algerdas UrbÅ¡ys Evaldas Gražys kas