2021-12-22 Nr. BB-7066-1-01-1-48509-2018-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-230-511/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48509-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. Š. (Č. Š.) gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 16 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu Č. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. Š., tačiau dėl jo nuteisimo kasacinis skundas nepaduotas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 16 d. nuosprendžiu iš dalies tenkintas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus apeliacinis skundas ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam Č. Š. pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Č. Š. už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Č. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė labai didelį narkotinės medžiagos kiekį ir dalį jos išplatino: jis ne vėliau kaip nuo 2018 m. spalio 4 d., tiksliai nenustatytu laiku, neteisėtai laikė labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 4904,117 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), iš kurių 267,011 g ne vėliau kaip 2018 m. spalio 8 d. išplatino A. Š., o likusią dalį – 4636,69 g narkotinės medžiagos iki 2018 m. spalio 8 d. neteisėtai laikė paslėpęs garaže, esančiame garažų masyve (duomenys neskelbtini), šeštame garaže nuo įvažiavimo į garažų masyvą, kai tą pačią dieną apie 21.35 val. atliktos kratos garaže metu policijos pareigūnai rado ir paėmė šią narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) dalį. Jis taip 0,416 g dalį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) neteisėtai laikė automobilyje „Mercedes-Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčiame (duomenys neskelbtini), kol tą pačią dieną apie 21.05 val. atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Nuteistojo Č. Š. gynėjas advokatas M. Bliuvas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam Č. Š. buvo pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, bei Č. Š. už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės Č. Š. skyrimo, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, BK 41 straipsnio 2 dalį, nevertino nuteistojo asmenybės ir jo veikos pavojingumo, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nevertino, kaip jo paskirta bausmė paveiks nuteistojo šeimos ryšius, jo resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, pažeidė teisingumo, proporcingumo ir bausmės individualizavimo principus – taip buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

2.2. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-1073/2019), o žemesnės instancijos teismai, skirdami bausmę, neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Bausmės teisingumas yra vienas iš pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo pavojingumą. Konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, taip pat ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018).

2.3. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad baudžiamajame įstatyme nurodytos bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, 2K-49-976/2020, 2K-211-1073/2019). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos tada, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018). Šio reikalavimo nereikia suprasti kaip reikalavimo nustatyti itin ypatingas ar išskirtines aplinkybes. Pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.). Turi būti atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-68-788/2015, 2K-388/2014).

2.4. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas Č. Š. pakankamai griežtą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti ir kodėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė savo trukme mažesnė nei tokios bausmės minimali riba, nustatyta įstatymo sankcijoje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nevertino visų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nenustatyta reikšmingų aplinkybių, rodančių mažesnį Č. Š. padarytos nusikalstamos veikos ar jo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas Č. Š. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, rėmėsi niekuo nepatvirtintomis prielaidomis, išdėstė lakoniškus ir formalius argumentus, kurie, akivaizdu, nėra ir negali būti pakankami tam, kad juos būtų galima vertinti kaip motyvus, paaiškinančius, kodėl šiuo atveju netaikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad Č. Š. nusikalstama veika jokių neigiamų padarinių nesukėlė, dalį laikomos narkotinės medžiagos – kanapių – jis perdavė tik savo broliui A. Š., jokiems kitiems pašaliniams asmenims šios narkotinės medžiagos Č. Š. neplatino. Tokie nuteistojo veiksmai realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei nepadarė, nes narkotinė medžiaga realizuota nebuvo ir į apyvartą nepateko, tai rodo mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2011).

2.5. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad Č. Š. veiką sudarė tik vienas epizodas, jis prisipažino padaręs BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, gailėjosi ją padaręs, išsamiai paaiškino šios veikos padarymo aplinkybes, byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas rodo mažesnį rūšinį BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Č. Š. nusikalstamą veiką padarė spontaniškai, narkotines medžiagas, kaip pats teigė, įgijo savo reikmėms. Č. Š. yra socializuotas, teigiamai apibūdinamas, dirbantis pagal individualios veiklos pažymą. Č. Š. yra vedęs, augina dvi dukteris, rūpinasi jų išlaikymu, glaudžiai su jomis bendrauja, iš savo legalaus darbo pragyveno, kasmet deklaravo šalies pajamų vidurkį viršijančias pajamas, sąžiningai mokėjo mokesčius valstybei, tai įrodo byloje esantys dokumentai. Net ir minimalios BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, yra neproporcingas padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybei, neužtikrina bausmės paskirties. Nepaisant to, kad Č. Š. BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, tačiau jis anksčiau teistas už visiškai kito pobūdžio nusikalstamas veikas, įvertinus šią aplinkybę kartu su kitomis Č. Š. apibūdinančiomis aplinkybėmis, padarytos veikos pobūdžiu, pagrįstai teigtina, kad neišnykęs teistumas nepadidina nei Č. Š., nei jo padarytos veikos pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismas BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymą Č. Š. grindė prielaida apie tariamą ankstesnį ir sistemingą Č. Š. disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Nuteistajam apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirta ypač griežta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė nepasiekia visų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės tikslų. Bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti ir teisingumas įgyvendintas, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo negalimumo, vadovavosi kasacinėmis nutartimis, kuriose pasisakyta dėl bendrų šios normos taikymo nuostatų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nurodytose kasacinėse bylose buvo nagrinėjamos nusikalstamos veikos, kurių aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Tose apeliacinės instancijos teismo cituojamose kasacinės instancijos teismo nutartyse, kuriose nagrinėjamos su narkotinių medžiagų disponavimu susijusios veikos, asmenims, disponavusiems narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, yra taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, skiriama švelnesnė nei minimali sankcijoje nustatyta bausmė ar pritaikius BK 75 straipsnį atidedamas bausmės vykdymas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017). Analogiškoje baudžiamojoje byloje, kurioje asmenys buvo kaltinami pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jiems buvo taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312-222/2019).

2.7. Šiuo metu baudžiamoji politika pasižymi bausmių švelninimo už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tendencija. Naujausioje teismų praktikoje teismai, skirdami bausmes asmenims, padariusiems BK 260 straipsnyje nustatytas nusikalstamas veikas, įvertinę visas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, atsižvelgdami į tai, kad skiriama bausmė turi užtikrinti teisingumo principą, taip pat vis dažniau taiko BK 54 straipsnio 3 dalį ir skiria švelnesnę, nei BK 260 straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49-976/2020, 2K-126-693/2018, 2K-179-693/2019, 2K-211-1073/2019, 2K-312-222/2019).

3. Atsiliepimu į nuteistojo Č. Š. gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Vida Dautartienė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, tinkamai įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė teisingą straipsnio sankcijoje nustatytą minimalią bausmę. Paskirta bausmė atitinka padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Šių aplinkybių visumos įvertinimas leidžia teismams padaryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013).

3.2. Č. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas buvo didesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas. Jis ne tik laikė labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, bet ir jas išplatino savo broliui. Nuteistojo disponuotas narkotinių medžiagų kiekis beveik du kartus viršija kiekį, kuris yra laikytinas labai dideliu. Likusi pas Č. Š. buvusi narkotinių medžiagų dalis neišplatinta, t. y. nepateko į apyvartą, ne dėl Č. Š. pastangų, o tik todėl, kad jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir narkotinės medžiagos buvo paimtos. Be to, nusikalstama veika padaryta iš savanaudiškų paskatų.

3.3. Č. Š. parodymai leidžia spręsti apie dėsningą ir sąmoningą nuteistojo pasirinkimą daryti nusikaltimą, taip pat siekį užsiimti ir platesne narkotikų platinimo veikla. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis parodė, kad „žolės“ pirkdavo nuo 5 iki 20 g, nusipirkdavo ir didesnį kiekį. Šios aplinkybės rodo, kad narkotines medžiagas nuteistasis galėjo įsigyti sistemingai, ilgą laiką, nors, kaip pats teigė, nemano, kad yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, kartais visai nerūko ir ilgesnį laiką. Šias aplinkybes taip pat patvirtina 2019 m. sausio 3 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuoti duomenys apie tai, jog Č. Š. trejus metus verčiasi narkotikų kontrabanda ir platinimu, turi pažįstamų Nyderlandų Karalystėje. 2018 m. spalio 8 d. kratos, atliktos garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi Č. Š., metu ant baltos spalvos plastikinio kibiro vidinių paviršių, elektroninių svarstyklių paviršių, geltonos spalvos plastikinio dubens paviršiaus, metalinio šaukšto paviršiaus, bespalvio maišelio vidinių paviršių rasta narkotinės medžiagos – kokaino pėdsakų, ant vakuumavimo aparato „Zepter“ paviršių rasta psichotropinės medžiagos – metamfetamino – pėdsakų.

3.4. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Visos šeiminio pobūdžio aplinkybės ir socialiniai ryšiai, kuriems kasatorius suteikia didelę reikšmę, šiuo konkrečiu atveju turėtų būti laikomos įprastomis gyvenimiškomis aplinkybėmis, kurios pripažintinos individualizuojant bausmę, tačiau nėra tiek išskirtinės, kad būtų paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei straipsnio sankcijoje nustatyta minimali bausmė. Jos turi būti vertinamos ne atskirai, o kartu su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančiomis aplinkybėmis. Nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės, kad jis vykdo individualią veiklą, augina dvi dukteris, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nelaikytinos išskirtinėmis, patvirtinančiomis nuteistojo asmenybės ir jo padarytų nusikalstamų veikų mažesnį pavojingumą, dėl kurių BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės dydis būtų aiškiai per griežtas ir prieštarautų teisingumo principui. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesutrukdė Č. Š. padaryti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinta tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui. Tokios aplinkybės suponuoja nuteistojo polinkį vėl nusikalsti.

3.5. Kasacinės instancijos teismas, formuodamas teismų praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nors ir toliau pažymi, kad švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau tų išimtinių aplinkybių nustatymą vis labiau sieja su tiek nusikalstamą veiką, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių visetu. Šioje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą spręsti apie Č. Š. asmenybę (jos pavojingumą), taip pat Č. Š. padaryto nusikaltimo aplinkybės, lyginant su tipinėmis tokių nusikaltimų aplinkybėmis, nėra nei retos, nei išskirtinės. Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies įstatymų leidėjas parodė itin griežtą požiūrį į tokias veikas darančius asmenis. Skirdamas pernelyg švelnią bausmę, išeidamas už įstatymo leidėjo nustatytų ribų be pakankamai įtikinamų argumentų, teismas kartu nuvertintų saugomos vertybės svarbą, nepagrįstai būtų pernelyg atlaidus tokius nusikaltimus darantiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo Č. Š. nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinęs jo asmenį apibūdinančias savybes bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, baustas administracine tvarka, paskyrė Č. Š. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą minimalią dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Aplinkybių, dėl kurių Č. Š. turėtų būti paskirta, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, mažesnė nei minimali BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta bausmė, kas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, byloje nėra.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo Č. Š. gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

5. Kasaciniame skunde nuteistojo Č. Š. gynėjas ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą netaikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies ir neskirti švelnesnės bausmės, nei nustatyta jam inkriminuojamo straipsnio (BK 260 straipsnio 3 dalies) sankcijoje. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad narkotinės medžiagos, kurias platino Č. Š., nepateko į apyvartą, nusikalstamą veiką nuteistasis padarė spontaniškai, narkotines medžiagas įgijo savo reikmėms, apibūdinamas teigiamai, dirba pagal individualios veiklos pažymą, yra vedęs, augina ir išlaiko dvi dukteris, neišnykęs teistumas už kitą nusikalstamą veiką nedidina nei Č. Š., nei jam inkriminuotos veikos pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė nepasiekia visų BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų.

6. Visų pirma pažymėtina, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Ir tik tuomet, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys).

7. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021 ir kt.).

8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės Č. Š., nurodė, kad kaltinamasis padarė vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą tiesiogine tyčia, prisipažino jį padaręs ir nuoširdžiai gailisi (atsakomybę lengvinanti aplinkybė), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis susituokęs, turi dvi dukteris, kurias išlaiko, turi legalų pragyvenimo šaltinį. Teismas išanalizavo buvusius Č. Š. teistumus ir administracinius baustumus (teistas 2015 ir 2016 m., baudas sumokėjęs, baustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą, KET pažeidimus). Teismas nurodė, kad įvertinęs Č. Š. nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat atsižvelgęs į jo asmenį apibūdinančias savybes, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, padarė išvadą, jog šiuo atveju bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, kuri pagal savo trukmę mažesnė nei tokios bausmės minimali riba, nustatyta įstatymo sankcijoje.

9. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neargumentuota, kodėl pirmiau nurodytos aplinkybės tiek apie nuteistąjį, tiek apie jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį atitinka išimtinių aplinkybių statusą BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste ir yra vertinamos kaip sudarančios pagrindą teigti, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

10. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės nėra išskirtinės, leidžiančios konstatuoti mažesnį kaltininko ir jo padarytos veikos pavojingumą; nustatytos aplinkybės iš esmės yra tipinės. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akcentuojami šeimos bei kasaciniame skunde nurodomi nuteistojo socialiniai santykiai (darbas, mokesčių mokėjimas ir pan.) nenusveria kitų aplinkybių, apibūdinančių jo padarytą veiką ir asmenybę, vertinant jas kaip visumą; kartu tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bausmės taikymas Č. Š. pagal BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

11. Teisėjų kolegija pagrįstai pripažįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies Č. Š. taikymo galimybės, nepagrįstai sumenkino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pakankamai neatsižvelgė į visus kaltininko asmenybės aspektus.

12. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad įstatymo leidėjas, nustatydamas minimalią bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ribą – dešimt metų, įvertino tai, jog nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, visada keliamas pavojus visuomenės sveikatai ar net gyvybei ir šios vertybės ginamos griežtomis priemonėmis. Č. Š. veikos pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas, nes jis ne tik laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, bet ir dalį jų išplatino, o nuteistojo disponuotas narkotinių medžiagų kiekis beveik du kartus viršijo kiekį, laikytiną labai dideliu. Likusi neišplatinta narkotinių medžiagų dalis nepateko į apyvartą ne dėl Č. Š., o dėl policijos pareigūnų pastangų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nurodomą spontanišką nuteistojo veikos pobūdį paneigia tai, jog kratos metu buvo rasta ir kitų įvairių narkotinių medžiagų pėdsakų ant Č. Š. priklausančių daiktų paviršių. Tuo tarpu aplinkybė, kad Č. Š. naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, be kita ko, atskleidžia nuteistojo polinkį į nusikalstamą elgesį. Tai nesudaro pagrindo konstatuoti sankcijoje nustatytos bausmės neproporcingumą, atsižvelgiant ir į nuteistojo Č. Š. asmenybę.

13. Nuteistojo padarytą veiką bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma neleidžia spręsti apie kokį nors situacijos išimtinumą, dėl kurio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas Č. Š. pagrįstai paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Č. Š. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Eligijus Gladutis