2022-04-27 Nr. AB-10118-3-62-3-03361-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2073-381/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03361-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Driuko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. N. A.-O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. N. A.-O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. H. N. A.-O. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S32794 (toliau – Sprendimas), Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2074 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paliko (duomenys neskelbtini), bijodamas susilaukti (duomenys neskelbtini) keršto, nes (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, pažymi, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, įvardijo prašymo priežastį – (duomenys neskelbtini) ir dėl to kilusį nesaugumą, pavojų gyvybei. Jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini), taigi kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą, ar kad tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.

4. Pareiškėjas prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principas, tačiau pareiškėjas ikiteisminėje skundo nagrinėjimo procedūroje nebuvo tiesiogiai ir betarpiškai išklausytas.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl jis laikytinas neatitinkančiu papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

7. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, tačiau iš šios informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti nei tikėtino pareiškėjo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių. Pareiškėjo istorija apie (duomenys neskelbtini) persekiojimą ir galimą kerštą savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Remiantis (duomenys neskelbtini) ataskaita, nėra jokios informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini). Rasta duomenų, kad užsienio šalių ekspertai siekia padėti (duomenys neskelbtini), todėl mažai tikėtina, jog (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad susiklosčiusi situacija, neprilygsta „persekiojimui“, o bendra padėtis jo kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Be to, kilmės valstybės informacija teigia, kad (duomenys neskelbtini).

8. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų būtinas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėjas. Vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant objektyvių duomenų apie tai, jog tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo H. H. N. A.-O. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S32794 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų) bei 4 punktą (perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminą sumažino iki dvejų metų), atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 6K-2074 dalį; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 24 d. pateikė atsakovui prašymą suteikti jam prieglobstį, t. y. pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2021 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą iš esmės grindė galimai jam gresiančiu (duomenys neskelbtini), tačiau jis nenurodė jokių individualaus pobūdžio persekiojimo grėsmių, susijusių su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytomis persekiojimo priežastimis, t. y. dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo įvardijamos galimos grėsmės yra susijusios su jo asmeniniais įvykiais, kurie negali būti siejami su „konvencinėmis“ priežastimis, kurios lemtų tarptautinės apsaugos pareiškėjui taikymą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, remdamasis (duomenys neskelbtini), išsamiai įvertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pateiktu prašymu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad persekiojimas, kurio baiminasi prieglobsčio prašytojas, nėra pagrįstas jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teismo posėdžio metu (taip pat ir nagrinėjant jo prašymą Migracijos departamente) nepaneigė tokių išvadų.

12. Prašymą suteikti papildomą apsaugą pareiškėjas taip pat grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, tačiau atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme pateiktus motyvus ir surinktą kilmės valstybės informaciją, gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes, padarė išvadą, kad neegzistuoja individualios pareiškėjo savybės, dėl kurių galėtų būti pažeidžiamos pagrindinės jo teisės ir laisvės. Kadangi nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje atsitiks Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose numatyti įvykiai, šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, tai teismas pritarė atsakovo išvadai, kad nenustatyta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo kilmės valstybės surinktą informaciją, pareiškėjas nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios, anot (duomenys neskelbtini), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nepatenkantis į asmenų rizikos grupes, tad jis turi žymiai didesnes galimybes išvengti jam galimų atsirasti neigiamų pasekmių dėl (duomenys neskelbtini). Be to, (duomenys neskelbtini), pareiškėjas išvyko pas draugą į (duomenys neskelbtini) miestą, kur gyveno ir dirbo 2-3 mėnesius, galiausiai (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas pripažino, kad pareiškėjas, pakeitęs gyvenamąją vietą, turėjo galimybę išvengti (duomenys neskelbtini). Pažymėta ir tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į (duomenys neskelbtini) atitinkamas institucijas dėl jo apsaugos (pareiškėjas teigia priešingai, bet jokių įrodymų pateikti negali), tad negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad valstybė iš esmės negina tokių kaip pareiškėjas. Vien tai, kad (duomenys neskelbtini) yra nemažai smurto, vyksta ginkluoti išpuoliai ir pan., savaime nereiškia, jog pareiškėjui turi būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje. Byloje nenustatyta jokių individualių grėsmių, nustatytų Įstatyme, kurios lemtų tarptautinės apsaugos poreikį pareiškėjui.

14. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinį skundo nagrinėjimą. Šiuo atveju Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų reikalingas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėjas. Teismas pažymėjo ir tai, kad posėdis teisme vyko žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu), tad pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti teismui.

15. Teismas nepritarė atsakovo sprendimui taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, laikė šį terminą neproporcinga priemone, nes byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų; kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Dėl to teismas atsakovo Sprendimo dalį pakeitė ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejų metų terminui nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos. Atitinkamai teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį termino nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgęs į pakeistas Sprendimo dalis, teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalis.

III. 16. Pareiškėjas H. H. N. A.-O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

17. Pareiškėjas nurodo, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus jo paaiškinimų, tiesiogiai jo neišklausius, todėl buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principų — teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas prašė užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jo dalyvavimą ir išklausymą procese, tačiau jis nebuvo pakviestas dalyvauti nagrinėjant jo skundą. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

18. Pareiškėjas teigia, kad buvo netinkamai ištirta ir įvertinta jo situacija kilmės šalyje, pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių (duomenys neskelbtini) problematika, taip pat netinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija dėl bendros teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybės. Atsakovas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo individualios savybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio. Vyriausybės tiesioginė grėsmė pareiškėjui pagrindžia jo baimę grįžti, todėl laikytina, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam suteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti.

19. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad jo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Pareiškėjas nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mano, kad jo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį.

20. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 2 dalį, persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Pareiškėjo vertinimu, jis atitinka esmines nuostatas ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga.

21. Teismas neteisingai įvertino Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatą ir pareiškėjo atitiktį šios normos reikalavimams. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

22. Pareiškėjo teigimu, vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir nurodytus aspektus, buvo pažeista Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau — ir Tvarkos aprašas), 99 punkto nuostata. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas nurodo, kad Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Viena vertus, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas, kita vertus, pareiškėjas savo skunde nenurodė, o atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Pareiškėjas tiesiogiai ir betarpiškai galėjo dalyvauti ir pateikti paaiškinimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme metu, todėl jo teisė būti išklausytam nebuvo pažeista.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė kylančia grėsme būti persekiojamam ir nužudytam dėl (duomenys neskelbtini). Pažymėta, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamą persekiojimą iš esmės susijęs su bendra situacija kilmės šalyje. Pareiškėjas nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos, o pateiktos detalės nebuvo pakankamai specifinės, įvykių aprašymas buvo abstraktus, atsakinėdamas į papildomus klausimus asmuo vengė tikslių, konkrečių atsakymų, apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Pažymėta ir tai, kad pareiškėjo pasakojimas neatitiko tyrimo metu surinktos kilmės valstybės informacijos, pagal kurią (duomenys neskelbtini). Pagal (duomenys neskelbtini) ataskaitą (duomenys neskelbtini). Kilmės valstybės informacija, pareiškėjo pasakojimo trūkumai bei tai, kad pareiškėjas nepateikė ir tyrimo metu nerasta kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo pasakojimą, leido pareiškėjo pasakojimo savaime nelaikyti įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą.

Atsakovo atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pažymėta, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjas ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Atsakovas vadovaudamasis Tvarkos aprašo 97-99 punktais, surinko informaciją, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas iš esmės deklaratyviais teiginiais nesutinka su Migracijos departamento priimtais sprendimais, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

26. Atsakovas, spręsdamas dėl prašymo suteikti prieglobstį, vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes (toliau – COI), gauta iš keleto įvairių šaltinių, (duomenys neskelbtini) organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius. Šiuo atveju atsakovas iš įvairių, aktualių bei patikimų šaltinių surinko kilmės valstybės informaciją, kuri yra aktuali pareiškėjo pasakojimo kontekste. Pareiškėjas nepateikė svarių argumentų ar įrodymų, kurie leistų vertinti, kad surinkta informacija būtų nepakankama ar neteisinga. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja atsakovo rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas teisme. Pareiškėjo teigimu, jis turėtų būti išklausytas tiesiogiai ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

V. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo istorija yra abstrakti, nurodomos bendro pobūdžio priežastys, o teismas nenustatė tokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų realią individualaus persekiojimo rizikos tikimybę. Dėl to teismas nekonstatavo esant Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindą suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Be to, atsakovas gana nuosekliai įvertino pareiškėjo individualią situaciją ir nenustatė realios ir individualios grėsmės patirti pareiškėjui persekiojimą kilmės šalyje. Taigi teismas nenustatė papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui kriterijų, todėl nekonstatuota ir atitiktis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatoms. Tačiau teismas padarė išvadą, kad atsakovo nustatytas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcinga priemonė, todėl šį terminą sutrumpino.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, formaliai vertino pareiškėjo situaciją ir nesiejo jos su informacija apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, o teismas tokį sprendimą pripažino pagrįstu, neįsigilinęs į pareiškėjo situaciją, neįvertinęs, kad jo kilmės šalyje iš tiesų yra nesaugu.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

35. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

36. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama baimės sąvoka yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776- 415/2021).

38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

39. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

41. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė baime būti persekiojamam (duomenys neskelbtini), t. y. nurodė, kad bijo (duomenys neskelbtini).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualaus pobūdžio persekiojimo grėsmių, susijusių su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytomis priežastimis. Jo įvardijama baimė dėl galimo (duomenys neskelbtini) keršto nėra ta individuali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjui galėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas. Viena vertus, atsakovas, vertindamas pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės šalyje jis buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, jo pateiktos detalės nebuvo pakankamai specifinės, įvykių aprašymas buvo abstraktus, atsakinėdamas į papildomus klausimus asmuo vengė tikslių, konkrečių atsakymų, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, neįvardijo, (duomenys neskelbtini). Kita vertus, atsakovas, remdamasis kilmės valstybės informacija, nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, pareiškėjo pasakojimo trūkumus, taip pat tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų savo pasakojimui pagrįsti, pagrįstai pripažino, jog jo pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą. Dėl to laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog tariamai gresiantis persekiojimas yra sąlygotas prieglobsčio prašytojų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikimų, taigi nenustatytas pagrindas suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą.

44. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko išsamų tyrimą ir nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat kad egzistuotų reali grėsmė pareiškėjui patirti neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Atsakovui nenustačius pagrindų suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl papildomos apsaugos nesuteikimo vertintini kaip deklaratyvūs ir nepaneigiantys atsakovo išvadų pagrįstumo.

45. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Nors pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neužtikrino jo teisės būti išklausytu ikiteisminėje skundo nagrinėjimo stadijoje, tačiau pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. Tvarkos aprašo 222 punktą, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų reikalingas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas, tokių neįvardijo ir pats pareiškėjas, nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją jis galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jo skundas būtų nagrinėtas žodžiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad posėdis teisme vyko žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu), todėl pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti teismui, šia teise pasinaudojo, taigi jo teisė būti išklausyta buvo užtikrinta.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių jie galėtų būti panaikinti. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. H. N. A.-O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Skirgailė Žalimienė

Artūras Driukas

Veslava Ruskan